Raštvedybos istorinė raida Lietuvoje

• Darbą parengė: Renata Janušauskytė, Birutė Rusvaltaitė.
Raštvedyba – įstaigos vidaus administravimo sritis, apimanti dokumentų tvarkymo ir valdymo procesus nuo jų rengimo ar gavimo iki atrinkimo saugoti ar naikinti.
Raštvedybos tikslas – vertinti ir saugoti dokumentus, suprasti dokumentinio paveldo, atminimo ir nacionalinio tapatumo reikšmę.
Pradžių pradžia - mokslininkai negali nustatyti tikslios dokumentų valdymo atsiradimo datos. Manoma, kad užuomazgos atsirado suirus pirmykštei bendruomenei ir pasirodžius pirmiesiems dokumentams.
Autoriai, tyrinėjantys valdymo minties evoliuciją, pradeda nuo šumerų raštų ant molinių lentelių prieš 3 tūkstantmečius prieš mūsų erą. Šių pirmųjų dokumentų turinyje yra informacijos apie Šumero miesto įstatymus, komercinius sandėrius. Tai įrodo, kad jau senovėje egzistavo dokumentų tvarkymas ir valdymo praktika.
Raštvedyba Lietuvoje Senovėje lietuviai apsieidavo be rašto. Istorikai teigia, kad Lietuvos valstybės kanceliarija atsirado kartu su valstybe XIII amžiaus pirmojoje pusėje.
Tai buvo tik kanceliarijos užuomazgos, o įrodo tai atsitiktinai išlikę lietuvių korespondencijos pavyzdžiai: šešių Gedimino ir vieno Mindaugo laiško nuorašai. Šie laiškai atspindi ankstyvosios Lietuvos feodalinės monarchijos gyvenimą: valstybinių reikalų tvarkymo, religinių bei kultūrinių, ekonominių ir teisinių klausimų nagrinėjimą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, jo urėdų ir didikų raštinėse dirbo raštininkai – pisariai ir jų tarnai – djakai. Tai slaviškos tradicijos raštvedžiai. Tie, kurie rašė lotyniškai, buvo vadinami sekretoriais.
Vytauto kanceliarijoje dirbo keliolika ar net kelios dešimtys raštininkų, mokančių rusų, lotynų, vokiečių, lenkų ir totorių kalbas. Jie savo kanceliarijai ir privatiems prašytojams rašydavo aktų nuorašus, parengdavo pasirašymui švarraščius.
Net privačiuose raštuose iki XVI amžiaus vidurio kartais būdavo pažymima, kas juos surašė. Didžioji dalis oficialių dokumentų buvo rengiami kanceliarine slavų kalba.
Rašomosios medžiagos
• Pergamentas – dėl jo atsparumo drėgmei buvo naudojamas svarbesniems dokumentams, nes jam sušlapus, tekstas neišnykdavo, tačiau Lietuvoje nebuvo gaminamas.
Popierius - daug pigesnis už pergamentą, bet nepatvarus. Ant popieriaus buvo rašomi pranešimai, laiškai ir kiti mažesnės reikšmės raštai. Iš pradžių Lietuvoje naudotas popierius buvo storas, grublėtas, dažniausiai be vandens ženklų. Nuo 1409 m. didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau buvo naudojamas geresnės kokybės popierius...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!