Neoradikalioji kriminologija: pagrindinių idėjų trumpa charakteristika

Prasidėjus XX amžiaus antrajai pusei vakarų civilizacija išgyveno krizę, kurią galutinai paaštrino JAV nesėkmė Vietname, kas sąlygojo žymų socialistinių šalių ideologinės įtakos padidėjimą vakarų civilizacijai. Dėl šių priežasčių tapo labai populiarios idėjos apie būtinybę imtis revoliucinių pokyčių kapitalistinėje socialinėje sistemoje. Vakaruose atsirado taip vadinamųjų „Naujųjų kairiųjų“ judėjimas, kurio vienas iš teorinių vadų buvo vokiečių mokslininkas G. Markus. Šis mokslininkas suformulavo „originalią socialinės kovos, kur vietoje revoliucinio darbininko jis pastatė autsaiderius, teoriją“1. Naujųjų kairiųjų idėjomis labiausiai susidomėjo išsilavinęs jaunimas - studentija. 1968 m. gegužę prancūzai studentai „užėmė Sorboną ir ilgą periodą laikė ją savo kontrolėje, griežtai besipriešindami policijai. 1970 m. dėl Prancūzijos situacijos pasikartojimo nerimavo beveik daugiau nei 2500 aukštųjų mokyklų JAV“2. Maištingas karas plito.
Politine daugelio naujųjų radikaliųjų teorijų baze tapo marksizmas ir jo viena iš pagrindinių nuostatų, kad yra būtina keisti politinę ir ekonominę visuomenės sistemą. Tai, jų manymu, yra vienintelis veiksmingas būdas atsikratyti nusikalstamumo5. Teoriniu pamatu tapo kriminologinės stigmų ir anomijos koncepcijos. Neatsitiktinai dauguma kriminologų radikalų (Bloch, Geis, Konger, Miller, Quiney, Zak) prieš išpopuliarėjant nagrinėjamoms idėjoms „darė tyrimus būtent stigmų ir anomijos teorijų rėmuose“6. Teoretikai atrado, kad „nusikalstamus daro praktiškai visi visuomenės nariai, o baudžiamojon atsakomybėn patraukiami tik labiausiai neturtingi ir nelaimingi“7. Anomijos koncepcija, „chroniškai priklausančiai kapitalistinei visuomenei, atverdavo giluminius nusikalstamumo šaltinius ir parodydavo, kad be radikalių pokyčių visuomeninėje santvarkoje nepavyks atsikratyti nusikalstamumo“8. Diurkheimas, anomijos teorijos autorius, nemanė kad visuomenė būtina apskritai atsikratyti nusikalstamumo kaip visuomenėje egzistuojančio, todėl jis pats dar nedarė revoliucinių išvadų. Tačiau jeigu sujungti į visumą chroniškos socialinės dezorganizacijos koncepciją ir siekį apskritai pašalinti nusikalstamumą tai logiška daryti išvadą, kad neišvengiamai reikia keisti visą šiai dienai susiklosčiusią socialinę sistemą.
Sociologinė kriminologija 60 – tųjų metų pradžioje, kai ji buvo pervadinta į „Atstumiančio elgesio sociologiją“. Iki 1973 metų radikalioji kriminologijos kryptis jau visiškai susiformavo. Šiame procese labai reikšmingas žingsnis buvo Teiloro, Waltono ir Youngo knygos „ Naujoji kriminologija“...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!