Rudens ir žiemos kalendorinės šventės

Labai senos mūsų kalendorinių papročių dainos, kurios skambėdavo tik per tam tikras šventes, tam tikru metų laiku. Turime pavasarinių ir kalėdinių, kupoliavimo ir Vėlinių dainų.
Taigi, šiame darbe aš pristatysiu pagrindines ir rudens ir žiemos kalendorines šventes, papročius ir tradicijas.
Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“Kaip teigiama XVI a. dokumentuose, ypač dažnai šiai dievybei būdavo aukojamas ožys, kuris laikytas vaisingumo simboliu. (Rudens lygiadienis, 2013)
Lietuvoje aptikta paleoastronomijos paminklų – akmenų, išsidėsčiusių rytų – vakarų kryptimi. Tai sutampa su Saulės azimutais tekėjimo ar laidos metu per lygiadienius.
Kiekvienais metais Vilniaus Kalnų parke vyksta tradicinės „Ožio aukojimo“ apeigos. Jų metu skamba senovinė muzika, deginamos didžiulės šiaudų skulptūros. Kasmet per rudens lygiadienį Juodkrantėje vyksta tradicinė nendrinių skulptūrų ekspozicijos Gintaro įlankoje ant vandens, po atviru dangumi, sudeginimo akcija. (Rudens lygiadienis, 2013)
1 pav. Nidoje aukojamas ožys. (Šaltinis: )
1.2 Vėlinės
Vėlinės – tai netrumpas laikotarpis spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje. Maždaug iki XVII amžiaus jos buvo vadinamos Ilgėmis. Vėliau, atėjus krikščionybei, Vėlines imta minėti tik lapkričio antrąją dieną.Šią dieną Vėlinės yra švenčiamos ir dabar. ( Almonaitienė, 1998)
Vasaros pabaigoje, rudenį pagrindinis žmonių rūpestis – nuimti išaugintą derlių. Nuėmę derlių, lietuviai vaišindavo tariamai apsilankančias mirusiųjų vėles, ruošdavo joms puotas. (Dundulienė, 2008)
Vėlių vaišinimo apeigų liekanų daug buvo išlikę XIX amžiuje ir net XX amžiaus pradžioje, tai lėmė krikščionių paskleistas tikėjimas, kad mirusiųjų vėlės Visų Šventųjų ir Vėlinių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!