Kalendorinės šventės (Kūčios ir Kalėdos): tradicijos ir inovacijos

Kaunas 2006
Lietuvių tautai didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji. Pats terminas lietuvių šventes mininčiuose šaltiniuose pasirodė tik XVI – XVII a. Krikščioniškojoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas (juk ir mūsų kalendoriuje metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo). Senuosiuose lietuvių papročiuose galima aiškiai įžvelgti susirūpinimą vienų metų pabaiga ir kitų atėjimu. Kalėdos yra tarsi dviejų itn svarbių laikotarpių susidūrimas, perėjimas prie laipsniško gamtos atgijimo. Žmogus savo veiksmais įsijungia gėrio jėgų pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Čia glūdi šios šventės liaudies papročių ir apeigų prasmė.1 Galima teigti, kad Kalėdos susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių – išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis (gruodžio 24 d.) ir Kalėdų.
Kūčios. K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ dar XII a. Per slavus yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis „kukkia“)2. Lietuviškuose Kūčių papročiuose susipynusios tūkstantmetės lietuvių tautos dvasinio gyvenimo vertybės, įvairių epochų papročiai. Krikščioniškų papročių klodą Kūčiose sudaro tai, kas siejasi su evangeliniais, Kristaus gimimą liudijančiais, įvaizdžiais. Vyksmo pagrindas – Kristaus atėjimo į žemę laukimo ir jo gimimo motyvas.3 Kūčios yra advento laikotarpio kulminacija, kai sulaukiama gimstančio Dievo sūnaus. Kalėdos yra bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau, netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei. Sunkių darbų tadien dirbti negalima. Buvo tiesiog būtina susitvarkyti namus, visą savo aplinką, apsivalyti tiek išoriškai, tiek dvasiškai, stengiamasi nepasakyti vienas kitam piktesnio žodžio, bartis. Panašios tradicijos bandoma laikytis ir dabar. Moterys dažniausiai susitvarkydavo namus, gamindavo maistą Kalėdoms ir Kūčių vakarienei. Vyrai priskaldydavo malkų, kad užtektų per visas švenčių dienas, gerai iškūrendavo pirtį, priruošdavo pašarų gyvuliams.4 Atėjus vakarui, visi nusiprausdavo, susišukuodavo, persirengdavo švariais marškiniais, šventiniais drabužiais. Tikima nerašyta taisykle – kokia bus Kūčių diena, tokie bus ir ateinantys metai. Tądien stengiamasi nevaikščioti iš namų, nebent ko mirtinai prisireikia iš kaimyno pasiskolinti. Tikima,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!