Politinės kultūros sąvoka, struktūra ir tipologija

Prieš keletą dešimtmečių politikos moksluose politinės kultūros koncepcija vis dar išlieka ginčų objektu. Atrodytu, visiems aišku, ką reiškia terminas “politinė kultūra”, tačiau iki šiol diskutuojama dėl jo mokslinės vertės. Vis dėlto, nepaisant visų kontroversijų, jis plačiai vartojamas politologinėje literatūroje ir kasdieninėje kalboje.
Kai kurie politinės kultūros genealogijos tyrinėtojai teigia, kad jau Antikoje yra nuorodų į šia koncepciją, paralelių randama Herodoto, Platono, Aristotelio vėliau N. Machavelli, Ch. Montesquieu, J. J. Rousseau veikaluose. XIX a. įvyko didžiausias socialinių mokslų šuolis. A.Comte “socialinis konsensusas”, E. Durkheimo “kolektyvinė sąmonė”, M. Weberio “reikšmių struktūros” sudarė tiesiogines prielaidas kultūrai, kaip socialiniams mokslams svarbiam objektui suvokti. Galiausiai XX a. viduryje T. Parsonas socialinių klasių idėjas susistemino į teoriškai ir metodologiškai išbaigtą kultūros koncepcija.
Visa tai galima vadinti politinės kultūros koncepcijos priešistore, tuo tarpu pačią nagrinėjamą koncepciją pirmą kartą sutinkame G. Almondo 1956 m. žurnale “Journal of Politics” išspausdintame straipsnyje “Lyginamosios politinės sistemos”. Tačiau tikrąja jo įsitvirtinimo politikos mokslų diskurse data laikoma 1963 m. kai buvo išleista klasikine tapusi G. Almondo ir S.Verba studija “The Civil Culture”.
G. Almondas pirmasis suformavo politinės kultūros apibrėžimą. 1956 m. straipsnyje jis rašė: “Kiekviena politinė sistema remiasi tam tikra orientacija į politinius veiksmus”. Vėlesnieji jo darbai su S. Verba ir B. Powell išplėtė politinės kultūros tyrimus. Pateiktoji politinės kultūros sąvoka atspindėjo psichologinę ir politinę tautos charakteristiką, leido teoriškai atsakyti į tuomet iškilusius konkrečius politinius klausimus. G Almondas ir S. Verba pateikė tokį politinės kultūros apibrėžimą: “Politinė kultūra tampa pasikartojančios pažintinės, jausminės, vertinančiosios orientacijos į politinę sistemą, jos “įėjimo” ir “išėjimo” procesus, į asmenį kaip politinį veikėją”.
G. Almondas ir S. Verba pabrėžė, kad tik pasikartojančios ir santykinai pastovios politinės orientacijos gali būti tyrimų objektu. Orientacija yra daugiau psichologinė sąvoka, atspindinti pasaulio priėmimą, suvokimą, be to, pats daugiau taikomas kalbant apie vertybines orientacijas, todėl siekdami aiškumo vietoj klasikų naudoto “orientacijų” naudosime pažiūrų terminą.
Politinė kultūra – tai istoriškai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!