Senjorų socialinės problemos ir gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai ilgalaikės globos įstaigoje

Viena iš socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių – tai senyvo amžiaus žmonių grupė. Gyventojų senėjimas yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Gyvenimo tikrovė yra ta, kad šiame gyvenimo tarpsnyje galių stiprinimas ir dalyvumas yra ribotas, dažnai susijęs su sveikatos problemomis, nykstančiu gebėjimu ar mobilumu, aktyvumas mažėja dėl darbo neturėjimo, o tai atima produktyvų vaidmenį visuomenėje, apriboja žmogaus pajamas, gyvenimo būdą. Amžius nesuteikia galimybės labiau įsitraukti į visuomenę. Įvertinus žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimą, tradicinės šeimos pakeitimo modernia šeima tendencijas, gyventojų migracijos didėjimą, galima numatyti, kad ateityje vis daugiau senų žmonių liks vieniši, neturės pagalbos iš vaikų ar artimųjų.1 Šios priežastys keičia ir įtakoja socialinę politiką, praplečia socialinio darbo veiklos lauką, nukreiptą į senų žmonių problemų sprendimą ir poreikių tenkinimą. Šių problemų sprendimas socialiniame darbe susijęs su įvairaus lygmens socialinės globos pagyvenusiems ir seniems žmonėms teikimu jų namuose arba rezidentinėje įstaigoje. Kita vertus, socialinių paslaugų, ypač ilgalaikės socialinės globos įstaigose, teikimas yra tiesiogiai priklausomas nuo valstybės socialinės politikos, viešojo finansavimo ir administracinio – biurokratinio aparato, apsprendžiančio kam ir kokia socialinė pagalba teiktina.2 Socialiai globojamų vyresnių žmonių skaičius didėja, tai reiškia, kad reikalinga vis daugiau finansinių ir žmogiškųjų resursų.
Senjorai socialinės globos įstaigose gyvena saugiai, patogiai, viskuo aprūpinti, nuolat prižiūrimi darbuotojų. Gyventojais rūpinamasi atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, suteikiamos visos reikalingos socialinės paslaugos. Čia socialinis darbuotojas tampa labai svarbus. Kai nuolat šalia nebėra artimųjų, socialinės globos institucijoje senyvo amžiaus žmogui belieka pasikliauti dirbančiu personalu.
Senatvė yra sudėtingas amžiaus tarpsnis ir taip pat sudėtingai apibrėžiamas. A. Bagdonas, A. Kairys, O. Zamalijeva (2007) teigia, kad senatvė – tai paskutinis didelis ir neapibrėžtos trukmės žmogaus individualios raidos tarpsnis. Nors šio tarpsnio pradžia bei pabaiga yra individuali, tačiau, manytina, kad žmogaus amžius – biologinio, psichologinio ir socialinio funkcionavimo imtis atitinka normalųjį skirstinį ir apie 65 – uosius gyvenimo metus maždaug 70 proc. žmonių pasiekia tokį lygį, kurį Pasaulio sveikatos organizacija įvardija kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!