Politinės kultūros teorija

1 paskaita. PLATONO VALSTYBĖS TEORIJA Platoną žavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartoajmų žodžių prasmę ir reikšmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai žinojimas kaip reikia gyventi. Sokratas reikalavo, kad politiniai vadovai būtų renkami ne burtais, o atsižvelgiant į tai, kaip jie yra pasirengė valdymo darbui. Stipriai valdžiai tokia kritika nebūtų pavojinga, bet visiškai kitas dalykas, kai valdžia neturėjo tvirtų pagrindų. Jis diskutavo su Atėnų gyventojais apie valdžios paskirtį. Jam rūpėjo išsiaiškinti, ką reikia daryti, kad į valdžią ateitų kompetentingi asmenys. Mat, Sokratui atrodė, kad dėl atėniečių nelaimių kalti ne dievai, o nekompetentingų asmenų valdymas. Sokratas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti būtent tą darbą išmanantys žmonės. Sokratas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Žmogus privalo paklusti įstatymams, nors juos laikytų ir neteisingais, aiškino jis. Priešingu atveju negalėtų “išlikti sveika ir išvengti pražūties valstybė, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios”. Žmogus turi teisę kritikuoti įstatymus, jų priėmėjus, bet privalo paklusti jiems ir tikėtis, kad teisybė triumfuos. . Geras žmogus turi būti geras pilietis; geras žmogus vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje; būtų beprasmiška svarstyti, kas yra gera žmogui, neatsižvelgiant į tai, kas yra gera miestui. Todėl tam, ką Platonas mėgino padaryti ir buvo būdinga psichologinių ir socialinių klausimų, etinių ir politinių motyvų sąraizga. Dorybė yra žinojimas. Pamatinę “Valstybės” idėja Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Jo paties nesėkmingas politinis patyrimas idėją sutvirtino ir paskatino jį kurti Akademiją tikro žinojimo, kaip filosofinio valstybės valdymo meno pagrindo dvasiai diegt Vadinasi, žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, ir tik jo žinojimas suteikia jam šitokią teisę. Šis įsitikinimas sudaro visa ko pagrindą “Valstybėje” ir verčia Platoną aukoti visus valstybės aspektus, kuriems nepavyksta pritaikyti apšviestosios despotijos principo. Šis principas yra kur kas labiau pagrįstas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat analizuojant paaiškėja, kad žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Vadinasi, filosofo pretenzijos valdyti yra ne kas kita, kaip labai svarbus atvejis dėsnio, kuriuo įsitikinama visur, kur tik žmonės gyvena kartu: kad bendra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi gerai atlikti savąją darbo dalį. Norint suprasti, ką tai reiškia valstybės atžvilgiu, būtina išsiaiškinti, kokios darbo rūšys yra svarbiausios, o tai aiškinantis prieinama prie trijų luomų, iš kurių filosofas valdovas, žinoma, bus pats svarbiausias. Bet šis darbų pasiskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, - priklauso nuo dviejų veiksnių: būdingų gabumų ir pasirengimo. Pirmieji yra įgimti, o antrąjį lemia patirtis ir auklėjimas. Praktiškai valstybė priklauso nuo to, kaip ji valdo ir susieja šiuos du veiksnius; kitaip tariant, nuo to, ar ji pasitelkia geriausius žmonių sugebėjimus ir išugdo juos, suteikdama geriausią auklėjimą. Analizė sutvirtina pradinę koncepciją; pasmerktos tos valstybės, kurias valdo ne tie, kurie žino – pirma, kokie darbai reikalingi gerai valstybei, ir, antra, ką paveldėjimas ir auklėjimas duos piliečiams, tinkamiems juos atlikti. Platonas savo teorijoje siekia pateikti idialios valstybės pamatus, ir matyt, jam nebuvo itin svarbu ar ta jo idiali valstybė gali būti sukurta tikrovėje, nes jis mėgino parodyti kokia iš principo turi būti valstybė. Platonui valstybė, visų pirma, politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas yra būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieško panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis supranta kaip organizmą, kurio dalys - individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiami valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti, siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgauna ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas ir reikalauja, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą, ketvirtiems valdyti. Valstybė suteikia savo piliečiams ne tiek laisvę ir apsaugą, bet, svarbiausia, gyvenimą – visas galimybes visuomeniniams mainams, dėl kurių atsiranda civilizuoto būvio būtiniausi daiktai ir patogumai. visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami kuo adekvačiau ir kuo darniau būtų kečiamasi paslaugomis. Analizuodamas valstybę Platonas skiria tris pagrindines funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Specializacijos principas reikalauja, kad būtų skiriamos svarbiausios veiklos sritys, tad paaiškėja, kad yra trys klasės: darbininkų, kurie gamina, sargybinių, karių ir vadovų-filosofų. Kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtingumu, tas tris klases lemia tai, kad yra trys rūšys: tie, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti; tie, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas, sakysime, rinktis priemones ir tikslus. Platono idealioje valstybėje auklėjimas vaidina tokį stulbinamai didelį vaidmenį, jog kai kam atrodė, kad tai yra pagrindinė “Valstybės” tema. Ruso teigė, kad tai visiškai ne politikos veikalas, o geriausia visų laikų knyga apie auklėjimą. Aišku, kad tai ne atsitiktinumas bet logiškas rezultatas to požiūrio, kurio laikantis veikalas buvo parašytas. Jeigu dorybė yra žinojimas, tai jos galima išmokti, o tam skirta auklėjimo sistema yra neatskiriama geros valstybės sudedamoji dalis. Platono požiūriu, sukūrus gerą auklėjimo sistemą galima patobulinti beveik viską, apleidus auklėjimą, kitos valstybės pastangos bus mažai vaisingos. Nuosavybė ir šeima. Labai ryškus platoniškojo auklėjimo ir gyvenimo bruožas – asketizmas, kuris einant nuo žemesniųjų luomų prie aukštesnių, kas kartą vis didėja. Gamintojų gyvenimas dar nėra labai asketiškas. Gamintojai - žemdirbiai, amatininkai, pirkliai – pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Valstybei ji yra būtina, valstybė be jos tiesiog negalėtų egzistuoti, bet šie žmonės Platoną mažiausia domina, jis palieka jiems kai kurių laisvių. Gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei savavališkai brautis į jų gyvenimą. Jie gamina produktus, juos parduoda, bendrauja su svetimšaliais, tvarko savo privatų gyvenimą pagal savo supratimą. Šiame luome išlieka iš šeima, ir asmeninė nuosavybė. Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų – esąs nelengvas. Jis reikalauja specialių žinių, užsigrūdinimo, pasirengimo. Todėl Platonas reikalauja sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, kurios ntrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių. Valdovams, kurie nešioja savyje auksą, didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas siekia apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu. Šis apsaugojimas pasireiškia dviem pagrindinėmis formomis, kurios abi atspindi šeimos panaikinimo idėjoje. Pirmoji – tai draudimas turėti asmeninę nuosavybę (namus, žemės ar pinigų); jie turi gyventi bendrai kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. Antroji – tai pastovių monogaminių ryšių uždraudimas ir jų pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuoniai. . Antroji – tai pastovių monogaminių ryšių uždraudimas ir jų pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuoniai. Visuomenėje, kuri gyveno daugiausia namų ūkio sąlygomis, tokių dviejų visuomeninių funkcijų – vaikų gimdymo ir gėrybių gaminimo bei turėjimo – sugretinimas buvo kur kas akivaizdesnis negu dabar. Radikali naujovė vienos atžvilgiu lengvai siejosi su naujove kitos atžvilgiu. Platonas siekė panaikindamas santuoką. Šeimyninį prieraišumą, susiejantį tam tikrus asmenis, jis laiko kitu stipriu varžovu dėl valdovų ištikimybės. Rūpinimasis savo vaiku – kur kas klastingesnė savanaudiškumo atmaina nei turto troškimas; jo manymu, namie auklėjami vaikai prastai parengiami tam visiškam pasišventimui, kurio valstybė turi teisę reikalauti. Dėl santuokos Platonas turėjo ir kitų tikslų. Jis baisėjosi žmonių poravimosi atsitiktinumu, kuris pasak jo, nebūtų toleruojamas veisiant bet kuriuos naminius gyvulius. Norint pagerinti žmonių giminę, reikalinga labiau kontroliuojama ir atranka paremta tvarka. Šiuolaikinį žmogų šiek stulbina šaltakraujiškas, bejausmis Platono perėjimas nuo naminių gyvulių veisimo prie žmonių lytinių santykių. Tai nereiškia, kad jis paviršutiškai traktuoja seksą; priešingai jis reikalauja tokio kontrolės ir savikontrolės lygio, koks niekada nebuvo įgyvendintas jokioje didelėje populiacijoje. Jis tiesiog atkakliai plėtoja savo mintį, ne itin kreipdamas dėmesį į emocines kliūtis, kurios yra akivaizdžios, net jei ir nėra aiškiai suformuluotos. Reikia garantuoti valstybės vienybę, o tam trukdo nuosavybė ir šeima, išvada aiški – nuosavybės ir santuokos reikia atsisakyti. Jau vėliau Aristotelis parodė, kad valstybę galima taip suvienyti, kad ji nebebus valstybė. Šeima yra vienas dalykas, valstybė – kitas, ir būtų geriau, jei viena nemėgdžiotų kitos. Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija – sudėtinga, ne visos jos dalys gali būti vienodai vertinamos. Jo filosofija žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas genialiai įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau vargino žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo visuomenėje reikšmę, iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vietą ir vaidmenį valstybėje, pripažindamas moteriai lygias teises su vyrais. Nepaseno ir Platono reikalavimas rūpintis jaunimo auklėjimu arba jo kelta meno, poezijos, muzikos įtakos dorovei ir žmogaus charakteriui problema. Ir čia galbūt ne taip svarbu, ar mus patenkina Platono siūlomas problemos sprendimas. Svarbi pati problema. 2 paskaita. ARISTOTELIS: POLITINIAI IDEALAI IR POLITINĖS REALIJOS 1.Valstybė ir žmogus. Aristotelis neabejotinai yra žymiausias senovės Graikijos filosofas, apibendrinęs ir susisteminęs visas to meto filosofines pažiūras, beveik visas jo filosofinis palikimas yra išlikęs ateities kartoms. Valstybė ir žmogus. Sekdamas Platonu Aristotelis laiko, kad valstybė ir piliečiai yra griežtai susiję. Kas yra valstybė? Kas yra pilietis? Ar gero žmogaus dorybės yra tokios pačios kaip gero piliečio? Valstybė – tai žmonių sąjunga geresnio dorovinio gyvenimo vardan. Kokį gyvenimą bendrai gyvens žmonių grupė, priklauso nuo to, kokie žmonės jie yra ir kokius tikslus siekia įgyvendinti; savo ruožtu, valstybės tikslas nulems, kas gali būti jos nariai ir kokį gyvenimą jie gali individualiai gyventi. Šiuo požiūriu santvarka, pasak Aristotelio, - tai piliečių organizacija, arba, kaip jis sako kitur, gyvenimo būdas; valdymo forma – tai išraiška gyvenimo būdo, kurį valstybei skirta puoselėti. Etinė valstybės prigimtis ne tik dominuoja, bet ir visiškai užgožia jos politinę ir teisinę prigimtį. Taigi Aristotelis daro išvadą, kad valstybė gyvuoja tik tol, kol išlieka jos valdymo forma, Aristotelis parodo, kad valstybė yra didžiausias gėris, kurį pajėgė sukurti žmogus ir siekia atskleisti valstybės atsiradimo priežastis. Nors valstybė susikūrė vėliau negu šeima, savo paskirtimi ji yra aukštesnė už šeimą, nes tik valstybėje žmogus visiškai išugdo savo gabumus. Be to visuma visada vertingesnė už dalį. Valstybė Aristoteliui primena organizmą, kuriame kiekvienas narys atlieka savo funkcijas, ir jis tik jame gali normaliai funkcionuoti. Pavyzdžiui, jei sunaikinamas kūnas, negali gyvuoti vien ranka, kuri vykdo savo apibrėžtas funkcijas (čiupti ką nors). Panašiai esti ir individui: jis negali atlikti savo funkcijų nebūdamas valstybės dalimi. Aristotelio nuomone, valstybę reikia laikyti egzistuojančia ne tam, kad žmonės galėtų gyventi, bet tam, kad jų gyvenimas būtų geras, kilnus ar laimingas. Vadinasi, tik valstybėje žmogus realizuoja savo galimybę pasiekti laimę, kuri suprantama kaip veikla vadovaujantis dorybe; kadangi valstybė yra esminė sąlyga, leidžianti žmogui realizuoti savo įgimtas galimybes, pati valstybė iš esmės yra natūralus reiškinys. Aristotelis analizuoja valstybės politinę ir ekonominę struktūrą. Jo nuomone, žmonių nelygybė yra įgimta. Ji – valstybės egzistavimo pagrindas. Valstybei reikalingi įvairiausių sričių specialistai. Dėl to vieni dirba protinį, kiti fizinį darbą; vieniems lemta valdyti, kitiems – paklusti. Žmogus, kuris nuo pat gimimo priklauso ne sau, o kitam, savo prigimtimi yra vergas. Apibūdindamas vergą iš prigimties, Aristotelis sako, kad vergovė, kaip socialinė institucija iš esmės yra sutartinė. Apskritai piliečiu galima laikyti tą, kuris dalyvauja valdyme ar priimant sprendimus – arba eidamas tam tikras pareigas, arba naudodamasis teise balsuoti viešuose susirinkimuose ar teismuose. Pagrindinė gero piliečio funkcija – piliečių bendrijos išsaugojimas; tačiau iš esmės šią bendriją nustato santvarka, todėl piliečio dorybė būtinai susijusi su santvarka. Be to, visų piliečių dorybė negali būti ta pati, nes valstybę sudaro asmenys, kurių užsiėmimai kokybiškai skiriasi. Aristotelis apžvelgia nuosavybės ir verslų formas ir skirsto turtą į teisėtai ir neteisėtai naudojamą. Pagal tai jis nustato du nuosavybės tipus 1)natūralųjį ir 2)žmogaus pagamintą turtą. Garbingas yra natūralus turtas, nes jis nesidaugina iki begalybės. Turto pardavimui Aristotelis nepritaria ir laiko tokį veiksmą smerktinu. Bene labiausiai jis kritikuoja žmogaus pagamintą turtą (darbo įrankius, aprangą ir pan.) nes jis tinkamiausias naudoti neteisingam naudojimui (kurpę galima nešioti, t.y. naudoti ją pagal paskirtį, bet galima ją ir parduoti, pakeisti į kitą daiktą, t.y. naudoti ne pagal paskirtį). Šia koncepcija remiasi ir Aristotelio požiūris į įvairius verslus. Patikimiausias būdas gausinti turtą - meistriškas žemės ūkio valdymas. Jis norėjo išsiaiškinti, 1)dėl kokių moralinių nesutikimų žmonės sukyla, 2)kokie jų tikslai ir 3)iš ko prasideda neramumai bei maištai. Aristotelis nesigilina į detales labiausiai jį domina, bendriausios tų reiškinių priežastys: ir objektyvios, ir subjektyvios. Dėl pilietinių vaidų Graikijoje Aristotelis kaltina abi puses – ir piliečius, ir vyriausybę. Žmonės dažnai pervertina save. Aristotelis aiškina :”Tie, kurie trokšta lygybės, sukyla dėl to, kad jaučiasi esą lygūs, o gauna mažiau už tuos, kurie turi daugiau, tie, kurie siekia nelygybės ir privilegijų, kelia neramumus dėl to, kad, jausdami esą pranašesni, turi ne daugiau teisių už kitus, o tik tiek kiek kiti arba net mažiau. Aristotelio nuomone dėl suiručių dažniausia kaltos vyriausybės. “kai valdžios žmonės būna įžūlūs, išdidūs ir gobšūs, piliečiai kelia riaušes ir vieni prieš kitus, ir prieš pačią santvarką, kuri teikia progą grobstyti turtus, - gobšieji kartais turtėja iš privačių turtų, o kartais iš visuomeninės nuosavybės”, -rašo jis. Pasak Aristotelio galimi dvejopi perversmai: 1)nukreipti prieš esamą santvarką (tada siekiama pritaikyti naują valdymo formą) ir 2)tokie, kuriasi siekiama pakeisti tik vyriausybę. 2.Valstybės santvarkos formos. Aristotelis tyrė visas jam žinomas valdymo formas – ieškojo optimalaus valdymo varianto. Ankstesnieji santvarkų tyrinėtojai, Aristotelio nuomone, daro esminę klaidą. Jie atsisako to, kas tikrai yra naudinga – ne tokių tobulų, bet lengviau įgyvendinamų santvarkų tyrimo, ir sutelkia visą dėmesį arba į geriausiąją santvarką, kuri daugeliui valstybių yra tiesiog nepasiekiama, arba į tokią santvarką kaip Spartos, kurią galima įgyvendinti, tačiau vargu ar ji gali būti laikoma tipiška esama santvarka. Tuo tarpu “reikėtų įvesti tokią tvarką, kuriai esamomis aplinkybėmis [žmonės] lengvai paklustų ir galėtų joje dalyvauti, nes ištaisyti santvarką yra ne lengvesnis darbas kaip ją įkurti iš pradžių”. Tai, kad Aristotelis ypač daug dėmesio skiria esamų santvarkų pakeitimui, yra be galo svarbu norint suprasti jo bendrą požiūrį. geriausiąją santvarką, galima įgyvendinti veikiau laipsniškais pakeitimais esamų įstatymų bei politinių idėjų struktūroje, o ne skleidžiant radikalias utopines schemas. Arsitotelio nuomone, yra trys geri valdymo būdai - monarchija, aristokratija ir politėja. Tačiau visi šie valdymo būdai gali išsigimti ir tuomet iš jų susiformuoja blogi valdymo būdai. Iš monarchijos gali atsirasti tironija, iš aristokratijos – oligarchija, iš politėjos – demokratija. Visose santvarkose yra tie, kurie valdo, ir jų yra arba vienas, arba keletas, arba daug. Jų tikslas yra arba bendras valstybės kaip visumos gėris, arba asmeninė valdovų nauda. Karaliaus valdžia yra teisinga vieno žmogaus arba monarcho valdymo forma, tironija – iškrypusi jo forma. Monarchas yra kilnus ir teisėtas, o tironas nekilnus ir neteisėtas. Kita vertus, svarbūs ir etiniai valdytojų principai: gali būti blogas monarchas ir apsišvietęs tironas, tiesa, šie atvejai yra išskirtiniai. Tarus, kad galima rasti išmintingą ir dorybingą karalių, monarchija teoriškai turėtų būti geriausia valdymo forma, kita vertus, Aristotelis aiškiai nurodo, kad karaliaus valdžia priklauso ankstyviausiajai valstybės raidos epochai. Aristoteliui blogiausia valdymo forma – tironija, jis negailestingai nuvainikuoja tironus. Tironija – vidinių suiručių židinys, ji neatspari užsienio invazijai, veda tautą į pražūtį. Mąstytojas apžvelgė tironijos funkcionavimo principus. Prieš tironiją Aristotelis nukreipia visus savo loginiu argumentus ir nutapo tikrovišką tirono portretą. Tironais tampa įvairiausių luomų atstovai: ir karaliai, ir demokratiniu būdu išrinktieji, taip pat tie, kurie nenori su niekuo dalytis valdžia ir kartu su ja įgytomis privilegijomis. Taip yra todėl, kad dalis žmonių iš prigimties yra blogi. Todėl, jo nuomone, dažniausiai jie veržiasi į valdžią, nes tikisi iš jos pasipelnyti. Tokie žmonės nesiduoda auklėjimui. Tironai nuolat seka žymesnius asmenis, nori žinoti apie ką jie kalba, ką galvoja. Jei tironas nori išsilaikyti valdžioje, jis “turi pjudyti vienus su kitais: draugus su draugais, liaudį su kilmingaisiais, o turtinguosius tarp savęs. Ir aristokratija, ir oligarchija yra valdymo formos, kuriose valdo mažuma. Tačiau aristokratija yra kilnių žmonių valdymas, o oligarchija – turtingų žmonių valdymas, o, pasak Aristotelio, būti kilniam ir būti turtingam yra skirtingi dalykai. Apie aristokratiją jis kalba nedaug, tačiau laiko, kad taip pat ji gali pretenduoti į idealių valstybių rangą kaip ir monarchija. Ji pranašesnė už monarchiją, nes atskiras žmogus net ir pasižymintis išskirtine dorybe gali nesuvaldyti savo aistros ar aistrų komplekso, nors kaip tik tos aistros ir palaiko jo dorybę. Aristokratija, kurioje remiamasi bent keleto dorų žmonių valdžia, jau yra žymiai mažiau pažeidžiama pykčio protrūkių. Aristokratija gali pereiti ir į savo priešingybę – oligarchiją, kuomet vietoj kilnumo į pirmą vietą iškyla turtas (turto cenzas), tuomet valstybę valdo turtingųjų mažuma, nepaisanti neturtingųjų interesų. Oligarchiją, pasak Aristotelio, galima apibūdinti kaip “galingųjų valdžią”, tai santvarka, kurią apibūdina nedidelio skaičiaus turtingų žmonių asmeninė valdžia. Politėja – santvarka, kurioje dorybė gerbiama ir kurioje kilnūs ir geri žmonės vaidina politiškai reikšmingą vaidmenį, tačiau dalijasi valdžia ir turtingaisiais, ir su liaudimi. Politėją Aristotelis apibūdina kaip “oligarchijos ir demokratijos mišinį”, taigi jis įveda mišrios santvarkos turinį, kuri ir naujaisiais laikais darė didžiulę įtaką politinei minčiai ir praktikai. kai kuriose valstybėse yra ir politiškai reikšmingas “vidurinysis sluoksnis”, t.y. vidurinioji klasė. Nepakanka bendrais bruožais apibūdinti mišrią santvarką kaip santvarką, kuri yra geriausia ar labiausiai priimtina daugeliui valstybių. Kadangi santvarka galų gale yra ne paprastas valdžios pareigų sutvarkymas, bet valstybės kaip visumos gyvenimo būdas, atrodytų, kad tos santvarkos, kurios stengiasi vien institucinėmis priemonėmis sutaikyti įtakingų ir visiškai skirtingų grupių interesus, pasmerktos būti tam tikra prasme dirbtiniais dariniais ir todėl nuolat stokoti politinio stabilumo. O kas jei būtų galima sukurti tokią santvarką remiantis grupe, kuri pati stengtųsi įveikti nestabilumą kurstančius sociopolitinius bei ideologinius skirtumus? Atrodo, tokia mintimi grindžiama įsidėmėtina ir netikėta Aristotelio pagyra viduriniajai klasei ir jos potencialiam politiniam vaidmeniui. Pasirodo, esama ryšio tarp dorybės, suprantamos kaip vidurys tarp dviejų kraštutinumų, ir tarpinės, arba vidurinės, padėties nuosavybės atžvilgiu. Žmonės valdantys vidutinio dydžio nuosavybę, labiau linkę elgtis protingai negu nepaprasti turtuoliai ar visiški skurdžiai: “vienu atveju tampama įžūliais ir parsiduodama didžiulėms ydoms, kitu – tampama piktadariais ir pasiduodama smulkioms ydoms, o iš nusikaltimų vieni įvykdomi dėl įžūlumo, kiti – dėl piktavališkumo”. Vidurinysis sluoksnis mažiausiai linkęs tiek vengti valdžios, tiek trokšti jos – ir viena, ir kita valstybei yra žalinga; kartu jis pakankamai gerai pasirengęs ir valdyti, ir būti valdomas. Įprasta manyti, kad geriausia valstybė – tai didžiausia valstybė; atrodo, tokį požiūrį lemia siekimas, kad valstybė turėtų kuo didesnę karinę galią. Aristotelis šią idėją atmeta remdamasis tuo, kad didžiulės valstybės neįmanoma gerai valdyti. Taip yra visų pirma todėl, kad paprasčiausia sunku kontroliuoti didelį žmonių skaičių. Tačiau iš esmės tai susiję su tuo, kad sutrinka svarbiausios politinės funkcijos; taip atsitinka dėl to, kad negalima visų žmonių pažinti asmeniškai: teisingumo vykdymas ir pareigų paskirstymas pagal nuopelnus reikalauja, kad piliečiai žinotų vieni kitų savybes. Aristotelis daro išvadą, kad optimaliu valstybės dydžiu galima laikyti didžiausią įmanomą gyventojų skaičių pakankamumo sau požiūriu, kurį “įmanoma aprėpti’. 3 paskaita. VIDURAMŽIŲ SOCIALINĖS-POLITINĖS TEORIJOS 1.Tomas Akvinietis: gamta ir visuomenė. Tomo filosofijos esmė buvo ta, kad ji siekė universalios sintezės, visaapimančios sistemos, kurios leitmotyvas buvo harmonija ir susitaikymas. Dievas ir gamta yra pakankamai dideli ir turtingi, kad suteiktų prieglobstį visai begalinei įvairovei, sudarančiai baigtinę egzistenciją. Žmogiškojo pažinimo visuma yra vientisa. Plačiausios apimties, bet mažiausiai apibendrinti yra konkretūs mokslai, iš kurių kiekvienas turi savo atskirą objektą; virš jų yra filosofija, racionali disciplina, siekianti suformuluoti visuotinius visų mokslų principus; virš proto yra nuo dieviškojo apreiškimo priklausanti krikščioniškoji teologija, užbaigianti visą sistemą. Bet nors apreiškimas yra aukščiau už protą, jis jokiu būdu neprieštarauja protui; teologija užbaigia sistemą, kurios pradžią sudaro mokslas ir filosofija, bet ji negriauna jos nuoseklumo. Tikėjimas yra proto užbaigimas. Jie kartu stato žinojimo šventyklą, bet niekur nekonfliktuoja ir netarnauja priešingiems tikslams. Tomo socialinio ir politinio gyvenimo samprata visuomenė yra tikslų ir paskirčių sistema, kurioje žemesnysis tarnauja aukštesniajam, o aukštesnysis valdo žemesnįjį ir vadovauja jam. Sekdamas Aristoteliu Tomas apibūdino visuomenę kaip abipusį keitimąsi paslaugomis siekiant gero gyvenimo, prie kurio prisideda daug profesijų. valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Visa, ką daro valdovas, kaip ir visa, ką daro jo žemiausias valdinys, yra pateisinama tik todėl, kad jis prisideda prie bendro gėrio. Jo valdžia, kurią jis gavo iš Dievo, kad tinkamai tvarkytų žmonių gyvenimą, yra tarnavimas ar paslaugų teikimas bendruomenei, kurios galva jis yra. valdovo pareiga yra taip nukreipti kiekvienos klasės veiklą valstybėje, kad žmonės galėtų gyventi laimingą ir dorybingą gyvenimą, kuris yra tikrasis žmogaus tikslas visuomenėje. žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus palaikant taiką ir tvarką, saugoti ją prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, ir didinti ją ištaisant piktnaudžiavimus, kad ir kur jie pasitaikytų, bei šalinant visas galimas kliūtis geram gyvenimui. Moralinis tikslas, dėl kurio egzistuoja politinis valdymas, reiškia, kad valdžia turėtų būti apribota ir kad ji turėtų būti naudojama tik pagal teisę. . Maištavimą jis laikė mirtina nuodėme, bet nepripažino, kad pateisinamas prieštaravimas tironijai yra maištavimas. Apie žmonių visuomenę ir jos institucijas jis mąstė kaip apie tipišką kosminės tvarkos plotmę, kurioje egzistuoja tie patys principai, įvairiomis formomis pasireiškiantys kitose plotmėse. Valdinga valia turėjo labai mažai bendro su materija ir gamtoje, ir visuomenėje. Abi jas daugiau valdo priežastys arba tikslai, o ne jėgos; iš tikrųjų Tomas neturėjo dieviškos ar žmogiškos valios, kuriančios įstatymą gamtai ar visuomenei, sampratos. Jo keturios teisės rūšys yra keturios proto formos, pasireiškiančios keturiose kosminės tikrovė plotmėse, bet apskritai išliekančios vienu protu. Jis tai pavadino amžinąja teise, prigimtine teise, dieviškąja teise ir žmogiškąja teise. Pirmoji iš jų, amžinoji teisė, praktiškai tapati Dievo protui. Tai yra amžinasis dieviškosios išminties planas, pagal kurį tvarkoma vis kūrinija. Antrąją, prigimtinę teisę, galima apibūdinti kaip dieviškojo proto atspindį sukurtuose daiktuose. Ji pasireiškia visoms būtims prigimties įdiegiamu polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio, išsaugoti save ir kuo tobuliau gyventi jų natūralius sugebėjimus atitinkantį gyvenimą. Trečiąja, dieviškąja teise, iš esmės jis laikė apreiškimą. Apreiškimas papildo protą, bet niekada jo negriauna. Tomo sistemos struktūra sukurta iš proto ir tikėjimo, bet jis niekuomet neabejoja, kad tai yra viena sistema. Net politinėje plotmėje jis ją pritaikė įdomiai ir reikšmingai. Tomo argumentas greičiausiai pabrėžia tai, kad žmogiškoji teisė yra kilusi iš prigimtinės teisės. Žmonių gyvenimo reguliavimo ir prievartos, kuri padaro jį veiksmingą, pateisinimą jis manė visada slypint žmonių prigimtyje; valdžia tik suteikia jėgą tam, kas iš prigimties protinga ir teisinga. Tad žmogiškoji teisė kaip visuma gali būti pavadinta kilusia iš prigimtinės teisės, kurią tik reikia padaryti apibrėžtą ir veiksmingą siekiant numatyti žmogaus gyvenimo reikmes arba ypatingas žmogaus gyvenimo aplinkybes. Antai žmogžudystė yra priešinga prigimčiai, nes ji nesuderinama su ramybe ir tvarka, bet prigimtinė teisė nepateikia tikslaus žmogžudystės kaip skirtingo nuo kitų nužudymo rūšių apibrėžimo ir nenumato konkrečios bausmės. Kitaip tariant, veiksmas yra neteisingas, nes jis pažeidžia bendrą elgesio visuomenėje principą; kadangi jis neteisingas jam reikia užkirsti kelią arba už jį reikia bausti. Bet geriausias būdas užkirsti kelią ar nubausti yra iš dalies politikos klausimas ir gali keistis priklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Principas visur ir visada yra tas pats, nes pamatiniai žmonių polinkiai išlieka tie patys – konkretus būdas, kaip vystosi ši esminė žmogiškoji prigimtis, gali skirtis įvairiose tautose ir įvairiu metu. Todėl valdymas yra besikeičiančių pavyzdžių kaleidoskopas, bet vis dėlto jie visi remiasi viena teise, vienu įstatymu ir vienu teisingumu. Gyvenimas turi vieną tikslą, bet daug priemonių. 2.N.Makiavelis: konstruktyvios politologijos ištakos. Labiausiai jį domino politikos klausimai, ir pats anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime, keturiolika metų jis buvo Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus poste. Jo, kaip politiko, energija ir darbštumas kėlė nuostabą: per tuos metus jis parašė keletą tūkstančių diplomatinių raštų, karinių įsakymų, įstatymų projektų. Makiavelio gyvenimo tikslas – suvienyti Italiją, to jis siekė iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos. Tačiau savojo tikslo jam nepavyko įgyvendinti, jo iškeltas idealas buvo realizuotas beveik po keturių šimtų metų. Tuo metu Italija buvo padalyta į penkias stambesnes valstybes: . Kaip ir daugelis to meto italų Makiavelis laikė bažnyčią ypač kalta dėl tokios padėties. Būdamas per daug silpnas, kad pats suvienytų Italiją, popiežius vis dėlto buvo pakankamai stiprus, kad neleistų to padaryti kitam valdovui, o tarptautiniai jo ryšiai leisdavo jam pasikviesti užsienio interventus. Makiavelio politinės teorijos buvo plėtojamos ne kaip sistema, bet kaip pastabos apie atskiras situacijas. Tačiau už jų arba ir jose pačiose dažnai slypėjo nuoseklus požiūris, kuris galėjo būti išplėtotas į politinę teoriją (faktiškai tai vėliau ir buvo padaryta). Makiavelis nelabai domėjosi filosofija ir nebuvo itin linkęs apibendrinti – jis pasitenkindavo valstybės veikėjui naudingomis maksimomis. Kartais jis tiesiog konstatuodavo savo principus, dažnai laikė juos savame suprantamais, praktiškai niekada nesistengė jų kaip nors įrodyti. Jis rašo beveik vien tik apie valdymo mechanizmą, apie priemones, kuriomis stiprinamos valstybės, apie politiką, kuri padėtų joms išplėsti savo galią, ir apie klaidas, dėl kurių valstybės žlunga ar yra sunaikinamos. Kone vienintelis jo dėmesio objektas – politinės ir karinės priemonės; Makiavelis jas beveik visai atskiria nuo religinių, moralinių bei socialinių motyvų ir atsižvelgia tik į pastarųjų poveikį politinėms priemonėms. Politikos tikslas yra išsaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra šios veiklos sėkmė. Politika gali būti žiauri, klastinga ir nepaisanti įstatymų – tam Makiavelis iš esmės yra abejingas, nors jis gerai suvokia, kad tokios ypatybės gali turėti įtakos politinei sėkmei. Jis dažnai svarsto amoralumo pranašumus, jeigu valdovas meistriškai naudojasi juo siekdamas savo tikslų, ir daugiausia dėlto yra pelnęs prastą reputaciją. Tačiau iš esmės jis veikiau ne amoralus, bet abejingas moralei. Jis pateisino amoralių priemonių naudojimą, kad valdovas pasiektų savo tikslą, bet niekada neabejojo, jog dėl žmonių moralinio sugedimo geras valdymas pasidaro neįmanomas. Makiavelis siūlo dvejopo moralės kriterijaus modelį: vienas kriterijus valdovui, o kitas pavieniams piliečiams. Pirmasis vertinamas pagal tai, kaip sėkmingai išlaiko ir stiprina savo valdžią; antrasis – kaip stipriai jo elgesys veikia socialinę grupę. Valdovas grupei nepriklauso arba bent jau susijęs su ja ypatingu santykiu, todėl jis aukščiau už moralę, prievarta primetamą grupės nariams. Beveik viskas, ką Makiavelis rašė apie politiką, remiasi prielaida, kad žmogaus prigimtis iš esmės savanaudiška. Todėl veiksmingiausi motyvai, kuriais turi remtis politikas, yra egoistiniai, tokie kaip masėms būdingas saugumo troškimas, arba valdovų troškimas turėti galią. Valdymas iš tikrųjų remiasi silpnumu ir netobulumu individo, negalinčio apsisaugoti nuo kitų individų agresyvumo, jeigu jo negina valstybės galia. Negana to, žmogus iš prigimties yra godus ir agresyvus; žmonės siekia išsaugoti tai, ką jau turi, ir įsigyti dar daugiau. Žmogaus galios ir turto troškimas neturi jokių normalių ribų, tačiau faktiškai ir galią, ir turtus visada riboja natūralus jų trūkumas. Taigi nuolatinė žmonių būsena yra kova ir konkurencija, kuri gresia atvira anarchija, jei tik jos neriboja už įstatymo slypinti jėga; o valdovo galia remiasi kaip tik anarchijos grėsme ir tuo, kad saugumas įmanomas tik esant stipriai valdžiai. Makiavelis galvojo ne vien tik ir ne daugiausia apie politinę organizaciją, bet ir apie visą moralinę ir socialinę tautos struktūrą, kurią jis laikė nulemta teisės bei įstatymų leidėjo išminties ir įžvalgos. Praktiškai nėra ribų tam, ką gali daryti valdovas, jeigu jis supranta savo meno taisykles. Jis gali sugriauti senas valstybes ir įkurti naujas, keisti valdymo formas, perkelti žmones iš vienos vietos į kitą ir įskiepyti savo valdiniams naujas dorybes. Makiavelio valdovas, tobulas įžvalgumo ir savitvardos įsikūnijimas, vienodai išnaudojantis ir savo dorybes ir ydas, buvo ne kas kita, kaip idealizuotas XVI a. Italijos tirono paveikslas. Tai tikslus, tik gal perdėtas portretas žmogaus, kurį despotų amžius išstūmė į politinio gyvenimo priešakines linijas. Patys kraštutiniai pavyzdžiai aptinkami Italijoje, tačiau Ispanijos Ferdinandas, Prancūzijos Liudvikas XI ir Anglijos Henrikas VIII priklausė tam pačiam tipui. Nėra abejonių, kad Makiavelis žavėjosi sumaniu, tegul ir neturinčiu skrupulų valdovo tipu ir didžiai nepasitikėjo pusinėmis priemonėmis politikoje – jas jis teisingai laikė kylančiomis dažniau iš silpnumo negu iš principo. Makiavelis niekada neišplėtojo savo tikėjimo visagaliu įstatymų leidėju į bendrą politinio absoliutizmo teoriją. Jo sprendimams turėjo įtakos rėmimasis dviem dalykais – išradingu despotu ir laisvais, savivaldžiais žmonėmis, - kurie buvo nesuderinami. Jis gana nevykusiai sudėjo juos abu drauge kaip valstybės įkūrimo ir jau įkurtos valstybės išsaugojimo teorijas. Vartojant modernesnius terminus būtų galia pasakyti, kad jie pateikė vienokią revoliucijų teoriją ir kitokią – valdymo. Todėl despotizmą jis rekomendavo tik dviem gana ypatingais atvejais – kuriant naują valstybę ir pertvarkant pagedusią valstybę. Įkurta valstybė gali tapti stabili tik tada, kai liaudžiai suteikiama teisė dalyvauti valdyme ir kai valdovas tvarko eilinius valstybės reikalus remdamasis įstatymais, gerbdamas nuosavybę bei valdinių teises. Despotiška prievarta yra veiksmingas politinis vaistas, reikalingas pagedusioms valstybėms, o tam tikrais atvejais – visoms valstybėms, tačiau drauge ir nuodai, kuriuos reikia vartoti labai atsargiai. Makiavelio charakteris ir jo filosofijos tikroji reikšmė yra viena iš naujųjų laikų istorijos mįslių. Jį vaizdavo kaip visišką ciniką, aistringą patriotą, karštą nacionalistą, jėzuitą politikoje, įsitikinusį demokratą ir neturintį skrupulų despotų malonės ieškotoją. Kad ir kokios jos prieštaringos bebūtų, iš dalies jos yra teisingos. Tačiau visiškai neteisinga, kad kiekviena iš jų pateikia užbaigtą Makiavelio ar jo mąstymo vaizdą. Jo mąstymas – tai tikro empiriko mąstymas, plataus politinio stebėjimo ir dar platesnio politinės istorijos išmanymo spektro rezultatas; čia nėra bendros sistemos, su kuria jis būtų bandęs susieti visus savo stebėjimus. Jis rašo ir galvoja tik apie politiką, valstybės valdymą bei karo meną. Gilesniais socialiniais, ekonominiais ar religiniais klausimais jis domėjosi tik tiek, kiek jie buvo susiję su politika. Tikriausia jis buvo pernelyg praktiškas, kad galėtų būti filosofiškai gilus, tačiau grynoje ir paprastoje politikoje iš visų savo amžininkų jis turėjo plačiausią požiūrį ir aiškiausiai įžvelgė bendrą Europos evoliucijos tendenciją. Makiavelis sukūrė tą prasmę, kurią priskiria valstybei modernioji politinė vartosena. Net ir pats žodis, reiškiantis suverenų politinį darinį, atrodo, paplito moderniose kalbose daugiausia per jo raštus. Valstybė kaip organizuota jėga, aukščiausia savo teritorijoje ir vykdanti sąmoningą savęs stiprinimo politiką santykiuose su kitomis valstybėmis, tapo ne tik tipiška naujųjų laikų politine institucija, bet pamažu ir pačia galingiausia naujųjų laikų visuomenės institucija. Jai ilgainiui atiteko teisė ir pareiga reguliuoti bei kontroliuoti visas kitas visuomenines institucijas, nukreipti jas tokia linkme, kurią viešai diktuoja pačios valstybės interesai. Vaidmuo, kurį taip suprantama valstybė vaidino naujųjų laikų politikoje, rodo, kaip aiškiai Makiavelis įžvelgė politinės evoliucijos kryptį. 4 paskaita. NAUJŲJŲ AMŽIŲ SOCIALINĖS-POLITINĖS TEORIJOS 1.Ž.Ž.Ruso visuomenės sutarties teorija. Žmogaus prigimtis. Ruso tvirtai tikėjo, kad kiekvieno žmogaus veiksmai turi išplaukti iš natūralių gamtos dėsnių. Jam visiškai nerūpėjo, kas apie jį bus kokios nuomonės, jam tik buvo svarbu, kad žmogus savo santykiuose su kitais atsisakytų visko, kas dirbtina. Viešoji nuomonė esanti nepastovi; ji priklausanti nuo žmogaus sugebėjimo suvokti ir įvertinti tarpusavio santykius. Ruso devizas: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi;

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!