Politinės kultūros apibrėžtis

Įvadas Politinė kultūra ir jos tipologija iki šiol yra politologų diskusijų objektas. Mokslininkai, tokie kaip G. Almond, S.Verba, B. Powell, Aaron B. Wildavsky, Ainė Ramonaitė, nors ir sutaria dėl tam tikrų politinės kultūros tipų, ginčijama, kad nėra valstybės, kurioje dominuoti kažkuris vienas „grynas“ politinės kultūros tipas. Referato tikslas – aptarti pagrindinius politinės kultūros tipus ir dar kartą pažvelgti į šią gan dinamišką problemą. Keliami uždaviniai: paaiškinti sąvoką tipologija, kodėl reikalingas skirstymas į tipus, neatskiriama tipologijos analizėje ir pati politinės kultūros apibrėžtis, politinės kultūros tipai, kokie jie yra ir galimos jų variacijos bei pats įdomiausias atvejis - analizė Lietuvos lygmeniu. Taip galima palyginti žymių mokslininkų teorijas, šalia to, kas visai arti, ką mes vadiname Lietuvos politine kultūra. Politinės kultūros apibrėžtis Negaliu kalbėti vien tik apie politinės kultūros tipus šiek tiek neapžvelgęs pačios politinės kultūros sampratos. Gabrielio Almond ir Sidnej Verba indėlis į politinę kultūrą buvo tikriausiai pats našiausias tame amžiuje. Veikale „Pilietinė kultūra: politiniai nusistatymai ir demokratija penkiose šalyse“ autoriai politinę kultūrą apbūdina kaip: „politine kultūra - pasikartojančios pažintinės, jausminės, vertinančios orientacijos į politinę sistemą, jos „įėjimo“ „išėjimo“ procesus, į asmenį kaip į politinį veikėją“ atskyrė ją nuo ideologijos, nes ideologija reiškia eksplicitišką (išaiškintas išnagrinėtas) bendros orientacijos politikos atžvilgiu formulavimą, o politinė kultūra apima miglotesnes ir labiau implicitiškas (neišreikštas, sumanomas) orientacijas. Šias politines orientacijas autoriai dalijo į: ◦ Pažintinės kognityviosios orientacijos parodo, ar žmonės žino pagrindinius politinius institutus, pareigūnus, partijas ir jų lyderius, t.y. jų infrastruktūrą bei vykdomą politiką ir sprendimus. ◦ Emocinės orientacijos – ar individai pasitiki veikiančiomis politinėmis institucijomis. ◦ Vertybinės orientacijos – ar pasisakoma už demokratiją, ar už diktatūrą, socializmą ar laisvąją rinką, kaip suprantamas teisingumas ir bendrasis gėris. Kiekvienas politinės kultūros tipas yra aiškinamas kaip visų šių orientacijų kompleksas. Pačiai politinei kultūrai daro įtaką daugelis veiksnių: religija, tradicijos, istorinė praeitis, valdymo tipas ir visuomenės socialinė struktūra. Politinis elgesys suprantamas kaip žmogaus ar grupės elgesys politiniame kontekste, kurį sąlygoja aplinka ir psichologiniai polinkiai bei motyvai. Politinis elgesys formuojasi politinių pažiūrų ir politinės savimonės pagrindu. Apibendrinant, politinė kultūra remiasi dviem t.y. psichologinėmis ir elgesio orientacijomis. Apie tipologija J. Novagorackienės vadovėlyje „Politikos mokslų pagrindai“ yra nurodomas skirtumas tarp klasifikacijos ir tipologijos sąvokų: „Klasifikacija yra reiškinio skirstymas į tam tikras klases, remiantis pasirinktu kriterijumi. Tipologija yra skirstymas į „atributinius junginius“, gaunamus kelių kriterijų kombinacijos pamatu. Klasifikacija ir tipologija yra vienas iš tikrovės pažinimo sisteminimo metodų, padedantis nustatyti bendrąsias pasikartojančias stebimų reiškinių savybes.“ Taigi tiek tipologija, tiek klasifikacija yra būtina moksliniam pažinimui ir būtent politinės kultūros koncepcijos susiformavimas yra siejamas su XX amžiuje pradėtais taikyti empiriniais tyrimais politikos mokslo sferoje. Froido, Wėberio, Pareto moksliniai laimėjimai padėjo pagrindus politinės kultūros tyrinėjimui. G.Almond ir B. Powell tipologija Tipologijos pagrindas – piliečių orientacijų į politinius objektus santykis. Šios tipologijos dėka buvo pradėti lyginamieji „nacionalinio charakterio“ tyrimai. Tas pats Gabrielis. Almond su jau kitu bendražygiu B. Powell Kiekvienoje politinėje kultūroje išskiria tris piliečių tipus: dalyvius, subjektus ir parapijiečius. • Politinio proceso dalyviai yra informuoti, gali kelti politinius reikalavimus, palaikyti politinius lyderius. • Piliečiai-subjektai pasyviai paklūsta valdžiai ir įstatymams, nebalsuoja ir nėra įsitraukę į politiką. • Piliečiais-parapijiečiais laikomi tokie asmenys, kurie beveik nieko nežino apie valdžią ir politiką. Politinio proceso dalyvių, subjektų ir parapijiečių santykis nulemia politinės kultūros tipą. Parapijinė politinė kultūra arba patriarchalinė – visuomenėje nėra specializuotų politinių rolių arba politinė specializacija yra minimali, nėra orientacijų į atskirus politinius objektus. Politinės orientacijos persipynę su ekonominėm ir religinėm pažiūrom. Žmonės gyvenantys tokioje šaly nieko nesitiki iš politinės sistemos. Subjektyvi politinė kultūra arba pavaldinio – sutinkama dažniausiai centralizuotoje, autoritarinėje visuomenėje. Esant tokiai politinei kultūrai piliečiai turi nuomonę apie politinę sistemą, politikos administravimą, tačiau apie politinį „įėjimo“ „išėjimo“ procesą nėra kalbos. Žmonės suvokia valdžios autoritetą, ją vertina teigiamai ar neigiamai, tačiau jų mintys daugiau ar mažiau remiasi jausmais, asmeniniais vertinimais nei orientacija, jie linkę būti pasyvesniais. Dalyvaujanti politinė kultūra arba pilietinė kultūra – pasižymi aiškia visuomenės narių orientacija į politinę sistema, politines ir administracines struktūras „įėjimo“, „išėjimo“ procesus. Piliečiai suvokia savo vietą politiniame procese, jų jausmai ir vertinimai gali būti ne vienodi Išskiriant grynuosius tipus daroma pastaba, kad vienodi politinės kultūros tipai anaiptol nereiškia bendros politinės kultūros. Visos politinės kultūros yra mišrios. Klasikai išskiria šiuos mišrius tipus: 1. Parapijinė - subjektyvi kultūra Pereinama nuo parapijiškumo į centralizuota valdymą kai dalis piliečių pajėgūs suvokti sudėtingesnę politinę sistemą. 2. Subjektyvi – dalyvaujančioji Dalis piliečių turi „įėjimo“ proceso orientacijas., bet didesnė dalis santykinai pasyvi. Pažangesni piliečiai dar neturi reikiamos kompetencijos aktyviam politiniam veikimui. Šaly struktūrinis nestabilumas. 3. Parapijinė – dalyvaujančioji Piliečiai linkę dalyvauti nors jų pažiūros mažai diferencijuotos. Tam tikros politinės kultūros veikėjų bruožai anot G. Almond nustatomi pagal tokius kriterijus: • Įsipareigojimas (požiūris į politinę kultūrą ir,individo atsidavimas, apatiškumas ir susvetimėjimas) ir • Įsitraukimas (požiūris ir dalyvavimas politinėje sistemoje) jis ir skirstomas į pagr. tipus. Norint nustatysi šalies politinį tipą G. Almondas siūlo įvertinti piliečių požiūrius pagal: • Piliečių požiūrius į vertybes pagal tai kaip jie renkasi lyderius, įstatymų laikymosi pagrindas, kaip palaiko sistemą? • Kiek piliečiai linkę dalyvauti politiniame procese, kokias politines grupes palaiko ir kokioms oponuoja. • Kokių tikslų piliečiai siekia, ko jie reikalauja iš vyriausybės, kokios politikos jie nori? Elito ir masių tipologija Egzistuoja ir kitas politinės kultūros klasifikavimas – elito ir masių politinės kultūros. Elito politinės kultūros turinys sutampa su masių politine kultūra, tačiau net demokratinių šalių elito ir paprastų gyventojų požiūriai turi pastebimų svarbių skirtumų: I. Elitas liberalesnis socialinių ir moralinių problemų atžvilgiu. II. Elitas labiau išsilavinęs, todėl aktyviau dalyvauja politikoje. III. Elito pasaulėžiūra ir įsitikinimai labiau susisteminti. IV. Politiniai lyderiai labiau linkę leisti reikštis kitų grupių interesams ir vertybėms. „Masės“, suprantama, yra sudarytos iš įvairių socialinių grupių. Bendras jų bruožas – mažesnis politinis aktyvumas, žemesnis išsilavinimo lygis. Sociokultūrinė teorija Alternatyva G. Almondo ir S. Verba tipologijai išsivystė 9-ajam, 10-ojam dešimtmečiuose ir buvo pavadinta sociokultūrine teorija. Jos autoriai buvo: Aaron B. Wildavsky, Michaelis Thompsonas, Richardas Ellis. Skirtingai nuo politinės kultūros klasikų šie mokslininkai siekė paaiškinti politinę kultūrą šalių viduje, o ne tarpvalstybiniu lygmeniu, taigi buvo bandyta suderinti politinės kultūros ir racionalaus pasirinkimo teorija. Sociokultūrinė teorija remiasi britų antropologės Mary Douglas sukonstruota gyvenimo būdų tipologija. Tai tokia tipologija, kuria aiškinamos žmonių santykių ribos. Santykių ribos gali būti vidinės ir išorinės. Vidinės ir išorinės grupės santykis aiškinamas dviem kategorijomis: grupės (riba tarp žmonių grupės ir išorinio pasaulio) ir tinklo (socialinės distinkcijos, kuria žmonės nustato būdus savo santykiams apriboti). Kiekvienai kategorijai suteikiama silpna arba stipri reikšmė ir taip susidaro 4 tipai: 1. Stipri grupė ir stiprus reguliavimas – hierarchinis tipas Plačiai suvokia vyriausybės kompetencija ir ją palieka elitui. 2. Stipri grupė ir silpnas reguliavimas – egalitarinis t. (išlyginamasis,sulyginamasis) Politinėje sferoje norėtų ištrinti ribą tarp to kas politiška ir kas ne politiška,jiem viskas yra politiška. 3. Silpna grupė ir stiprus reguliavimas – fatalistinis (tikėjimas lemtimi) Neskiria politinės ir nepolitinės sferos ribų, jiem viskas kelia baimę. 4. Silpna grupė ir silpnas reguliavimas – individualistinis Politinėje sferoje siekia susiaurinti ribas Kiekvieną tipą apibūdina skirtingas požiūris į žmogaus, gamtos ir institucijų prigimtį. Pasak W. Wildavskį jie susiformuoja atsakant į svarbiausius klausimus: kas aš esu, ką turėčiau daryti, su kuo man jungtis, kaip veikia pasaulis, kam aš atsakingas ir kas atsakingas man? Sociokultūrinė teorija tvirtina, kad žmonių gyvenimo būdas formuluoja požiūrį į įvairiausius dalykus, tačiau tai įmanoma susisteminti. Politinė kultūra suvokiama kaip vienas iš gyvenimo būdo aspektų ir tas pats gyvenimo būdas nustato ribą tarp to, kas yra politiška ir kas nepolitiška. Galima daryti išvadą, kad tai, ką vienas individas gali vertinti politiškai, tą kitas gali priimti kaip savaiminį buitinį veiksnį. Elgesys gali būti nulemtas skirtingų kultūrinių motyvų. Šioje tipologijoje dėmesys skiriamas ne individui, o grupėms, esminis skirtumas nuo klasikinio modelio, kad pereinama prie platesnio požiūrio studijavimo. Lietuvos politinės kultūros tipai Analizuojant Lietuvos politinę kultūrą ir jos tipus svarbu žvelgti į šalies istoriją, kas darė įtaką formuojantis politinei kultūrai. Ypač Lietuvos visuomenėje politika ir kultūra buvo itin tolimos sąvokos. Sovietmečiu vyravęs totalitarizmasir autoritarizmas kultūrą pavertė mažumos viešpatavimo būdu. Kultūra gali progresuoti tik tuo atveju jei ji yra laisva, o ne sutelkta mažumos valdžios rankose. Algimantas Jankauskas totalitarizmą sieja greičiau ne su politine kultūra, bet su politikos barbaristiniu išsigimimu su konclageriais, kitaminčių netolerancija ir t.t. Todėl galima sakyti, kad politinė kultūra yra labai svarbi demokratiškumo sąlyga . Įvairiose politinėse sistemose sutinkami skirtingi politinės kultūros tipai. Remiantis G. Almond ir S. Verba tipologija, galima sakyti, kad Lietuvoje viešpatavusio totalitarizmo laikais vyravo parapijinis ar pavaldinio politinės kultūros tipas. Šiandien Lietuvoje vis dažniau girdima pilietinės visuomenės sąvoka, kuri apibrėžiama tik dalyvio ir pavaldinio tipų samplaika. Norėčiau pristatyti vieną gan įdomų tyrimą, kurį 2003 metais atliko TSPMI doktorantė Ainė Ramonaitė. Tyrimui buvo pasirinktas Lietuvos periferijos rajonas, kuriame pagal pasikartojančias gyventojų nuostatas ir elgesio modelius išskirta 10 politinio elgesio mentaliteto tipų. Dauguma šių tipų patenka į kairės – dešinės skalę pagal požiūrį į sovietinę praeitį ir rinkimines preferencijas. Dažniausiai pasitaikantis bruožas – politinės paramos trūkumas visose veiklos srityse ir jaučiama nostalgija sovietiniams laikams. Paprasčiausias pavyzdys – retorika: „Čia gi ne demokratija, čia sukčių gauja ir viskas.“ Tipas Savybės Prosovietinis radikalas Politinis susvetimėjimas: nepasitenkinimas visais valdžios lygiais ir sistema, bet menka subjektyvi kompetencija. Sovietinės sistemos kūrėjas Jaučia nuoskaudą dėl sovietinės sistemos žlugimo. Kritiškas valdžios ir režimo atžvilgiu, bet politiškai angažuotas, potencialus protesto akcijų dalyvis. Nuosaikusis kritikas Nuosaikus nepasitekinimas esama valdžia, sistema. Teigiamas požiūris į sovietinius laikus, bet optimistiškas ateičiai. Kaimiškos išminties optimistas Religingumas, teigiamas požiūris į visus politikus. Apatiškasis jaunimas Visiška politinė apatija. Racionalusis jaunimas Racionalus požiūris į politinę bendruomenę ir pilietinį aktyvumą. Gana kritiškas požiūris į institucijų veikimą. Nusivylęs sąjūdininkas Remia demokratinę sistemą, bet dabartine sistema nusivylęs, didelis nepasitenkinimas partijomis, bet sovietinių laikų sugrįžimo nenorėtų. Pilietiškasis optimistas Parama sistemai, pilietiškumas partinė identifikacija. Dešinysis demokratas Patriotinės nuostatos, parama sistemai demokratinėms institucijoms. Dešinysis radikalas Patriotizmas, antikomunizmas, nepasitenkinimas valdžia ir komunistais. Palyginę šiuos, gana aiškiai apibendrintus politinės kultūros tipus, galime daryti išvadą, kad Lietuvos periferijoje nejaučiama stipri politinė kultūra. Jei bandytume lyginti A. Ramonaitės ir G. Almond tipologijas apibendrinime tokią politinę kultūrą įvardinčiau vienu iš mišriųjų tipų. Perėjimas nuo parapijinės kultūros į pavaldinio. Tai ryškiai pastebima vyresnės kartos atstovų nuomonėse. Kiti atstovai- jaunimas, inteligentija, gal ir pasiruošusi įsitraukti į politinį gyvenimą, tačiau jų kompetencija nėra pakankama. Todėl vyrauja skeptiškas požiūris, apatiškumas valdžiai ir rinkimų ignoravimas. Liūdniausia, kad kultūra – tai iškartos į kartą perduodamas fenomenas, ji nėra įgimta ar paveldima, o formuojasi žmogaus sąmonėje. Taigi Lietuvos jaunimo samprata apie politinę kultūrą formuojama senimo ir jos tapsmui prireiks nemažai laiko. Juo labiau, remiantis gyventojų apklausomis, galima teigti, kad Lietuvos visuomenės politinė kultūra tikrai nėra pilietinė. Nėra jokios garantijos, kad Lietuvoje neįsivyrautų autoritarinis režimas, jei atsirastų stipri visuomenės grupė arba dabartinis politinis elitas pakryptų autoritarizmo link. Didelė dalis Lietuvos gyventojų pasyviai reaguotų į tokį iššūkį, nes ji nėra pakankamai pakitusi ir galinti atmesti tokį reiškinį. Žinoma, tai nebūtų įmanoma dėl šiuolaikinio politinio elito nuostatų ir tarptautinės politikos konteksto. S. Šalkauskis rašė „ politinė visuomenės kultūra tegali būti atsiekta vien piliečių sielos organizacija, kuri įstengtų palenkti, teisėto reikalo ribose, privatinius jų interesus politinės visumos tikslams“. Neabejotina, kad piliečių “sielos organizacija“ Lietuvoje stipriai formuojama Bažnyčios. Bažnyčia turi didelę galią formuoti politinę kultūrą, nes Lietuva yra religingas kraštas. Taigi Bažnyčios kompetencijoje politinės kultūros tapsmas iš parapijinės į dalyvaujančiąją. „Lietuvoje vyrauja pasyvios politinės kultūros modelis. Nemažai Lietuvos gyventojų yra nepatenkinti savo padėtimi ir visuomenės gyvenimo tvarkymo būdais. Tačiau dauguma jų yra pasyvūs, nesuvokia savęs kaip potencialių politikos veikėjų. Jie nemano, kad galėtų daryti kokią nors įtaką politikai. Dauguma piliečių taip pat neįsivaizduoja legalių priemonių reikšmės darant poveikį valstybės institucijoms. Visa tai skatina visuomenės cinizmą politikos atžvilgiu bei didina piliečių ir naujojo politinio elito susvetimėjimą, įtvirtina atskirtį „aš“ – „jie“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!