Menininko ir visuomenės konfliktas Platono "Valstybėje"

I. Įvadas.
Platono idealas.
Savo veikale “Valstybė” Platonas kalba apie teoriškai ir idėjiškai idealią valstybę. Jis siekė sukurti naują valstybę, nes nebuvo patenkintas politine ir kultūrine situacija, ir aplinka, kurioje gyveno. Matydamas, kaip valdžioje atsiduria žmonės, kurių “noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę”1, Platonas suprato, kad žmogaus ar valstybės gyvenimą reikia organizuoti moksliškai. Jis teigė, kad žmogus sugeba įvertinti situaciją teisingai tik tokiu atveju, kai siela nėra trukdoma jokių papildomų jutimų ar jausmų. Jis turi remtis žiniomis, skaičiavimais, o ne atsitiktine nuotaika ar jausmu. Taip pat Platono valstybės pilietis turi būti doras, nesiekiantis asmeninės naudos, paklūstantis valdžiai ir jos netrokštantis, jis turi būti išsilavinęs, jis turi teikti naudą valstybei ir jos piliečiams – tuomet jis bus teisingas, idealus. Tokiam piliečiui idealūs pavyzdžiai turi būti dievas ir tai, ką jis sukūrė. Jeigu kalbėtume apie Platono menininką, jam būtų galima taikyti tokį patį apibūdinimą. Jis taip pat turi būti naudingas, jo menas turi turėti kilnų ir teisingą tikslą, jis turi būti teisinga ugdymo priemonė, kuri išmokytų jaunuolius teisingumo, atskleistų tik gerus ir teisingus pavyzdžius. Būtent todėl filosofas teigia, kad “<...> poetas turės sakyti, kad dievas daro tik tai, kas teisinga ir gera <...>”2. Čia iškyla menininko ir visuomenės konfliktas.
II. 1. Poezija ir cenzūra.
Platonas neneigia meno apskritai, jis pripažįsta poeziją ir gerbia pirmąjį poetą Homerą. Tačiau laisva poezija jam atrodo kaip neteisinga priemonė ugdyti idealius valstybės piliečius, todėl Homerą jis pirmąjį išprašytų iš savo valstybės. Antikos menininkai tapo gerokai laisvesni už egiptiečius, kurie besalygiškai garbino savo dievus ir vaizdavo juos dievobaimingai. Dievai buvo statiški ir rūstūs, jų kūnai nerodė jokių emocijų. Platono laikų poetai ėmė vaizduoti dievus turinčius žmogiškų savybių ir emocijų – kenčiančius, nuodėmingus. Platonas nesutinka su tokiu dievų įvaizdžiu. Jis teigia kad žmogaus ar dievo slipnybių vaizdavimas poezijoje gali būti blogas pavyzdys augančiajai kartai, nes vaikai jauname amžiuje yra labiau imlūs informacijai ir klaidinga...

Daugiau informacijos...