Romantizmo vertybės literatūroje

Romantizmas – tai tautinio atgimimo epocha, literatūros, meno ir filosofijos srovė, susiformavusi ir įsitvirtinusi Europoje nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, veikiant prancūzų revoliucijos idealams. Tam tikra prasme romantizmas buvo reakcija į švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, vaizduotę bei emocionalumą. Romantizmo epochos žmogui būdingas gėrėjimasis gamta, emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų, dėmesio sutelkimas į jausmus ir vidinę kovą. Tokios romantizmo idėjos atsiskleidė ne tik mene ar filosofijoje bet ir literatūroje. Tad galima sakyti, jog romantizmas buvo viena svarbiausių epochų žmogaus ir visuomenės tobulėjimo raidoje.
Romantizmo epochos rašytojai dažnai savo kūriniose aukštino gamtos grožį, siekė atskleisti žmogaus ryšį su ja. Bėgant laikui gamtos svarba neišblėso, todėl net ir šiais laikais miškas ir laukinė gamta yra neatsiejama erdvė nuo kasdieninio žmogaus gyvenimo. Gamta suteikia žmogui prieglobstį, išsivadavimą iš nerimastingų minčių, įkvepia kurti bei skatina siekti gyvenimo harmonijos. Ypatingai jausmingai ir nuoširdžiai apie gamtos ir miško grožį rašė XIX amžiaus Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Vertėtų paminėti, kad poetas gimė 1835 metais Anykščių miesto pietinėje dalyje, augo karališkųjų valstiečių šeimoje ir jau pradinėje mokykloje pasižymėjo išskirtiniais gabumais. Tikriausiai daug laiko, praleisto dirbant tėvų ūkyje, stiprus ryšys su gamta, su aplinkiniais miškais ir šileliais bei didis talentas paskatino Antana Baranauską sukurti romantinio stiliaus meno kūrinį – poemą „Anykščių šilelis“, kurioje ir išaukštinamas gamtos grožis ir atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys. Kūrinio pradžioje piešiami regimieji vaizdai: žvilgsnis kyla nuo samanų, uogienojų, grybų iki krūmų, medžių. „Minkštučiukai samanų patalai ištiesti/ Galvą in save traukia ir liula užliesti./ Uogienojai kaip rūtos kelmais želia,/ Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia./ Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų/ Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų“. Ypač sudvasinti lapuočiai, kurie šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės. Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį. „Čia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!