Pilnas pasiruošimas lietuvių kalbos egzaminui

Martynas Mažvydas I. Kontekstai 1. Asmenybė: Atvykęs į Prūsijos kunigaikštystę, M. Mažvydas labiausiai rūpinosi bažnytiniu giedojimu. Mokė ne studentus ir didikų vaikus, o parapinės mokyklos lygio jaunuomenę. Ragainėje M. Mažvydas sukūrė šeimą – vedė dideliame skurde atsidūrusios našlaičių šeimos vyriausiąją dukterį Benigną, kartu prisiimdamas globoti ir jos jaunesniuosius brolius ir seseris. 2. Epocha Gyveno Renesanso epochos laikotarpiu, XVI a. Per tą laiką parengė, parašė, sukūrė pirmąsias šešias lietuviškas knygas ir knygeles. Visos išleistos Karaliaučiuje. Tris paskelbė pats M. Mažvydas. 3. Literatūros srovė Renesanso bruožai: 1) Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas. 2) Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo. 3) Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas. II. Grožinė kūryba • Parašė pirmąsias šešias lietuviškas knygeles: • „Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes“ – 1547 m. Tai pirmoji lietuviška knyga. • Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Knygelė susideda iš 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“, lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė“, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai), bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis. • „Giesmė Š. Ambroziejaus bei Š. Augustina, kurią vadino Te Deum laudamus“ – 1549 m., • „Forma chrikštima“ – 1559 m. • Kitos knygos publikuotos jau po M. Mažvydo mirties: „Giesmės krikščioniškos“, d. I – 1566 m., „Giesmės krikščioniškos“, d. II – 1570 m. Jas spaudai parengė M. Mažvydo darbo tęsėjas Baltramiejus Vilentas. Jo vietą Karaliaučiaus lietuvių parapijoje užėmęs klebonas Jonas Bretkūnas paskelbė paskutinį M. Mažvydo darbą – knygelę: • „Parafrazis“ – tai maldos „Tėve mūsų“ aiškinimas. Ji išleista kartu su trimis paties J. Bretkūno darbais 1589 m. • Katekizmas – pirmoji spausdinta lietuviška knyga. Išleista 1547 m. sausio 8 d. • Tema: Katekizmo pradžioje kreipiasi ne tik į aukštuomenę, bet kartu ir į valstiečius, sakydamas, jog pagonybė – netinkamas tikėjimas, jį vertėtų pamiršti ir priimti tikrąjį vienintelį Dievą. Pagrindinės temos, randamos „Katekizme“ : Tautinė tapatybė Žmogaus ir visuomenės netobulumas Socialinis teisingumas Tikėjimas/Dievas Pažinimas. • Veikėjai: tiesioginių veikėjų nėra, tačiau užsimenama apie pagonių Dievus, žemėpačius bei kitas būtybes. Taip pat užsimenama apie žmones, pagonis, aukštuomenę bei valstiečius. • Problemos: Žmonių tikėjimas pagonybe, senovės dievais, kalbos nesaugojimas. • Kūrinio kontekstai: Tikėjimas (žemėpačių, laumių paminėjimas) Giesmynas (po prakalbų, „Katekizme“ įdėtas ir mažas giesmynas giedojantiesiems) Kalbos saugojimas bei gynimas (tų laikų lietuviška abėcėlė, sudėta dvigarsiais/skiemenimis) III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. J.Marcinkevičiaus poetinė drama „Mažvydas“ – aptariamos tos pačios temos, giliau pažvelgiama į Mažvydo gyvenimą, jo tikslus. b. M.Daukša „Postilė“ – kalbos saugojimo tematika. Panašiai kaip ir Mažvydas, skelbė jog kalba yra vienas iš svarbiausių dalykų tautos gyvavimui. 2. Istorinis kontekstas a. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūra išgyvena kultūrini pakilimą: išspausdinta pirmoji lietuviška knyga (Martyno Mažvydo „Katekizmas“), kuria prasideda lietuvių kalbos perversmas. 3. Biblinis a. Tikėjimo išpažinimas (Pagonybės pakeitimas į vienintelį Dievą) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Egzistencinio pobūdžio kūrinys. Galima remtis samprotaujant apie tikėjimą, jo tiesas, kalbos puoselįjimą. V. Samprotavimo temos 1. Kalbos puoselėjimas (M.Daukša „Postilė“) 2. Valstiečių auklėjimas, jų vertybių puoselėjimas (J. Marcinkevičius „Mažvydas“) 3. Tikėjimas/Dievas (V. Krėvė „Skirgaila“) 4. Žmogaus ir visuomenės netobulumas (A. Mickevičius „Vėlinės“) 5. Tautinė tapatybė (J. Radvanas „Radviliada“) VI. Literatūrinės sąvokos Mitai, legendos (pagonių dievai ir kitos būtybės), dedikacija, prakalba, personifikacija. VII. Prasmingos kūrinių citatos „Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,/ Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti./ Aitvars ir deives to negal padaryti./ Bet ing peklos ugnį veikaus gal įstumti.“ „Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiet,/ Visas velnuvas, deives apkriskiat.“ Mikalojus Daukša I. Kontekstai 1. Asmenybė: Mikalojus Daukša buvo Krakių klebonas, lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius. Be gimtosios lietuvių, Daukša puikiai mokėjo lenkų, rusėnų ir lotynų kalbas, turėjo humanistinį ir teologinį išsilavinimą- buvo gerai išsilavinęs. Visa savo veikla jis gynė katalikybės, Katalikų bažnyčios atnaujinimo idealus, kovojo su protestantizmu Lietuvoje, taip pat Daukša buvo vienas retų Žemaitijos kunigų, kurie turėjo knygų. 2. Epocha: Daukša augo gyveno Reformacijos klestėjimo metais (XVI a. 2-3 ketvirčiai), kada Lietuvoje dėl susiklosčiusių demografinių aplinkybių įsigalėjo indigenato (teisės, kurias pagal tarptautines sutartis vienos šalies pilietis turi kt. Šalyje) principas: svarbu, kokios valstybės aš esu pilietis, o ne kokią kalbą vartoju. Mikalojus Daukša, formuodamas tautines tapatybės aspektus, remiasi Renesanso epochai būdingomis idėjomis, tad pagrindinis ir svarbiausias jo argumentų šaltinis- gamta, žmogiškoji prigimtis, jos dėsniai, pasaulio tvarkos dėsningumas. 3. Literatūros srovės: Renesanso epochos bruožai: 1) Žmogaus likimas (jei pamirštu gimtąja kalbą) 2) Skiriamas dėmėsys pačiai valstybei, jos gaivinimui 3)Žmogus priklauso ne tik kuriai nors valstybei, religijai, bet ir tautai Antikos bruožai: 1)Pabrėžiamas protėvių gyvenimo būdo perimimas. II. Grožinė kūryba • M.Daukšos „Postilės“ „Prakalba į malonųjį skaitytoją“- lenkų kalba parašytas prakalba, pamokslų rinkinys, didelės apimties (daugiau nei 600 puslapių), interpretuojantis ir komentuojantis Naujojo Testamento Evangelijas. Jame pirmą kartą LDK literatūros istorijoje buvo apibrėžta tautos samprata. Tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba. • Tema: kūrinyje skelbiamas naujas požiūris į gimtąją kalbą, laikoma jį didžiausia tautos vertybe ir smerkiamas prasidėjęs Lietuvos bajorų lenkėjimas, lenkų kalbos mokinimasis, gimtosios kalbos paniekinimas. • Kūrinio veikėjas (lyrinis subjektas) yra pats M.Daukša, kuris kreipiasi į lietuvių tautą. • Problemos: gimtosios kalbos paniekinimas, nesirūpinimas jos ugdymu, kalbos išsižadėjimas, nutautėjimas, pamirštama sava prigimtis. • Kūrinio kontekstai: 1) Tauta (jos samprata)- tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba („Kur gi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų“). 2) Gimtosios kalbos svarba tautai („Sunaikink kalbą-sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę). 3) Nesantaika tarp tautų (dėl ko pasaulyje prasidėjo karai, maištai ir sukilimai? Dėl kalbų įvairumo. Visa tautų nesantaika, visos apkalbos, vienos kalbos niekinimas kito kilo dėl kalbų skirtingumo). 4) Pagarba ir sąžinės jausmas rūpintis ją (skatina mylėti ją, neužmiršti jos kalbos, papročių) III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. Maironio eilėraštis „Užtrauksme naują giesmę broliai“. Tautiškumo skatinimas. „Numesk, tėvyne, rūbą seną, Kurį užvilko svetimi!“ b. Vincas Krėvė-Mickevičius drama „Skirgaila“. Įsipareigojimas Tėvynei. „Aš visuomet noriu gero, bet nežinau, kaip tai pasiekti.“ (Skirgailos žodžiai) 2. Istorinis kontekstas: XVI-XVIIa. - a. XVI a. Lietuvoje dėl susiklosčiusių demografinių aplinkybių įsigalėjo indigenato principas: svarbu, kokios valstybės aš esu pilietis, o ne kokią kalbą vartoju b. XVI a. Lietuvoje buvo rašoma lotynų, rusėnų ir lenkų kalbomis. c. Lietuvos didikai bei dvasininkai lietuvių kalbą laikė prasčiokų kalba, todėl kalbėjo lenkiškai. Dėl šios priežasties prakalba taip pat buvo parašyta lenkų kalba d. ATR susikūrimas. e. 1559 m. buvo išspausdintas pirmasis visuotinis „Draudžiamųjų knygų sąrašas“ (Daukša savo bibliotekoje turėjo iš to sarašo kūrinių) 3. Biblinis kontekstas: a. „Duok Dieve“ (prašoma Dievo palaimos, užtarimo ir pasigailėjimo) b. Minima, kad jei žmogus pagoniškas, tai jie „miršta“, miršta jų pažinimas („žūsta dėl tikybos ir sielos išganymo dalykų nežinojimo“) c. Minimas Šv. Povilas- Jėzaus pasekėjas IV. Kūrybos aktualumas šiandien Kalbos išsižadėjimo problema yra aktuali ir šiom dienom, ypač naujadarų atsiradimas. Taip pat ir tautinių mažumų Lietuvoje kalbos skverbimasis į lietuvių kalbą. Papročių įvairovė (dauguma papročiu jau yra užmiršti ir dauguma laikosi kitų tautų). V. Samprotavimo temos • Ar šiandien svarbi gimtoji kalba žmogui? (Maironis, Mažvydas) • Ar svarbu puoselėti senąsias tradicijas? (Radvanas, Donelaitis) • Ar senosios vertybės vis dar aktualios? (Kudirka, Maironis) • Ar gimtoji kalba svarbi tautai ir valstybei? (Vincas Krėvė-Mickevičius, Mažvydas) • Kodėl reikia mylėti savo gimtąją kalbą ir Tėvynę? (Kudirka, Maironis) VI. Literatūrinės sąvokos Prakalba, Humanizmas, Renesansas, tauta, ATR (abiejų tautų respublika), identitetas (dalykas, dėl kurio tauta, žmogus, valstybė išsiskiria iš visumos). VII. Prasmingos kūrinių citatos • „Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ – M. Daukša. • „Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visada rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti.“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus I. Kontekstai 1. Asmenybė, biografija: Vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius. Pasaulyje vadintas „Krikščionių Horacijumi“, „Sarmatų Horacijumi“, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – „Lietuvos Horacijumi“. Gimė mozūrų bajorų šeimoje Sarbievo kaime, Lenkijoje. Nuo jaunystės gyvenimą susiejo su Lietuva: būdamas septyniolikos metų 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje. 1620 m. pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete. 1622–1625 m. jas tęsė Collegium Romanum – garsiojoje jėzuitų kolegijoje Romoje. Domėjosi Romos istorija, archeologija, literatūra, rinko medžiagą knygai apie senuosius romėnų dievus. Viešai skaitė savo poeziją ir poetikos paskaitas, kuriose dėstė Lietuvoje sukurtą literatūrinę teoriją apie aštrų ir šmaikštų stilių. Popiežius Urbonas VIII įvertinto M. Sarbievijaus poeziją ir paskyrė jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku (kaip anksčiau Dantė ir Petrarka). Grįžęs į Lietuvą M. Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. Buvo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. 2. Epocha, jos bruožai: XVII a., Barokas. Pasižymi prabanga, didingumu, puošnumu, dinamika, priešybių derinimu. Baroko menas atskleidžia nestabilią patyrusio žmogaus sąmonę. Svarbus teatro vaidmuo, siekiama paversti realų pasaulį iliuziniu, primenančiu dekoracijas. Ryškiausias LDK laikotarpis. Itin aukštai vertinama architektūra. Pertvarkoma katalikų bažnyčia, įkuriamas jėzuitų ordinas. Atnaujinama švietimo sistema, susirūpinta lietuviškumo puoselėjimu, siekiama nuslopinti protestantizmą. Parašyta ir išleista pirmoji Lietuvos istorija. Dvaruose kuriasi teatrai, išleidžiamas pirmasis lenkų – lotynų – lietuvių žodynas (K. Sirvydas). 3. Literatūros srovės: a. Baroko bruožai i. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai – metaforiškas, mįslingas kalbėjimas ir konceptų vartojimas. ii. Žmogus nebesiveržia tyrinėti pasaulio iii. Svarbiausia – žmogaus dvasinis pasaulis iv. Žmogus nepasitiki savimi, pasiduoda skepticizmui. v. Populiarios prievartos, žiaurumo, išdavysčių, verksmų temos – siekiama vaizduoti fizinę ir moralinę kančią vi. Žmogaus gyvenimo nepastovumas vii. Memento mori (atmink, kad mirsi) tema viii. Aukštinamos krikščioniškosios dorybės, iškeliamas abejojantis, bet doras, pamaldus žmogus ix. Svarbus teatro vaidmuo b. Antikos bruožai i. Prislopintas tonas ii. Polinkis į santūrumą, saiką, harmoniją II. Grožinė kūryba 1. Kūrybos temos: a. Stoiška asmenybės laikysena b. Žmogaus ir visuomenės netobulumas c. Žmogaus dora d. Saikas e. Mirtis / Netvarumas f. Likimas g. Tikėjimas / Dievas h. Dvasinio pasaulio turtingumas i. Žmogaus menkystė j. Materialumo paniekinimas 2. Kūrybos savitumas: a. Antika, Biblija ir lotynų kalba – tai trys atramos, į kurias rėmėsi Sarbievijaus kultūra b. Vyrauja religinė ir patriotinė nuotaika, įsijaučiama į gamtos grožį c. Kopijuojamas Horacijaus stilius: įvaizdžiai, žodynas, prislopintas tonas, polinkis į santūrumą ir filosofinius apmąstymus d. Eilėse negrasinama pragaro kančiomis, aistringai nesmerkiamos žmogaus silpnybės ir nuodėmės e. Siūlo blaivų, ramų požiūrį į žemišką tikrovę 3. Kūryba ir jos bruožai: a. Sarbievijus daugiausiai rašė odes, panegerikas, epitalamijas. Išleido lyrikos knygų. Odės sunumeruotos. Rinktinė „Lemties žaidimai“ b. Žmogus neamžinas ir kiekvienam dera nuolat tai atminti. „Galvą nubarstys sidabrinis šerkšnas, Ir nebeišnyks ši danga jau niekad. Vasaros, rudens ir pavasarinės Pralekia dienos.“ (II, 2. Publijui Memijui) c. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu. Fortūna Sarbievijus vadina aklą sėkmę, atsitiktinumą – tai, ko žmogus negali nei suprasti, nei numanyti, nei permaldauti. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn. „Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal. Šitaip išlekia kamuolys, Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas: Čia jis siekia dangaus skliautus, Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša“ (I, 7. Telefui Likui) d. Kitas lemties įvaizdis – nuolat sukamas Fortūnos ratas: žmogus tėra ant to rato krašto nutūpusi dulkė, kuri vieną akimirką šmėsteli pačiame viršuje, kitą jau įminama į purvą. Fortūnos ratas taip pat yra visuomenės metafora. Niekas negali būti tikras, kad pakilęs į viršūnę, ten ir liks. „Jeigu ratas lemties veržlus Žemėn žmogų parblokš, smarkiai riedėdamas, Argi vėl nepakels čia pat? Toks jau būdas lemties - pokštus mums nuolat krėst.“ (I, 13. Tarkvinijui Lavinui) e. Vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas sulaukia neabejotinai ir neišvengiamai, yra mirtis. „Urna – visų dalykų matas“ f. Viską šiame pasaulyje derėtų vertinti, atmetant mirtį, ir branginti, kas nemaru. Jokios vertės neturi tai, ko nepasiimi į aną pasaulį, - visų pirma, materialiniai turtai. Valdžios ir garbės siekimas yra beprasmis. Pelnyta šlovė, karinės pergalės, titulai, karūnos, didžiausia žmogiškoji išmintis yra niekas, tuščia vieta. „Nesigviešiu turėt valdžią karališką Ir netrokštu prie knygų džiūt Per naktis, išminties siekdamas pasisemt Ar Sokrato mintis suprast. Ką jos reiškia, jei aš mindyt galiu kapus, Pažymėtus garsia šlove, Ir sutrypti vardus cezarių įžymių.“ (II, 27. Klaudijui Rufui) g. Gyvenimas – teatras. Pabrėžiama, kad visi žmonės šiame pasaulyje iš tiesų vaidina vaidmenis, kurių patys nepasirinko. Mokoma tų vaidmenų nepervertinti, nesutapatinti su tikrąja žmogaus esybe. Tikrieji turtai slypi žmogaus sieloje. „Sielos erdvi dalis Slepia turtų daugiau nei žemė Indijos,“ (III, 6. Markui Silicernijui) h. Žemiškasis pasaulis poetui atrodo tarsi išmėginimų arena, kurioje žmogus privalo užsigrūdinti, sutvirtėti dvasiškai, nugalėti savo silpnybes, kad po visų išbandymų galėtų stoti Aukščiausiojo akivaizdon. i. Atsvara netobulam žmonių pasauliui yra gamta – Dievo dovana mirtingiesiems, akių palaima ir sielos atgaiva. Gamta vaizduojama tobula, kurioje viskas gražu, nėra nei ligų, nei purvo. j. Gamta apibūdinama kaip poetinio įkvėpimo šaltinis. k. Vidinės stiprybės šaltinis yra stiprus religingumas. Amžinasis pasaulis suvokiamas kaip neapsakomai nuostabus, kupinas nežemiško grožio. l. Kosmoso platybės nebaugina. Mėgstamas Sarbievijaus teminis motyvas – vaizduotės skrydis, sklendimas mintimis virš žemės. Svajojama sklęsti į visatos gelmes, susilieti su begalybe. Absoliutu. „Apleidžiu būtį žemišką. Neškite Mane sparnuotą, vėjai ir debesys! Kokie žemi kalnai nutolę! Aukštas dangus man po kojom kloja“ (II, 5. Atsisako žemiškos būties) III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūryba: a. S. Nėris, XX a. I pus., neoromantizmas, eilėraščiai (Eil. „Tu nubusi“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“). Žmogaus trapumo, netvarumo, laikinumo temos. Mirties, nestabilumo motyvai. b. Šatrijos Ragana, XIX a. pab. – XX a. per., neoromantizmas, impresionizmas, apysaka „Sename dvare“. Gyvenimo laikinumo, trapumo pajutimas. Žmogaus dvasios turtų aukštinimas. 2. Istorinis kontekstas: a. Aprašė lietuvių kilmę iš romėnų: lietuvius eilėraščiuose pabrėžtinai vadino senaisiais kviritais (Romos gyventojais), Lietuvą – didžiojo Palemono karalyste. b. 1627 m. parašyta studija „Pagonių dievai“. c. Kūriniuose vyrauja lietuviška tematika: Lietuvos istorija, vietovardžiai, kunigaikščiai. d. 1579 m. – Jėzuitai įsteigia Vilniaus universitetą. e. XVI a. pab. – Vilniaus akademijos spaustuvėje išleistas M. Daukšos „Katekizmas“, „Postilė“ f. Atnaujinama švietimo sistema g. Profesorius Albertas Kojalavičius – Vijūkas parašo pirmąją valstybės istoriją h. Profesoriaus Žygimanto Liauksmino retorikos vadovėlis Europoje išleistas 14 kartų 3. Straipsniai, filmai (nurodyti režisierių) a. Tomas Kačerauskas „Motiejaus Kazimiero sarbievijaus darni nedermė kaip poetikos principas“ http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2009/3/165-172.pdf b. Ona Daukštienė „Motiejus Kazimieras Sarbievijus“ http://www.xn--altiniai 4wb.info/files/literatura/LE00/Ona_Dauk%C5%A1ien%C4%97._Motiejus_Kazimieras_Sarbievijus.LE2100C.pdf 4. Biblinis kontekstas: a. Vaizduoja rojaus sodų paveikslus b. Dievas sukūręs visatą: „Štai ta Dievo / Jūra bekraštė !.“ c. M. K. Sarbievijaus eilėraščiai paremti Giesmių giesmės imitacija 5. Filosofinis kontekstas: a. Memento mori b. M. Sarbievijus išpažįsta stoišką filosofiją: žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės ir sielos ramybės. „Tas turtingas vien, kad neturi nieko“. IV. Kūrybos aktualumas šiandien M. K. Sarbievijaus poezija, kaip reikalavo klasikinė retorika, moko, jaudina ir džiugina visų laikų skaitytojus. Jis kalba apie amžinąsias vertybes, žmogaus dvasios turtus, materialumo nepastovumą, žmogaus laikinumą ir neišvengiamą mirtį. V. Samprotavimo temos • Ar žmogus gali pakeisti savo gyvenimo lemtį? • Dėl ko verta gyventi? (V. Kudirka, J. Biliūnas) • Kokios Renesanso ar baroko literatūros (Senosios lietuvių literatūros) temos aktualios šių dienų žmogui? (M. Mažvydas. M. Daukša, J. Radvanas) • Kodėl žmonės siekia materialių vertybių? (K. Donelaitis, Maironis) • Ar viskas, kas materialu, verta paniekos? (A. Škėma, J. T. Vaižgantas) • Kaip žmogui vertėtų gyventi? (J. Biliūnas, A. Škėma, V. M. Putinas) VI. Literatūrinės sąvokos • Retorika – iškalbos teorija, menas įtikinti diskursu. • Kontrreformacija – judėjimas Katalikų bažnyčios viduje, siekęs sustabdyti protestantizmo plitimą reformuojant Katalikų bažnyčią bei persekiojant eretikus. • Odė – iškilmingo pobūdžio eilėraštis, sukurtas įvykiui ar asmeniui pagerbti. • Konceptai – tai kūrinio konstravimo principai, pagrįsti analogijomis ir kontrastais. • Fatalizmas – pažiūra, kad visa, kas vyksta pasaulyje, yra nulemta būtinybės, kad gamtoje ir istorijoje laisvės nėra. • Absoliutas - filosofijos sąvoka, žyminti amžiną, begalinį, tobulą ir nekintamą subjektą, kuris nuo nieko kito nepriklauso ir pats savaime turi visą esamybę bei kuria ją. VII. Prasmingos kūrinių citatos. • „Tas turtingas vien, kas neturi nieko, Kas turtus savus sutalpina saujoj...“ • „Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, Ar apgaulė akių tiktai? Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?“ Jonas Radvanas I. Kontekstai 1. Asmenybė: Jonas Radvanas nebuvo kilmingas, tačiau labai apsiskaitęs ir išsilavinęs, mokėjo lotynų kalbą, domėjosi literatūra ir buvo ypač gerai susipažinęs su klasikine romėnų literatūra. Taip pat jis buvo etninis lietuvis ir vienintelis LDK Renesanso epochos rašytojas. Globojamas Lietuvos didžiojo etmono G. Chodkevičiaus keliavo po Europą, buvo jo sekretorius. Mokėsi Padujos universitete. 2. Epocha: Kūrė Renesanso (XVI a.) epochos metu, taigi poemoje “Radviliada” atsispindi to laikotarpio žmogui būdinga savimonė, taip pat gerai matomas Renesanso herojiškasis idealizmas. Vaizduojama Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. 3. Literatūros srovės: Renesanso bruožai: 1) Antropocentrizmas – pagrindinis veikėjas yra žmogus su savo jausmais ir išgyvenimais. 2) Tautinių kalbų naudojimas. 3) Antikos kultūros aukštinimas. 4) Humanizmas. II. Grožinė kūryba • Epinė poema „Radviliada“ – vienas ryškiausių kūrinių XVIa. Lietuvos literatūroje. • Tema: Poemoje pasakojama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybę ir jo prieša Ivaną Rūstūjį. Epas skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams bei istorinėms asmenybėms išaukštinti. a) Pareigos ir teisės b) Meilė savo kraštui c) Tautos pergalė d) Tėvynės gynėjo paveikslas • Veikėjai: Mikalojus Radvila Rudasis, Ivanas Rūstusis, karalius Mindaugas, kunigaikštis Gediminas, Vytautas Didysis. • Problemos: Žmogaus gyvybės vertė, tėvynės likimas, pasiaukojimo kaina, karo prasmės paieškos, pareiga tėvynei, šlovės ir garbės kaina. • Kūrinio kontekstai: 1. Kova – reikšmingas dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime. 2. Radvila Rudasis – tėvynės didvyris, idealus herojus. 3. Lietuviškas charakteris. 4. Siektinos dorybės – dievobaimigumas, patriotizmas, ištikimybė ir meilė gimtąjam kraštui. 5. Ginti tėvynę – kiekvieno piliečio pareiga. III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. Justinas Marcinkevičius poetinė drama „Mažvydas“. Tėvynės likimas – kiekvieno žmogaus rūpestis. b. Maironis poema „Jaunoji Lietuva“. Gimtinės ir jos laisvės svarba individui ir tautai. c. Kristijonas Donelaitis epinė poema „Metai“. Tautinis lietuvių charakteris, užsispyrimas. 2. Istorinis kontekstas: a. Į Lietuvą atėjo reformacija. b. Radvilos buvo įtakingiausia giminė, jie bandė pasisavinti kuo daugiau žemių ir buvo prieš uniją su Lenkija. c. XVIa. Lietuvoje išpopuliarėjo renesansui būdingi istoriniai traktatai. IV. Kūrybos aktualumas šiandien Tuo metu, kaip ir dabar, Lietuva buvo veikiama globalizacijos. Patriotizmas, meilė gimtąjam kraštui ir kova už jo laisvę – temos, aktualios ir šiomis dienomis. Taip pat atpažįstamas nacionalinis charakteris, nedaug pakitęs nuo XVIa. V. Samprotavimo temos • „Asmeninė individo kova už tėvynę“ (Maironis, J. Marcinkevičius) • „Ar meilė kraštui – laisvas kiekvieno žmogaus pasirinkimas?“ (A. Baranauskas, Č. Milošas) • „Tėvynės herojaus paveikslas lietuvių literatūroje“ (J. Marcinkevičius, V. Krėvė – Mickevičius) • „Klasikinių vertybių aktualumas anksčiau ir dabar“ (K. Donelaitis, R. Granauskas) • „Ar bėgant amžiams pakito lietuvių tautinis charakteris?“ (K. Donelaitis, J. Marcinkevičius) VI. Literatūrinės sąvokos Renesansas, epinė poema, antropocentrizmas, humanizmas, herojizmas, reformacija. VII. Prasmingos kūrinių citatos. • „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/ čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus - / motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.“ • „Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį,/ Nemuno – to, už kurį gražesnės mes neturime upės!“ • „Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai/ Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!“ Kristijonas Donelaitis I. Kontekstai 1. Asmenybė: Didžiąją savo gyvenimo dalj ėjo pastoriaus pareigas. Tai padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, socialinę kaimo padėtį. Autoriaus gyvenimas ir kūryba rodo aiškų jo apsisprendimą ginti lietuvių kalbą valstybės vykdomos germanizacijos sąlygomis ir užstoti paprastą valstietį nuo baudžiavinio išnaudojimo. Donelaičio pamokslus į bendrą kūrinį sudeda Mažosios Lietuvos šviesuolis Liudvika Rėza ir duoda jam pavadinimą „ Metai". 2. Epocha: K. Donelaitis kūrė XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, kur lietuvių kultūra išgyvena kultūrinį pakilimą, kai, tuo tarpu, Didžiojoje Lietuvoje šis laikotarpis laikomas nuosmukio ir nutautėjimo tarpsniu. Poemoje „Metai" jungiasi skirtingų literatūros epochų įtakos, tačiau su Švietimo epocha siejami pagrindiniai akcentai: ypatingas dėmesys kaimo žmogui, prigimtinei žmonių lygybės idėjai. 3. Literatūros srovės: Švietimo amžiaus bruožai: 1) Proto galia, žmogaus išsilavinimas - pagrindinė vertybė 2) Raginama atsigręžti į gamtą ir mokytis gyvenimo išjos; (Garsiojo filosofo Zano Žako Ruso šūkis: „Atgal į gamtą") 3) Pasaulėžiūrai didelę reikšmę turėjo prigimtinė žmogaus lygybės idėja; 4) Manoma, kad kiekvienas žmogus turi būti naudingas visuomenei Darbas -visuomenės raidos variklis; 5) Didaktiškumas. Baroko bruožai: 1) Liūdnas, pesimistiškas pasaulis; (Paties optimistiškiausio būro Seimo paskutinis žodis: „vargsim") 2) Grubi kalba 3) Daug dėmesio Dievui, pabrėžiamas gyvenimo laikinumas Realizmo bruožai: 1) Valstietiškoji kultūra 2) Tikroviška pasaulėjauta: žmogus mąsto konkrečiai, ūkiškai. Antikos bruožai: 1) Parašyta hegzametru (eiliavimo būdas) Klasicizmo bruožai: 1) Keturių metų laikų kompozicija 2) Trijų vienumų veiksmas. II. Grožinė kūryba • „Metai" - epinė poema, sudaryta iš keturių atskirų dalių („Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės" ir „Žiemos rūpesčiai"). Pirmasis grožinės literatūros kūrinys Lietuvos literatūroje. • Tema: Poemoje pasakojama apie Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimą. Kūrinys aprėpia visas tuometinio Mažosios Lietuvos baudžiauninko gyvenimo sritis: a) gamtos ryšys su žmogumi; b) socialinis būro gyvenimas; c) nacionalinis aspektas; d) būro etinės nuostatos (darbas - pagrindinis žmogaus vertės matas); e) religinis aspektas (krikščioniška pasaulėjauta). • Veikėjai: Teigiami („viežlybieji") būrai: Neigiami būrai („nenaudėliai"): Pričkus (kaimo seniūnas), Seimas (paskutiniai žodžiai jo), Lauras, Krizas (turtingasis būras), Enskys Slunkius (tinginys), Pelėda, Plaučiūnas, Dočys (teisme išdrįsta apkaltinti ponus) • Problemos: Žmonių nelygybė, žmonių atsainumo, valdžios išpuikimo, „kaukių", žmonių pasyvumo problemos. • Kūrinio kontekstai: 1. Gamtoje, priešingai nei žmonių pasaulyje, yra harmonija, tvarka. (Gandrų šeimos paveikslas - darni šeima.) 2. Gamtoje irgi egzistuoja „luomai", valdžia. (Pričkaus žodžiai, jog ereliui žvirblis niekad neprilygs kaip ir varlė liūtui; Žvėrių susirinkime užteko ereliui tarti žodį, visi pulkai pasirodė.) 3. Žmonių negalima nuspėti, net gamtoje yra blogio. (Ir tarp paukščių atsiranda sukčius, kuris, norėdamas prisiėst, slaptai numuša savo draugą.) 4. Žmogaus asmenybė nepriklauso nuo išorės. (Nors lakštingala nėra graži, jos giesmė - vidus - yra nuostabi. 5. Gamta - tobulas kūrinys, kuriame kiekvienas turi savo vietą, atlieka savo vaidmenį. Reikia ją stebėti ir mokytis (Pavasarį kaip gandrui tvarkytis namus, kaip bitinui raginti šeimą prie darbų, vasarą šienaut, kai putpelė šaukia). 6. Žmonių atsainumo, nusisukimo nuo vargstančio problema. (Kai buvo šaukiamasi pagalbos, žvėrių pulkai išsigando ir nutilo, tik šikšnosparnis ir pelėda keliauja padėti.) 7. Kultūriniai skirtumai. (Pričkus piktinasi dėl ponų svetimo maisto, kultūros propagavimo, kad ponai pradeda valgyti be maldos.) 8. Kaukės problema. (Pričkui būtų priimtina, jog ponas jį muštų būrams to nežinant, o prie jų pagirtų/) 9. Ponai tokie pat žmonės kaip būrai. (Lauro žodžiai, jog šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas; Uodai ponus gelia kaip ir būrus; ponų ir būrų vaikai broliškai purvus kapsto.) 10. Darbas žmogų saugo nuo degradacijos. (Girtuoklis Dočys, uoliai ir sunkiai dirbdamas, kuriam laikui karčiamą pamiršdavo.) 11. Valdžios išpuikimas. (Lauro žodžiai, kad maža tokių, kurie valdydami „svietą" gailisi savo žmonių kaip reikia, ir atmena Dievą; Ponai niekina būrų atliktus darbus, juos laiko menkais.) 12. Žmogaus laikinumas. (Lauras lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis; Lauras: „Nes taip jau Dievulis surėdė".) 13. Pasipriešinimas ponams. (Dočio žodžiai, jog ponai juos, būrus, taip nustekeno, kad jiems greitai reikės valgyti žiurkes ir pelėdas.) III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. A. Baranauskas romantinė poema „Anykščių šilelis" Gamta yra žmogaus dvasios namai. Gamta teikia lietuviui dvasinio peno, leidžia išgyventi katarsį (jausmų išlaisvinimas) - Ko verkia miške lietuvis nežino. b. B. Sruoga istorinis romanas „Dievų miškas" Žmogaus vertės sumenkinimas. c. A. Mickevičius drama „Vėlinės" Žmonių žemiškosios skirties sunkumas - „Kas šios žemės vargų nepatyrė,/ Tas saldybių dangaus neragaus", apie ponus: Nepaisant socialinės padėties, žmogus privalo būti gailestingas ir padedantis, jei nori turėti gerą pomirtinį gyvenimą. 2. Istorinis kontekstas: 18-19 a. a. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūra išgyvena kultūrini pakilimą: išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, išversta j lietuviu kalba visa Biblija, pasirodė pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pirmasis lietuviškas grožinės literatūros kūrinys (Donelaičio „Metai"), pirmasis lietuviškas laikraštis. b. Keliami aukojimosi visuomenei, tautai idealai. c. Po maro Mažojoje Lietuvoje buvo apgyvendinta kolonistų iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Vyravo nesantaika. Naujai atvykusieji tapdavo laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, o lietuviai -baudžiauninkais. Apie šią nesantaiką ir pažeminimą daug kalbama ir kūrinyje. d. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. e. Mažojoje Lietuvoje plito Pietistų sąjūdis, keliantis aktyvaus religinio mokymo svarbą. Pietistai aukštino šias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. 3. Biblinis kontekstas: a. Dekalogas (Ypač 1.Neturėk kitų dievų, tik mane vieną; 4.Gerbk savo tėvą ir motiną; 5. Nežudyk; 7. Nevok; 10. Negeisk svetimo turto.) b. Pomirtinis gyvenimas priklauso nuo to, kaip gyvenai žemėje. IV. Kūrybos aktualumas šiandien Tai egzistencinio pobūdžio kūrinys. Valdžios ir gyventojų konfliktas išlikęs iki šių dienų, Dievo ir gamtos mokymai aktualūs ir šiandien. Rodo, kad darbas neleidžia žmogui degraduoti, mokoma moralinių dorybių. V. Samprotavimo temos • „Asmens ir gyvenimo vertės iškėlimas" (V.Krėvė, Vaižgantas) • „Ar asmens pasirinkimą ir vertybes lemia istorinis laikas?" (B.Sruoga, J.Biliūnas) • „ Kodėl gamta vadinama didžiąja žmogaus mokytoja?" (A.Baranauskas, Maironis) VI. Literatūrinės sąvokos Epinė poema, grožinė literatūra, didaktiškumas (siekimas pamokyti), personifikacija (žvėrys kalba), biografija, hegzametras, fatalizmas (tikėjimas lemtimi, manymas, jog viskas pasaulyje yra iš anksto nulemta). Dekalogas. Adomas Mickevičius I. Kontekstai 1. Asmenybė: XIX a. Lietuvos ir Lenkijos poetas. Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas – studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. Šešis mėnesius Mickevičius kalintas Vilniaus bazilijonų, vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis, ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. Kaip tremtinys išvykęs iš Lietuvos, Mickevičius į ją nebesugrįžo. Grįždavo tik mintimis. Autorius išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo. 2. Epocha: Romantizmas turėjo įtakos visuomenės gyvenimui. Buvo vertinamos dvasinės vertybės. Iškeliamas nuoširdumas, žmogiškumas, tyrumas ir meilė. Romantizmas iškėlė emociją, tapo svarbūs jausmai, ryšys. Žmogus gilinasi per jausmus,kad suprastu ne tik save, bet ir kitus, pasisemtu patirties. Buvo laikomasi nuostatos, kad žmogus turi elgtis žmogiškai, taip, kaip jis norėtų,kad su juo elgtųsi. 3. Literatūros srovės: Romantizmo bruožai: 1) Lygybės įdėja. 2) Bandymas prasiskverbti už jutiminės realybės ribų. 3) Skatinama dvasinė brolystė 4) Realybės ir fantazijos jungtys (vaizduojama ir tai, kas realu, tikroviška, ir kas neturi realaus pavidalo – angelai, nakties dvasios.) Neoromantizmo bruožai: 1) Dviejų pasaulių (realybės ir svajonių, pasakų) priešprieša. (Ryškus „Vėlinių” bruožas) Realizmo bruožai: 1) Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo likimą, išgyvenimus, poelgius (Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš tėvynės, praras kūrybos šaltinį). II. Grožinė kūryba 1. „Vėlinės" - viso gyvenimo kūrinys, poema, rašyta ne iš eilės, o atskiromis dalimis. (4 dalys) . Poetas norėjo parašyti paties patirtą, bet ne vien savo, o ir tėvynės dvasios, kovų ir kančių istoriją, siekė tautos atmintyje išsaugoti keliolika metų iš Lietuvos istorijos. Pavadinimas „Vėlinės” siejasi su ypatingu rudens laiku, kai minimi mirusieji, lankomi kapai. Svarbiausia laikoma III „Vėlinių” dalis, parašyta 1832 metais. Ji susijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje. Ši „Vėlinių” dalis Lietuvoje buvo draudžiama. Pasak Č. Milošo: „tipiškiausias lenkų romantizmo teatro veikalas. Kūrinyje meninis pasaulis kuriamas iš mitinio pasaulio. 2. Tema: III „Vėlinių” dalis. Ryški žmogaus santykis su kitu žmogumi tema. Poemos veikėjo pono pomirtinė kančia skatina atsižvelgti į skirtingų luomų atstovų santykius. 3. Veikėjai: a. Veikėjas yra kalinys (Gustavas) – dainius, poetas; norima atskleisti menininko dvasią, parodyti, kokia ji su­dėtinga. Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš tėvynės, praras kūrybos šaltinį. uvokęs savo ir tėvynės ryšį, pasiryžęs kovoti Gustavas pasikeičia vardą (į Konrado). b. Kunigas Petras, kuris stengiasi išgelbėti didžiojo maištininko sielą. 4. Problemos: žmogaus santykis su kitu žmogumi, visuomenės tema, tėvynės problema. 5. „Vėlines“ II ir IV dalys. a. Temos: i. Žmogaus santykis su kitu žmogumi. ii. Žmogaus ir visuomenės netobulumas iii. Žmogaus dora, skriauda iv. Gyvenimo pilnatvė b. Veikėjai: i. Du vaikeliai. Jie gyvenime nepadarė nieko blogo, nieko nepatyrė, dėl to neranda savo kelio ii. Ponas. Jis labai skriaudė baudžiaunininkus, dėl to po mirties yra kapojamas paukščių iii. Mergina. Gyveno iliuzijų pasaulyje. Atstūmė žmogaus meilę, o pati gyveno tuščiai iv. Atsiskyrėlis. Keistas jaunuolis. Jis ieškojo idealios meilės, nežemiškos, šventos, rado ją, bet mylimoji (mergaitė) pasirinko žemiškus turtus. c. Problemos: i. Žmonių abejingumo, jausmų nevertinimo, skriaudos, pasyvumo problemos. 6. Kūrinio kontekstai: a. Tautos kankinių, tremtinių atminimo pagerbimo būtinumas (Poetas norėjo pateikti kaltinimus caro valdžiai už nežmonišką elgesį su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias) b. Poetui sunku kurti be tėvynės (Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš tėvynės, praras kūrybos šaltinį) c. Tėvynės meilės ir jos laimės idėja (Nūnai, tėvyne, mūs likimai susipynė, / Aš tavo dvasią savyje jaučiu. / Aš – tai tas pat, kas tėvynė, /Nes už milijonus myliu ir kenčiu. ) d. Kūrėjo siela yra amžinai sužeista, siekdamas nepasiekiamo, maištaudamas ir pats susižeidžia. e. Pasaulis sudėtingesnis, negu suvokia kasdieniškas, pragmatiškas protas (Vėlinių” II dalies pradžioje įrašyti Šekspyro žodžiai: „Yra stebuklų žemėj ir danguj, / Kurių net nesapnavo jūsų protas”.) f. Žmonių nejausmingumas. ( Pono skriauda baudžiaunininkam) g. Žmonių atsainumas, atsiribojimas. (Mergaitės atsisatymas priimti jaunuolio meilę) III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. K.Donelaitis. Epinė poema „Metai“. Santykiai tarp skirtingų luomų. Šiuo atveju tarp būrų ir ponų. b. Maironis. Eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“. Meilė tėvynei ir jos aukštinimas. „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės / Kaip tavo nuliūdęs poeta!“. 2. Istorinis kontekstas: XIXa. a. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis – kultūrinis daugiausia iš Žemaitijos kilusių lietuvių inteligentų, kurių nemaža dalis buvo bajorai, sąjūdis XIX a. I pusėje, kurio tikslas buvo kultūrinis lietuvių atgimimas, pasirengimas socialinėms reformoms ir politiniam išsivadavimui. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikytinas pirmuoju tautinio lietuvių atgimimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio etapu. b. Lietuvių tautinis sąjūdis – XIX a. XX a. pradžioje vykęs lietuvių modernios tautos formavimo ir politinio išsivadavimo, savos tautinės valstybės sukūrimo judėjimas. c. 1863-1864 sukilimas d. Spaudos draudimas. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžios įvestas draudimas europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (o taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. e. 1831 sukilimas − Lenkijos ir Lietuvos sukilimas Rusijos imperijoje. Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m. konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją. 3. Biblinis kontekstas: a. Vėlìnės– visų mirusiųjų pagerbimo šventė, IV. Kūrybos aktualumas šiandien Temos, kuriomis rašė A. Mickevičius yra akutalios ir šių dienų gyvenime. Ypač problemos, kurios yra pateiktos kūrinyje „Vėlinės“, kuomet mergaitė atstumia berniuko meilę ir nei jis, nei ji neranda gyvenimo pilnatvės. V. Samprotavimo temos • Kodėl jaučiamas tėvynes ilgesys? (S.Nėris, A.Škėma) • Ar kiekvienas žmogus gali jausti tai, ką išgyvena kiti? (B.Sruoga, Šatrijos Ragana) • Ar žmogus tėvynes svarbą supranta tik jos netekęs? (S.Nėris, M.Katiliškis) • Ar nedoras žmogus gali likti nenubaustas? (K.Donelaitis, J.Savickis) VI. Literatūrinės sąvokos Vėlinės, poema, filomatai, filaretai, tremtinys. VII. Prasmingos kūrinių citatos „Nuo rankų grandines sunkias nuimdami, Jie sielą surakins toli ištremdami! Klajot tarp svetimų, su savo broliais skirtis… Aš – dainius, bet daina turės krūtinėj mirti.“ Antanas Baranauskas I. Kontekstai 1. Asmenybė: Lietuvių poetas. Gilus teologas, turėjęs muzikos talentą, lietuvių dialektologijos pradininkas. Mokėsi žymiuose Europos universitetuose, mokėjo rusų, lenkų kalbas, pažino lenkų literatūrą. Daug dėmesio paskyrė lietuvių kalbos mokslui: tyrinėjo ir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką. Buvo gabus matematikai, tačiau žymesnių pėdsakų šioje srityje nepaliko. 2. Epocha: Romantizmo epocha Lietuvoje susijusi su 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimais. Vilniuje apie Lietuvos praeitį lenkų kalba rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai A.Mickevičius, J. Slovackis, J. I.Kraševskis, V. Sirokomlė-Kondratovičius. Romantizmui plėtotis Lietuvoje padėjo žemaičių kultūrinis sąjūdis. Romantizmo epochoje aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija, skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos. 3. Literatūros srovė: Romantizmas: 1) Dabarties ir praeities opozicija 2) Dominuoja tendencija, pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus. 3) Emocinis kūrinio nuspalvinimas, poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos panaudojimas. 4) Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena. II. Grožinė kūryba • A.Baranausko „Anykščių šilelis“ – romantinė poema, susidedanti iš dviejų dalių. Pirmoji dalis parašyta 1858 m., antroji – 1859 m. • Tema: Poemoje detaliai aprašomas miško vaizdas. Kūrinyje subtiliai atskleidžiamas gamtos ir žmogaus, gamtos ir tautos ryšys, taip pat galima išskirti skriaudos, meilės tėvynei, dvasinio turtingumo temas. • Problemos: miško išniekinimas, gamtos nepuoselėjimas, vertybių kaita • Lyrinis subjektas: poemoje jaučiamas gamtos ir lyrinio subjekto artumas, subjektas ilgisi praeities miško. Gamta ne stebima, tačiau išgyvenama, nebesijaučia ribų tarp išorinio ir vidinio pasaulio. • Kūrinio kontekstai: 1) Tautinė tapatybė: organiškas žmogaus ir natūralios aplinkos santykis poemoje atskleidžiamas kaip svarbi lietuvių kultūros savybė, tautinio charakterio dalis. 2) Gamtos ir žmogaus artumas: gamtinis kraštovaizdis nėra žmogaus gyvenimo fonas ar medžiaga, jis yra to gyvenimo dalininkas, partneris ir kaimynas. Šilelis į žmones reaguoja ne mažiau nei šie į jį: „Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs, / Taipvisados raminęs, visados mylėjęs.“ 3) Tautosakos motyvai: Lietuviams miškas yra ir įkūnytas istorijos pasakojimas – primenąs ikikrikščioniškąją epochą, senąjį folklorą (pasaka „Eglė žalčių karalienė“, liaudies dainos žodžiai „grybų pulkaunykas“). 4) Grožis: Grožis – kūno juslėmis patiriamas pasaulio išgyvenimas, kuris giliai įsispaudžiaį sąmonę, nes jis neatsiejamas ir nuo šventumo, gyvybės paslapties patyrimo. Tai, kas žemėje gražu, anot Baranausko poemos, yra apstu, gyvybinga ir sakralu. 5) Grožio ir kultūros sąsajos: grožio patirtis veikia kaip gyvybinės energijos perviršis, kuris sklinda iš gamtos į kultūrą, o paskui sugrįžta atgal į gamtinį kraštovaizdį. Iš gamtos grožio patirties sukuriamos dainos, vėliau pagal jas lietuviai atsodina sunykusį šilelį. Taigi „Anykščių šilelyje“ gamta ir kultūra yra vienas organizmas, saistomas gyvybinės energijos. III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūryba: a. A.Mickevičiaus epinė poema „Ponas Tadas“. Giria slepia gyvenimo paslaptį. „Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia, / Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta, / Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta.“ b. J.Mačiulio-Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (eil. „Vasaros naktys“, „Užmigo žemė“, „Uosis ir žmogus“, „Miškas ūžia“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Daina“ ir kt.). c. Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (eil. „Diemedžiu žydėsiu“, „Tu nubusi“, „Alyvos“, „Aš nenoriu mirti“, „Beržai“, „Rudenio vieškeliu“ ir kt.) 2. Istorinis kontekstas: XIX a. vid. – XX a. pr. a. 1830-1831 m. Lenkijoje ir Lietuvoje vyko sukilimas prieš caro valdžios įvestus plitinius bei visuomeninio gyvenimo suvaržymus, siekta atkurti Lenkijos ir Lietuvos federaciją. b. Kaip 1830 – 1831 m. sukilimo pasėkmė, 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, 1840 m.panaikintas Lietuvos statutas, įvesti rusų įstatymai. c. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio pagrindinis akcentas – išsivadavimas iš Rusijos imperijos priklausomybės. Buvo klojami pamatai moderniai lietuvių kultūrai. d. 1858 – 1864 m. blaivybės sąjūdis Lietuvoje. Iniciatorius – vyskupas Motiejus Valančius. e. 1861 m. panaikinta baudžiava. Valstiečiams numatyta asmens laisvė, teisė disponuoti savo turtu, įsigyti turtą, kreiptis į teismą, laisvai kurti šeimą. f. 1863 m. – 1864 m. dėl Rusijos priespaudos, nepasitenkinimo baudžiavos panaikinimo sąlygomis, kilo sukilimas. g. Uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis, lietuviškos mokyklos. Spaudos draudimas truko nuo 1864 iki 1904 m. h. Pasipriešinimas rusinimo politikai: knygnešių judėjimas, daraktorių mokyklos. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje, Tilžėje) ir nelegaliai gabenami į Lietuvos teritoriją. Svarbiausias knygnešystės iniciatorius – vyskupas Motiejus Valančius. i. 1883-1886 m. buvo leidžiamas pirmas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas „Aušra“. j. 1889 m. pradėtas leisti literatūros, politikos ir mokslo laikraštis „Varpas“ 3. Straipsniai, filmai: a. Irena Petraitienė. Straipsnis „Seinų vyskupas Antanas Baranauskas: „Takus man išvertė““ b. Interviu su disertracijos „Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853 – 1863 m.) – rašymo istorija“ autoriumiu Tomu Andriukoniu. „Rankraščių trauka arba neatskleistos A.Baranausko dienoraščio paslaptys“. c. Režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Iš dangaus“.Apie vyksupą Antaną Baranauską ir poemą „Anykščių šilelis“. Filme Baranausko kūrybą interpretuoja poetai V.Bložė, M.Martinaitis. IV. Kūrybos aktualumas šiandien Šiais laikais ypatingai aktuali gamtos išsaugojimo, miško kirtimo problema. Kaip ir tuometinėje carinėje santvarkoje, šiomis dienomis miškas išnaudojamas savanaudiškais, materialiais tikslais, nepuoselėjamas. V. Samprotavimo temos • Ar žmogaus ryšys su gamta tebėra glaudus? (A.Baranauskas, Maironis, A.Mickevičius) • Kuo miškas svarbus šiuolaikiniam žmogui? (A.Baranauskas, J.Radvanas, Maironis) • Ar gamta daro įtaką šiuolaikinio žmogaus gyvenimui? (A.Baranauskas, S.Nėris, J.Aistis) • Ar gamtos grožis praturtina žmogaus sielą? (A.Baranauskas, Maironis, V.Mykolaitis-Putinas) • Kodėl be gamtos grožio skursta žmogaus siela? (A.Baranauskas, J.Tumas-Vaižgantas, M.Katiliškis) VI. Literatūrinės sąvokos Romantizmas, poema, aprašymas, folkloras, kontrastas, metafora. VII. Prasmingos kūrinių citatos • „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ • „Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! / Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! / Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! / Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“ • „Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, / Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.“ • „Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo: / Ne til medžio, – nelaužė nei mažiausio žabo.“ • „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. / Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia“ Vincas Kudirka I. Kontekstai 1. Asmenybė: Vienas iš Lietuvos Tautinio sąjūdžio ideologų, poetas, kritikas bei laikraščio „Varpas“ redaktorius. Tėvų verčiamas, V. Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. – 1899 m. lapkričio 16 d.) įstojo į kunigų seminariją, tačiau po dviejų metų buvo išmestas „dėl pašaukimo stokos“. Vėliau įstojo į Varšuvos universitetą. Studijuodamas V. Kudirka nutautėjo, kadangi skirtumas tarp lietuviškos kaimo kultūros ir lenkų perduodamos Vakarų civilizacijos buvo toks didelis, kad dauguma lietuvių gėdijosi savo kilmės, nustodavo kalbėti lietuviškai. Kudirka savo prisiminimuose rašė: „tik jaučiu, kad man gėda atsiminti kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtu, jog aš moku lietuviškai.“ Grįžęs iš studijų Kudirka išgirsta apie Basanavičiaus ruošiamą lietuvišką laikraštį, jau nuo tos akimirkos jis nebegali nuvyti minčių apie Lietuvą. Po pusmečio, perskaičius pirmąjį „Aušros“ numerį, V. Kudirką apima begalinis gėdos jausmas: „tik pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas,“ ir galiausiai visiškai išsklaidoma sulenkėjimo migla. Tik po šio dvasinio lūžio jis ryžtasi eiti Basanavičiaus pėdomis, skleidžiant lietuvišką žodį ir žadinant tautą. 1889m. su suburta studentų draugija pradeda leisti laikraštį „Varpas“. V. Kudirka laikraštį redagavo net ir visiškai apleistas jėgų, kovodamas su (tuo metu dar nepagydoma) džiova. Pasak E. Mieželaičio, Vincas Kudirka buvo daktaras gydęs ne žmogaus kūną, o sielą. 2. Epocha: Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Vincas Kudirka kūrė XIXa. antroje pusėje, kai Lietuvoje ryškėjo tautinio atgimimo ženklai, pradėjo formuotis Lietuvių nacionalinė kultūra. 3. Literatūros srovės: Romantizmo bruožai: 1. Nacionalinio išsivadavimo kovos ir patriotizmo, tėvynės meilės temos kūryboje Realizmo bruožai: 1. Visapusiškai atskleista tikrovė 2. Priežastis – pasekmė 3. Objektyvus gyvenimo vaizdas 4. Stilius aiškus, be puošybos elementų II. Grožinė kūryba 1. „Tautiška giesmė“ - Lietuvos himnas. Gyvenimo pabaigoje sukurtas oratorinis eilėraštis yra kupinas patoso. Jame Kudirka konkrečiai dėsto lietuviui privalomas vertybes, todėl yra nesunku jas išskirti: dorybė, darbas tėvynės labui ir meilė Lietuvai. 2. Labora“ – jeigu eilėraštyje „Varpas“ V. Kudirka kreipėsi į visus Lietuvos žmones, tai eilėraštyje „Labora“ adresatas yra jaunimas. Šiose eilėse atsiskleidžia autoriaus dedamos viltys į naująją kartą. Jis aiškiai tiki, kad jaunimas išlaisvins Lietuvą, todėl Kudirka tarytum veda juos į priekį, skatiną nebūti abejingais ir ragina neišsižadėti tėvynės, „Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.“ Paskutiniame posmelyje išskiriama ir draugų, jų palaikymo, svarba: „O jeigu apilsi sunkiam darbe savo, /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!