Prarastos tėvynes ilgesys Lietuvos literatūroje (Nėris, Mickevičius)

Visų pirma, lietuvių poetės neoromantikės Salomėjos Nėries rinkinyje „Prie didelio kelio“ ryškus atgailos ir kančios dėl prarastos Tėvynės motyvas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, poetė buvo įtraukta į Lietuvos delegaciją ir kartu su kitais to meto žymiais inteligentais vyko į Maskvą „parsivežti Stalino saulės“. Po šio esminio lūžio Salomėjos Nėries gyvenime, karo metų lyrikoje būdingas susirūpinimas dėl sukruvintos ir apiplėštos Lietuvos sovietinės okupacijos metu. Eilėraštyje „Tėvynei“ , rašytame 1941m. Penzoje, lyrinis subjektas retoriniu sušukimu desperatiškai išsako savo poziciją: „Nepardaviau tavęs aš niekad/ Neišdaviau, mieloji!“. Būtent todėl šis eilėraštis turi ir autobiografinių motyvų, išreiškiamas pačios poetės noras bet kokia kainą grįžti į gimtuosius namus. Dar vienas eilėraštis, gavęs rinkinio pavadinimą, parašytas Maskvoje, poetės klajojimų Rusijoje metu, suvokiant savo viso gyvenimo dramą. Eilėraščio „Prie didelio kelio“ laiko amplitudė svyruoja nuo praeities iki dabarties, lyginami praeiti laikai ir šiandiena. Akivaizdus neoromantizmo bruožas – žmogaus gretinimas su gamta: šakos lyg rankos nusvirę iš nevilties ir susitaikymo, krintantys lapai – gęstanti viltis sugrįžti į gimtąjį kraštą, veriantis speigas – skausmo išraiška. XIX a. pr. romantikas Adomas Mickevičius, nors ir nelietuviškai, pirmasis taip įtaigiai prabilo apie meilę Lietuvai. 1826m. pasirodė dienoraščio braižo turintis „Sonetų“ rinkinys, kuriame atskleisti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!