Radikalioji ir neoradikalioji kriminologija

I. ĮVADAS Radikaliosios koncepcijos atsiradimą kriminologijos moksle teoriškai pagrindė K. Marksas ir F. Engelsas, kurių teigimu pagrindinė visuomenės vystimosi jėga – jos pagrindinių klasių – išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova. Žmogus visų pirma siekia patenkinti savo materialinius poreikius. Jų patenkinimas reikalauja konkrečios veiklos, kuri užtikrintų materialinių dalykų įsigijimą ir turėjimą. Tokia vieno žmogaus veikla gali būti „pavojinga“ kitam, nes kitas taip pat siekia panašių tikslų, o tai gali atvesti į susidūrimą ir konfliktą. Kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau turto, be to, stengiasi, kad šis turėjimas būtų užtikrintas. Turėtojas (buržua) paskelbia, kad tai, ką jis turi, yra jo. Labiausiai išnaudojama klasė (proletarai) dėl to nedžiūgauja. Tokiu būdu, prieštaringą situaciją privatinė nuosavybė paverčia priešiška situacija – atsiranda išnaudojimo santykiai – t. y. turtinės priklausomybės ir pavaldumo santykiai su pasiturinčiaisiais. Klasiniai visuomenės santykiai yra išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykiai. Jų prieštaravimai, arba klasių kova, yra visuomenės raidos variklis. Jeigu visuomenėje vyrauja viena klasė, tokioje visuomenėje valstybės prievartos aparatas yra tik įrankis engiamosios klasės paklusnumui pasiekti, viešpataujančios klasės valiai vykdyti, jos tikslams ir uždaviniams reikšti bei įgyvendinti. Buržuazijos ideologai sakė, kad viskas taip ir turėtų būti: turto turi tie, kurie ne tik protingiausi, bet ir išradingiausi, drąsiausi, pagaliau – laimingiausi. Jie gyvena, jie dirba, jie kaupia ne tik sau, su jais turtėja ir visuomenė, jie veda visuomenę į naują ateitį, ir ji neišvengiamai turi eiti per kai kurių skurdą ir nelaimes, kol bendras lygis pakils taip, kad ir skurdo riba nebus tokia baisi. Tačiau naujaisiais amžiais visą laiką buvo ir tokių žmonių (radikaliosios ir neoradikaliosios kriminologijos atstovų), kurie manė, kad privati nuosavybė, individualizmas, nors ir yra žmonių gyvenimo gerinimo priemonės, turi egzistuoti tam tikrų normų rėmuose, kad nepavirstų akivaizdžiu blogiu kitiems. Radikaliosios kriminologijos atstovai manė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys. Neoradikaliosios kriminologijos teoretikai kritikavo visuomenės negeroves, matė jose nusikalstamumo priežastis. Jie naudojo naujus metodus, bandė naujau įrodinėti nusikalstamumo priežastis. Tačiau jų teorijose, palyginus su radikaliąja kriminologija, iš esmės nieko naujo nebuvo. Nors šiuo metu radikalioji ir neoradikalioji kriminologija ir neteko savo reikšmės, tačiau idėja, kad visuomenės raida – tai išnaudojančiosios ir išnaudojamosios klasių kovos išdava, ir kad būtent tuo galima paaiškinti tai, kas vyksta visuomenėje, vis dar kelia susidomėjimą. II. RADIKALIOJI IR NEORADIKALIOJI KRIMINOLOGIJA 1. Radikaliosios kriminologijos pagrindinės idėjos ir atstovai Darbininkų judėjimo pradininkais laikomi K. Marksas (1818-1883) ir F. Engelsas (1820-1895), kurie modeliuodami visuomenę, atitinkančią žmonių brolybės ir teisingumo idealus, nemažai dėmesio skyrė kovos su nusikalstamumu klausimams. K. Marksas, būdamas 23 m., įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, ir F. Engelsas, būdamas 25 m., parašęs fundamentalų tiriamojo pobūdžio darbą „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“, praturtino kriminologijos mokslą radikaliosios koncepcijos poveikiu nusikalstamumui. Šių teoretikų išskirtinėmis savybėmis laikytina: 1. makrolygis jų gvildenamoms priemonėms (t. y. šių priemonių realizavimas numatomas vienu metu eilėje valstybių arba net visose pasaulio šalyse); 2. poveikio nusikalstamumui pagrindas – revoliucinės reformos (t. y. pirmas etapas visuomeninės sistemos pertvarkymų ir tobulinimų, turėtų tapti vyraujančiųjų jėgų, kurios negalėjo ir nenorėjo imtis efektyvių priemonių nusikalstamumui sumažinti, nušalinimas nuo valstybinės valdžios). Mokslinio komunizmo teorijos pradininkai kaip pavyzdį pateikdavo visuomeninių santykių schemas pirmykštėje bendruomenėje, kur nusikalstamumo lygis buvo ypatingai žemas (toks žemas, kad nereikėjo steigti specialiųjų tarnybų kovai su šiuo fenomenu). Teoretikai bandė tuo pačiu pagrindu sumodeliuoti ateities visuomenę, kurioje viešpatautų socialinė lygybė, iki minimumo sumažėtų įvairūs prieštaravimai, be to, nekiltų valstybinės prievartos būtinybė (nusikalstamumas išnyktų be specialiųjų policijos priemonių). K. Marksas ir F. Engelsas pakankamai išsamiai ir objektyviai išanalizavo nusikalstamumo priežastis kapitalistiniame pasaulyje. Prie svarbiausių nusikalstamumo faktorių jie priskyrė: socialinę nelygybę, darbininkų išnaudojimą, kurio esminiais padariniais laikoma: bedarbystė, didelis skurdas ir vargingumas, žemas išsimokslinimo lygis ir blogas auklėjimas darbininkų aplinkoje. 1847 m. gruodžio mėn. Briuselyje Vokiečių darbininkų bendruomenėje K. Marksas perskaitė eilę paskaitų, kurios vėliau publikuojant pavadintos „Samdomas darbas ir kapitalas“. Šiame darbe K. Marksas atskleidė socialinės nelygybės esmę. F. Engelsas savo knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ gvildeno socialinio „visų prieš visus“ karo koncepciją, kurios esmė – kapitalistinė visuomenė, pagrįsta negailestingu viens kito išnaudojimu. F. Engelsas teigė, kad socialinis karas „visų prieš visus“ skelbiamas viešai. „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!