Platonas "Sokrato apologija" ir "Kritonas"

„Sokrato apologija“ ir „Kritonas“ priklauso pirmųjų Platono kūrinių grupei. „Apologija“ – tai atsakymas į teisminį susidorojimą su Sokratu. Platonas norėjo kuo greičiau sutašyti savo mokytojo žodžius, kol šie neišdilę iš atminties. „Apologija“ datuojama tuoj po Sokrato mirties 399m., o „Kritonas“ – tuoj po „Apologijos“. Kūrinys nebuvo skirtas vieša skelbti, pats Platonas jį skaitydavo rinktinei auditorijai.
Abu tekstai vaizdingi. „Apologija“ – tai gerai apgalvotos kompozicijos kūrinys. Ji sudaryta iš trijų Sokrato kalbų. Šitame veikale paprastas ir teisingas Sokratas gynėsi teisme nuo neteisingų kaltinimų, išteiktų prieš jį jo priešininkų Melėto, Anito ir Likono.
„Kritonas“ – tai dviejų žmonių dialogas. Pats Platonas pokalbyje nedalyvavo. Tačiau patį faktą, kad Sokratą draugai įkalbinėjo bėgti, liudija Ksenofonas pats Kritonas ir kiti Sokrato lankytojai.
Šie trumpi Platono rašiniai yra daugiau istorijos šaltinis negu filosofijos. Svarbiausias Platono tikslas – apginti Sokrato gyvenimą bei mokymą, taip pat paaiškinti jo laikyseną teisme ir po teismo.
399m. trys Atėnų piliečiai, nepripažintas poetas Melėtas, pralobęs odininkas Anitas ir nevykęs oratorius Likonas buvo padavę teismui skundą. Skundas skambėjo taip: kad jis „nepripažįsta dievų, kurios pripažįsta valstybė, išveda kitas, naujas, demoniškas esybes; nusikalsta dar tuo, kad tvirkina jaunuomenę“.
Kaltinimui pasibaigus, buvo surašytas kaltinimasis aktas, ir byla buvo atiduota į teismą. Sokratas pasiryžo gintis pats, nesikreipdamas į gynėją, kurį turėjo teisę pasikviesti.
„Apologija“ sudaryta iš trijų Sokrato kalbų. Pirmoje kalboje Sokratas pirmiausia atmeta nuo seno tarp atėniečių sklindančias paskalas. Jis atsiriboja ir nuo gamtos filosofų ir nuo sofistų, taip pat paneigia pretenduojąs į kažin kokią ypatingą išmintį. Sokratas kaltinamas dėl dangaus ir žemės tyrinėjimo; kad „tiesą verčiąs melu, o melą perstatąs kaip tiesą“. Sokratas prieina išvadą, kad vienintelis priežastis jo kaltinimų yra piliečių neapykanta.
Delfų dievui pripažintas išmintingiausiu žmogumi, bet Sokratas nelaiko save tokiu. Žmonės kurie laiką save išmintingais, visai ne tokie ir Sokratas sau padarė išvadą, kad „išmintis gali būti tik žmogaus siekimų tikslas, bet ne jo nuosavybė, o tiesiogine prasme...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!