Moralė ir dora Platono "Sokrato apologijoje"

Moralė ir dora „Sokrato apologijoje“. Sokratas buvo iš to nedaugelio išminčių, kas sugebėjo gyventi ir mokyti, neprieštaraudami savo pačių filosofinei pozicijai. Jo gyvenimas tapo istoriniu pagrindu, virš kurio iškilo Sokratiškos filosofijos fenomenas, jo pasekėjais tapo žinomi antikos filosofai, graikų kultūros ir politikos veikėjai, bei naujųjų laikų mąstytojai. Visais amžiais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - nepriekaištingu filosofo pareigos atlikimu. „Dar ir šiandien visi žmonės, mokėję vertinti Sokratą ir rimtai žiūrintys į savo gyvenimą, labiau už viską pasaulyje pasigenda jo, nes jis buvo geriausias vedlys kelyje į prakilnų žmogiškumą. „Ir prieš mano akis jis iškyla toks, kaip papasa­kojau: toks dievobaimingas, kad nieko nedarė be dievų žinios, toks tei­singas, kad nė per aguonos grūdą nėra nuskriaudęs nė vieno žmogaus, užtat labai daug padėjęs bendraujantiems su juo; toks susivaldantis, kad niekada nesirinkdavo malonesnio dalyko vietoj geresnio; toks iš­mintingas, kad nė karto nesuklydo skirdamas gėrį nuo blogio; jam niekada nereikėdavo laukti pagalbos iš šalies, nes visada galėdavo vi­siškai pasikliauti sklandžia kalba, gebėjo teisingai vertinti ir kitus, pa­rodyti juos suklydus, kreiptis prie dorybės, skatinti lavintis, – išties puikiausias ir laimingiausias žmogus! Jeigu kas nenori šituo patikėti, lai palygina kitus žmones su juo ir pats sprendžia", - sakė apie jį Ksenofontas. Aristotelis rašė: „Domėjosi jis vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", o ir anot paties Sokrato, medžiai negali nieko išmokyti, užtat ji daug ko pamoko žmonės. „Iš akmenų tvarkos, - sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save — ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam viens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!“ Neveltui Sokrato gyvenimo metai vieniems žymi vieną svarbiausių atskaitos taškų istorijoje, kitiems jo vardas tapo filosofinės minties atgimimo simboliu, „dažnai net sakoma, kad Sokratas Antikos filosofijoje prilygsta Jėzui Krikščionybėje.“ Platono dialoge „Fedras“ Sokratas pasisako prieš tekstų rašymą, pareikšdamas, kad rašymas perduoda tik paviršutinišką žinojimą, trukdo gilesniam prasmės suvokimui; raidės, anot jo, yra negyvos, kiek beklausinėk – jos atsako tą patį. Turbūt todėl paties Sokrato raštų niekam matyt neteko, bet apie jo gyvenimą, mintis, įsitikinimus mes sužinome iš jo ištikimų mokinių ir pasekėjų žodžių. Vienas žinomesnių kūrinių yra nuoseklus Atėnų teismo proceso aprašymas, ginamoji Sokrato kalba – Platono „Sokrato apologija“. Galbūt šis kūrinys ir neatskleidžia visų Sokrato filosofinių idėjų, jo požiūrio į žmogaus garbę, dorą ir moralę, bet tai yra vertingas literatūrinis veikalas ir analizuojant „Apologiją“ neabejotinai galima atrasti anksčiau minėtas dorybes aiškinančių momentų. Sokratas pelnė visuomenės dėmesį savo novatorišku filosofiniu mokymu: vienų jis buvo gerbiamas, antrų – nekenčiamas, trečių – garbinamas, tačiau jis entuziastingai visiems aiškino apie doro gyvenimo principus. „Kad aš kasdien, nuo ryto ligi vakaro, visur pristodamas in kiekvieną, be paliovos raginčiau, tikinčiau ir priekaištais neduočiau jums ramumo“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!