Kriminologija. Išsami teorinė medžiaga

Prisistatymas, organizaciniai klausimai Kontaktinės žinios Paskaitas skaitysiu aš – Saulius Starkus, Kriminologijos katedros mokslinis bendradarbis. Seminarus ves ir įskaitas priiminės mano kolegė – Brigita Palavinskienė, Kriminologijos katedros asistentė. Kriminologijos katedra CR 330 kabinetas, telefonas 714-618. Mano budėjimo laikas III 15-17 val. (taip bus nuo kitos savaitės, persikels dėl skaitomų paskaitų Jums trečiadieniais 1540), Brigitos berods iki dabar buvo antradieniais, bet tiksliau sužinosite per seminarus. Apie Internet’ą Internet’e yra sukurta pora eksperimentinių tinklalapių apie kriminologiją, būtent skaitomą kursą bakalaurams, adresai yra http://members.tripod.com/~kriminologija ir http://members.xoom.com/criminology . Patariu įsiminti ar užsirašyti. Šiuo metu Internet’e yra paskelbta ir galima parsisiųsti šią informaciją: reikalavimus studentams, siūlomų referatų temų sąrašą, naujos ruošiamos Kriminologijos programos projektą, pagrindinės literatūros sąrašą, skaitytų paskaitų neakivaizdinio kurso studentams santrauką, šiokia tokia trumpa atmintinę. Visa kitą apie šį tinklalapį sužinosite apsilankę jame. Galimiems kontaktams, būtent dėl kriminologijos skaitomų paskaitų, galimų neaiškumų, pateiksiu savo elektroninio pašto adresą criminology@xoommail.com . Prašymas jei sugalvosite rašyti žinute elektroniniu paštu nurodykite savo Vardą, Pavardę, Grupę. Kol kas interaktyvaus atsiskaitymo nepraktikuosime. Atsiskaitymas Atsiskaitymo forma - numatyta įskaita. Referatas Yra galimybė parašyti referatą – apžvalgą, tai turės tiesioginės teigiamos įtakos laikant įskaitą, labai gerai parašiusieji galės ko gero pasirinkti klausimą iš bilieto. Referatų rašymo detales, pateikimo tvarką aptarsite seminarų metu. Mano pozicija, kad tai neturėtų būti privalomas darbas, bet šį klausimą paliksiu spręst savo kolegei. Aišku, jei referatai Jums bus privalomi, tai jų neparašiusieji ko gero bus vertinami žemesniu balu ir norint gauti įskaitą atitinkamai reikės viską geriau mokėti. Reikalavimai: rašydami referatus, pranešimus, apžvalgas - būtinai tiksliai nurodykite, naudotą literatūrą, kitus informacijos šaltinius. Patarimai: skaitydami, rašydami referatus, ruošdamiesi įskaitai susipažinkite bent jau su pagrindiniais teisės aktais tiesiogiai susijusiais su nusikalstamumu, poveikiu jam (BK, BK projektas, PDK, Policijos įstatymas, Policijos rėmėjų įstatymas, LRV nutarimai dėl atskirų rūšių nusikalstamumo prevencijos programų, VRM patvirtintomis apylinkės inspektoriaus ir nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareiginėmis instrukcijomis). Detaliau tai bus aptarta per kai kurias paskaitas, seminarus. Dėstomo kriminologijos dalyko tikslai: 1) suformuoti studentų požiūrį į nusikalstamumą, kaip į socialinį - kultūrinį - teisinį reiškinį; 2) supažindinti su pagrindinėmis nusikalstamumo priežasčių teorijomis - kriminologijos mokslo istorine raida; 3) supažindinti su pagrindiniais kriminologinio tyrimo metodais, kriminologine statistika, pateikti jos analizės pagrindus; 4) supažindinti su įvairiomis galimomis (esamomis, buvusiomis, teoriškai galimomis) reagavimo ir poveikio į nusikalstamumą priemonėmis, suformuoti pagrindus jų tarpusavio palyginimui, įvertinimui (efektyvumo, ekonomiškumo, moralinio priimtinumo požiūriais), analizei; 5) supažindinti, sudaryti analizavimo ir įvertinimo pagrindus, su pagrindinėmis nusikalstamumo kontrolės institucijomis, jų veikla Lietuvoje. Mano išankstinės nuostatos: remdamasis savo praktika, manysiu, kad geriausi studentai sėdi pirmose eilėse, ir jei paskaitos metu iškils neaiškumai ar supratimo problemos – bus orientuojamasi į geriausius studentus. Pagal šiuos studentus taip pat bus reguliuojamas ir paskaitų tempas. Mano asmeniniai tikslai nėra per prievartą jums įkalti žinias, bet aš stengsiuosi padėti jums praplėsti savo žinias, išmokti vertinti kai kuriuos reiškinius, suformuoti kai kurias nuostatas. Paskaitose bus be kai kurių klausimų išnagrinėtų vadovėliuose, nagrinėjami ir tokie klausimai apie kuriuos įprasti vadovėliai nerašo ar skiria per mažai dėmesio, taip pat kai kurie klausimai bus pateikiami gan stipriai kitaip nei jie išnagrinėti vadovėliuose, visų pirma lietuviškame. Todėl siūlyčiau bent šiek tiek pasidomėti tuo kas yra skaitoma per paskaitas. Motyvacija Pagrindiniai motyvai, kurie jus gali paskatinti mokytis "kriminologiją", mano manymu būtų šie: 1) Mano manymu daliai jūsų bus įdomu sužinoti kai ką naujo apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlius, aukas; 2) Dalį kriminologinių žinių galima pritaikyti praktikoje, bent jau šiomis keliomis kryptimis: - jos, gali leisti jums daryti tam tikras, labiau pagrįstas prognozes; - jos, gali leisti geriau planuoti savo darbinę veiklą; - jos, gali leisti patikrinti tiek savo, tiek kitų veiklos efektyvumą, ne tik asmenų bet ir kitų padalinių, įstaigų; - jos, gali leisti pasirinkti efektyvesnį veiklos būdą; - jos, gali leisti geriau argumentuoti savo pozicija, apginti savo sprendimus; 3) Pagaliau tai būtina, norint išlaikyti įskaitą, kad nebūtų be reikalo gaištamas nuosavas laikas. Reikalavimai studentams (reikalavimų ir vertinimų sąrašas, tvarka) Tam kad gautumėte teigiamą įvertinimą, iš jūsų bus reikalaujama, turėti tam tikrą žinių lygį, orientuotis problematikoje. • Pateikiami iš atskiro dokumento, keli egzemplioriai pateikiami išsidalijimui. Reikalavimai studentams ir jų vertinimas. • Pateikiami egzamino (įskaitos) klausimai, ne būtinai per įžanginę paskaitą. Neakivaizdinių studijų studentams sesijos pradžioje, dieninių studijų studentams likus iki sesijos (egzamino ar įskaitos) ne mažiau kaip 2 savaitėms arba kaip nutars Jūsų dėstytoja vesianti seminarus. Manau, Jūs aišku iš principo galite gauti klausimus iš neakivaizdinio skyriaus studentų, bet ko gero šie klausimai bus šiek tiek patikslinti, nors esmė aišku išliks. Paskaitos : Tema : Kriminologijos samprata 1 klausimas. Kriminologijos samprata Čia aš pateisiu keletą iš vartojamų kriminologijos sąvokų, o vėliau jas šiek tiek paanalizuosiu, išskirsiu esminius dalykus. Kriminologija tyrinėja nusikalstamumo kilmę, nusikalstamumo dėsningumus, procesus bei reiškinius sukeliančius nusikalstamumą, nusikaltimus darančius asmenis, priemones galinčias sulaikyti asmenis nuo nusikalstamo elgesio // Kriminologija, V. 1994 - P.6; Kriminologija mokslas siekiantis suformuoti visapusišką nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio sampratą, nustatyti šiam reiškiniui būdingus dėsningumus, nagrinėti jo ryšius su kitais socialiniais procesais bei reiškiniais, aptarti prevencijos kelius bei priemones // Kriminologija, V. 1994 - P.15; Kriminologija bendrateorinis mokslas apie nusikalstamumą, jo sąlygas bei priežastis, asmenų vykdančių nusikaltimus asmenybes bei nusikalstamumo kontrolės ir kovos su juo metodus // Криминология / отв. ред. В.Н.Кудрявцев, В.Е.Эминов М 1997 - С.16; Kriminologija kompleksinis mokslas nagrinėjantis nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, jį įtakojančius faktorius, metodus kaip reikia reaguoti į nusikalstamumą, nusikaltėlį ir auką // G.Babachinaitė, 3 kurso paskaita 1996 m. Kaip matote, šios kriminologijos sąvokos suformuotos arba pagal jos tikslus, arba pagal jos nagrinėjamus objektus. Visuose pateiktuose apibrėžimuose, vienaip ar kitaip vartojama sąvoka nusikalstamumas, jį ir galime įvardinti pagrindiniu kriminologijos objektu. Detaliau nusikalstamumo sąvokos turinys ir prasmė bus nagrinėjama vėliau. Kriminologija - mokslas tyrinėjantis nusikalstamumą ir su juo glaudžiai susijusius socialinius - psichologinius reiškinius. Pagrindinėmis tyrimo kryptimis laikytinos: nusikalstamumo sąlygų ir priežasčių tyrimas; nusikaltėlio asmenybės tyrimas; aukos asmenybės tyrimas; galimų poveikio priemonių nusikalstamumui (kovos su nusikalstamumu priemonių) tyrimas, ir dar kaip atskirą spręstinų klausimų grupę norėčiau išskirti aukščiau minėtų tyrimų metodologiją (metodiką). Kaip pagrindinius socialinius - psichologinius reiškinius (galbūt sąlyginai juos įvardinčiau papildomais kriminologijos objektais) norėčiau išskirti: Nusikalstamumo sąlygas ir priežastis; Kitokį, ne nusikalstamą, nepageidautiną elgesį (amoralų elgesį, teisės deliktus (administracinius teisės pažeidimus), alkoholizmą, narkomaniją); Nusikalstamą veiką vykdančio asmens asmenybę (nusikaltėlio asmenybę); Nusikaltimo aukos asmenybę; Visuomenės ir valstybės reakcijas į nusikalstamumą ir su juo susijusius socialinius - psichologinius reiškinius; Galimus poveikio būdus nusikalstamumui; Socialinius stereotipus apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlį, galimas poveikio priemones jam, nusikaltimo auką. Iš pateiktos kriminologijos nagrinėjamų objektų įvairovės galima daryti prielaidą, kad ne tik kriminologija juos nagrinėja vienu ar kitu aspektu. Bet nei vienam iš šių kitų mokslų, nusikalstamumas nėra pagrindinis objektas. Bendru atveju vieną mokslą nuo kito galima atskirti pagal jų tyrimo objektus, tikslus bei naudojamus metodus. Tai jums turėtų būti žinoma iš ankstesnių kursų, kaip klasikinis pavyzdys vienos teisės šakos atskyrimas nuo kitos, pagal jų objektą ir metodą. Kita išvada, kurią galima padaryti iš kriminologijos nagrinėjamų objektų įvairovės bei kitų mokslų nagrinėjančių tuos pačius objektus įvairovės, yra tai, kad kriminologija čia veikia, kaip kompleksinis mokslas, t.y. jis naudojasi daugeliu šių mokslų sąvokų, metodų, jų pasiekimų. Visus šiuos mokslus galima suskirstyti į keletą grupių: socialiniai - teisiniai, sociologiniai mokslai; medicininiai - psichologiniai mokslai; pedagoginiai mokslai; ekonomikos; matematika; informatika. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, kriminologiją galima būtų apibūdinti, kaip socialinį - kompleksinį mokslą nagrinėjantį nusikalstamumą ir su juo glaudžiai susijusius kitus socialinius - psichologinius reiškinius, tokius kaip : nusikalstamumo sąlygos ir priežastys, asmenų vykdančių nusikalstamas veikas asmenybės, galimos visuomeninės ir valstybinės reakcijos į nusikalstamumą, poveikis į jį (bausmė ir prevencija), nusikalstamo elgesio auka ir k.t. bei nagrinėjantį, rengiantį šių tyrinėjimų metodiką. 2 klausimas. Kriminologijos objektai Nusikalstamumas Čia norėčiau apžvelgti porą gan svarbių požiūrio į nusikalstamumą, kaip pagrindinį kriminologijos objektą, aspektų. Socialiniu požiūriu nusikalstamumas gali būti vertinamas, kaip viena iš nepageidautinų žmonių, jų grupių elgesio formų. Teisiniu požiūriu, yra apibrėžiamos tokio elgesio ribos, čia nusikalstamumas tai visuma atskirų nusikaltimų įvykdytų tam tikroje erdvėje ir tam tikru laiku. Be to sąvoka "nusikalstamumas" yra tam tikra abstrakcija, atsiradusi vėliau nei sąvoka "nusikaltimas", o "nusikaltimas" savo ruožtu taip pat yra abstrakcija konkrečios "nusikaltimo rūšies" atžvilgiu, ši gi savo ruožtu yra abstrakcija įvardijanti tam tikro pobūdžio konkrečias žmonių veikas. Sąvoka "nusikalstamumas" čia įgyja naujas kiekybines - kokybines charakteristikas, nes ja yra įvardijami ne atskiri poelgiai , bet jų visuma. Iš to seka, kad nusikalstamumas yra daugialypis reiškinys, gan sąlyginis - priklausantis nuo daugybės faktorių, aplinkybių. Jis taip pat yra ir polistruktūrinis heterogeninis reiškinys - susidedantis iš daugelio didesnių ar mažesnių pagal nusikaltimo rūšį, ar pagal kitą požymį išskirtų grupių - tarpusavyje besiskiriančių: požiūriu į jas, jų vertinimu, savo priežastimis bei sąlygomis, galimais poveikio būdais. Šias savybes būtina turėti omeny, kalbant apie nusikalstamumą, imantis poveikio priemonių jam. Nusikalstamumas, kaip visuma pasižymi tam tikromis savybėmis, joje pastebimi tam tikri dėsningumai, kas įgalina nusikalstamumą tyrinėti, kaip atskirą socialinį reiškinį. Dar viena, šiek tiek kitokio pobūdžio problema, kalbant apie nusikalstamumą, yra pačios sąvokos "nusikaltimas" neapibrėžtumas, dideli jos turinio, supratimo skirtumai, ypač lyginant atskirų valstybių nusikalstamumą, skaitant kitų šalių literatūrą. PVZ. Lietuvoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, šalia nusikaltimo buvo ir yra išskiriamas administracinis teisės pažeidimas, kas užsienyje paprastai įvardijama vienu terminu nusikaltimas. Todėl lyginimui, paprastai pasirenkami duomenys apie "visuotinai" pripažintus klasikinius nusikaltimus (nužudymus, išžaginimus, kūno sužalojimus, plėšimus, vagystes). Dar viena problema apsunkinanti nusikalstamumo vertinimą, yra nominalūs, simboliniai nusikaltimai, t.y. tam tikri reliktai iš praeities, kai pasikeitus socialinėms sąlygoms jie prarado savo tikslą, prasmę, arba veikos kriminalizuotos tik formaliai simboliškai. Požiūris į nusikaltėlį, nusikalstamumą, auką Kitas labai svarbus kriminologijos objektas būtų nusikaltėlio asmenybė (kai kurie autoriai vartoja sąvoką “nusikalstamą veiką vykdančio asmens asmenybė”), nes vis tik nusikalstamumas yra socialinis reiškinys – viena iš žmonių elgesio formų, jos rezultatas, o tokią veiklą vykdo konkretūs žmonės. Į nusikaltėlį gali būti žiūrima, kaip į asmenį esantį šalia visuomenės, jai nepriklausantį, t.y. socialine prasme nusikaltėlis gali būti net nelaikomas žmogumi. Kita pozicija nusikaltėlį laikyti visiškai normaliu žmogumi, tik jo elgesys visuomenei yra labai nepriimtinas, susilaukia atitinkamo įvertinimo. Taip pat gali būti ir tarpiniai variantai, kai nusikaltėlis “iškrenta” iš visuomenės tik dėl tam tikrų rūšių nusikaltimų, savo elgesio praktikos, savo asmeninių savybių. Analogiškas požiūris gali būti ir nusikaltimo atžvilgiu, tik čia atskaitos tašku yra ne visuomenė, bet įprastas normalus elgesys. Netgi ir nusikaltimo aukos atžvilgiu, galima pastebėti panašų požiūrį. Ypač tai pasakytina ko gero apie išžaginimo ir buitinio smurto aukas. Tuoj jiems yra klijuojamos atitinkamos etiketės, suveikia stereotipinis mastymas. Netgi kartais auka būna vertinama nepalankiau už nusikaltėlį, ir taip patiria dar papildomą žalą. Kriminologines problemas susijusias su nusikaltimo auka nagrinėja speciali kriminologijos šaka viktimologija. Kriminologijos dalykas Trumpai tariant tai žinios apie kriminologijos objektus. Kaip ir bet kuriame moksle egzistuoja tam tikra šių žinių sistema. Paprasčiausias būdas pamatyti šią sistemą iš principo atsiversti vadovėlio turinį, na ir apjungti tam tikras temas klausimus į tam tikras dalis. Aš išskirčiau tris tokias mokslinių kriminologinių žinių sistemos dalis : bendrąją, specialiąją (ypatingąją, šis pavadinimas man nepatinka, nes nieko ypatingo ten nėra) bei metodinę. Savo ruožtu kiekvieną iš šių dalių sudaro tam tikri informacijos blokai, skyriai, temos, klausimai. Iš principo bakalauro studijose Jūs ir mokotės bendrąją dalį bei šiek tiek metodinės dalies, magistro studijose nagrinėjama specialioji dalis, bei kai kurios specializuotos disciplinos. Be šio skirstymo vėlgi ši visa informacija (žinios) gali būti skirstoma, sistematizuojama ir kitokiais pagrindais. Pagal tam tikros informacijos patikimumą, jos pripažinimą visas žinias galime suskirstyti į tam tikrus lygius, tokia sistema prasidėtų fundamentaliosiomis – bazinėmis žiniomis ir ko gero baigtųsi buitinėmis žiniomis, visuomenėje egzistuojančiais stereotipais (pastarųjų mes nepriskirtume mokslinėms žinioms, bet jos taptų tam tikru nagrinėjimo objektu). 3 klausimas. Kriminologijos santykis su kitais mokslais Mano manymu šis klausimas yra gana nesudėtingas bei gana plačiai nušviestas literatūroje ir jūs galite jį išsinagrinėti patys. Bet keletą minčių šiuo klausimu pasakysiu. Kalbant šiuo klausimu pirmiausiai reikėtų nustatyti kriminologijos vietą mokslų sistemoje, kas manau žymiai palengvintų kriminologijos santykių su konkrečiais mokslais nagrinėjimą. Jei imti didžiąsias mokslų grupes, jų klasifikaciją, tai kriminologija patektų į socialinius mokslus (kitos grupės humanitariniai, gamtos, tikslieji etc.), gi socialiniuose moksluose kriminologija patektų į teisės mokslus, greta etikos, sociologijos ir kitų mokslų. Didžiausią dėmesį siūlyčiau atkreipti į kriminologijos ir – baudžiamosios teisės, sociologijos, kriminalistikos, bausmių vykdymo teisės, etikos, psichologijos, pedagogikos, matematikos mokslų santykius. Kriminologijos santykis su tam tikrais mokslais, nuo jos atsiradimo nebuvo visą laiką statiškas. Kriminologija kaip mokslas atsirado tuo metu, kai vyko bendras labai spartus mokslų diferencijavimasis, specializacija 19 amžiaus pabaigoje, nors šis procesas dar tęsiasi ir šiandien. Atkreipiu dėmesį, kad tiek per paskaitas, tiek vadovėliuose pateikiami tam tikri mokslų tarpusavio santykių aiškinimai nėra vieninteliai galimi ar vieninteliai teisingi. Dabar kaip pavyzdį panagrinėsiu tik vieną iš daugelio galimų kriminologijos ir baudžiamosios teisės santykių paaiškinimų, pateiksiu keletą pagrindinių skirtumų grupių : 1) objektų skirtumai – kriminologija nagrinėja pradinį ir galutinį nusikalstamumo kaip proceso etapus : pradinis – nusikalstamų nuostatų, polinkių formavimasis, nusikaltimo sąlygų atsiradimas, nusikalstamų stimulų, motyvų atsiradimas; galutinis – poveikio priemonių nusikaltėliui efektyvumas, nusikaltėlio resocializacija; – baudžiamoji teisė nagrinėja vidurinį etapą : pasiruošimas nusikaltimui, jo įvykdymas, tinkamas nubaudimas už nusikaltimą; 2) tikslų skirtumai – kriminologijos tikslas atskleisti nusikalstamumo priežastis ir parengti priemones kuriomis galima būtų išvengti nusikaltimų ateityje; baudžiamosios teisės – įgyvendinti baudžiamąją atsakomybę (nustatant pagrindus, formas, tvarką); 3) teisinės reglamentacijos laipsnio skirtumai – kriminologija dažniausiai nėra siejama su kokiais nors konkrečiais įstatymais; baudžiamoji teisė ko gero viena iš labiausiai reglamentuotų teisės šakų, atitinkamai ir mokslo; 4) naudojamų metodų skirtumai – kriminologija iš esmės naudojasi daugelio ir ne tik teisinių mokslų metodais. Pagal šią schemą galima nagrinėti kriminologijos santykį ir su kitais mokslais. Be to be skirtumų kartais tikslinga paminėti ir tai kas šiems mokslams bendra, paminėti vieno jų įtaką kitam. Tema : Kriminologijos mokslo istorinė raida 1 klausimas. Įvadas Per paskaitą bus apžvelgti, tik kai kurie šios raidos etapai, pateikta bendra chronologija, kitus etapus turėsite išsinagrinėti savarankiškai. Klasikiniai nusikaltimai egzistuoja, kiekvienoje visuomenėje ir jie ko gero lydi žmoniją nuo pačios jos egzistavimo pradžios. Ir kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikra visuomenės reakcija į šias žmogaus elgesio formas. Reakcija dažniausiai būna neigiama, bet tam tikri konkretūs atvejai gali būti vertinami ir palankiai. Ko gero žmogus tiek pat laiko masto ir apie tokio elgesio priežastis, apie jo išvengimo ar bent jau pasekmių neutralizavimo galimybes. Be to, kaip jau minėjau nusikalstamumas, įskaitant ir atskiras jo rūšis yra socialinis - kultūrinis reiškinys, nepriklausomai nuo esamo teisinio šio reiškinio įvertinimo (yra ar nėra baudžiamieji įstatymai, valstybės kovos su nusikalstamumu laipsnis, formos) - yra istoriškai kintantis. Bet kokie apmastymai apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlius yra glaudžiai susiję su toje visuomenėje esamomis pažiūromis į bet kokius reiškinius, jų priežastis, žmogų, jo elgesio priežastis. Rekomenduočiau ruošiantis istorinio pobūdžio klausimais (įskaitai, rašant referatus) bei kai kuriais kitais bent trumpai pasidomėti ne tik pačiomis išsakytomis kriminologinėmis idėjomis, taikomomis praktinėmis priemonėmis, bet ir jų kontekstu, šių idėjų poveikiu praktikai, aplinkos reakcija į šias idėjas ir priemones. Aišku tai negali pakeisti pačių kriminologinių idėjų, paktinių priemonių žinojimo, bet parodo, kad studentas šį klausimą yra įsisavinęs žymiai giliau, neištruktai iš konteksto, ne epizodiškai, bet nuoseklia,i visapusiškai. 2 klausimas. Kriminologijos idėjų chronologija, pagrindinės jų grupės Išskirčiau tokią kriminologijos idėjų bei praktinių priemonių taikytų nusikalstamumui chronologiją, idėjų grupes: 1) Užuomazgos; 2). Antika (Platonas, Aristotelis); 3) Viduramžiai (Šv.Augustinas, T.Akvinietis); 4) Atgimimo utopistai (T.Moras, T.Kampanela); 5) Klasikinės kriminologijos atsiradimas (Č.Bekarija, Š.Monteskje, J.Bentamas); 6. Biologinių kriminologijos idėjų atsiradimas (Č.Lombrozo, E.Ferri); 7) Sociologinių kriminologijos idėjų atsiradimas (A.Ketlė, E.Diurkheimas); 8) Radikaliosios kriminologijos atsiradimas (K.Marksas); 9) 20 a. kriminologijos idėjos. 1) Užuomazgos Būdinga tai, kad nusikaltimas dažnai buvo ne tik teisės, bet ir religijos persekiojimo objektas, dažnai nusikaltimas buvo tapatinamas su nuodėme (teisė, religija ir moralė nebuvo diferencijuotos). Nusikaltimas, nusikaltėlis laikytas blogio jėgų pasireiškimu, jų tarnu, įrankiu šių jėgų rankose. Kaip nusikaltimų užkardymo priemonės įvardintos religinės priemonės: asketizmas, paklusnumas vyresniajam. Taip pat labai akcentuojamas bausmės neišvengiamumas, jei ne šiame gyvenime, tai nors po mirties. Kinijoje 4 a.p.k., kaip kovos su nusikalstamumu priemonė iškeliama idėja bausti žmones dar prieš nusikaltimo padarymą, žmonės laikyti iš prigimties blogais - todėl griežtai turi būti baudžiami smulkūs nusižengimai, tai nusikaltimams vietos neliks, be to rekomenduota kolektyvinė atsakomybė, vienų atsakomybė už kitus. 2) Antika Jau Demokritas ir Sokratas išsako mintis, kad užkirsti kelią nusikalstamumui galima teisingai mokant, auklėjant jaunimą. Demokritas be to išsako ir kai kurias viktimologines mintis, jis mokymą sieja su galimybe išvengti nusikaltimo žalos tiek sau , tiek turtui, jei žmogus teisingai elgsis, žinos kaip saugotis. Sokratas laikė, kad žmogus daro bloga tik todėl, kad nežino kas yra gera. Taip pat skyrė atvejus, kai darydamas nusikaltimą žmogus veikia prieš savo valią: būdamas be atminties, yra priverčiamas kančių, yra sužavėtas malonumų. Platonas Savo veikale "Įstatymai" nemažai dėmesio skyrė ir nusikalstamumo problemai. Kaip pagrindines nusikalstamumą lemiančias priežastis nurodė: - valstybinė santvarka, - papročiai, - socialiniai faktoriai, iš jų ypač akcentavo turtinį nelygumą (rekomendavo, kad šis skirtumas neviršytų 4 kartų), - nusikaltėlių nenubaudimą. Žmogui numatė aktyvų vaidmenį, kur šis turi rinktis tarp malonumo ir kančios. Jis taip pat išskyrė faktorius galinčius sulaikyti nuo nusikaltimų darymo: - kančios kurias įstatymai sukelia nusikaltėliui (bausmė), - visuomenės nuomonė, - sąžiningumas ir gero elgesio įpročiai, - dorų piliečių skatinimas. Kriminologiniu požiūriu įstatymų tikslas būtų - nustatyti bausmes ir jomis bauginti. Taip pat galima teigti, kad jis vienas pirmųjų atliko kriminologinį tyrimą, dėl nužudymų priežasčių - dėl savanaudiškumo, - dėl garbės troškimo, - siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą. Aristotelis Kaip pagrindines nusikalstamumo priežastis išskiria: - skurdą, - kai kurių socialinių sluoksnių privilegijas, o kitų beteisiškumą, - nacionalinę nesantaiką - gyventojų įvairiatautiškumą. Didžiausi nusikaltimai daromi dėl pertekliaus vaikymosi, o ne dėl būtiniausių daiktų stygiaus. Iškelia mintį, kad žmonės blogi savo valia, nes jei būtų kitaip, tai kaip galima būtų bausti žmogų už tai, kas nuo jo nepriklauso. Kaip nusikaltimą stabdančius veiksnius išskiria : - teisingą santvarką, - įstatymų stabilumą ir jų viršenybę prieš bet kokį asmenį, - kovą su korupcija (valdininkų galimybe pasipelnyti iš savo pareigų), draudžiant valdininkui užimti keletą pareigų, - pakankamą ekonominį išsivystymą, kad būtų galima užtikrinti visiems pakankamą gyvenimo lygį, - galimybės save realizuoti priimtinais būdais. Jaunimo mokyme svarbiausia mokyti paklusti įstatymams bei reikia apsaugoti jaunimą nuo kontakto su ydomis. Senovės Roma Teorine prasme, viešosios teisės, tame tarpe ir baudžiamosios srityje, jos pasiekimai iš esmės nebuvo išskirtiniai, ypač jei lyginsime su jos civiline teise. Bet praktikoje, Roma, bent jau ankstyvajame savo istorijos etape, įgyvendino gan nemažai graikų idėjų. Iš jų paminėtinos idėjos apie saikingumą, jaunimo auklėjimą, religingumo stiprinimą. Kaip naujovės gali būti paminėtos imperijos pradžioje už nusikaltimus nustatytos turto konfiskavimo bausmės, kariams pavedamos policijos funkcijos - patruliavimas, kovai su užpuolimais, plėšimais, neramumais. 3) Viduramžiai Viduramžiais įsigalėjus krikščionybei, nusikaltimas tapatinamas su nuodėme. Šv.Augustinas akcentuoja gėrio ir blogio kovą žmoguje. Žmogaus elgesį nulemia jo laisva valia, kuri gali būti arba gera, arba bloga, o tai lemia gėrio ar blogio jėgos. Vėliau, kiti teologai tarp jų ir T.Akvinietis, išsako mintį, kad nusikaltėlis yra blogio jėgų įrankis, jų tarnas, todėl poveikio priemonės turėtų būti nukreiptos per žmogų į šias blogio jėgas. Toks nusikalstamumo aiškinimas, atitiko vyravusį religinę mintį, religinį gyvenimo būdą. Kaip poveikio priemonė įsigali inkvizicija, vienintelę reakciją į nusikaltimą tampa žiaurios, dažnai viešos, bausmės, kankinimai. Gyvenime propaguojamas asketizmas, nesavanaudiškumas kaip vertybė žymiai ilgiau išlieka kaimuose, miestuose ji smunka. Renesanso epochoje, atsirandantis protestantiškasis judėjimas, kaip reakcija į pasikeitusias gyvenimo sąlygas, ima įtvirtinti kitokį požiūrį į gėrį ir blogį, tuo pačiu ir į nusikalstamumą. Ekonominė sėkmė, turtas imami laikyti ne yda o asmens dorybės patvirtinimu, tuo tarpu skurdas imamas laikyti pasmerktumo ženklu, elgetavimas, valkatavimas tampa nusikaltimais. Pagrindinės viduramžių idėjos : - nusikaltimas yra blogio pasireiškimas, - asmuo turi laisvą valią ir todėl turi būti baudžiamas, - nusikaltėlis tai ypatingas žmogaus tipas, pasižymintis specifinėmis savybėmis, pagal kurias jis gali būti iš anksto atpažintas. 4) Atgimimo utopistai T.Moras “Utopijoje”, T.Kampanela “Saulės mieste” išreiškė mintį, kad nusikalstamumo pagrindinės priežastys socialinė gyventojų nelygybė, o ypač turtinė. Jie pateikė pasiūlymą, kad reiktų įvesti priverstinę visų lygybę ir tuo būdu nusikalstamumas išnyktų. Bet kartu ten taip pat numatomos bausmės už šios lygybės laužymą, t.y. tik už kitokius nusikaltimus. Jų pažangus vaidmuo pasireiškė, tuo, kad buvo atsisakyta religinio požiūrio į nusikalstamumą, į žmogų kaip blogio nešiotoją, bet ko gero jų siūlyti vaistai galėtų būti blogiau už pačią ligą. Tarp kitko literatūroje šių autorių pateiktos idėjos dažnai lyginamos su totalitarinių valstybių ideologija, taikoma praktika, ir vis tik aptinkama nemažai panašumų. 5) Klasikinės kriminologinės idėjos (klasikinė kriminologijos šaka) Jos užuomazgos sietinos Švietėjų epocha, tokiais autoriais kaip Ž.Ruso, Volteras, Didro, o ypač su Š.Monteskje. Savo idėjomis jie siekė humanizuoti ir racionalizuoti iš viduramžių paveldėtą bausmių sistemą. Kaip svarbiausiais nusikalstamumo priežastis išskyrė žemiausių sluoksnių beteisiškumą, skurdą, juos panaikinus žymiai sumažėtų nusikalstamumas. Iškėlė šiuo metu klasikiniu tapusį principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas nekaltas kalėjime”. Jie akcentuoja, kad žymiai protingiau ne bausti, bet stengtis padaryti taip, kad nusikaltimas neįvyktų. Atsiranda nusikalstamumo reliatyvumo, istorinio kintamumo, jo priklausomybės nuo visuomenės socialinių, ekonominių, kultūrinių sąlygų idėjos. Č.Bekaria savo veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes” iš esmės sukoncentravo visuos baudžiamosios teisinės, kriminologinės minties pasiekimus iki 18 a. antros pusės (1864 m.). Kaip pagrindinės idėjos paminėtinos :nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų; norint įveikti nusikalstamumą neužtenka vien tik tai bausmių; bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumo laipsnį, ir užtenka to, kad bausmės daroma žala viršytų nusikaltimo duodamą naudą; bausmės tikslas ne sunaikinti nusikaltėlį, bet padaryti taip, kad nei šis asmuo nei kiti asmenys nedarytų naujų nusikaltimų; bausmių neišvengiamumas nusikalstamumą stabdo labiau nei jų griežtinimas; nusikalstamumas gali būti mažinamas naikinant neteisingus įstatymus, teisingu teismo vykdymu, švietimu, mokymu ir auklėjimu. Kitas žymus klasikinio požiūrio atstovas J.Bentham, sukūrė savo nubaudimo teoriją. Kaip ir daugelis iš to meto autorių viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus. Savo sukurtoje nubaudimo teorijoje, jis stipriai išvystė Š.Monteskje ir Č.Beraria’jos idėjas apie bausmių proporcingumą – pateikė praktines rekomendacijas kaip parinkti bausmės dydį. Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y. visada racionaliai apgalvojantį naudą kurią gaus iš nusikaltimo ir žalą kurią gali patirti kai jį nubaus. Be to jis pažymėjo, kad reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į nusikaltėlio jautrumą. Taip pat didelį dėmesį skyrė pataisos įstaigoms, jo siūlomas modelis (knygoje “Panoptikumas”) – kalinių izoliuotas laikymas, su stebėtoju centre, taip pat turi būti įrengtos mokyklos, dirbtuvės, kad kaliniai būtų pataisomi, perauklėjami. Dž.Hovard’as (1726-1790). Didelį dėmesį skyrė įkalinimo įstaigoms. Atsižvelgiant į jo knygą “Kalėjimo būklė Anglijoje ir Velse” Anglijos parlamentas išleido penitencinių įstaigų aktą. Pradėta vykdyti nusikaltėlių atskyrimas – vyrai, moterys, nepilnamečiai. Kaip kraštutinis jo idėjų įgyvendinimas – visiškas nusikaltėlių izoliavimas. I. Kant’as (1724-1804). Galima teigti, kad jo suformuotas atsakomybės principas vartojamas iki šių dienų. “Jei žmogus moraline prasme būna ar turi būti geras ar blogas, tai jis pats save turi daryti ar padaryti tokiu. Ir vien ir kita turi būti jo laisvo pasirinkimo rezultatas, nes kitaip jis negalės būti tuo kaltinamas, būtų nekaltas. “ Nubaudimas čia reikalingas pats savaime, nes jis viena iš teisingumo išraiškų. Nereikia ieškoti kažkokios naudos kaip nubaudimo tikslo. Bausmė turi atitikti nusikaltimą. P.Fajerbach’as (1775-1833). Vienas pirmųjų iš baudžiamosios teisės ėmė išskirti savarankiškus mokslus : baudžiamosios teisės filosofiją, baudžiamąją politiką, kriminalinę psichologiją. Teigė, kad noras daryti nusikaltimus dingsta, jei už nusikaltimą neišvengiamai patiriamas didesnis nemalonumas už tą, kurį asmuo patiria nedarydamas nusikaltimo. Kriminalines bausmes skirstė į dvi rūšis : bauginamąsias –atgrasinančias baime nuo nusikaltimo, vykdomąsias – demonstruojančias įstatymo veiksmingumą. Hegel’is (1770-1831). Atskyrė teisę (dirbtinis dėsnis) ir teisingumą (savaiminis dėsnis). Iškėlė idėją, kad žmogus pagal savo tisingumo sampratą susikuria savo teisę, elgesio taisykles, kurios ne visada sutampa su valstybės teise bei tai, kad žmogus labiau linkęs elgtis pagal savo taisykles. Iš čia iškėlė reikalavimą įstatymams, kad šie turi atitikti kuo didesnio kiekio žmonių teisingumo sampratai. Apibendrinant visas kriminologines “Klasikinės mokyklos” idėjas galima būtų išskirti šias pagrindines : 1) žmogus turi laisvą valią ir nusikaltimas jo laisvo ir racionalaus pasirinkimo rezultatas, įvertinus visus už ir prieš; 2) bausmės turi būti ne absoliučiai sugriežtintos, o tik tiek, kad atsvertų nusikaltimų duodamą naudą; 3) bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų, nepriimtiną. Kaip matote, daugelis šių idėjų yra gan filosofinės, iš principo jos nelabai rėmėsi konkrečios empirinės informacijos tyrinėjimu. Reikia pažymėti, kad ir šiandien šios idėjos daugeliu atvejų yra baudžiamosios teisės ir kriminologijos pagrindas daugelyje valstybių, ko gero jos populiaresnės tarp baudžiamosios teisės ir politikos atstovų. Radikalioji kriminologija K.Marksas. Kaip pagrindines nusikalstamumo priežastis išskyrė : socialinę nelygybę, darbininkų eksploatacija, bedarbystę, skurdą, žemą išsilavinimo lygį, blogą auklėjimą - ypač darbininkų sluoksniuose, bei kaip vieną iš faktorių įtakojančių nusikalstamumą išskyrė urbanizaciją. Ši būklė vertinama, lyginant su kitų sluoksnių būkle, ir bloga ne todėl, kad maža apimtis, kiekybė, bet kad šalia yra žymiai geresnė. Skurdas, vargas, “visuomenės atliekos” būklė – sunaikina moralės stabdžius, panaikina principus. Jei pats neturi kažkokių vertybių, tai jų apsaugos principas, reikalavimas jas gerbti pas kitus praranda asmens motyvaciją. Žmogui reikia turėti pasitenkinimo,malonumo šaltinį – kur jis galėtų atsipalaiduoti. Dažniausiai vargingiausiems sluoksniams tėra prieinama tik alkoholis, narkotikai. Kelia klausima, ar bausmė kaip įbauginimo priemonė yra moraliai pagrįsta. Kaip būdą įveikti nusikalstamumą siūlo fundamentalų visuomenės pertvarkymą, gana utopistines idėjas siūlo pasiekti ne tokiomis utopistinėmis priemonėmis, lyginant su atgimimo utopistais. Pozityvistinės kriminologijos atsiradimas Beveik vienu metu atsirado dvi pozityviosios kriminologijos kryptys. Skirtingai nuo iki tol buvusių idėjų, čia pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į objektyvius įvykius, procesus visuomenėje, į tam tikras žmonių savybes – empirinę medžiagą, kurią galima moksliškai nustatyti, išmatuoti ir ištirti, rasti paaiškinimus, atskleisti dėsningumus. Sociologinė kryptis P.Geri (1802 – 1866) Prancūzijos justicijos ministras. 1827m. Prancūzijoje išleidžiamas pirmasis baudžiamosios statistikos leidinys. Jame buvo nustatytos kai kurios nusikalstamumo charakteristikos : nusikaltėlių pasiskirstymas pagal amžių, nusikalstamumo lygis vargingiausiuose rajonuose yra žemiausias, nusikalstamumas buvo susietas su auklėjimo defektais. L.Ketle (1796 – 1874) Belgų matematikos profesorius. Atlikti nusikalstamumo tyrimai parodė, kad nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek kiekiu, tiek kokybe. Pasiūlė tokį dėsningumą, kad nusikalstamumas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!