Prancūzijos barokiniai parkai

Įvadas
Barokas (itališkai barocco – keistas, įmantrus), XVIa.pab. – XVIIIa.vid. architektūros ir dailės stilius, pakeitęs iki tol vyravusį manierizmą, jo ištakos siejamos su Italija, Roma tapo vienu savrbiausių baroko dailės ir architektūros centrų. Vienas esminių baroko bruožų – subordintuota, sintetiška kompozicija, kurios dalys skirtos vienam svarbiausiam visumos elementui. Kiti šio stiliaus bruožai – sudėtingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, patetiškumas, polinkis į dramatiškumą, didingumą, taip pat būdingas - ansambliškumas. Vienovės veržlumas būdingas barokinio miesto struktūrai. Puošnūs, monumentalūs, plastiški fasadai statinius įkomponuoja į urbanistinę aplinką. Tiesios gatvės, jungiančios reprezentacines aikštes, atveria tolimas perspektyvas. Pastatų ir skulptūrų kaitą, kuriai būdingas ekspresyvumas pagyvina augmenija. Judėjimo pojūčiui sustiprinti pasitelkiamas fontanų, kanalų, tvenkinių vanduo.
Šio darbo tikslai: apibūdinti Prancūzijos baroko laikotarpio parkus, įvardinti pagrindinius jų bruožus, architekto Andre Le Notre įnašą į parkų architektūros tobulėjimą, aptarti žinomiausius parkus, palyginti Itališkuosius ir Prancūziškuosius barokinius parkus akcentuojant esminius jų skirtumus, bei parodyti kokią įtaką Prancūzijos barokiškieji parkai turėjo vėlesnei parkų architektūrai.
Baroko stiliaus atsiradimas Prancūzijoje.
XVIa. dėl Pranciškaus I ir Karolio VIII karo žygių į Italiją Prancūzija buvo supažindinta su italų renesanso ir baroko stiliais, tuomet atsirado jiems galimybė plisti Prancūzijoje. Geriausios italų kūrybinės pajėgos dėl Šiaurės Italijoje vykusios krizės persikėlė į kitas Europos šalis, neaplenkiant ir Prancūzijos. Visas XVIa. pasižymėjo glaudžiu bendradarbiavimu tarp pranzūzų ir italų architektų. Vienas svarbiausių veiksnių sodų plėtotei buvo Prancūzijoje atsiradusios profesionaliosios pajėgos – sodininkai, kuriuos galima pavadinti pirmaisiais kraštovaizdžio architektais, garsiausios jų šeimų dinastijos Mollet, Le Notre. Jie pirmieji parašė reikšmingus teorinius darbus sodininkystės ir parkų kūrimo temomis. Jacques‘as Boyceau ,,Traktatas apie sodininkystę“, Andre Mollet ,,Malonumų sodas“ nagrinėjo sodų kūrimo principus. Svarbus veikalas buvo Dezaller D‘Argenville veikalas ,,Sodininkystės teorija ir praktika“ (1709m.), jame buvo apibendrinti pagrindiniai prancūzų baroko principai.
XVIIa. Prancūzijoje susidarius tinkamoms sąlygoms, pritaikius itališkojo parko principus lygiam, plokščiam Prancūzijos kraštovaizdžiui. Prasidėjo sodų meno pakilimas, kurį galima pavadinti dekoratyvių sodų kūrimo koncepsijos revoliucija. Liudviko XIV epochos prancūziškasis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!