Architektūros prigimtys

Pats žodis architektūra atsirado senovės Graikijoje reiškė statybos meną, o tiksliau- meną statyti. Architektūra – viena iš seniausių žmonijos veiklos ir kūrybos formų. Architektūros apibrėžimas, turinys bei tikslai įvairiais laikais buvo skirtingai suvokiami – tai priklausė nuo architektūros sprendžiamų uždavinių lygmens. Architektūros istorinė raida išlikusiais kultūros paveldo objektais parodo konstravimo idėjų bei meninių principų panoramą, o per šį bendrą vaizdą atsiveria ir kiekvienos visuomenės materialinis bei kultūrinis pasaulis, jos raidos dėsningumai.
Architektūros tikslas – žmogaus gyvenimo, jo veiklos erdvinės aplinkos sukūrimas. Šis tikslas vykdomas materialiųjų struktūrų, konstrukcinių sistemų pagalba.
Kalbant apie architektūrą kaip meno šaką, nagrinėjant jos ypatybes, tenka susidurti su išplitusiomis sąvokomis – erdvė, plokštuma ir tūris. Pagrindiniai formuojantieji erdvę elementai – tai plokštuma ir tūris. Jų tarpusavio ryšys padeda suvokti architektūros erdvinę kompoziciją ir organizuotos erdvės formavimo dėsningumus. Architektūroje materialinių formų ir erdvių sistema vadinama tūrine erdvine kompozicija, kurią sudaro pastatas, jo tūris ir pastatų grupė, formuojanti atvirą erdvę – tai kiemai, gatvės, aikštės.
2) gamybinės veiklos produktas.
Architektūros paskirtis yra šalia natūralios gamtos sukurti dirbtinę aplinką, užtikrinti žmogui gamtoje nesančias sąlygas, kurios jam yra būtinos.
Dar prieš du tūstančius metų buvo išskirti šie architektūros bruožai: statinių stiprumas, nauda ir grožis.
Pastatai turi būti patvarūs, nes jų sugriuvimas pavojingas žmogui. Patvarumą bei patikimumą užtikrina pastatų konstrukcijos ir konstrukcinės sistemos.
Pastato naudos, funkcijos terminas suprantamas taip, kad statinys atitinka savo paskirtį. Architektūra (pastatai) reikalinga žmonėms kaip maistas, rūbai, šiluma ir kitos materialinės gėrybės. Gyvenamasis namas turi būti patogus gyventi: šviesus, sausas, šiltas, gerai suplanuotas ir įrengtas.
Grožis – viena svarbiausių dvasinių vertybių, kuri egzistuoja greta materialinių dalykų ir yra santykinai savarankiška tų praktiškų vertybių išraiška. Šia prasme grožis sutampa su estetiškumu ir suvokiamas taip, tarsi būtų išraiškos funkciją atliekančio objekto savaiminė vertė. Grožis gali būti subjektyvus ir objektyvus, jis priklauso nuo istorinės poreikių, skonių ir idealų kaitos. Grožio vertė yra dvasinė, ne medžiaginė, daiktinė. Architektūros estetinė vertė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!