Platonas ir jo kalba "Sokrato apologija"

Įžanga Sokratas – vienas žymiausių antikos filosofų, gyvenęs ir veikęs Atėnuose. Jo veiklos principas - mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. „Sokrato apologija“ – tai ginamoji Sokrato kalba Atėnų teisme. Šią knygą, jau po Sokrato mirties parašė jo buvęs mokinys Platonas, taip norėdamas įamžinti savo mokytojo pažiūras, gyvenimą ir orią mirtį. Šiame darbe bus aptariamos kelios problemos, kurios atsispindi Platono kūrinyje „Sokrato apologija“, pateikiama mano nuomonė nagrinėjamos problematikos atžvilgiu bei aptariamas problemos aktualumas šiandien. Visų pirma bus kalbama kada ir kaip prasideda Sokrato kaip filosofo gyvenimas, aptariama išminties bei mirties samprata, Sokrato ir Dievo santykis bei požiūris į valstybę ir įstatymus. Kada ir kaip prasideda Sokrato kaip filosofo gyvenimas? Sokratas nuo pat savo gyvenimo pradžios išsiskyrė iš kitų Atėnų piliečių. Jaunystėje įgijo gerą pradinį išsimokslinimą, kaip ir kiekvienas pilietis atliko karinę prievolę. Atėnuose jis buvo laikomas keistuoliu, mįslinga asmenybe. Viso to priežastis – Sokrato mėginimas suprasti tam tikras gyvenimiškas idėjas. Sokratas pradeda kelti klausimus, siekiant pažinti save, galų gale suprasdamas, kad jis žino, kad nieko nežino. Šis teiginys Sokratą priverčia „ieškoti žinojimo“. Jis nenagrinėja gamtos tvarkos klausimų. Pasak jo, iš akmenų tvarkos nieko nesužinosi, iš jos tik gali pajausti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save – ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas. Nuo ryto iki vakaro Sokratas vaikščioja Atėnų gatvėmis, ieškodamas žmonių sambūrių ir pradeda ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Atrasdamas žmogų, kuris manąs, jog išmano visus dalykus, Sokratas ima suprasti, kad jie iš tikrųjų tik galvoja žiną. Sokratas stengiasi pakeisti jų nuomonę priversdamas susimąstyti apie savo žinojimą. Pasak Sokrato, labai svarbu žmogui rūpintis ne kūnu bei turtais, bet siela. Iš sielos kyla visas žmogaus gerumas. Iš nežinojimo kyla kiekvienas blogas veiksmas, o iš žinojimo sklinda gerumas. Taigi siekiant atskirti gėrį ir blogį, prasideda filosofo gyvenimas. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turėtų mokėti atskirti gėrį ir blogį. Tačiau šiam tikslui pasiekti reikia įdėti daug pastangų. Gėris – žinojimas siekiamas visą gyvenimą, įgyjamas su gyvenimiška patirtimi. O kaip yra žinoma, gyvenimiška patirtis ugdoma iki pat gyvenimo pabaigos. Taigi dažniausiai žmonės palūžta siekdami gėrio ir apsimeta žinąs tai, ko iš tikrųjų nežino. Šiandieniniame pasaulyje tokių žmonių, kurie (nors ir patys nesuprasdami) apsimeta žinantys tai, ko iš tikrųjų nežino, yra dauguma. Ne kiekvienas gali pasiryžti, kaip Sokratas, visą gyvenimą atiduoti filosofijai – išminties ieškojimui ir tuo labiau mirti dėl savo įsitikinimų. Todėl dažniausiai ir pasirenkamas lengviausias kelias – kelias į blogumą, nieko nežinojimą. Išminties samprata Sokratas suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Išminties ieškojimas – pagrindinis gyvenimo tikslas. Sokratas eidavo pas kiekvieną, kuris skelbdavosi išmintingu, kalbėdavo su juo įvairius dalykus ir vertindavo jo išmintį. Filosofas stengėsi žmones priversti protauti, siekti žinių. Sokratas manė, kad išmintingiausias yra Dievas, nes tik jis viską žino. Jo teigimu, absoliutus žinojimas žmogui yra nepasiekiamas. Išmintingas žmogus – tai žmogus, kuris suvokia, kad iš tiesų nežino nieko. Ir tai suvokęs žmogus pradeda siekti žinojimo. Žinių ieškojimas trunka visą gyvenimą, nes jos nėra baigtinės. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Pasak Sokrato, jeigu žmogus nežinodamas dedasi daug ką žinąs, o Sokratas nežinodamas nesideda viską žinantis, tai Sokratui atrodo, kad jis yra išmintingesnis, nes Sokratas nesisako žinantis nežinodamas. Taigi Sokratas griauna žmogaus tariamą žinojimą ir priverčia suprasti, kad iš tikrųjų nieko nežino. Tai priverčia ieškoti tikrosios išminties, o tikroji išmintis – gėrio ir blogio pažinimas. Mano nuomone, tapti išmintingu žmogumi yra didis pasiekimas. Juo ne gimstama, bet tampama. Kaip minėjau, žinios nėra baigtinis dalykas, neįmanoma viską žinoti. Vis dėl to galima tapti išmintingu žmogumi ieškant žinių. Tačiau dauguma žmonių lengviau apsimeta žinąs tai, ko iš tikrųjų nežino, vietoj to, kad savo noru ieškotu išminties. Jie apgaudinėja patys save bei skleidžia šią, galima sakyti, blogybę kitiems. Šiandieniniame pasaulyje dauguma žmonių per prievartą ieško išminties. Mokosi, skaito įvairią literatūrą, klausosi „išminčių“. Bet visa tai daroma ne savo noru, o, galima sakyti, kažkieno paliepimu. Mokiniai bei studentai – dėl geresnio pažymio, darbininkai darbdavio ar vadovo klauso tam, kad įtiktų bei kad apie juos susidarytų geresnę nuomonę, nors daugumai net neįdomu, kas ir apie ką yra kalbama. Visi jie tampa apsimetėliais ir vėliau dedasi žinantys daug ką, nors nieko nežino. Iš pirmo žvilgsnio žmogus gali atrodyti išmintingas. Jo išvaizda – juodas kostiumas, patempta laikysena, aukštai iškelta galva, pasitikėjimas savimi – suteikia išmintingo žmogaus įvaizdį. Tačiau įsigilinus į jo išmintį sužinai, kad jis nieko nenusimano. Taigi kiekvienas žmogus, galvojantis, kad jis yra išmintingas, turėtų apmąstyti savo tikrąją išmintį, o ne tvirtai teigti žinančiu viską. Dauguma apmąsčiusių žmonių pripažintų, jog jie nieko nežino. Mirties samprata Sokrato teigimu, niekas nežino, kas yra mirtis. Tačiau dauguma žmonių jos bijo, tarsi žinodami, kad ji yra didžiausia nelaimė. Jeigu niekas nežino, kas yra mirtis, tai beprotybė būtų bijoti to, apie ką visiškai nežinai. Žmonės turėtų elgtis kaip Sokratas – nebijoti ir nevengti tokių dalykų, apie kuriuos nieko nežino. Tačiau Sokratas, pajautęs mirties artumą, pradeda, galima sakyti, spėlioti, kas visgi yra ta mirtis. Jo nuomone, mirtis yra arba numirus visai nieko nebejausti arba siela persikels iš kūno į kitą vietą. Jei numiręs nieko nejauti, tai mirtis – tarsi miegas toks, kai užmigęs nieko nesapnuoji. Tai būtų stebuklinga dovana – mirtis. Kadangi toks ramus be sapnų miegas gyvenime retai kada pasitaiko. Jei mirtis lyg persikėlimas iš čia į kitą vietą, kur susirinkę visi mirusieji, tai taip pat būtų didi laimė, nes galėtum bendrauti su tais žmonėmis, kurie yra iškeliavę į aną pasaulį, kurių esi labiausiai pasiilgęs. Mano nuomone, mirtis – tai kažkas neaprėpiamo, nepaaiškinamo. Visiškai galėčiau sutikti su Sokrato teigimu, kad mirtis – tai gilus miegas, kai užmigęs nieko nejauti. Taip pat mirtis galėtų būti persikėlimas iš vieno kūno į kitą ir taip pratęsiamas gyvenimas. Galbūt žmogus atgimsta nauju žmogumi, gyvena naują gyvenimą kito žmogaus akimis, tik to nesupranta? Gal mes kiekvienas esame atgimę jau mirusiu žmogumi, ta pačia siela, tik kitu fiziniu kūnu? Į šiuos klausimus dar niekas nėra atsakęs, tai tarsi mirties mįslė. Kiek egzistuoja žmonija, tiek bando ji įminti mirties mįslę. Skirtingi žmonės mirties problemą suvokia nevienodai. Vieni mano, kad mirtis nėra nieko bloga, ir gyvena nebijodami jos, kiti, nuo pat savo vaikystės bijo mirties, kiekviena mirties užuomina jiems sukelia didelę baimę, niūrią nuotaiką. Apskritai mirtis yra toks dalykas, apie kurį kiekvienas žmogus galėtų pasamprotauti savaip. Tačiau tai ir liktų tik individualus kiekvieno samprotavimas. Didieji filosofai, mokslininkai, egzistencialistai dar nesugebėjo paaiškinti bei ištirti mirties, kaip kažkokios kitokios būties sampratos. Tačiau pagrindinė nuomonė apie mirtį nusistovėjo tokia: „Mirtis mums žinoma tiesiog kaip baigtis. Tai yra paskutinis taškas, kuris dažnai padedamas dar prieš sakinio pabaigą, po kurio lieka tik prisiminimas arba vėlesnis poveikis kitiems“( Kultūros prigimtis. Vilnius, 1993 m. 429psl.). Kiekvienas žmogus, anksčiau ar vėliau mirsime. Tik žinodami tai mes vertiname vienas kitą, saugome gražias gyvenimo akimirkas, mylime, atleidžiame. Tiktai žinojimas, kad esame mirtingi, priverčia mus įprasminti kiekvieną akimirką. Sokrato ir Dievo santykis Sokrato ir Dievo santykis yra itin artimas. Sokratas teigia, kad Dievas yra jį priskyręs miestui tam, kad jis kiekviena dieną nesiliautų vaikščioti po miestą budindamas bei įtikinėdamas ir kiekvieną miestietį, kuris sakąs esąs išmintingas, gėdindamas. Sokratas įrodo, kad jis duotas miestui sakydamas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!