Ž. Ž. Ruso pagrindiniai politinės teisės principai ir bendruomenės samprata

Ž. Ž. Rousseau (XVIIIa.) gimė ir gyveno Ženevoje, tai buvo miestas – valstybė, todėl Rousseau išsivaizdavo, kad jo politikos principai gali būti formuluojami mažose bendruomenėse. Jis išsiskyrė iš to meto filosofijos konteksto savo filosofiniais prieštaravimais ir teigė, kad žmonės iš prigimties yra geri ir maištavo prieš protą, nes manė, kad moralinė valia vertingesnė už mokslinį tyrimą. Anot Rousseau, tik būdamas bendruomenėje žmogus yra pilnavertis ir įgyja moralines vertybes. Jis teigė, kad bendruomenė turi bendrą individualybę. Kiekviena visuomenė turi bendrąją valią, kuri reguliuoja jos narių elgesį. Rousseau įdėmiai sekė visuomenės sutarties teorijos interpretatorių polemiką. Jį labiausiai patraukė Dž. Locke (XVIIa.) ir T. Hobbes (XVIIa.) idėjos, tačiau jis nevisiškai perėmė šių filosofų pažiūras. Plėtodamas savo visuomenės sutarties teoriją, Rousseau paskelbė, kad vienintelis teisėtas suverenas yra liaudis, tačiau šiai radikaliai išvadai nepritarė net daugelis švietėjų. Rousseau veikalas „Visuomeninė sutartis“ prasideda klasikine tapusia fraze: „Žmogus gimsta laisvas, tačiau visur jis yra supančiotas“. Šis priešpastatymas iš esmės yra metafizinis, nes prigimtinis žmogus nebuvo laisvas jau vien dėl to, kad visiškai priklausė nuo gamtos jėgų. Šiame veikale, kuris nebuvo užbaigtas, Rousseau abstrakčiai išdėstė savąją bendrosios valios teoriją ir pateikė pastabas apie istoriją ir politiką. Šios esė tikslas - išanalizuoti Rousseau pagrindinius politinės teisės principus, remiantis Rousseau veikalu „Visuomeninė sutartis“ ir atskleisti jo bendruomenės sampratą, o pagrindinė idėja ir uždaviniai yra leistis į politinę diskusiją apie Rousseau visuomeninės sutarties, bendrosios valios ir bendruomenės sampratas su T. Hobbes ir Dž. Locke politinės filosofijos pažiūromis ir nuomonėmis bei išreikšti savo ir šių dienų politinės filosofijos mintis.
Apie stipresniojo teisę Rousseau mano, kad pats stipriausias niekada nebūna tik stiprus, kad visą laiką liktų valdovu, jeigu savo jėgos jis nepaverčia teise, o paklusnumo sau – pareiga. Jėga - tai fizinė galia, o nusileisti jėgai – ne valios, o būtinumo aktas. Jeigu reikia paklusti jėgai, tai nebūtina paklusti iš pareigos, o jei žmogus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!