Platono idėjos ir tobulo žmogaus koncepcija

Platono idėjos ir tobulo žmogaus koncepcija Vienas žymiausių filosofų buvo Platonas. Jo mintis ir idėjos plačiai yra paplitę tarp filosofų. Čia mes bandysime trumpai supažindinti su Platono idėjomis, jo plačia pasaulėžiūra jo garsiomis mintimis, kuriomis jis mokė savo mokinius, ir kurie giliai įsirėžė į visos civilizacijos vystimąsį. Terminas „idėja” graikiškai reiškia rūšį, formą. Anksčiau graikų filosofai šį terminą vartojo būtent ta prasme. Platonas „idėją” suprato kaip savotišką esmę, kuri yra daikto priežastis (ji esanti pirmiau negu pats daiktas). Be to Platonui idėja reiškė mintimi suvokiamą tobulybę, prie kurios nieko negalima pridėti ir nieko atimti, - idealų modelį, absoliutą ar bendrybę; bendrybę ta prasme, kad ją, kaip rūšine sąvoka, rūšies kategorija, išreiškiama ir įprasminama viskas, kas kasdieniame, žemiškajame žmonių gyvenime pasireiškia kaip atskirybė - individualybė. Idėja savo esme yra nekintanti, amžina. Materija yra idėjos priešingybė: daikto atsiradimą nulemia materijos ir idėjos sujungimas. Materija yra ne kas kita, kaip pasyvi, beformė masė. Pasak Platono, kiekvienas objektas turi savo idealųjį prototipą (idėją). Idėja nėra tolygi jokiam objektui. Ji pirminė. Materialūs daiktai yra atšvaitas. Idėjos - amžinos, materialūs daiktai - laikini. Visa, kas susiję su materialumu, nepastovu. Žmogus susideda iš laikino kūno ir amžinos sielos. Jutimo organai, koreguojami kūno, priklauso nuo jo. Todėl mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. Grožis yra ypatingas tuo, kad nelyginant koks magnetas traukia prie savęs kitus žmones - ir vyrus, ir moteris. Gražus kūnas, stotas, gražios, malonus akiai moters, merginos kūno formos, be abejo, esančios pakankamas garantas meilei - Erotui tarp vyrų ir moterų atsirasti, vaikams gimti, šeimai sukurti. Tačiau net ir labai gražus kūnas - tiek jaunuolio, tiek ir merginos - nėra ir negali būti tobulas, kadangi, pasak Platono, kalbančio savo mokytojo Sokrato lūpomis, jis nėra amžinas ir nekintamas; be to, visada yra tikimybė, kad gali atsirasti dar gražesnė mergina ar jaunuolis. Todėl ieškantysis absoliutaus grožio paslapties, pavyzdžiui, tam pasišventęs filosofas, anksčiau ar vėliau, tačiau neišvengiamai, susiduria su šia problema- ir ne tik kaip filosofijos, bet ir kaip su dvasios prigimties problema. Grožio objektas- tai ne konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis. Tuo tarpu Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, toks, kuris daro gražiu visa, su kuo tik besusisietų,- „akmenį ir medį, žmogų ir dievą, kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”. Tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti į vieną aibę visa, kas gražu. Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas idėjas, kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra didumo, yra lygybės idėjos. Yra judėjimo, spalvos, garso, pagaliau - tiesos, gėrio ir kitos idėjos. Joms Platonas pripažįsta nuo daiktų nepriklausomą būtį. Konkrečių daiktų savybes jis abstrahuoja ir paverčia savarankiškomis esybėmis. Daiktai? Kaip jie santykiauja su idėjomis? Platonas, atrodo, idėją priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas. Mastytojas vaizdingai lygina idėja su vyriškuoju (aktyviuoju), o materija- su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tu pradu susijungimas duotas trečiąjį narį- daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastis ir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susisieja su daugeliu daiktu, priklausančiu tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yra tik panašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis. Požiūris apie dvejopą daikto prigimti apsprendė ir Platono pažinimo teorija, kuria jis susiejo su psichologija, antropologija ir net kosmologija. Anksčiau vyravusi graiku nuomone, kad daiktas pažįstamas per tiesioginį ryšį su juo, nesiderino su idėjų teorija. Platoną domino teorines žinios ir jų objektas- idėjos. Jis kalba ne apie tai, kad „vienas medis lygus kitam medžiui, vienas akmuo kitam”; mąstytoja domina pati lygybė, pats grožis, gėris ir kt. Platonas, suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų pasaulyje, anot jo, žmones gyvena lyg prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečiu esančios šviesios, saule primenančios idėjos. Tačiau žmonėms esą lemta matyti ant sienos priešais save tik idėjų šešėlius. Tai ir yra daiktai, su kuriais žmogų susieja jutimai. Idėjų jutimai nepasiekia. Kai stebimi gražus arkliai, gražus apsiaustai ir kita, ne vienas iš tu objektu neatskleidžia grožio idėjos. Stebėjimą, vaizdini Platonas sieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar netikras žinojimas. Jis „ tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažįstamos protu. Todėl Platonas visa savo dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą, suskirstydamas ji į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu. Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo iškilti klausimas- kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos. Sokratas bendrybe indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas metodas pasirodė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašus į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena pati žmogų. Platonas neabejojo įgimtu idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą. Iki Platono, graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Siela yra amžina, vientisa, nepriklausoma nuo jokio atsitiktinumo. Ji negimsta ir nemiršta. Žmogaus siela yra gimininga pasaulio sielai, tiksliau, ji yra jos dalis. Platonas prie biologines ir fiziologines interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kuria greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudaryta iš kūno ir sielos. Sieloje jis matė trijų sielų- protingosios, impulsyviosios ir geidžiančiosios- pradus. Pirmoji turėtų vadovauti pastarosioms dviem sielos dalims, tačiau kartais jos nepaklusta protingajai. Dėl to siela atsiduria konfliktinėje situacijoje. Platonui „kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje; už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Mitologiniais, fantastiniais vaizdiniais Platonas vaizdavo sielų keliavimą iš vieno gyvenimo į kitą. Vaizdavo taip, kad ir pats tai priimdavo tik kaip būtina prielaida norimai išvadai. Dialektika Platonas vadina ontologija. Tai „tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas sureikia loginį, gnoseologini ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendencija išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas teorijas. Platono dialektikoje ieškoma tiesos, operuojant grynuoju mąstymu, derinant, analizuojant ir sintetinant grynąsias sąvokas. Idėjos- būtis, judėjimas, ramybė, tapatybė, keitimasis, - ieškant tiesos, nustoja buvusios nekintamos. Tokios jos tik daiktų atžvilgiu. Pažinime jos tampa netgi prieštaringos ir pereina viena i kitą. Tikroji būtis yra gyva, ji mąsto ir veikia. O tokia ji negali likti ramybėje. Sustingusioje, nejudančioje esamybėje „niekas niekur nieko negalėtų suprasti”. Todėl ir reikia pripažinti, kad esamybė yra ne tik pastovi, bet ir kintanti. Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teorija, Platonas iškėlė proto reikšmę pažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo. Tuo mastytojas toli pažengė teorinio mastymo srityje. Tačiau vienpusiškai protas suabsoliutindamas ir atitraukdamas ji nuo pojūčių, Platonas tapo nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu, apie bendrybes kilme yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus, susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juos analizavo, svarstė, tačiau, matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo, liko aprioristas. Platono idėjų pasaulis- logiškai susieta, harmoninga, piramide primenanti visuma, kurios viršūnėje- absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologine: visa čia pajungiama absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekste rodo, kad geriau reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantama dievybe. Gėris - tai lyg nematomu idėjų saule. Panašiai kaip daiktu pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškina siela, gyvenimas turėtu reikšti pasiruošima sugrįžti i idėjų pasauli. O toki tikslą galėtu pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybos pradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorove tapatino su žinojimu ir kure labai asketiška ir griežta etika, kuria tik vėliau šiek tiek sušvelnino. Anot mastytojo, pilna ir dora gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis- garbes, geidžiantysis - malonumu, turtu. Harmonija pasiekiama, kai teisingumas - svarbiausioji dorybe - sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Todėl ir valesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiama reikšme. O žinojimas pasiekiamas nelengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja dideles įtampos ir pasiruošimo. Tai galėtu paliudyti grožio idėjos pažinimo kelias. Grožį graikai labai intymiai sieja su geriu, o kartais su juo net tapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožio žavesys jaudina siela stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis, kaip Ariadnes siūlas, padedas žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmes pažinimo. Todėl ir meile, tas „siekimas amžinai turėti tai, kas gera”, vadinasi, ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdu. Vėliau pastebima, kad sielos grožis- mintys, darbai, meno ir mokslo kūryba- yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei tada žmogui „pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils ji…” Taip meile pamažu nukrypstanti i visa pasauli, kad pagaliau pakiltu iki grynojo grožio pažinimo ir meiles jam. Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis,- empirines žinios ir praktiniai sugebėjimai,- etiniu požiūriu nėra bereikšmiai. Tačiau virš jų turėtu iškilti protas, kuris padėtų suprasti esmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų prie absoliutaus gėrio. O tuo, kad jis eitu teisingu keliu, Platonas paveda rūpintis valstybei. Valstybe, anot Platono, turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kuri apsprendžia jėgos ir saiko harmonija. Todėl ir visuomenes auklėjime lemiama vaidmenį turis gėrio ir grožio idėjų supratimas ir sekimas jomis. Panašiai aiškinama ir gėrio esme- faktiškoji ir antgamtine, t. y. pati Gėrio idėja. Tiesa, gėrio idėja arba, tiksliau pasakius, samprata, Platonas išskaido i 4 daugiau ar mažiau savarankiškas sąvokas- dorybes: teisingumą, vyriškumą (narsumą), protingumą ir išmintingumą. Pagrindiniai iš jų- teisingumas, kuriuo ir grindžiamas visas Platono idealios visuomenes, valstybes supratimas. Platonas valstybe traktuoja kaip kolektyvini individą. O kadangi žmonės, skirtingai nei gyvūnai, gyvena būtent valstybėje, tai ir visos jų laimes ir nelaimes, dorybes ir nedorybes taip su šiuo kolektyviniu, rūšiniu žmonių gimines individu yra kažkaip susijusios. Maža to. Platono „Valstybėje” – pagrindiniame šio genialaus senovės graiku mastytojo veikale, sudarytame net iš 10 knygų, ne tik atsispindi tie žemiškosios socialines ir politines santvarkos idealai, kuriuos dialogo autorius laike geriausios ir teisingiausios, bet ir jų, kaip metafizinio vaizdinio,- Valstybes Idėjos- supratimas. „Valstybėje” doroves, arba moralumo, idėja priverčiama darbuotis aukštosios metafizikos labui. O iš tikrųjų- ir ta reikia ypač pabrėžti- savo utopine valstybes idėja, teoriniu- filosofiniu jos projektu Platonas sieke tik vieno tikslo: padaryti taip, kad tai, ką jo mokytojas Sokratas išsakė savo paties teisme ir kas Platono aprašyta „Apologijoje”,- taptų tikrove. Susiedamas Gėrio idėja su 4 didžiosiomis žmogaus dvasios dorinėmis savybėmis- teisingumu, vyriškumu, išmintingumu ir protingumu,- Platonas pagal šias, iš gamtos paveldimas, dvasios, charakterio savybes bandė sukonstruoti socialine utopija, kur žmogaus padėtis bei pareigos atitiktu jo prigimti, o ši netrikdytu kosmoso darnos bei harmonijos. Tikroji Meile yra idėjų sferoje. Ji- nuolatinis siekimas, visuotinis troškulys; kaip ir kiekviena idėja, ji negali būti realizuota žemiškose sferose. Todėl meiles realiame gyvenime nepatiriame, ji tik nukreipia žmogų į idėjų pasaulį, sutartina su juo. Kūniškajame ir praktiniame gyvenime nėra nieko tikro ir vertingo. Meile yra gryna idealybė, suvokiama protu. Jausmai irgi skatina tik brutalumą. Meile visu pirma yra Dievo ir žmogaus tarpininkė. Ji yra kartu ir energijos kompensavimas ir gausumas- nepilnos būtybes siekimas visumos. Tačiau antrosios puses būtybė nėra joje pačioje, o galutinio Gėrio idėjoje. Ir šito mes siekiame žingsnis po žingsnio, kol galu gale pasiekiame gryna ir amžinai pastovia to jausmo paties savyje Grožio idėja. Tai yra absoliutus grožis. Jis patenkina ir nemirtingumo troškimą. Gausindamas savo paderme, žmogus gelbsti nuo mirtingumo savo individualu gyvenimą. Palaikydami medžiagų apykaita ir atminti, galime išlikti anapus prabėgančios akimirkos, pasiekti nemirtingumą vieno gyvenimo istorijos ribose. Tai susieja su mūsų kilniomis mintimis ir gerais poelgiais, kurie nežūna mūsų mirties akimirka, geriau mus apsaugos nuo užmaršties, negu tai daro mūsų kūno palikuonys. Mūsų sielos susijungimo su gryno grožio idėja momentu įgyvendina galimybe sutapatinti save su tuo, kas amžina. Kartu mūsų mintis tampa nemirtinga aukščiausia to žodžio prasme. Taigi žmogaus siela gali būti išplėšta iš laiko mato ir pojūčių ribotumo. Tokia jos būsena sukelia nemirtingumo išgyvenimą esančiame gyvenime, pasiekdama to išgyvenimo turtingumą mirties akimirka. Didelėje žmogaus figūroje sutalpinta daugiaspalve gyvūnų grupe. Dalis jų yra prijaukinti, kiti laukiniai. Tarp jų yra žmogaus ir liūto pavidalai. Labai piktu žvėrių grupe patalpinta žemiau diafragmos, liūtas - krūtinėje, žmogaus pavidalas - galvoje. Pikti žvėrys yra juodo arklio ekvivalentas, liūtas - balto žirgo, o žmogus - jų vežėjas. Ta žmonių figūra nėra laisva valdyti savo kūną, nes juodas arklys ji traukia ten, kur jis nori. Pikti žvėrys, gyvenantys žemiau diafragmos, turi nesuvaldomu aistru ir su žmogumi daro tai, kas jiems patinka. Taigi žmogus nėra laisvas- jis yra tūnančiu jame žvėrių auka ir priemone tikslams siekti. Tą pirmą vaizdą Platonas vis dėlto nuspalvina optimistiškai. Jo nuomone, žmogus linkęs išsaugoti geriausia savo siela- nemirtinga siela. Ji vaizduojama žmogaus pavidalo „Valstybėje” ir vežėjo- „Faidre”. Ji atstovaus žmogaus protui, be kurio vadovaujančio vaidmens žmogus neįstengia samprotauti, mokytis, tikėti, būti atviras idėjoms. „Timajuje” sakoma, kad Dievas yra sukūręs žmogų. Mirtingo žmogaus atsiradimą išbaigti Dievas pavedė dieviškosioms būtybėms. Apie to įpareigojimo vykdymą Platonas rašė: „šie, pamėgdžiodami ji ir priėmė iš jo rankų nemirtingąjį sielos pradą, patalpino pastarąjį mirtingame kūne, kuri visa atidavė sielai kaip vežimą, įkurdinę jame dar ir mirtingąją sielos dalį, įdedami i ši baisius ir nuo būtinybes priklausančius geismus: pirmiausia- malonumą, ši didžiausia blogio jauka, paskui- kančia, atbaidančia nuo to, kas gera, taip pat įžūlumą ir baimę - du neprotingus patarėjus ir pagaliau įkalbinėjimams kurčia pyktį bei gundymams lengvai pasiduodančia vilti. Visa tai sumaišę su nesvarstančiu pojūčiu ir į bet ką linkusiu geismu, pagal būtinybes dėsnį jie šitaip sudėliojo mirtingąją sielos dalį “. Išbaigus ir sumaišius žmogaus dalis bei jutimus, atsirado būtybė, panaši į žmogų. Tai buvo būtybė, artima dievu pasauliui, joje buvo patalpinta nemirtinga sielos dalis- protas. Dieviškos būtybės žmogaus atžvilgiu padare sprendimą: „ mirtingąją dalį (demiurgai) apgyvendina kitoje kūno buveinėje, atskirai nuo dieviškosios dalies, o tarp galvos ir krūtinės, idant jas atskirtų, įstato kaklą tarsi kokį sąsiaurį ir ribą”. Pasakojimą apie antrą žmogaus kūrimo vaizdą Platonas užbaigia vertinimu. Sukurtasis žmogus turėjo geresnę (nemirtingą) sielos dalį ir blogesnę (mirtingą sielos dalį. Platonas žmogaus esmę suvedė į tris žmogui nebūdingas ypatybes. Apie tą apibrėžimą buvo sukurtas anekdotas, kurį pateikė Diogenas Laercijus. Platonas neva suformulavęs tokį apibrėžimą: žmogus- tai gyva dvikojė, plunksnomis neapaugusi būtybė, autorius „apibrėžimu didžiavęsis ir jam ploję”. Diogenas iš Sinopos sufalsifikavo šį apibrėžimą, atsinešęs į Akademiją, į Platono paskaitą, nupeštą gaidį, tvirtindamas: „Štai Platono žmogus”. Po šio atsitikimo Platono žmogaus apibrėžimas buvo papildytas žodžiais: „plačių nagų”. Nuo šio apibrėžimo atsiradimo į graikų žmogaus filosofiją įsiveržė neigiamo kai kurių žmogaus savybių, tiek biopsichofizinių, tiek dvasinių, vertinimo tendencija. Sąvokos apie žmogų, skiriančios neigiamas specifines jutiminio individo savybes, yra dažnai deklaruojamos Platono „Dialoguose” trumpais poleminiais ginčais, o sąvokos apie žmogų, kaip sudėtingą protingą būtybę, visuomeninę ir transcendentinę, dažniausiai lydimos plačių polemikų ir argumentų. Pasak Platono, žmogų sudaro siela ir kūnas, apimantis savyje tam tikrą išorės pasaulį tiek idealų, tiek materialų. Žmogaus struktūroje pagrindinė jo būties ypatybė yra siela. Siela yra amžina, kūnas ilgainiui pradingsta. Sielos veikimo tikslą sudaro idealūs dalykai, kūno tikslą- materialūs daiktai, veikiantys mūsų pojūčius. Žmogaus siela siekia susijungti su kūnu koegzistencijos principu, o ne subjekto vieningumo principu. Platonas, sekdamas Sokratu, žmogaus esme laikė individualią žmogaus sielą. Siela priklauso idealiam ir vidiniam pasauliui. Ji naudojasi jai duotu konkrečiu kūnu, kuris priklauso išoriniam pasauliui. Visuose savo veikaluose Platonas pabrėždavo aukštesnį ir vadovaujantį sielos sielos vaidmenį kūno atžvilgiu. „Įstatymuose” jis sielą palygino su locmanu, su kuriuo įgula (kūno jutimo organai) turi bendradarbiauti. Be to, siela yra ir kūno sargybinis, kūno, kuriam nuolat gresia išorinio praeinančio pasaulio pavojus. Dažnai Platonas svarsto, kaip įvairias sielos funkcijas, aukso vidurį arba dorybes suvesti į bendrą vardiklį. Svarstydamas Platonas sukūrė žmogaus filosofiją, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko dorybių koncepcija, išvesta iš sielos koncepcijos, bei meilės sąvoka. Filosofas skyrė dvi žmogaus sielos rūšis: nemirtingąją (idėjų ir dorybių psichologiją) ir mirtingąją (psichiką ar dvasią, suvokiančią jausmus ir emocijas). Pirmoji yra protinga, antroji neprotinga sielos dalys. Neprotinga sielos dalis susideda iš dviejų dalių: instinktyvios, esančios krūtinėje, ir geidulingos, įsikūrusios pilve. Neprotingose sielos dalyse gali aptikti „baisius ir nuo būtinybės priklausančius kęsmus: pirmiausia - malonumą, šį didžiausią blogio jauką, paskui - kančią, atbaidančią nuo to, kas greta” , jose taip pat dominuoja įžūlumas, baimė, pyktis ir kiti jausmai bei emocijos. Jie neigiamai ir iracionaliai veikia protingas nemirtingos žmogaus sielos ypatybes (idėjas, vertybes). Dėl tos priežasties užprogramuotų nemirtingosios sielos idėjų ir vertybių, tokių kaip Gėrio siekimas ir vilties turėjimas, reiškimasis yra „gundymams lengvai pasiduodantis” . Kai žmogus pasiduoda mirtingosios sielos įtakai: geismams, emocijoms, ginčams, galutinis to nuolaidumo rezultatas yra mintys, susijusios su mirtingu kūnu. Jei žmogus nieko neapleidžia savo psichikos jausmų raiškoje, jis padidina ir priartina savo kūno mirtingumą. Tokį žmogų Platonas laiko nelaimingu. Siekdamas išspręsti nemirtingos ir mirtingos sielos priešiškumą, kai pastaroji užima vyraujančią poziciją, Platonas įvedė į sielą ketvirtąją dalį - tarpininkaujančią sielą. Tokios sielos dalies funkcija yra harmonijos tarp kitų trijų dalių išsaugojimas. Ją Platonas pavadino teisingumo dorybe (teisingumu). Svarbiausia yra protinga siela, kurios užduotis - valdyti instinktyvią ir geidulingą sielą. Būdama nemateriali, ji nesunaikinama, nes dalyvauja nesunaikinamose idėjose, tuo tarpu kitos dvi sielos dalys žūva drauge su kūnu. Taigi Platonas mokymą apie žmogų suvedė į vieną protingos sielos modelį. Tikriausiai jam protas buvo geriausia žmogaus dalis. Protingą sielos dalį jis aiškino kaip nemirtingą elementą. „Valstybėje” apie žmogaus protą sakoma, kad „pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėroi idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji gimdo šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamoje srityje ji pati yra valdovė, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas”. Platonui žmogaus galva yra pirmoji nemirtingosios sielos gimimo vieta. Ji turi aukščiausios rūšies savybių (idėjų), dėl to jų buvimo vieta yra „mūsų kūno viršūnė”. Smegenys yra Dievo duotos kiekvienam žmogui vykdyti „genialaus globėjiškumo”- išlaikyti viso kūno tiesią laikyseną - funkciją. Platono nuomone, ir kitos nemirtingos sielos funkcijos savo fenomenaliu reiškimusi pabrėžia „dievišką žmogaus giminiškumą” ir transcendentinę žmogaus proto kilmę. Platonas „Puotoje” ir „Fedane” siekė pažinti funkcionavimą to, kas nemirtinga. Filosofas nesitenkino vien žmogaus likimo žmogiškais reikalais, o kreipė pažinimą į tai, kas amžina ir nekintama. Pasak Platono, nemirtingą žmogaus sielą, jos principą sukūrė Dievas. Tačiau dieviškos būtybės sujungė žmogaus sielą su kūnu. Dėl žmogaus sielos kilmės joje yra užprogramuotas vadovaujantis vaidmuo kūno atžvilgiu ir jis tėra priemonės tikslams siekti. Nemirtingos sielos iracionalų veiklos chaosą sukelia neprotingos sielos veiksniai: jutimai, pojūčiai ir meilė. Platonas rašo: „Visa tai sumaišę su nesvarstančiu pojūčiu ir į bet ką linkusiu geismu, pagal būtinybės dėsnį jie šitaip sudėliojo mirtingąją sielos dalį”. „Timajuje” sakoma, kad „jei žmogus stengiasi mylėti mokslus, krypdamas į tai, kas iš tiesų protinga, ir lavindamas šias sielos galias labiau negu visas kitas, jis, tarsi prisilietęs prie tiesos, išmoksta mąstyti, kas nemirtinga ir dieviška, todėl priima savin tokią nemirtingumo dalį, kokią tik įstengia sutalpinti žmogaus prigimtis. Kadangi jis visada puoselėja savyje slypintį dieviškąjį pradą bei tinkamai rūpinasi (jo sieloje) apsigyvenusiu demonu, tampa ypač laimingas”. Platonas davė pradžią naujai psichologinei filosofinei kategorijai. Jo nemirtingos sielos sąvoka reiškė naują žmogaus centrą. Trumpai tariant, savo esme ji reiškė būdus žmogui išgyventi kaip potencialiai atvirai būtybei transcendentinės tikrovės atžvilgiu. žmogaus atvirumas transcendencijai (Gėrio idėjai) atvėrė kelią tikram žinojimui, idėjos pažinimui, kurių taikymas gyvenime vedė į asmeninį ir visuotinį tobulumą. Atvirumu transcendencijai žmogus turėjo parodyti pasirengimą, arba gebėjimą daryti netikėtą posūkį dvasiniame gyvenime. Tokį pasirengimą individo dvasiniame gyvenime Platonas pavaizdavo garsioje išėjimo iš urvo metaforoje. Jis remiasi įvairiais graikų mitais, kad ryškiau parodytų dinamišką žmogaus sielos formavimąsi, sielos, kuri, įgijusi tam tikrų idėjų, pavirsta nauja tobulo žmogaus kokybe. Nemirtingos sielos pranašumas, mitiškai interpretuotas, tarsi pirmiausia reiškiasi prieš sielos buvimą žmoguje, kada ji buvojo dieviškų idėjų pasaulyje, o vėliau už kažkokią nuodėmę buvo įkalinta žmogaus kūne. Nuo to laiko žmogaus kūnas yra laikomas sielos kalėjimu, varžančiu ją ir darančiu jai gėdą. Aiškindamas tą mitą, Platonas prieina prie išvados, kad į nemirtingą sielą reikia žiūrėti su perspektyva, kaip ją išvaduoti iš kūno ar, priešingai, dar labiau pavergti, giliau įkalinti gyvame kūne. Yra linkęs pritarti išlaisvinimo perspektyvai. Fizinė mirtis (kūno) ir psichinė (instinktų ir geismų sielos) yra kartu nemirtingos sielos išvadavimas. Pastaroji gyvuoja ir toliau. Jos gyvavimą Platonas pavaizdavo reinkarnacijos mokymu. Nemirtingos sielos ateitis, jos likimas priklauso nuo gyvenimo, praleisto ryšyje su kūnu: jei kūnui siela nusileidžia, jos laukia atgailos ir eilinių įsikūnijimų metas. Tačiau jei įstengė susikaupti, o jos gyvenimas buvo vertas filosofo, tai ji grįšianti į idėjų pasaulį. „Fedone”Sokrato pokalbis su mokiniais yra skirtas įrodymui, kad siela gyvena ir po mirties. Priešingų dalykų buvimas, sako Sokratas, liudija, kad gyvybė pavirsta mirtimi. O mirtis turi pavirsti gyvybe. Be to, mirtis reiškia sudėtingo daikto, koks yra žmogus, suirimą, o nemirtinga siela yra paprasta ir nekintanti esybė. Jos negali paliesti irimo procesas. Dargi nemirtinga siela nėra susijusi su jutiminiu pasauliu, o su amžinais ir nekintamais minties objektais. Nemirtinga siela, vadovaudama kūnui ir jam priešindamasi, demonstruoja savo nepriklausomybę nuo kūno ir konfliktiškumą, harmonijos nebuvimą. Savo esme ji yra nekintama, o tai suteikia jai galimybę įsikūnyti daugelyje kūnų ir atvesti juos į psichofizinę mirtį. Esminę nemirtingos sielos ypatybę sudaro būtent dalyvavimas žmonių kūnų ir idėjų gyvenime. Siela, būdama idėja ar gyvybė, pašalina savo priešybę - mirtį. Reinkarnacinis nemirtingos sielos ir kūno dualizmas „Fedone” kelia žmogaus gėrio ir blogio tarpusavio ryšio problemą. „Timajuje” Platonas tvirtina, kad nepavyks išaiškinti, jog blogis yra tiesiogiai susijęs su kūnu, o gėris su siela. „Faidre” Platonas įžiūri gėrio ir blogio ribą, esančią pačioje nemirtingoje sieloje. „Faidro” autorius kaip argumentą pateikia mitinį nemirtingos sielos nuopuolį. Sielą vaizduoja kaip vežimą, į kurį įkinkyti du arkliai. Vienas tų arklių yra nirtulingas. Keliaudamas dievų takais, jis išsilaisvina iš pakinktų ir suklumpa, patraukdamas su savim paklusnų arklį ir vežėją. Šitaip siela pradeda savo žemišką gyvavimą. Įkalinta kūne, ji ir toliau turi už pavadėlių laikyti nirtulingą arklį. Vežėjas ir arkliai simbolizuoja atskiras sielos funkcijas, kurios yra susijusios su kūnu. Vežėjas yra protinga galia, esanti galvoje, atskirtoje siauru kaklu nuo viso kūno. Arklys yra klusnus valios ir sprendimo galioms, kurios yra krūtinės ląstoje; instinktų (lyties ir vegetatyvinio) galia kaupiasi diafragmoje, jai atstovauja nirtulingas arklys. Iš „Faidro” ir „Timajaus” aiškėja, kad žmogus yra kūne įkalinta siela. Tokią žmogaus sampratą Platonas dar susiaurina. Tik protinga dalis simbolizuoja žmogaus pavidalą (vežėją), primenantį dievų vaizdą. „Timajuje”aprašytas žmogaus paveikslas liudija esant giluminį sielos ir kūno ryšį. Tame ryšyje kūnas tampa nemirtingos sielos sąvokos vaizdu, o viso žmogaus sąvoka yra įsivaizduojama esanti glaudžiai susijusi su kosmosu, su jo sūkurio formos žmonių sielų ir kūnų kaita. Parašęs „Fedaną”, Platonas daugiau nestato vienoje plotmėje nemirtingos sielos ir kūno, o ryžtingai iškelia sielos galimybes, palyginti su kūno galimybėmis. Nuo tada Platono žmogus tampa „būtimi”, per sielą nukreipta į transcendentinį dievų pasaulį. „Dorybė,- sako Platonas,- nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. Kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą- Dievas čia nekaltas”. Dorovinės laisvės koncepciją žemiškojoje žmogaus būtyje, kuri teikia sielai laisvę, Platonas suformulavo „Fedone”, „Menone”, „Faidre” ir „Valstybėje”. Žmogaus laisvė pasiekiama išlaisvinus jo sielą nuo kūno. Tai yra amžina laisvė, kurią galima įgyvendinti tik tam tikru veikimu. Kol žmogaus siela galutinai išsilaisvins iš kūno ir pasieks metapsichozę, ji turi išsivaduoti iš uždaro trijų žmogaus gyvenimo rato. Dorovinę laisvę Platonas siejo su Sokrato dorybe - žinojimu. Pasak jo, žmogaus siela kažkada turėjo tikrą žinojimą, tačiau dėl savo kaltės ji patyrė nuopuolį ir turėjo nužengti į regimąjį pasaulį. Ten ji pradėjo keliauti bei įsikūnyti į įvairius kūnus. Kūnuose siela mėgina įgyti tikrą žinojimą ir ieško atpirkimo. Visa tai siela gali pasiekti tik per filosofiją. Laisvės minimumą žmogui yra duota pasiekti jau žemėje. Tai vyksta valdymo metu, kai protingoji sielos dalis sutramdo karštą ir geidulingąją dalį. Kita laisvės pakopa - tai atmetimas gyvenimo, skatinamo jutimų- jausmų ir emocijų. Paskutinėje pakopoje protinga siela įveikia kūną. Tada siela susijusi su dorybe, kurios turinį sudaro tvarka, arba sielos harmonija. Ta aukščiausia žmogaus pasiekta dorovinės laisvės pakopa atsiranda tik tada, kai toje savo raidos pakopoje kiekviena sielos dalis yra apdovanota tik jai būdinga dorybe. Taigi protinga sielos dalis gauna išmintį, jausmų- vyriškumą, o geidulinga- saikingumą. Tada sieloje viešpatauja teisingumas, ir žmogus yra laisvas nuo kūno įtakų, ir dėl to gali pasiekti laisvę, atsiribodamas nuo žemės gyvenimų. Aukščiausioje pakopoje siela pasiekia visišką laisvę, kuri leidžia tiesiogiai pažinti idėją. Visiems kitiems žmonėms įgyti visišką laisvę yra neįmanoma. Platonas skyrė du pasaulius- idėjos ir daiktų, dvi dorybės rūšis: filosofinę ir paprastą. Pirmasis pasaulis yra idėjos pasaulis ir pažinimas protu, be galo aukštesnis už antrąjį pasaulį. Visi kiti žmonės- ne filosofai iš prigimties- negali pasiekti aukščiausios dorybės. Esama gabių, gyvenančių žemiškajame pasaulyje, žmonių, kurie pažįsta pasaulį penkiais jutimais. Tik filosofai įstengs įgyti tikrą laisvę: jie turi atmesti materialaus pasaulio tariamumą ir nusigauti prie to, kas tikrai gyvuoja minties pasaulyje- prie šviečiančios Gėrio idėjos. Savo žemiškajame gyvavime protinga žmogaus siela per pažinimą protu artėja prie Gėrio idėjos pasaulio ir panašėja į jį. Protinga siela ne tik yra kilusi iš ano pasaulio, bet ir įstengia parodyti gebėjimą atsikratyti klaidų: nuomonės apie pasaulį; išsivaduoti nuo kūno jutimų- blogų jausmų įtakos, ydų. Žmogus idealiai atmeta tai, kas nepastovu, neesminga, iliuziška, arba tai, kas yra jutimiška. Jis privalo pripažinti autentišką mąstymą- filosofiją, kuri yra sudėtinė protingos sielos dalis. Filosofija turi įvairių galimybių užtikrinti žmogui žinojimą, išmintį ir apsivalymą. O pasak Platono, filosofu gali tapti tik tas, kas iš vaikystės augo laisvas ir buvo ugdytas be prievartos. Filosofas - tai tas, kuris moka sutramdyti savo kūną, į jį žiūri paniekinamai. Užsiimti filosofija- tai po truputį apmirti. Filosofas siekia idealiai izoliuoti savo sielą nuo kūno ir materialaus pasaulio, kad jo siela galėtų tiesiogiai susisieti su idėjų pasauliu. Jis myli žinojimą, kuriuo pažino idėjas. Visa širdimi jis myli tiesą, ieško tik dvasinių malonumų, o kūniškus niekina. Jis yra santūrus, jam svetimas šykštumas. Filosofas niekina turtą, į viską žiūri iš viršaus, savo žvilgsniu aprėpia visus laikus ir būtis. Platonas tuo pačiu metu reikalauja iš filosofo, kad jis būtų geras praktikas. Pagrindinį filosofų valdovų tikslą sudaro žmonių ugdymas, kad jie taptų geresni. Pavyzdžiui, jie gali padėti valdiniams stebėti grynas esmes ir idėjų pasaulį. Tobulas žmogus, mylintis išmintį,- tai filosofas valdovas, kuriam turi priklausyti valdžia žemėje. Valdydamas jis iš esmės tampa dvasia, kuri filosofiškai suvokia pasaulį. Platono nuomone, tik nedaugelis žino, kaip pasiekti laisvę ir kaip nurodyti kelią kitiems į laisvę. Pastarieji turi paklusti filosofų valdovų valdžiai. Platono supratimu, politika yra mokslas, ir labiau teorinis negu praktinis. Jis skyrė du politikos tipus: paprastą (kasdieninę) politika ir tikrąją. Pirmoji esanti pragmatinė, pritaikyta prieminios mąstymo būdo ir psichologijos. Antroji stengiasi taisyti žmones. Tikrosios politikos objektą sudaro rūpinimasis žmogumi, pagrįstas moksline koncepcija sutinkamai su žmogaus valia ar prieš jo valią. Platonas tikrąjį filosofą (politiką) lygino su geru piemeniu (ganytoju), o tikrąjį politiką- su ganytojišku menu, jos taktiką- su menu laikyti pažabotą geležiniais žąslais žmonių kaimenę. Karaliai filosofai gali būti liaudies ganytojais. Jų pagrindinė politinė užduotis- gražių charakterių ugdymas ir formavimas. Politikas turėjo užkirsti kelią netolygiai žmonių dorybių raidai. Ypač jėga ir saikingumas reikalavo racionalaus sunormavimo ir harmoningo jų ugdymo. Platonas bijojo kenksmingo valstybei tų žmonių dorybių peraugimo. Idealioje valstybėje jis siūlė realizuoti eugeninę programą. Kad žmonės netaptų kenkėjais ir nusikaltėliais, Platonas rekomendavo stiprias drąsių, energingų ir karštų žmonių ypatybes derinti atitinkama proporcija su saikingomis ramių, lėtų, ir saldokų žmonių ypatybėmis. Sutuoktinių poras reikia taip parinkti, kad jų įpėdiniai būtų ramios psichofizinės struktūros ir būtų idealūs piliečiai. Savo utopinės valstybės piliečius Platonas suskirstė į tris klases: valdančiuosius, karius ir visus kitus (amatininkus, žemdirbius ir pirklius). Tos visuomeninės klasės turi savo eugeninius, žmogaus sielos šaltinius: proto, drąsos ir troškimų. Filosofai valdovai yra valstybės protas, dėl to Platonas juos lygina su žmonių kaimenės piemenimis (ganytojais). Jis sako, kad valdantieji yra ganytojai, kariai- šunys, o žmonių minios- kaimenė. Vadinasi, žmonių valdymo menas nedaug kuo skiriasi nuo gyvulių auginimo. Filosofai valdovai sudaro valstybę ir yra nepriklausomi nuo kitų klasių. Jie žino, kas daugumai ura geriausia. Iš esmės Platonas utopinės valstybės gyventojus suskirstė į valdančiuosius, jų pagalbininkus (karius) ir valdinius. Valdantieji ir kariai laikui bėgant galėjo jungtis, kai pagyvenę įžymūs kariai galėjo pereiti į filosofų klasę. Tuo tarpu skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų klasių yra pastovūs, nekintami. Siekiant išlaikyti valdančiosios klasės vieningumą, Platonas siūlo skelbti tam tikrą mitą. Mitas turėtų padėti piliečių konfliktus numalšinti, išlaikyti santarvę ir brolybę. Tas mitas skelbia, kad atskiros visuomenės klasės yra sukurtos iš įvairių metalų: valdančiųjų klasė iš aukso, karių- iš sidabro, amatininkų ir žemdirbių- iš geležies ir ketaus. Nors klasės padalytos pagal rūdos vertę, tačiau yra tos pačios motinos- Žemės- vaikai ir turi mylėti vienas kitą ta pačia meile. Platonas „Valstybėje”valdantiesiems rekomenduoja saugoti savo klasės vienybę nuo griaunančių privačios nuosavybės ir šeimos įtakų. Jo nuomone, privati nuosavybė sukelia socialinę nelygybę, kuri yra karų priežastis. Šeima valstybės institucijų atžvilgiu į turtingų ir vargšų priešiškumą įneša neigiamų jausmų ir nuotaikų. Dėl šių aplinkybių individas vertybių hierarchijoje šeimą iškelia aukščiau už valstybę. Jis nesidomi bendrapiliečių likimu. O visuomeninis gėris jam yra visiškai svetimas. Dėl to valdančiųjų išrinktieji turi palenkti visuomenę komunistiniam režimui, kur viskas turi būti bendra: materialinės gėrybės, moterys ir vaikai. Valstybė, Platono samprata, turėjo būti kažkas panašaus į sustiprintą karinę stovyklą, kurią valdo filosofai, o piliečiai iki smulkmenų yra kontroliuojami ir ugdomi. Toje idealioje valstybėje tik atskiras žmogus turi reikšmę kaip visumos priemonė. Tos valstybės modelis ir visi visuomenės ryšiai buvo užprogramuoti taip, kad turėtų individą doroviškai tobulinti. Tačiau tobulino ne kiekvieną žmogų. Tos valstybės pripažįstamas gėris buvo elitinis ir etiškai ribotas. Ir žmonių, gebančių pažinti gėrį, buvo atrenkami tik nepaprastai intelektualūs, o jų moralinis tobulumas buvo determinuotas jų gabumų. Platonas buvo pirmasis filosofas, nagrinėjęs proto (ugdymo) filosofiją ir atmetęs prievartos (pojūčių chaoso) filosofiją. Jis nepritarė sofistinei ugdymo sampratai, kaip žmonių jutimų dresiravimui, o įvedė ugdymą remiantis eugenika ir žmogaus proto idėja- gėriu, grožiu ir pan. Jis jutimų prigimčiai priešais iškėlė proto kultūrą, o prievartos filosofijai- ugdymo filosofiją. Ypatingas filosofo ugdymas rodo, kad Platonas siekė formuoti naujo tipo žmogų, remdamasis religija ir įstatymdavyste. Tačiau siūlė jį ugdyti iš totalitarinės ir netolerancijos pozicijų. Žmogaus individas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui. Nors Platonas bet kokį žmogaus individualizmą laikė socialiniu blogiu, tačiau jis pirmasis perkėlė individą į aukštesnę utopinės būties pakopą: iš natūralistinės laisvės į etinę kultūrą. Analizuodamas idealų žmogų, Platonas įtikinamai įrodė vertinančiojo ir prognozuojančio proto privalumus ir trūkumus. Naudota literatūra: Bronius Genzelis „Senovės filosofija”, V., 1995 Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika ,V.,1977 Jonas Balčius „Platono idėjų ir idealų etika” „Filosofija. Sociologija” Eugenijus Vasilevskis „Platono tobulo žmogaus koncepcija”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!