Praeities poetizavimas Lietuvos literatūroje

Praeities poetizavimas Lietuvos literatūroje Praeitis, istorija visais laikais buvo be galo svarbi, o labiausiai išaukštinama ir poetizuojama ji buvo Romantizmo epochoje, susiformavusioje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kuri pabrėžė jausmus, stiprias emocijas, gamtos grožį, skelbė patriotizmo bei nepriklausomybės idėjas. Ne išimtis buvo ir Lietuvos literatūra. Vieni iš ryškiausių lietuvių poetų, poetizavusių praeitį, buvo Antanas Baranauskas, poemoje „Anykščių šilelis“ perteikęs senovės miško grožį bei svarbą žmogui, bei Jonas Mačiulis-Maironis, eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsai“ išaukštinęs ir apdainavęs didingą Lietuvos istoriją. Idealizuodamas praeities pasaulį, senovėje gyvavusio šilelio grožį, istoriją bei svarbą perteikė įžymus XIX a. lietuvių poetas ir kalbos tyrinėtojas Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“. Vaikystėje ganydamas vaizdingose Anykščių apylinkėse rašytojas išėjo gamtos pažinimo mokyklą, kas lėmė jo artimą ryšį su gamta. Pirmoje poemos dalyje vaizduojamas buvusio miško gyvybingumas ir grožis: „Miškan būdavo, eini – tai net akį veria;// Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,// Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:// Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Šilelis čia – tai šventas, „baltasai miškas“, driekęsis kalnais, viršūnėm rėmęs dangų, tai vieta, kur žmogus gali atrasti ramybę, kur gali nurimti jo siela, čia aplanko įkvėpimas. Miške susipynę įvairūs kvapai, garsai, reginiai, žmogus patiria gamtos grožį ir gyvenimo pilnatvę, įvairius potyrius bei emocijas. Antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Per amžius miškas buvo lietuvio maitintojas: „<...> Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs <...>“, gynėjas: „<...> Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs <...>“, dvasios prieglobstis. Miškas iškyla lyg kokia galinga, tautos būtį sauganti jėga. Taigi, A. Baranauskas itin vaizdžiai poetizavo praeities šilelio ypatingą grožį ir istoriją bei tuo pačiu atskleidė žmogaus darnų ryšį su gamta. Įkvėptas A. Baranausko, praeitį savo kūryboje poetizavo ir J. Mačiulis-Maironis. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ poetas pasididžiuodamas išaukština ir apdainuoja garbingą Lietuvos istoriją. Kijevo universitete studijuodamas literatūrą jis pateko į gausius archyvus ir tyrinėjo istorinius dokumentus apie LDK laikus, Lietuvos istoriją. Tai augino jaunojo poeto žavėjimąsi tėvynės praeitimi, tad natūralu, jog tautos garbingos praeities ilgesys ir aukštinimas, laisvės garbinimas yra svarbūs motyvai patriotinėje lyrikoje. „Kur bėga Šešupė“ atskleidžia herojinių praeities momentų svarbą Maironiui: išaukštinant kalbama apie protėvių žygius, jų šlovę. Laisvė iškeliama kaip svarbiausias kovų – karų argumentas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!