Piršlybų tradicijos

Papročius ir apeigas, vykdančius prieš sudarant santuoką, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines ir kitas sąlygas bei pasirengia jungtuvėms, vadiname piršlybomis.
Na pvz.: J.Mickevičius pišlybas vadina zalėtomis, o vykstančius į zalėtas – zalėtininkais. Gardino srities lietuviai turį atitikmenį svotavimas, važiuoja svotautis, sakoma. Pietiniai dzūkai darXXa.pirmaisiais dešimtmečiais piršlybas vadino svotais,svocija,o piršlys visoje Dzūkijoje vadinamas svotu.
Seniausiame, bažnytinės vizitacijos dokumente sakoma, kad lietuviai „pirmiausia atvyksta pažiūrėti , paskui-žsakyti, trečią kartą- piršti, o ketvirtą kartą- tikrai susižieduoti.Iš šio ir kitų šaltinių matyti ,kad tais laikais piršlybos trukdavo gana ilgai, turėjo tradicijos nustatytą sandarą.Maža ką ji išliko iki XXa. pradžios: buvo siunčiamas žmogus su atklausais – sužinoti ar piršliai bus priimti. Paskui derėtasi su merginos tevais dėl santuokos sąlygų, taip pat kalbėtasi dėl vaikino ekonominės padėties.Kai viskas sutarta ir visiems viskas priimtina, tuomet tartasi dėl vestuvių, bet prieš tai namuose atlikdavę juridinę galią turinčias sakralias apeigas.
5.Suderėtuvės
6.Užsakai
7.Sužadėtuvės
Atklausai
Pasak T.Lepnerio , vaikino tėvai parinkdavę piršlį ir jis turėjęs pas merginos tėvus ir klausti ar jie leistų dukrą tekėti.Tuokart jis neprašomas sėstis netgi, taip pat jis negalėjęs eiti pėsčias nei važiuoti vežimu , o būtinai turėjo joti raitas , rankoje iškėlęs žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte. Merginos tėvams jis prisistatydavęs kaip svečiu nuo Dievo ir gerų žmonių ieškąs malėjos , grėbėjos,grūdėjos ir geros namų šeimininkės.
Šiaurės Lietuvoje atklausai vadinami – tulka, o atklausėja – tulkininke, nes kai kuriose Lieuvos vietose piršlys į merginos namus siųsdavęs savo žmoną,kaip tais laikais sakę, vadinę tulkininkes:“Kalės liežuvis”. Tulkininkėmis dažniausiai būdavo neturtingos ,pagyvenusios moterys.Tulkos moterys pasakodavo apie besiperšančio
namus , tėvus , ir aišku patį jaunikį. Jei jaunikis būdavo pageidaujamas, tulkininkę
vaišindavo kartais duodavo dovanų: dešrą ar linų grįžtę. Po atklausų atvažiuodavo ir piršliai.
Buvęs ir dar toks paprotys, gal greičiau ne paprotys , o magiškas ir keistas veiksmas:
Atklausėja , vos įžengus į merginos namus griebdavo kampe stovintį žarsteklį ir jį apžergusi, nušokuodavo iki stalo, tik tada...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!