Perkūnas - viena ryškiausių baltų mitologijos būtybių

Perkūnas Perkūnas yra viena iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Jį gali ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai, paprastai mažybine ar malonine forma – Perkūnėlis. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Trinkulis, Barškutis, Tarškutis, Tarškulis, Trenktinis, Dryžulis, Šarkutis, Akeninis kalvis ir kt. Perkūno jėgą išreiškia griausmas, jo gyvuliai – bulius ir ožys, jo medis – ąžuolas. Antropomorfiniu pavidalu Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip stiprus vyras su vario barzda, su kirviu rankoje. Per akmeninį kalną (dangų) jis lekia ugniniu dvirãčiu, ožiu ir žirgais kinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkštis. Ligi XX a. Lietuvos kaime Perkūno dieviškumas buvo pripažįstamas audrai artėjant ir griaudžiant. Sakoma: „Dievulis barasi“ arba „Dievulis važinėja“, „akmenys vežime bilda, arkliai skelia pasagomis žaibus, iš po ratų lekia ugnys“. Mįslėse minimas Perkūno zoomorfinis pakaitalas: „Eina ožys rėkdamas, ragu dangų drėksdamas“. Perkūno vardas dažnas pasakose, tikėjimuose, dainose, keiksmažodžiuose („Kad tave Perkūnas trenktų“ ir kt.). Mitologinė tautosaka aiškiai sako, kad Perkūną sukūrė Dievas, apgy­vendino aukštame neprieinamame kalne ir pavedė valdyti orą. Kitur sakoma, kad Dievas Perkūną apgyvendino debesyse esančiuose puikiuose rūmuose. Dar kiti mitai teigia, kad iš pradžių Perkūnas gyvenęs žemėje, iš kur gyvas įžengė į dangų ir ten užėmė aukštą vietą. Žmonės sakydavo, kad jei aukščiausiojo Dievo nebūtų, tai Perkūnas būtų aukščiausiasis Dievas. Gyvendamas danguje arba padangėse, Perkūnas dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Perkūno nutrenktas nekaltas žmogus buvo tarytum Dievo išrinktasis. Kad žmonės troško būti paliesti Perkūno, iliustruoja toks nutikimas Mažojoje Lietuvoje, Pretorijaus aprašytas veikale „Preussische Schaubühne“. 1652 metais trys keleiviai – senas ir šlubas žemaitis, Mikelė Užupys ir svečias iš Lenkijos – buvo užklupti didelės audros. Kai aplink visur liko vien pelenai, gyvas likęs senasis žemaitis pradėjo aimanuoti, kodėl Perkūnas jo nenutrenkė. Pamatęs balno pelenus, ėmė jų ir suvalgė saują. Tai reiškė apsisaugojimą nuo ligų visam gyvenimui, numatymo dovaną bei galią ugnį valdyti. Žmogaus ir gyvulių nutrenkimas buvo laikomas auka Perkūnui. Tam tikru metu jis tiesiog reikalauja aukų. Perkūno paliesti kalnai ir ąžuolynai buvo laikomi šven­tais. Perkūno trenktas medis ar akmuo apsaugos nuo pikto ir ligų, ypač nuo drugio, išgąsčio ir nervų ligų, turinčių ryšį su Velinu, mirties dievu. Ankstyvesniais istoriniais laikais ir proistorėje šventi ąžuolai ir jais apaugę kalneliai buvo aptveriami ir apkasami grioviu. Šitokios apsaugotos vietos bu­vo Perkūno šventyklos. Kad ąžuolas buvo Perkūno buvei­nė, byloja išlikę tikėjimai ir daugelis istorinių šaltinių. XV a. pradžioje misionierius Jeronimas Prahiškis liudijo, kad „juo aukštesni medžiai, juo didesnėje pagarboje būdavę laiko­mi. Miško viduryje augęs ąžuolas buvusi galingojo dievo buveinė". Indoeuropiečių kalbose Perkūno vardas yra susijęs su ąžuolo arba ąžuolyno pavadinimais. Žodžiai su šaknimis per-, par- susiję su ąžuolo, ąžuolyno ar kalno viršūnės pa­vadinimais: hetit| perunas ir sanskrito parvatas reiškia „kalno viršūnė", keltų herc, hercynia silva, ąžuolija, lotynų quer-cus iš perkwus - ąžuolas. Sanskrito Parjanayh reiškia griaus­mas ir debesis. Šių šaknų kartojimasis ir reikšmė rodo, kad ryšys tarp Perkūno ir ąžuolo yra labai senas ir paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės. Apie prosenovinį ir plačiai paplitusį Perkūno kultą kalba vietovardžiai. Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje išliko šventų ežerų, upių, pelkių ir kitokių vietovių, pavadintų Perkūno vardu. Tai kaimai Perkūnlaukiai Gumbinės valsčiuje, Perkūnlaukiai Įsruties apylinkėje, Perkūniškiai Šakių valsčiuje, Perkūniškė netoli Paupio bažnytkaimio, kur senovėje garbintas Perkūnas ir buvo visos Lietuvos šventyklų centras. Kiti sako, kad ten buvęs ąžuolas, kurį sudaužęs Perkūnas. Perkūniškė ir Perkūnėlis yra Viduklės apylinkėje (Raseinių raj.). Perkūniškė vadinama todėl, kad toje vietoje buvusi Perkūno šventyk­la. Perkūniškės kaimas yra ir Skaudvilės apylinkėje (Šilalės raj.), taip pat Perkūniškės kaimas buvo netoli Eržvilko (Tauragės apskr.). Perkūnėlis buvo Eržvilko valsčiuje (Tauragės apskr.). [ M. Gimbutienė, Senovės lietuvių deivės ir dievai] Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Die­vo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (arba Poklius). Daugiausia žinių apie juos pateikia S. Grunau „Prūsijos kronikoje", parašytoje XVI a. Joje sakoma, kad prūsai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos, pasiūtos iš balto audinio (5 m ilgio ir 3 m pločio). Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos pakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma dvynių Ašvienių. Tame pačiame veikale S. Grunau rašo, kad teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas (arba Perūnas) — vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Patolius (Pikuolis) su lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos siaura skepeta, kurios galai užpakalyje surišti. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos. S. Grunau aprašytą dievų trejybę kai kurie autoriai, ypač J. Foigtas, laikė prasimanymu, falsifikacija, pasaka. Tačiau rusų tarybiniai moksli­ninkai V. Ivanovas ir V. Toporovas šiuos J. Foigto ir kitų vokiečių autorių teiginius laiko niekuo nepagrįstais. Jie įrodė, kad baltų dievų tre-jybė, pavaizduota tiek pagal horizontalią (iš kairės Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus — vidurys — apačia, arba dangus — žemė — požemis. Šis minėtų dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą — vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus: jaunystę, brandą ir senatvę. Trejybės dievų vardus patikslino K. Būga. [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:27 p.] Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis Perkūnas rašytiniuose šaltiniuose Pirmieji paminėjimai Remiantis M. Bartninko darbu „Senovės lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai“ galima teigti, jog žinių apie dievą Perkūną randama dar iš žalvario amžiaus laikų [M. Bartninkas, Senovės lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai:87 p.] Autorius remiasi istoriko Lelevelio aprašyta XVII a. II pusėje rasta Prilvičiuose ( buvusioje Rytprūsių Makleburgo apskrityje ) žalvarine statulėle, ant kurios skandinavų runomis buvo užrašyta: „Perkun dovaite ne museis und man“, ir daro išvadą, jog tuo metu Perkūnas buvo traktuojamas kaip dangaus sferos stichinių jėgų dievybė, kaip vyriausias ir galingiausias senovės lietuvių pagoniškasis dievas [M. Bartninkas, Senovės lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai:87-88 p.] Tačiau dauguma lietuvių pagoniškosios religijos tyrinėtojų linkę manyti, jog pirmi Perkūno paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose, tai XIII a. Ipatijaus metraščio bei Jono Malalos kronikos fragmentai [Lietuvių mitologija:236 p.; R. Račiūnaitė, D. Senvaitytė, A. Vaicekauskas, Senovės lietuvių pasaulėžiūra:60 p.]. Tačiau tiriant rašytinius šaltinius gali klaidinti tai, kad Perkūnas vadintas įvairiais vardais [R. Račiūnaitė, D. Senvaitytė, A. Vaicekauskas, Senovės lietuvių pasaulėžiūra:60 p.] Svarbiausi dievai net tame pačiame šaltinyje gali būti įvardinti skirtingais vardais. Vieni tyrinėtojai linkę manyti, jog skirtinguose regionuose dievai skirtingai vadinti, o kiti, jog tikriesiems dievų vardams galiojo tabu [Lietuvių mitologija:237 p.] Todėl analizuojant Ipatijaus metraštį, kur ties 1252 metų data aprašant Mindaugo krikštą, rašoma, jog karaliaus krikštas buvo apgaulingas ir jis slapta aukojęs Nunadieviui, Teliaveliui, Diviriksui ir kt. Bei ties 1258 metų data – jog lietuviai šaukėsi savo dievų ir Divirikso [Lietuvių mitologija:236 p.] Manoma, jog čia Diviriksu – t.y. dievų rikiu, vadintas Perkūnas. Tiesiogiai savo vardu dievas Perkūnas įvardintas Jono Malalos veikale, kur rašoma, jog 1261 metais Sovijus įvedęs aukas dievams Andajui ir Perkūnui ir t. t [Lietuvių mitologija:236 p.] Jau minėtas M. Bartninkas nurodo dar ankstesnę datą, tai 1218 metai. Eiliuotoje „Livonijos kronikoje“ kunigas Alhpke mini lietuvių dievą Perkūną, kad šis padėjęs lietuviams žygyje į Lydžemį, užšaldydamas ledu Rytų (Rygos) įlanką [M. Bartninkas, Senovės lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai:89 p.] Iš to, kas apžvelgta, galima drąsiai sakyti, jog patikima informacija, pirmieji dievo Perkūno paminėjimai mus pasiekia iš XIII a. XIII – XIV a. šaltiniai Kalbant apie pačią religiją, tenka pripažinti, jog XIII – XIV a. ji stipriai paveikta „karinės mitologijos“, išpažįstama aristokratijos ir karių [Lietuvių mitologija:236 p.]. Tyrinėtojai rekonstruoja senovės lietuvių religiją remdamiesi rašytiniais šaltinių fragmentais, ikonografine medžiaga. Tačiau šaltiniai parodo, jog autoriai, rašę apie lietuvių dievus, dažnai jų vardus užrašydavo netiksliai, kartais iškraipydavo, dažnai žinios nepatikimos, kadangi autoriai nevengė fantazijos [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:5 p.] Iš pačių seniausių rašytinių šaltinių, kuriuose kalbama apie lietuvių religiją, tai graikų istoriko Herodoto (V a. pr. m. e.), Tacito (I a.), Vulfstano (890 m.), misijonieriaus Adalberto, A. Bremeniečio (1075 m.), popiežiaus Inocento III (1199 m.), popiežiaus Grigaliaus IX bulėje (1232 m.), O. Scholastiko (1220 m.) liudijimuose neaptinkame minint dievo Perkūno vardo [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:5-6 p.], ar tai eufemizmų. Pavyzdžiui, dievas Perkūnas vadinamas Diviriksu, t.y. Dievų rikiu, Dunduliu, Bruzduliu, Dievaičiu ir t. t. [Lietuvių mitologija:236-237 p.]. Tokia dievo daugiavardystė aiškinama, jog dievas išties galėjo turėti kelis vardus, vartojamus priklausomai nuo aplinkybių, arba dėl to, jog turėjo vietinius ar „tarminius“ vardus, bei todėl, jog, manoma buvus dievų vardų tabuizacijai, kai dievo tikrąjį vardą galima ištarti tik labai ypatingais atvejais – ar iš pagarbos, ar iš baimės jį prisišaukti [Lietuvių mitologija:237 p.] Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai minintys dievą Perkūną, tai Ipatijaus sąvade esanti Voluinės laikotarpio kronika (1201-1292 m.) (Aprašant 1252 m. Mindaugo krikštą, minimas dievas Diviriksas [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:6 p.] bei ties 1258 m – taip pat Diviriksas) [Lietuvių mitologija:236 p.]. Perkūną minint randame Jono Malalos chronografijos vertimo intarpe (1261 m.) [Lietuvių mitologija:236 p.] XIV a. žinių apie lietuvių religiją randame Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (joje tarp garbinamų gamtos reiškinių bei objektų minimas ir dievas Perkūnas [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:6 p.]), taip pat šiek tiek apie tai rašoma Livonijos kronikose. XV – XVII a. rašytiniai šaltiniai Iš XV a. rašytinių šaltynių, mininčių dievą Perkūną, P. Dundulienė nurodo lenkų kronininką J. Dlugošą. Šis autorius lietuvių religiją lygina su romėnų religija (Perkūną su Jupiteriu). [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:6 p.] Jei iki XVI a. buvo pavieniai dievo Perkūno paminėjimai, tai nuo šiol imta plačiau aprašinėti lietuvių pagonišką tikėjimą bei, žinoma, didesnis dėmesys skiriamas ir mūsų aptariamam dievui. Nors pasitaiko ir išimčių. Štai M. Strijkovskis, plačiai nušvietęs lietuvių religiją, aiškiai nurodęs dievų funkcijas, tačiau nepamini jau plačiai aptariamo dievo Perkūno [Lietuvių mitologija:239 p.] Jei M. Strijkovskio darbą pavadintume neišbaigtu, tai visai kas kita Jono Lasickio apie 1580 metus sudarytas 76 žemaičių dievų sąrašas, čia apibūdintos jų funkcijos ir t. t. [Lietuvių mitologija:239 p.]. J. Lasickis, būdamas kalvinistas, stengėsi palyginti žemaičių dievus su katalikų šventaisiais. Jo veikale tarp daugybės dievų aptariamas ir Perkūnas [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija: 7 p.] Daug medžiagos apie dievą Perkūną randama prūsų metraštininko vienuolio Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ [M. Bartninkas, Senovės lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai:89 p.] Nors ir buvo suabejota šio autoriaus veikalo patikimumu (M. Topenas 1876-1895 m.), tačiau dabar jisai vokiečių istoriografų reabilituotas [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:7 p.] Žinių apie dievą Perkūną randama jau pirmosiose lietuviškose knygose: katekizmuose, postilėse ir kt. M. Mažvydo „Katekizme“ (1547 m.) lotyniškoje prakalboje kalbama, jog žmonės aukoja dievui Perkūnui, prašydami gero derliaus [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:7 p.]. Taip pat apie Perkūną rašoma M. Daukšos išverstame iš lenkų kalbos ispanų jėzuito J. Ledesmos katekizme (1595 m.) [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:7 p.] Įdomių mitologinių faktų bei žinių apie dievą Perkūną yra XVII a. prūsų istoriko K. Hartknocho veikaluose „Disertacijos“, „Senoji ir Naujoji Prūsija“. [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:7 p.] Aptariant šių amžių rašytinius šaltinius, verta pastebėti, jog vyko kristianizacija. Pagoniškasis tikėjimas iš lėto buvo stumiamas krikščionybės. Tačiau senieji mitologijos ir religijos elementai gyvavo greta krikščioniškųjų [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:9-10 p.] Todėl gan dažnai pasitaiko šių religijų sugretinimų ar tai pagoniškųjų dievų sąsajų su krikščionių šventaisiais. XIX – XX a. tyrinėjimai XVIII a. Lietuva nualinta karų, vidaus intrigų, vis didesnė lenkiškos kultūros įtaka, bei galų gale 1795 m. trečias valstybės padalijimas. Senojo lietuvio tikėjimo tyrinėjimai lieka nuošaly. XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniuje, ypač jo universitete, susidomėta ikikrikščioniškuoju tikėjimu [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:7 p.] Nemažai duomenų apie lietuvių dievus pateikta prof. J. Lelevelio veikaluose, taip pat prof. J. Jaroševičiaus, S. Stanevičiaus, L. A. Jucevičiaus bei kitų tyrinėjimuose [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:8 p.] Gan plačiai dievas Perkūnas aptariamas T. Narbuto veikale „Lietuvių tautos istorija“ (1835 m.). Autorius pateikia ne tik Perkūno charakteristiką, bet taip pat nagrinėja jo funkcijas. T. Narbutas rėmėsi ankstesniais rašytiniais šaltiniais bei savo paties liaudyje surinkta medžiaga [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:8 p.] Senovės lietuvių tikybą aprašė S. Daukantas savo trijuose veikaluose: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) ir „Lietuvos istorija“ (1893-1897 m.) [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:8 p.]. S. Daukantas aprašydamas mitologiją rėmėsi visais žinomais rašytiniais šaltiniais, taip pat XIX a. I pusėje dar gerai išlikusiais tikėjimais, papročiais, šventinėmis apeigomis, kurias jis gerai pažinojo. Anot P. Dundulienės, „gyvojo šaltinio – liaudies kūrybos – pažinimas padėjo jam savitai nušviesti senovės lietuvių religiją ir mitologiją“. Tačiau N. Laurinkienė savo darbe „Senovės lietuvių dievas Perkūnas“ abejoja patikimumu daugybės suteiktų S. Daukanto vardų ir funkcijų, nes nepateikiama faktų, įrodančių, kad tie vardai tikrai priklausė Perkūnui. XIX a. vid. ir II pusėje dievo Perkūno problemą nagrinėja J. J. Hanuschas, A. Schleicheris, M. Akelaitis, E. Wolteris, T. R. Grienbergeris, A. Brückneris, A. Botyrius [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:12 p.] Šia tema rašė ir J. Basanavičius. J. Basanavičiaus įvade, tautosakos rinkinyje „Iš senovės lietuvių mitologijos“, aptariami senieji lietuvių dievai, išskiriamas Perkūnas. Autorius ieško šiam dievui analogijų bei taip pat nagrinėja jo vietą dievų panteone ir t.t. Lietuvių mitologijos ir religijos klausimais Nepriklausomoje Lietuvoje rašė P. Klimas, J. Šliūpas, Z. Ivinskis, J. Balys [P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija:9 p.] Pastarasis tyrinėjo svarbiausių mitinių personažų geografinį paplitimą, jų atsiradimo vietą ir amžių. Tačiau daugumą savo išvadų J. Balys pateikia kaip hipotetines prielaidas [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:15 p.] N. Laurinkienė nurodo, jog išeivijoje jau pokario metais dirbę M. Gimbutienė ir A. J. Greimas „nors ir iškeldavo įdomių idėjų, pasiūlydavo drąsių hipotezių, tačiau būdami toli nuo Lietuvos ir negalėdami disponuoti visais svarbiausiais tautosakos šaltiniais, kartais pasiremdavo tik vienu kitu faktu. Todėl kai kurias jų prielaidas, grindžiamas negausiais duomenimis, atrodo nelabai įtikinamos „ [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:18 p.] Lietuvoje detalius mitologijos tyrinėjimus atliko N. Vėlius, P. Dundulienė. Taip pat šia tema rašė žymūs rusų mokslininkai V. Ivanovas bei V. Toporovas [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:19 p.] Šiuo metu atliekami tyrinėjimai G. Beresnevičiaus (neįprastas Perkūno interpretavimas knygoje „Dausos“), N. Laurinkienės ir kt. [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:20 p.] Perkūno funkcijos ir jų aiškinimas Anot T. Narbuto: „Audros, kruša, žaibas, griaustinis – baisūs, nesuprantamos jėgõs iš aukštai siunčiami gaivalai pavergė žmogaus protą: jie tokie galingi, kad griauna, ardo, naikina viską, net šventyklas ir dievų statulas. Vadinasi, tų jėgų valdovas turi būti galingiausia dievybė. Žmogus tą dievybę iškėlė virš visos gamtos ir davė jai Perkūno vardą“ [Lietuvių mitologija:64 p.]. Šiai dievybei priskiriama daugybė įvairių epitetų, pavyzdžiui, trenkiantysis, naikinantysis [Lietuvių mitologija:249 p.], kuriantis [Lietuvių mitologija:149 p.], teisiantis [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:135 p.] ir t.t. Priskiriama ir daugybė funkcijų iš kurių svarbiausias aptarsime. Verta pastebėti ir tai, kad kai kurių Perkūno funkcijų tikrumu suabejota, bei iškyla nesutarimų tarp tyrinėtojų jas interpretuojant. N. Laurinkienė kaip pagrindinę Perkūno funkciją iškelia „žemės – visos žmogų supusios aplinkos pašventinimą“, būtent pabrėžia sakralizuojančią Perkūno funkciją [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:211-212 p.] Autorė mano, jog tai „atsiskleidžia pirmosios pavasarinės perkūnijos metu, kai iš žemės paviršiaus, vandens telkinių būdavo pašalinami ten besislapstantys velniai. Žemė, sukrėsta galingo griausmo, supurtyta, sujudinta tapdavo žmogui nepavojinga ir įgydavo ypatingo gyvybingumo„ [N. Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas:211 p.] Tačiau randama „Lietuvos mitologijoje“ ir kitų pirmo griaustinio aiškinimų. A. Botyrius mano, jog čia atsiskleidžia Perkūno vaisingumo funkcija: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!