Salomėja Nėris - jos eilėraščiai

Salomėja Nėris 1904-1945 Gyvenimas ir istorijos pervartos Žymiausia neoromantikė Salomėja Nėris - lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų lietuvių neoromantikų. Ankstyvojoje jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmu, svajonės ir jaunystės poetizavimu. Romantinis maksimalizmas būdingas visai poe­tės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką džiaugsmą pamažu išstumia nerimas. Brandžiausiame prieškario poezijos rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ jauno žmogaus jausenų ir nuotaikų išsakymą keičia būties ap­mąstymai. Čia dažnesnis vienišumo, apleistumo motyvas, bet ryškesnis ir harmoni­jos ieškojimas. Atrama dramatiškame pasaulyje - ryšys su gimtąja žeme. Žmogaus laikinumo ir gamtos amžinumo apmąstymas nuspalvintas šviesaus liūdesio (eil. „Alyvos“, „Diemedžiu žydėsiu“). Skaidriu vaizdu, žmogaus likimo gretinimu su gamta Salomėjos Nėries eilėraščiai artimi liaudies dainai. Apie tėviškės svarbą ji iš naujo prabils karo meto eilėraščiuose. Istorinių įvykių sūkuryje Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą, Sovietų Sąjunga 1940 m. birže­lio 15 d. į Lietuvą įvedė okupacinę Raudonąją armiją. Tačiau sovietai siekė sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valstybė pati nori tapti Sovietų Sąjungos respublika. Buvo su­daryta marionetinė Liaudies vyriausybė, jos nariais paskirti ir keli žinomi rašytojai. Į vadinamąjį Liaudies seimą išrinkta Salomėja Nėris su dar keliais lietuvių rašytojais buvo įtraukta į delegaciją, turinčią vykti į Maskvą prašyti priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Pasinaudota ir rašytojų literatūriniu talentu. Po oficialios Justo Paleckio kalbos Aukščiausiojoje Taryboje Salomėja Nėris perskaitė „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią provincijos, vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje puošmena. Rusijoje Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris su sūneliu traukėsi į Rytus. Traukimasis buvo chaotiškas, rizikingas ir skausmingas. Rusijos gilumoje poetė pra­leido sunkius karo metus. Labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, nerimas dėl Lietuvoje likusių artimųjų. Dvasinę krizę dėl šios įtampos Salomėja Nėris, regis, išgyveno 1942 m. žiemą, persikėlusi į Ufą. Nepritekliaus kamuojamoje šalyje ja, kaip poete ir Sovietų Sąjungos deputate, buvo rūpinamasi, todėl materialinės sąlygos buvo palyginti neblogos. Aišku, už gau­tą paramą reikėjo atidirbti. Į Rusiją pasitraukę sovietinės Lietuvos valdžios atstovai ragino lietuvių rašytojus kurti aktualiomis temomis. Kūryba turėjo atitikti propa­gandos reikalavimus. Kūrybos bruožai. Rinkinys ,,Prie didelio kelio“ Rankraščio likimas Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ Salomėja Nėris sudarė karo pabaigoje, bet sovietų valdžiai jis netiko. Rinkinys buvo sudarkytas ir išėjo pakeistu pavadini­mu. Yra išlikę keli rankraštiniai „Prie didelio kelio“ egzemplioriai. Rankraštinę eilėraščių knygą grįžusi į Vilnių poetė parodė ir to meto lietuvių poezijos autori­tetui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Matyt, ji norėjo reabilituotis ir tikėjo savo karo metų kūrybos verte. Deja, tokios knygos išleisti nepavyko. Salomėja Nėris laikyta sovietine poete, taigi eilėraščiai ir jų tvarka rinkinyje turėjo atitikti ideologinius sovietų sistemos reikalavimus. 1944 m. sudaryta knyga buvo išspausdinta po pusės šimtmečio - 1994-aisiais. Dvilypumas Traukimosi ir gyvenimo Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąsty­mais brandžiuose dramatiškuose eilėraščiuose. Bet vykstant karui iš poetės reikalau­ta visai kitokios kūrybos - optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija. Jai nebuvo lengva prisitaikyti prie tų reikalavimų, nes pati jautėsi visai ki­taip, sakė, kad „širdis skyla“, - poetinis talentas neleido meluoti sau. Vis dėlto sovie­tinės lietuvių poetės statusas ir aplinkos spaudimas vertė eiliuoti valdžios pageidau­jamus optimistiškus posmus. Taigi čia susidūrė dvi prieštaringos kūrybos sampratos. Viena tradicinė, įprasta prieškario Lietuvoje, kai poetas rašo iš asmeninės patirties ir didžiausia vertybe laikomas vidinio žmogaus gyvenimo apmąstymas, dramatiškų lūžių ir komplikuoto jausmų pasaulio raiška. Veikiama šios neoromantinės tradici­jos Salomėja Nėris susiformavo kaip poetė ir pelnė pripažinimą. Kita poezijos sam­prata akcentavo visuomeninę kūrybos paskirtį: tada dažniausiai kalbama ne „aš“, o „mes“ vardu, aukštinami svarbūs visuomenei idealai, kartojami raginimai veikti. Apibendrindamas Salomėjos Nėries padėtį karo metais Vytautas Kubilius rašo: Stichišką poetinį impulsą ima lydėti logiški samprotavimai, o visą kūrinį stebi atsar­gi abejonė - ar tiks. Pirmykštis kūrybinio proceso darnumas (išgyvenau, parašiau, išspausdinau) nutrūko. Vienus eilėraščius S. Nėris siunčia į spaudą, deda į rinkinius, o kitus slepia stalčiuose ir niekam nerodo. Per trejetą metų nespausdintų kūrinių skaičius priartėja iki šimto. Šitoks dvilypumas (vieni dalykai - visuomenei, kiti - sau) tik mezgėsi ir dar nespėjo suskaldyti poetės asmenybės į skirtingus polius ir kontrastiškas kūrybos puses, bet vis dėlto ji

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!