Romaninis architektūros stilius

Prireikė šimtmečio, kad Europos kultūra įveiktų nuosmukį, kuriame atsidūrė po antikinio pasaulio žlugimo. Nuo X a. galime kalbėti apie romaninį meną. Tai buvo pirmasis reikšmingas feodalinės epochos meninis stilius, gyvavęs iki XII a. romaniniame mene susipynė ikiromaninio laikotarpio įvairios regioninės meno kryptys; naudotasi Romos senovės krikščionių kulto pastatų sandara, kai kuriais islamo meno motyvais ir elementais. Romanikos, kaip epochos, sąvoka įsigalėjo tik 1825m. Prancūzijoje, pernelyg sureikšminant tuomet naudotus tam tikrus antikinės Romos architektūros motyvus (pusapskritės arkos ir kolonos). Tačiau antikos įtaka romanikai – ypač jos tapybai ir skulptūrai – nežymi. Tai buvo pirmoji viduramžių Europos stilistinė sistema, didelėje teritorijoje išugdžiusi vienodus konstrukcinius sprendimus ir bendrus meninės išraiškos bruožus. Meninį vientisumą lėmė to meto feodalinių santykių ypatumai ir internacionalinis katalikų bažnyčios pobūdis. Rpmanikos centrai – Prancūzija, Vokietija ir Italija (ypač Lombardija). Bažnyčios galios stiprėjimas sąlygojo sakralinio meno vienovę, o šiam menui priklauso diduma romaninių kūrinių. Kitų turtingų ir apsišvietusių užsakovų, išskyrus krikščionių Bažnyčią, tuo metu nubuvo.
Romaninis menas ryškiausiai pasireiškė architektūroje. Joje dominavo vienuolių ordinų bažnyčios su vienuolyno pastatais, piligrimų ir parapijų bažnyčios, katedros, bokštinės ir aptvarinės (gardinės) pilys. Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, proporcingumas, rūstus geometrizmas, tūrių skaidymo aiškumas, aukštos vidaus patalpos. To meto statybininkai, kaip ir senovės romėnai, mūrijo arkas bei sklaitus ir drauge kūrė visiškai savitą architektūros stilių. Dauguma architektūros formų atsirado jau ankstyvosios krikščionybės architektūroje. Pagrindinis romaninės architektūros bruožas – pusskritulinė (pusapvalė) arka. Palyginus su ankstyvosios krikščionybės architektūra, į akis krinta sunkių, masyvių kubinių bei cilindrinių formų įsigalėjimas. Platus, kubinis ankstyvosios romanikos kupitelis darosi vis puošnesnis, vėlyvojoje romanikoje virsta grakščiu taurišku – blokiniu kapiteliu. Svarbi naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais – nerviūromis. Ši pažanga pasitarnavo sienų skaidymui, (pvz. aklinėmis arkadomis, arkatūromis ir kt.) bei sąlygojo architektūrinės plastikos suklestėjimą. Tuo metu atsirado gausi figūrinė ir ornamentinė portalų, kapitelių, frizių, fasadų puošyba.
Bažnyčios sudaro daugumą iki mūsų laikų išlikusių romaninių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!