Reklama, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 bei 46 straipsnių prasmė

Įvadas Darbo aktualumas -šio darbo autorė mano, kad informacija - vienas rimčiausių žmonijos rūpesčių, ypač XX amžiuje, vadinamame informacijos amžiumi. Ji žmo­gaus vargų ir laimėjimų šaltinis, lemiantis žmogaus elgesio mo­delį. Teisė į informaciją - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną normaliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".1 Todėl darbo autoriaus manymu teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Šio teisinio instituto prigimtį atskleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis, kuris nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Darbo objektas – reklama, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 bei 46 straipsnių prasme. reklama, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 bei 46 straipsnių prasme. Darbo tikslas – išanalizuoti reklamos institutą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 bei 46 straipsnių prasme. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai. Pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Todėl šiame darbe bus bandoma atskleisti informacijos laisvės konstitucinio instituto prielaidas bei informacijos laisvės samprata ir garantijos pagal LR Konstitucijos (25 str.) ir jos interpretavimą Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose. Darbo metodai: teisės aktų sisteminė ir loginė analizė, teorinės literatūros analizė. 1. Reklamos teisinių santykių reglamentavimas LR Konstitucijoje 1.1.Reklamos samprata Nesunku suprasti, kad rekla­minės informacijos tikslas visų pirma grindžiamas komercinės naudos siekimu. Todėl reklamą, kaip ūkinės veiklos sritis patenka į LR Konstitucijos 46 str. reguliavimo sritį. Dėl savo pobūdžio tai yra informacinio pranešimo formos reklama neabejotinai patenka į LR Konstitucijos 25 str. reguliavimo sritį. Reklama tarnauja abiem prekybinių santykių ša­lims: pardavėjui padeda parduoti preke ar paslaugą, o pirkėjui su­daro galimybę išsirinkti norimą prekę iš daugelio pasiūlymų rin­koje. Šiuo metu neabejojama ir dėl reklamos poveikio - ji yra vie­nas svarbiausių rinkos kūrimo veiksnių. Taigi reklamą galima laikyti reiškiniu, kuris yra neiš­vengiamas, tačiau būdamas neko­ordinuojamas jokių teisės aktų ir nekontroliuojamas jokių institu­cijų, gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos, t.y. iškreipti sąžiningą konkurenciją. Atskirais atvejais tam tikrų prekių (pavyz­džiui, alkoholio, tabako) vartoji­mo skatinimą.; visuomenėje ver­tinamas negatyviai, todėl šių pre­kių reklamai turi būti taikomi griežtesni reikalavimai, kartais net draudimas. Pageidaujamą rėkiamos povei­kį lemia ir reklamos turinys, ir forma - pateikimo būdas, vieta, laikas, periodiškumas. Visi šie re­klamos aspektai, atsižvelgiant į vi­suomenės suinteresuotumą dėl ­ sąžiningos konkurencijos, teikiamos informacijos teisingumo ir kai ku­rių prekių vartojimo neskatinimo, yra daugiau ar mažiau apibrėžti galiojančiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme reklama apibrėžiama kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinant įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsi­gijimą, turtinių teisių ir įsiparei­gojimų perėmimą". Tačiau toks apibrėžimas iš esmės apima tik komercinę reklamą, aplenkdamas socialinę, kultūrinę ir politinę re­klamą Ir pastarąsias reklamos rū­šis apimantis reklamos apibrėži­mas yra pateiktas Europos kon­vencijoje dėl televizijos be sienų: reklama - tai bet koks viešas informacijos apie paslaugas ir produktą paskelbimas. Mūšų gyvenimas tampa vis įdomesnis, sudėtinges­nis, gauname vis daugiau įvairios informacijos. Padidė­jo prekių ir paslaugų pasiūla, gerokai išaugo vartojimo kultūra. Tik ar visada sugebame atskirti, kur yra rekla­ma, o kur ne? Šiuo darbu ir siekiama atskleisti pa­grindinius reklamos principus, pagal kuriuos ją butų galima atskirti nuo kitos informacijos. Pranešimas, kuriuo siekiama padėti parduoti arba skatinti pirkti ar nuomoti gaminį arba paslaugą, propaguoti kokį nors dalyką ar idėją arba siekti kito­kio reklamos užsakovo pagei­daujamo poveikio, ir kurio transliacijos laikas reklamuoto­jui buvo suteiktas už mokestį arba panašų atlygį. Lietuvos Res­publika prie šios konvencijos pri­sijungė 1996 m. vasario 20 d. (Konvencija įsigaliojo 2001 m. sausio l d.). 1.2.Reklamos savybės ir jos reglamentavimo ypatumai Konvencija, skirtin­gai nei Reklamos įstatymas, kaip būtiną reklamos požymį nurodo ir jos atlygintinumą, t.y. už rekla­mos skleidimą yra atlyginama. Toks reklamos požymis įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos visuome­nės informavimo įstatyme. Taigi pagrindinės reklamos ypatybės: 1. TIKSLINGUMAS. Rekla­ma visuomet siekiama specialaus tikslo - skatinti vartoti reklamuo­jamą dalyką arba kitaip elgtis pa­gal reklamos užsakovo pageidavi­mą. Tad reklama yra kryptinga informacija, kurios kryptingumą lemia reklamos užsakovo tikslai ir pageidavimai. Pagal reklaminės informacijos skleidimo tikslus rė­kiamą galima suskirstyti į keturias rūšis: komercinę, kultūrinį, socia­linį ir politinį. Lietuvoje daugiau­sia teisiškai reglamentuojama ko­mercinė reklama, kitos reklamos rūšys teisės aktuose beveik ne reg­lamentuojamos. ATLYGINTINUMAS UŽ reklamos skleidimą, skelbimą, transliavimą užsakovas atsilygi­na. Atsilyginimo būdas ir formos nėra svarbus priskiriant tam tikrą in­formaciją reklamai - reklamos užsakovas už reklamą gali atsiskaityti pi­nigais, paslaugomis ar kitais būdais. Kadangi reklamoje yra patei­kiama reklamos užsakovo pagei­daujama informacija, kuria rekla­mos užsakovas siekia tam tikro tikslo, t.y. paskatinti įsigyti jo ga­minamas ar realizuojamas prekes, naudotis jo teikiamomis paslaugomis ir pan., o ui tokios infor­macijos pateikimą reklamos užsa­kovas atsilygina, galima teigti, kad reklama yra subjektyvi informaci­ja, kurios turinys, paskelbimo vie­ta, būdas ir laikas priklauso nuo reklamos užsakovo. Skelbdamas tokio pobūdžio informaciją, re­klamos užsakovas gali daryti di­delę įtaką reklamos vartotojams. Dėl to bet kurios rūšies reklamos skelbimas nėra visiškai laisvas, t.y. reklamoje skelbiama informacija turi atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus. Reklamos įstatymo 3 straipsnis nustato pagrindinius reklamos principus. Reklama tu­ri būti padori, teisinga ir aiškiai atpažįstama. Padorumo ir teisingumo prin­cipai užtikrina, kad reklamoje pa­teikiama informacija nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, pa­grindiniai demokratijos ir rinkos ekonomikos principai, būtų užtikrinama sąžininga konkurenci­ja. Reklamos padorumo ir teisin­gumo principo esmė atskleidžiama per reklamos įstatyme išdės­tytus jos turiniu ir formai kelia­mus reikalavimus. Vienas iš pagrindinių rekla­mai keliamų reikalavimų - pa­teikiama informacija neturi pa­žeisti visuomenės moralės prin­cipų, t.y. reklamoje neturi būti žeminama žmogaus garbė ir oru­mas, kurstoma tautine, rasinė, re­liginė, lyčių ar socialinė neapy­kanta, diskriminacija, šmeižiama ar dezinformuojama. Nors įstaty­mai draudžia reklamoje skelbti vi­suomenės moralės principus pa­žeidžiančią informaciją, neretai reklamos subjektai, siekdami kuo didesnio reklamos efektyvumo ir pelno, šių reikalavimų nepaiso. Šiuos teiginius iliustruoja šių metų pradžioje žiniasklaidoje paskleista mėsos gaminių reklama. Šioje re­klamoje mėsos gaminiai buvo siejami su moterimi, dėvinčia raudoną suknele. Ištyrusi bylą ly­gių galimybių kontrolierė kon­statavo, kad ši reklama žemina moteris, t.y. reklamoje buvo pa­teikta lytinę diskriminaciją skelbiama informacija. Reklamos skleidėjai taip pat turi užtikrinti, kad reklama ne­skatintų prievartos, agresijos, nekeltų panikos, neskatintų el­gesio, keliančio grėsmę sveika­tai, saugumui ir aplinkai. Taip pat reklamos vartotojams patei­kdami informaciją, apie tam tik­ras prekes ar paslaugas, reklamos subjektai neturėtų piktnaudžiauja prietarais, žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka. Reklama, kaip visuomenės informavimo būdas, turi užtik­rinti asmens teisės į privatumą ap­sauga. Dėl to draudžiama be fizinio asmens sutikimo reklamoje minėti jo vardą, pavardę, pateikti jo nuo­monę, informaciją apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, nau­doti fizinio asmens atvaizdą. Sis draudimas yra pagrįstas ir tuo, kad reklamoje yra pateikiama sub­jektyvi reklamos užsakovo infor­macija, kuria reklamos užsakovas siekia tam tikrų tikslų, todėl re­klamos užsakovas neturi savo tiks­lais be fizinio asmens sutikimo re­klamoje naudoti konkrečios in­formacijos apie šį asmenį. Iš reklamos teisingumo prin­cipo turinio aišku, kad bet kokia reklamoje teikiama informacija turi atitikti teisės aktų reikala­vimus, t.y. turi būti gauta ir skleidžiama nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, turi būti užtikrinama, kad re­klamoje naudojama parengta nepažeidžia teisių į literatūros, meno kūrinius ir (ar) reklamoje. Pareikiama informacija, kuria bū­tų siekiama skatinti įsigyti ar naudotis teisės aktų uždraustas pre­kes ar paslaugas arba reklamuoti veiklą, kurį įstatymo yra uždrausta. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai yra labiau pažeidžiami ir paveikia­mi, o jų gyvenimo patyrimas ar žinios yra labai mažos, dėl to jiems yra sunku atskirti reklamos užsa­kovo teikiamą subjektyvią infor­maciją nuo objektyvios informa­cijos, todėl be bendrųjų reikala­vimų reklamai, teisės aktai nu­stato specialius reikalavimus vaikams skirtai reklamai. To­kioje reklamoje yra draudžia-kuri darytų žalingą moralinį ir fizinį poveikį vaikams. Reklamoje nega­li būti piktnaudžiaujama vaikų pasitikėjimu tėvais, globėjais (rū­pintojais), mokytojais ar kirais su­augusiais asmenimis ar tiesiogiai kviečiama vaikus daryti poveikį tėvams ar kitiems asmenims, kad šie nupirktų reklamuojamų pre­kių ar paslaugų, taip pat tiesiogiai skatinama vaikus pirkti prekių ar paslaugų. Be to, atsižvelgiant į vaikų, ypač paauglių, poreikį pir­mauti, yra draudžiama reklamoje formuoti vaikų nuomonę, kad tam tikrų prekių ar paslaugų nau­dojimas sureiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius. Be šių reklamos turinio reika­lavimų, teisės aktai nustato ir tam tikrų reklamos pateikimo formos apribojimų. Skleidžiant reklamą yra draudžiama naudoti specia­lias pasąmonę veikiančias priemones ir technologijas, pavyz­džiui, „25 kadro efektą". Be padorumo ir teisingumo principų reikalavimų, reklama turi atitikti ir reklamos atpažįstamumo pricipo kriterijus. Re­klamos atpažįsta m ūmo principas siejamas su reikalavimu užtikrin­ti, kad reklamos adresatas - „pa­prastas reklamos vartotojas" — bu­cų aiškiai informuotas apie tai, kad jam teikiama informacija yra reklama. Reklama turi būti sklei­džiama taip, kad reklamos varto­tojas turėtų galimybę nustatyti tikrąjį informacijos skleidimo tiks­lą ir nebūtų dėl to klaidinamas. Kad reklama būtų atpažįstama, ji turi būti pateikiama tokia forma, kad ją būtų galima atpažinti be di­desnių pastangų. Nuo bendrojo pobūdžio informacijos reklama turi būti aiškiai atskiriama vaiz­do arba garso priemonėmis, o jei­gu yra tikėtina, kad reklamos var­totojas visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos informa­cijos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi bū­ti pažymėta žodžiu „reklama". Informacijos laisvės įgyvendinimas ypač aktualus besiformuojančiai XX a. pabaigos informacijos visuomenei. Informacijos laisvė - vieningo žmogaus teisių ir laisvių konstitucinio instituto dalis. Todėl Konstitucijos 25 straipsnio normas galima vertinti tik siejant su atitinkamomis pagrindines teises įtvirtinančiomis normomis. Pažymėtina, kad kai kurios kitos Konstitucijos normos taip pat fiksuoja įvairius informacijos laisvės aspektus: „Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!