Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Džordžo Orvelo romano „Gyvulių ūkis“ analizė

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Džordžo Orvelo romano „Gyvulių ūkis“ analizė Per visą istoriją piktybiški lyderiai naudojo propagandą, kad išlaikytų gyventojų naivumą ir kontrolę. Tai menas sistemingai keisti informaciją ir nuomones skleidžiant idėjas masėms. Propaganda veikia apeliuodama į emocijas, kad pakeistų žmonių suvokimą apie įvykius. Džoždžo Orvelo romane (alegorijoje) „Gyvulių ūkis“ pasakojama apie Rusijos revoliuciją – kiaulės (valdantieji) nuverčia buvusią valdžią ir pasisavina kontrolę įvairiais propagandiniais metodais. Kūrinys parodo, kaip Stalininėje Rusijoje vyriausybė išnaudojo visuomenę efektyviai panaudodama propagandą, galiausiai sukuriant palyginti paprastesnį egzistavimą masėms nei ankstesniame režime. Žmonės komunistinės valstybės viduje yra labiau pažeidžiami vyriausybės manipuliacijų, nes jie priverčiami atsisakyti asmeninio turto ir laisvės, visiškai pasitikėdami savo vadovais. „Gyvulių ūkyje“ Dž. Orvelas naudoja gyvūnus ir jų veiksmus, kad paskatintų skaitytoją susimąstyti apie lygybę ir nelygybę, apie kurią kalba ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis. Demokratija reikalauja visų žmonių lygybės per dvi – lygių galimybių ir lygybės prieš įstatymą sąvokas. Iki 1917 m. dauguma Rusijos žmonių kentėjo nuo didelės nelygybės – jie turėjo daug mažiau pinigų ir maisto nei valdančioji klasė. Visgi, SSSR 1917-1953 m. laikotarpiu susiformavo totalitarinis rėžimas. Šis rėžimas suvaržė žodžio, meninę, religijos, netgi laisves mylėti/dirbti bet kur. Ponas Džounsas (žmogus, ūkio savininkas) kūrinyje atstovauja carą Nikolajų II, kurį Rusijos vasario revoliucija nuvertė. Prieš maištą Gyvūnų fermoje ponas Džounsas atima iš jų viską, ką gyvūnai turi. Po maišto gyvūnai yra laisvi nuo pono Džounso tironijos ir siekia sukurti lygybę tarpusavyje. Vienas iš įsakymų yra „Visi gyvūnai lygūs“, tačiau ši lygybė yra trumpalaikė ir kiaulės pradeda kurti taisykles, kol nelygybė grįžta į ūkį, tik, galbūt, šiek tiek kitu veidu. Ponas Džounsas tuo pačiu buvo ir atšiaurus, bet ir geras ūkininkas. Tačiau susidūręs su tam tikromis teisinėmis problemomis, kurios pakenkė finansiškai, Džounsas pasuko į alkoholį, o tai paspartino jo smukimą. Jei ponas Džounsas būtų atkreipęs dėmesį, gyvūnai niekada nebūtų turėję progos susiburti ir kalbėti apie revoliucijos pradžią. Tačiau būdamas girtas, ponas Džounsas nesugeba apsaugoti gyvūnų, suteikdamas senajam majorui, gerbiamai kiaulei, galimybę sujudinti reikalus. Senasis majoras primena gyvūnams, kaip sunkiai jie turėjo dirbti ponui Džounsui, už tai gaudami labai mažą atlygį. Vaikai iš jų buvo atimami jaunystėje, o galiausiai kiekvienas iš jų bus paskerstas, kai nebebus naudingas. Kai gyvulių garsas pažadina poną Džounsą, jis paleidžia šūvį į tvartą, kuris nutraukia susitikimą. Gyvūnams ir toliau susitinkant ir kalbant apie planą, kurį jie pavadino gyvūnizmu, keli gyvūnai liko ištikimi ponui Džounsui arba pasakė: „Ponas Džounsas mus maitina. Jei jo nebebūtų, mirtume iš bado“. Vieną dieną ponui Džounsui ir toliau skęstant alkoholizmo liūne, gyvūnai patys pasisavina maistą saugykloje. Kai ponas Džounsas pabudęs pamato, ką jie padarė, jis ir keturi jo vyrai plaka gyvulius botagais. Tą akimirką gyvūnai užpuola poną Džounsą ir jo vyrus ir išvaro juos iš ūkio. Gyvūnai švenčia savo naujai atrastą laisvę, atsikratę vadelių, peilių ir grandinių, kuriuos naudojo ponas Džounsas. Gyvūnai neprieštarauja sunkiai dirbti, nes dabar jie pirmą kartą džiaugiasi savo nepriklausomybe. Pastebėta, kad kiaulės ima visą pieną, kurį ponas Džounsas įmaišydavo į visą gyvulių maistą. Tačiau kiaulių ir propagandos meistras, sugeba įtikinti gyvūnus, kad verta aukotis, kad ponas Džounsas negrįžtų. Taigi, Džounsą nuverčia jo ūkio gyvuliai, atstovaujantys bolševikams ir liberaliems revoliucionieriams. Džordžo Orvelo kūrinyje „Gyvūlių ūkis“ nagrinėjami klastingi būdai, kuriais valstybės pareigūnai gali piktnaudžiauti savo valdžia. Knygoje vaizduojama visuomenė, kurioje demokratija pasiverčia į autokratiją ir galiausiai į totalitarizmą. Gyvulių fermos kiaulės naudoja smurtą ir smurto grėsmę, kad suvaldytų kitus gyvūnus. Tačiau nors atakuojantys šunys laiko gyvūnus drausmėje, fizinis bauginimas kai kuriems iš jų netrukdo pradėti tyliai kvestionuoti stambiausio, nuožmiausia išvaizda pasižyminčio paršo, vardu Napoleonas, sprendimus (Napoleonas kūrinyje įkūnija diktatorių Josifą Staliną). Siekdamas sumažinti šią grėsmę kiaulių galiai, Napoleonas remiasi jaudinančiais šūkiais, dainomis ir frazėmis, kad įskiepytų gyvūnams patriotiškumą. Gyvulių ūkyje greitai tampa aišku, kad kalba ir retorika gali būti daug veiksmingesnės socialinės kontrolės priemonės nei smurtas. Kiaulės remiasi šūkiais, eilėraščiais ir įsakymais, kad įkvėptų kitus ūkio gyvūnus ir išlaikytų juos nuolankius. Jos supranta, kad jų dainos ir posakiai turi būti lengvai įsimenami ir atkartojami, jog kiti gyvūnai lengviau įsisavintų jų priesakus. Kai daugeliui gyvūnų rašytiniai įsakymai pasirodo per sunkūs, kiaulės juos sujungia į vieną trumpą frazę: „Keturios kojos gerai, dvi kojos blogos“. Šūkis įkvepia gyvūnus dievinti savo vadovus (kiaules), o ne jų bijoti, o jį kartodami jie gilina savo įsipareigojimą kiaulėms. Bokseris, ištikimas vežimo arklys, nuolat patvirtina savo tikėjimą kiaulių sprendimu, be savo įprastos mantros: „Dirbsiu sunkiau“, kartodamas šūkį „Napoleonas visada teisus“. Be dainų, šūkių, eilėraščių ir įsakymų, Napoleonas ir kitos kiaulės taip pat perrašo žodinę ir rašytinę ūkio istorijas, kad pastarieji tarnautų jo poreikiams ir jis išlaikytų savo autoritetą. Kai Napoleonas žiauriai užgrobia valdžią, jis greitai pateisina savo perėmimą klaidingai pasmerkdamas savo buvusį sąjungininką ir bičiulį revoliucionierių Snieguolį (paršas, kuris pasipriešino Napoleonui) kaip žmonių simpatiją ir gyvūnų priešą. Tiesą sakant, jis nuolat atpasakoja Snieguolio „išdavystės“ istoriją, kol Snieguolio vaidmuo maište ir vėliau įvykęs Gyvulių ūkio įkūrimas buvo visiškai panaikintas. Nepaisant to, kad daugelis gyvūnų prisimena, kad Snieguolis gavo medalį už savo drąsą karvidės mūšyje, Napoleono sąjungininkas, propagandistas Spieglis įtikina juos, kad Snieguolis iš tikrųjų kovojo kartu su ponu Džounsu (žmogus, kuriam priklauso ūkis) prieš gyvūnus. Vėliau, kiaulėms persikėlus į sodybą, Spieglys daro daugiau oficialios doktrinos pataisų, pakeičią įsakymą „Nė vienas gyvūnas negali miegoti lovoje“ į „Nė vienas gyvūnas negali miegoti lovoje su paklodėmis“. Kiaulės netgi pakeičia senąsias mantras: „Keturios kojos geros, dvi kojos geriau“ ir galiausiai „Visi gyvūnai yra lygūs, išskyrus kai kuriuos lygesnius už kitus“. Kai gyvūnai iš tikrųjų pagauna Spieglį perrašant įsakymus, jie nieko rimtai neįtaria, o tai liudija, kokią galią turi kiaulių retorika ir kalba. Kiaulių šūkiai ir frazės taip išplovė kitų gyvūnų smegenis, kad net kai šunys skerdžia dešimtis gyvūnų dėl tariamo susitarimo su Snieguoliu („tariamu išdaviku“), jie neabejoja Napoleono vadovavimu. Žinoma, ne visa politinė retorika yra kategoriškai bloga – kūrinyje galima matyti kaip Old Major daina „The Beasts of England“ (liet. Anglijos žvėrys) daro jaudinantį poveikį gyvūnams ir kaip ji skatina juos nuversti tironą ūkininką Džounsą ir sukurti savo vyriausybę. Džordžo Orvelo alegorija apie Rusijos revoliuciją „Gyvulių ūkis“ iliustruoja, kaip efektyviai panaudoti propagandą. Komunizmas asmens laisves pakeičia vyriausybės kontrole, šių šalių žmonės yra labiau pažeidžiami manipuliavimo. Tam, kad valdžia išlaikytų visuomenės pasitikėjimą melo ir schemų apsuptyje, naudoja propagandą – šūkius, apeliuoja į baimę. Alegorija veiksmingai perteikia pagrindinę jo žinią: nekontroliuojamą propagandos valią, sukeliančią nepaliaujamą neteisybę masėms. Nebūdami gerai informuoti, gali būti lengvai manipuliuojami kaip Stalininės Rusijos žmonės ar gyvuliai ūkyje. Vienintelis žmonių turimas ginklas sunaikinti propagandą, yra drąsus, žiniomis apsiginklavęs individo balsas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis atstovauja asmens lygybės principą, kuris visiškai nepalaiko Dž. Orvelo alegorijos įvykių. Konstitucinis teismas konstatuoja, kad asmenų lygybės principo turi būti laikomasi vykdant teisingumą, leidžiant įstatymus ir juos taikant. LR Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija). Kaip ir „gyvūnų“ įsakymai, kuriais siekiama užkirsti kelią slegiančiam žmonių elgesiui, Konstitucija siekia panaikinti diskriminaciją, neteisybę ir silpnųjų išnaudojimą. Alegorijoje nuo pat pradžių akcentuojami šie įtvirtinti 7 įsakymai: 1) Viskas, kas atsiduria ant dviejų kojų, yra priešas; 2) Viskas, kas yra ant keturių kojų ar turi sparnus, yra draugas; 3) Joks gyvūnas neturi dėvėti drabužių; 4) Joks gyvūnas negali miegoti lovoje; 5) Joks gyvūnas neturi gerti alkoholio; 6) Joks gyvūnas neturi žudyti jokio kito gyvūno; 7) Visi gyvūnai lygūs. Tačiau problema iškyla tada, kai šis ideologinis teisių rinkinys keičiamas, siekiant suteikti pirmenybę konkrečiai asmenų grupei, o ne plečiant ar keičiant teises, siekiant dar labiau apsaugoti žmones (ar alegorijos atveju – gyvūnus), kurie gyvena pagal tas teises. Gyvulių ūkyje keičiant ideologines teises, šios teisės keičiamos sistemingai, kad nesukeltų nerimo masių. Ilgainiui, gyvūnams nė nepastebint, užrašyti įsakymai kinta. Tikrosios problemos prasideda Napoleonui ir jo sėbrams pakilus į valdžią. Būdami, tiksliau, laikydami save protingesniais už kitus gyvūnus, jie jaučiasi daugiau nei lygūs su kitais gyvūnais. Šis disbalansas prasideda anksti, kai kiaulės pasilieka sau pieną ir obuolius, o netrukus Senojo Majoro idėjos visiškai išmetamos pro langą, nes Napoleonas, pagrindinė kiaulė, visiškai kontroliuoja ūkį. Pasakojimo pabaigoje visi įsakymai buvo pakeisti: 1) Keturios kojos geros, dvi kojos geriau; 2) Joks gyvūnas negali miegoti lovoje su paklodėmis; 3) Joks gyvūnas neturi gerti alkoholio per daug; 4) Joks gyvūnas neturi žudyti jokio kito gyvūno; 5) Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus. Kiaulės netgi pradeda dėvėti pono ir ponios Džounsų drabužius, kai jų statusas tampa aukštesnis, o kiti gyvūnai gyvena bijodami mirties bausmės. Niekas nedrįsta skųstis dėl ilgų darbo valandų ir riboto maisto, tiekiamo dirbantiems gyvuliams, kiaulėms mėgaujantis prabangiu gyvenimu sodyboje. Ironiška tai, kad ideologinis įsakymas „Visi gyvūnai lygūs, bet vieni gyvūnai lygesni už kitus“, iš pradžių skambėjo „Visi gyvūnai lygūs“. Gyvūnų ūkyje autorius nagrinėja lygybę ir nelygybę per: - nelygybę tarp gyvūnų ir žmonių; - lygybę, kurią gyvūnai siekia įtvirtinti po maišto; - nelygybę, kuri vėl prasideda kiaulėms perėmus kontrolę. Gyvūnų nelaimingumas reiškia klasių kovą, tai veda į maištą, kuris siūlo tam tikrą lygybę. Tuomet kiaulių poelgiai į ūkį grąžina nelygybę. Galios ir kontrolės tema gvildenama visame romane, ją pabrėžia veikėjų santykiai ūkyje. Temos yra politinės ir tiria tai, kas vyko Rusijos visuomenėje nuo 1917 m. LR Konstitucija nustato pagrindines žmogaus teises ir laisves. Konstitucinės nuostatos atitinka tarptautiniuose dokumentuose numatytus reikalavimus saugoti ir gerbti žmogaus garbę ir orumą, užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai. Konstitucijos 29 straipsnyje nurodyta, kad dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religijos, įsitikinimų ar pažiūrų niekam negali būti ribojamos teisės ir suteikiamos privilegijos. Nors apsauga nuo apribojimų ir diskriminacijos dėl negalios Konstitucijoje nėra konkrečiai nustatyta, tačiau 6 straipsnyje teigiama, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Taigi kiekvienas asmuo gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija. Be to, Konstitucijos 29 straipsnyje teigiama, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams visi asmenys lygūs“. Daugelyje kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įvairius visuomeninius santykius, yra įtvirtintas konstitucinis lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas. Remiantis tuo, kad Konstituciją sudaro jos normos ir konstituciniai principai, Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina principą, kad visi asmenys lygūs įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms. Visgi šis straipsnis neformuoja teisinių santykių, subjekto teisių ir pareigų. Šis straipsnis labiau apibendrina socialiniu požiūriu svarbiausius reiškinius ir procesus, nustato ribas ir tuo turi vadovautis visi teisinių santykių subjektai. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Konstitucija aiškinama sekančiai: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!