Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje (kalba)

Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje

Tėvynės ilgesys viena iš svarbiausių plėtojamų temų Lietuvos literatūroje. Kiekvienas iš mūsų iš prigimties yra susijęs su savo tėvyne. Tai svarbiausia vertybė, kuri lemia individo tapatybę bei vienybę su aplinkoje esančia bendruomenę - tauta. Ją praradęs žmogus išgyvena ilgesį, kančia bei širdgėlą. Dažniausiai tai atsispindėdavo emigrantų ar prievartą gimtinę palikusių rašytojų kūriniuose. Tėvynės ilgesio jausmai – dažnai plėtojama tema Lietuvos literatūroje, ypač poezijoje. Ši tema sparčiai paplito XIX-XX a. Lietuvai kenčiant nuo okupantų priespaudos. Salomėja Nėris XX a. pirmosios pusės lyrikė eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“ aprašė sielvartingo, nuo gimtinės atplėšto, žmogaus išgyvenimus. O XX a. vidurio lietuvių išeivijos rašytojas Antanas Škėma psichologiniame romane „Balta drobule“ – suskilusio emigranto dvasinį pasaulį.

Tėvynės netekties tema rašė žymiausia XX a. pirmosios pusės poetė neoromantikė, romantinės pasaulėjautos kūrėja Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė). Ji poezijoje atskleidžia tėvynės palikusio žmogaus kaltę bei ilgesį. S. Nėries gyvenimas buvo itin dramatiškas: gyveno šeimoje, kurioje buvo vertinamos katalikiškos vertybės, jai nusprendus šios vertybės atsisakyti ir kurti socialiai angažuotą poeziją sukrėtė to meto visuomenę, o įsitraukusi į komunistinę veiklą, dalyvavimas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą procese sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Visų šių apisprendimų pasekmes poete pajautė pasitraukus į Sovietų sąjunga. Svetimoje šalyje S. Nėris jautėsi praradusi savo gimtinę, todėl kentė dėl „išduotos“ tėvynės, išgyveno stiprų artimųjų ilgesį. Visi sunkūs išgyvenimai tapo poetes poezijos rinkinyje “Prie didelio kelio“ įkvėpimo šaltiniu. Šiam eilėraščių rinkiniui tapti autentišku Lietuvai ilgai neteko, Sovietų cenzūra išdarkė šį rinkinį, pakeitė pavadinimą („Lakštingala negali nečiulbėti“), o tik po poetės mirties šis eilėraščių rinkinys buvo išleistas, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Rinkinys pilnas nostalgijos, sielvarto bei tėvynės ilgesio, S. Nėris jame prašo atleidimo, nes jaučia kaltę, nori, kad jos tauta ją ir vėl priimtų atgal į pasiilgta tėvynę. Atgailaujama jau pirmame eilėraštyje „Maironiui“. Šis S. Nėries eilėraštis yra tarsi jos išpažintis dėl padarytų klaidų, todėl poetę galima sutapatinti su kalbančiąją, juolab, kad ji kalba I asmeniu, išreikšdama savo jausmus. Kalbančioji retoriškai kreipiasi į moralinį ir kūrybinį autoritetą, vieną žymiausių lietuvių poetų Joną Mačiulį-Maironį. Ji atsiprašo, nusižemina, kad tik galėtų sugrįžti į mylimą tėvynę, išgirsti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!