Perkūnas - teisingumo dievas

Vaikystėje dažnai išgirdusi Perkūno trenksmą bėgdavau klausti močiutės: „Kas čia dunda?” Močiutė labai įdomiai pasakodavo apie Perkūnėlį, kuris aukso ratais dunda po beribį dangų. Tie pasakojimai mane labai sudomino. Todėl norėjau plačiau sužinoti apie Perkūną. Savo darbe referuosiu N. Laurinkienės darbą. Apžvelgsiu, ką apie tai yra rašę tautosakos specialistai: T. Narbutas, S. Daukantas, A. Botyrius, N. Laurinkienė ir S. Grunau.
Perkūnas – vienas populiariausių senovės lietuvių dievų. Pasak N. Laurinkienės, griaustinio dievas Perkūnas yra vienas ryškiausių lietuvių mitologijos personažų. Jis nuo seno domino istorikus, etnografus, senosios religijos tyrinėtojus. T. Narbutas veikale „Lietuvių tautos istorija” pateikdamas Perkūno charakteristiką teigia, kad šis dievas buvęs aukščiausiasis gamtos valdovas.
Dievas įžvelgtas gamtoje, jos reiškiniuose. Jis laikytas jų „kaltininku”. Žmogus garbinęs tą visų reiškinių valdytoją. Audros, krušos, žaibai, griausmai, sukeliami nesuprantamų dangaus jėgų, ypač traukė žmogaus dėmesį. Šių jėgų valdovu, pasak T. Narbuto, buvęs galingiausias dievas Perkūnas.
Įdomiai apie Perkūną rašo S. Daukantas. Perkūną jis laiko pirmuoju šilumos įkūrėju, davusiu pradžią gyvybei ir nuleidusiu į pasaulį ugnį kaip žmogaus globėją. Žodį „Perkūnas” S. Daukantas kildina nuo „perėti” ir aiškina, kad šis dievas išperėjęs visa, kas yra regima šiame pasaulyje.
Perkūnas – smarkus, tai yra energingas, kupinas jėgų dievas. Griaustinio dievas – visų pirma šiurkščių jėgų tramdytojas. Be to, jis yra debesų valdovas ir žemės derlingumo skatintojas. Aiškindamas ryšį su medžiais, A. Botyrius išskiria ąžuolą ir diemedį, o J. Trinkūnas rašo, jog ąžuolas ir šermukšnis.
Viena pagrindinių griaustinio dievo funkcijų – kovoti su jam priešingu personažu (gyvate, velniu ir pan.) trankydamas žaibais persekioja velnią:
„Perkūnas turėjęs daug akmenų krūvoje, ir velnias pavogęs vieną akmenį. Pavogtą akmenį įdėjęs savo gryčios pamatan, nes jam, statant gryčią, vieno buvo pritrūkę. Perkūnas sužinojęs, kad velnias pavogė vieną akmenį, užpyko ir dabar muša, kur tik pamato.
Perkūnas kai kada velnią nutveria ant akmens sėdint, medy tupint, vandeniu plaukiant. Velnias stengiasi atsitūpti ant aukštesnio akmens ar aukštesnio medžio. Todėl...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!