3) atskirų individų ir grupių veiklos organizavimas ugdymo tikslams įgyvendinti.
Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas J.A. Komenskis (1592-1670), nors jis pedagogiką vadino didaktika. (Svarbiausias Komenskio veikalas „Didactica magna“ – „Didžioji didaktika“, 1632). Ilgą laiką terminas didaktika (iš graikų kalbos didasko mokau) buvo vartojamas ugdymo prasme, t.y. kalbėta apie mokymą, lavinimą ir auklėjimą. Tik nuo XIX a. vidurio didaktikos terminu pradėta pradėta vadinti mokymo teoriją. Didaktika kaip mokymo teorija, yra svarbi pedagogikos mokslo dalis. Terminas pedagogika įsigali XVIII a. pabaigoje, pradėjus šį dalyką dėstyti universitetuose, pvz., vokiečių filosofas I. Kantas (1724-1804) Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie vaikų auklėjimą, kurios buvo išspausdintos kn. “Apie pedagogiką” (1803). Ugdymo rezultatams didelę įtaką turi ugdymo asmenybė, ugdytojas gali būti nepriklausomas nuo ugdymo teorijos. Pedagogika, kaip mokslas siejasi su teologija, filosofija, psichologija, sociologija, biologija, kalbos mokslais, etika. Pedagogikos teorijos pagrindai sukurti antikinėje Graikijoje. Vienas pirmųjų mokymo sistemų ir jos metodologinį religinį pagrindą sukūrė Pitagoras (VI a. pr. Kr.). Sokrato (V a. pr. Kr.) filosofijos pagrindas – savarankiškas ir sąmoningas gėrio ir blogio pažinimas, teikiantis žinojimą. Platonas, Sokrato mokinys (IV a. pr. Kr.), sujungė pedagogika ne tik su filosofija, bet ir su politika bei psichologija.
Šiuo metu vis plačiau įsigali sąvoka edukologija (iš anglų k. education – švietimas, lavinimas, auklėjima; lot. educatio). Bene plačiausia ir dažniausia vartojama sąvoka ugdymas. Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas savarankiškam gyvenimui ir darbui. Siauresnės sąvokos, sudarančios ugdymą ir atskleidžiančios jo turinį, yra mokymas, lavinimas ir auklėjimas.
Mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami.
Lavinimas – tai ugdytinių žinių, mokėjimų, įgūdžių bei jų sistemos įvaldymas, fizinių ir protinių galių (atminties, pastabumo, dėmesio, mąstymo ir jo operacijų, kalbos, vaizduotės) tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo ir kūrybingai...

Pedagogika tyrinėja ugdymo procesą, ieško būdų kaip jį palengvinti, padaryti patrauklesnį, įdomesnį. Pedagogika menas, nes pedagogas be tinkamos kvalifikacijos turi turėti ir įgimtų savybių patraukti ugdytinį, turi sugebėti uždegti noru mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei.
Sąvokos. Ugdymas yra pagrindinė ugdymo mokslo sąvoka. Ugdymas susijęs su paties žmogaus kaita. Kitos sąvokos: auginimas, švietimas (informacijos perdavimas), mokymas (informacijos, žinių, įgūdžių perdavimas, įsisavinimo procesas), mokslinimas, lavinimas (mokėjimų, gebėjimų, įgūdžių ugdymas, pažintinių procesų, fizinių, protinių galių lavinimas), auklėjimas (pažiūrų, jausmų, įsitikinimų, elgesio normų, įpročių, vertybių suvokimas, įsisavinimas ir vadovavimasis jomis). Formavimas, vystymasis.
Ryšiai su kitais mokslais. Buvo neatsiejama nuo filosofijos. Psichologija padeda atsakyti į klausimą kokia yra asmenybė. Taip pat susijusi su biologija (žmogus gyva būtybė), medicina, fiziologija, etika (kiekvienas ugdymas neatsiejamas nuo vertybių, elgesio normų), geografija, tiksliaisiais mokslais. Drauge su kitais mokslais tyrinėja asmenybės ugdymą, remiasi kitų mokslų išvadomis, ieškodama tobulesnių ugdymo būdų. Siekia, kad jos išvadas naudotų ir kiti mokslai. Su kitais mokslais keičiasi mokslinio tyrimo metodais.
Edukologija- daugiašakis žmonių ugd mokslas. Pedagogika vaikų ugdymo mokslas. Pedagogika tyrinėja asmenybės ugd. ped. procesą. Apima žinių perteikimą, gaunamų žinių pagr. žmonių tapsmą, asmenybę. Edukologija- žmonių ugdymas, tik praplėstas nuo gimimo iki mirties. Skirtumas- pedagogika apima mokyklinį ugdymą, o edukologija- suaugusiojo nenutrūkstamą ugdymą.
1. Bendroji pedagogika- nagrinėja asmenybės ugdymo dėsningumus, ieško bendrų auklėjimo ir lavinimo pagrindų.
• Ikimokyklinė pedagogika- nagrinėja ikimokyklinio amžiaus ugdymo dėsningumus
• Mokyklinė pedagogika- nagrinėja vaikų, paauglių lavinimo bei auklėjimo dėsningumus
• Profesinio lavinimo pedagogika- sprendžia profesinio jaunimo rengimo problemas
• Suaugusiųjų pedagogika- tiria socialinių ir profesinių grupių lavinimo klausimus.
3. Specialioji pedagogika- nagrinėja vaikų, turinčių fizinio ir psichinio sutrikimų rengimą socialiniam gyvenimui klausimus
4. Atskirų dalykų mokymo metodikos- tyrinėja specifinius lavinimo dėsnius, kuriuos nulemia dėstomo dalyko turinys
5. Pedagoginė istorija- tiria pedagoginių idėjų ir lavinimo, bei auklėjimo sistemų raidą.
Pedagogikos mokslo atstovai. Žymiausiu...

Ugdymo mokslas, kuris nagrinėja žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties.
Pedagogika – mokslas apie vaikų ugdymą, nuo gimimo iki subrendimo.
Teorinė pedagogika – nagrinėja bendruosius teorinius pagrindus.
Šeimos pedagogika – mokslas apie vaiko ugdymą šeimoje (ne tik ikimokykliniame laikotarpyje).
Ikimokyklinė pedagogika – nagrinėja ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo problemas.
Mokyklinė pedagogika – nagrinėja mokyklinio amžiaus vaiko ugdymą.
Istorinė arba ugdymo sist. – nagrinėja ugdymo raidą.
Ugdymo technologijos, metodikos – nagrinėja žmogaus ugdymą dėstant kokį nors dalyką.
Specialiosios pedagogikos – nagrinėja specialių poreikių vaikų ugdymą dėstant kokį nors dalyką.
Surdopedagogika – specialiosios pedagogikos šaka, kuri nagrinėja kurčiųjų ir nebylių žmonių problemas.
Tiflopedagogika – specialiosios pedagogikos šaka, kuri nagrinėja aklųjų ugdymo problemas.
Oligofrenopedagogika – specialiosios pedagogikos šaka, kuri nagrinėja vaikų, turinčių tam tikrą proto negalią, problemas.
Logopedija – specialiosios pedagogikos šaka, kuri nagrinėja vaikų kalbos sutrikimus ir kalbos ugdymą taisant defektus.
2. Ugdymas ir kitos pagrindinės pedagoginės sąvokos
Ugdymas – globojamasis, lavinamasis, auklėjamasis veikimas, kuriuo suaugusioji karta stengiasi paruošti gyvenimo tikslams jaunąją kartą.
Globa – individo saugojimas, kad jis nepadarytų sau ir kitiems žalos.
Lavinimas – fizinių, psichinių, praktinių mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių plėtojimas bei tobulinimas.
Auklėjimas – individo santykių su savimi, mikro bei makro aplinkos formavimas pageidautina linkme.
Veikdinimas – sudarymas sąlygų prigimtinei individo saviraiškai, kur aktualizuojami ir realizuojami jo materialiniai, kultūriniai, socialiniai, dvasiniai siekiai.
Prusinimas – proga šviestis (įgijimas tam tikrų kompetencijų).
Švietimas – kultūrinės informacijos perdavimo, priėmimo, grįžtamojo ryšio organizavimas rengiant žmones, suaugusiuosius bei jaunąją kartą gyvenimui.
Formavimas – siekis suteikti žmogaus fizinėms , psichinėms, socialinėms, dvasinėms savybėms atitinkamą kokybę.
3. Pedagogikos mokslo raida. Žymesnieji pedagogai.
Pedagogikos mokslo šaknys slydi antikoje.
Žymiausias antikos pedagogas - Sokratas, taip pat ir Aristotelis.
Pedagogika iš pradžių buvo filosofijos šaka. 17 a. atsiskyrė ir tapo atskira, vientisa.
Pedagogikos mokslo tėvas – JANAS AMOSAS KOMENSKIS
DZ. LOKAS – tabule raza. (svari lenta.) žmogus gimsta būdamas lyg švari lenta ir ka į ją parašysi toks žmogus ir bus. Sukūrė džentelmeno auklėjimo teoriją.
JOHANAS HENRIKAS PESTALOCIS - yra pasakęs: „ Tik...

Suvokti vaikų ugdymo šeimoje esmę, tikslus ir uždavinius.
Auklėjimas, tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas (Z. Bajoriūnas).
Auklėjimas yra vaikų ir tėvų sąveika vertybių pagrindu.
Reikia auklėti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Svarbi pačių tėvų dorovinė pozicija. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius vaikas pasirenka pats arba juos atmeta. Tėvai auklėdami vaiką turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu, jų atitikimu gėrį.
Auklėti vaiką reiškia:
1) Tobulinti jo prigimtį
2) Dorinti asmenybę
3) Bendradarbiauti su juo vertybių pagrindu
4) Tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.
Sprendžiant vaikų auklėjimo šeimoje uždavinius, tėvai turėtų laikytis bendrų psichologinių – pedagoginių reikalavimų:
1) Pats bendriausias šeiminio auklėjimo uždavinys – pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus.
2) Vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių.
3) Vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.
5. Analizuoti šeimos tyrimo metodus.
Šeima tyrinėjama įvairiais aspektais:
1) Edukologinis aspektas (vaikų socializacija, tėvų švietimas)
2) Psichologinis a. (šeimos narių gyvenimo psichologiniai ypatumai)
3) Psichoterapinis a. (šeimos psichinė sveikata)
4) Demografinis a. (šeimos rodikliai, kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai)
5) Ekonomikos a. (šeimos ištekliai)
6) Teisinis a. (teisinis šeimos narių santykių reguliavimas)
Šeimos tyrimo metodai gali būti klasifikuojami įvairiais požiūriais
1) Laiko požiūriu (trumpalaikius, ilgalaikius, tendencijų tyrimus)
2) Tiriamųjų imties požiūriu (vienos šeimos tyrimai; statistiškai patikimo skaičiaus šeimų tyrimai; masiniai ir visuotiniai tyrimai.
Vienos šeimos tyrimas – itin vertingas ir sudėtingas, teikiantis daug informacijos, tačiau sunkiai organizuojamas, todėl yra itin retas. Labiausiai paplitę ir lengviausiai organizuojami – statistiškai patikimo skaičiaus žmonių tyrimai. Masiniai tyrimai dažniausiai organizuojami pagal tarptautinius projektus.
3) Tyrėjo dalyvavimo tyrimo situacijoje požiūriu skiriamas konstatuojamasis tyrimas ir eksperimentas.
Konstatuojamojo tyrimo metu, tyrėjas maksimaliai stengiasi išvengti įtakos tiriamiesiems.
Eksperimentas – tai tyrėjo tiesiogiai valdomas tyrimas
4) Kontakto su tiriamaisiais požiūriu skiriami tiesioginiai ir netiesioginiai metodai.
Tiesioginiai, kai tyrėjas bendrauja su tiriamuoju ,,akis į akį“.
Netiesioginis – telefonu, susirašinėjant, per tarpininkus.
5) Teorijos ir praktikos požiūriu tyrimas gali būti teorinis ir empirinis.
Teorinis – juo siekiama nagrinėti tarpusavyje susietus mokslo faktus ir...

Pečkauskaitės tėvai – sulenkėję bajorai.
• Ji augo demokratiškoje, ekonomiškai nepranašesnėje šeimoje.
• Marija 1891 m. pradėjo ruoštis egzaminams į Petrapilio (dab. Sankt Peterburgas) Šv. Kotrynos gimnaziją.
• 1892 m. egzaminus Marija išlaikė į trečiąją klasę, tačiau dėl sveikatos problemų mokslus teko tęsti privačiai.
• Surasti savo vietą lietuvių tautos gyvenime Šatrijos Raganai padėjo ir aktyvus “Varpo” krypties visuomenės veikėjas P. Višinskis.
• Mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi ją, pradėjo kalbėti ir rašyti lietuviškai.
• Nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus.
• Šešerius metus (1889 - 1905) daraktoriavo svetimuose dvaruose.
• Daraktoriaudama Pečkauskaitė brendo kaip mokytoja ir kaip auklėtoja.
• 1905 m. pedagogė gavo “Motinėlės” draugijos stipendiją ir išvyko į Šveicariją.
• M. Pečkauskaitę domino F. V. Foersterio, vokiečių pedagogo veikla.
• Į lietuvių kalbą išvertė šias jo knygas: „Jaunuomenės auklėjimas“ (1913 ir 1926), „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika“ (1923), „Auklėjimas ir auklėjimasis“ (1928), „Mokėk gyventi“ (1934).
• Nuo 1909 iki 1915 metų m. Pečkauskaitė dirbo Marijampolės mergaičių progimnazijoje.
• Kaizerinės okupacijos metais pedagogė organizavo lietuvišką mokyklą.
• Ciūriche bei Fribūre ji studijavo literatūrą, estetiką, sociologiją ir filosofiją, ten formavosi ir pedagoginės Šatrijos Raganos pažiūros.
• 1915 m. atvyko į Židikius, kur atsiskleidė ryškiausia dorovinė Šatrijos Raganos savybė – meilė žmonėms.
• 1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas Marijai Pečkauskaitei jos penkiasdešimties metų sukakties proga suteikė Filosofijos Garbės Daktarės laipsnį.
• 1896 m. debiutavo kaip prozininkė apsakymu „Margi paveikslėliai”, vėliau Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai: „Irkos tragedija” (1924), „Sename dvare” (1922), „Mėlynoji mergelė” (1925), „Pančiai” (1920).
• Rašytoja vadovavosi krikščioniškąja etika ir ja grindė savo auklėjimo teoriją, išdėstytą knygose „Motina-auklėtoja” (1926) ir “Rimties valandėlė” (1928).
M. Pečkauskaitės pedagoginės idėjos ir jų sąsajos su socialiniu darbu
• Šatrijos Raganos visuomeninės ir pedagoginės pažiūros formavosi sudėtingomis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios nacionalinės išsivaduojamosios kovos sąlygomis.
• M. Pečkauskaitei...

1) Ugdymas ir kultūra, juos sieja abipusiai ryšiai : vaikas mokosi kultūros, mato kultūrą vaizdiniais, o išsiugdęs padeda kelti kultūros lygį.
2) Mokymas – sąveika (abipusis reagavimas). Reaguojant kyla emocijos, formuojasi pažiūros, santykiai. Ugdymas veiksmingas, kai užmezga santykius su grupe.
3) Pedagoginė situacija, žmonių gyvenimas susideda iš stichinių netikslingų, projektuojamų ir ne situacijų. Ugdymas nepertraukiamas situacijų procesas.
4) Korekcija. Ugdymo elgesio pakoregavimas, ypatingų poelgių atsisakymas, nauja orientacija.
5). Saviraiška Ugdymu siekiama nustatyti ne tik santykį su kitais žmonėmis, bet ir su savimi. Svarbu ugdyti saviraiškę asmenybę. Ugdymo procese dalyvauja žmonės, tuo būdu jie yra ugdymo dalyviai. Visi mes auklėtojai ir auklėtiniai.
Ugdymo veikėjų sąvokos. Ugdymui dalyviais išskiria asmenis, kurių veiklai būdinga rodomoji funkcija. Šie asmenys vadinami ugdymo veikėjais. Yra prigimtiniai ir prigimtiniai aktyvūs, jie skirstomi į neprofesionalius ir profesionalius, bet kompetentingus.
Prigimtiniai ugdymo veikėjai, tėvai, giminės. Pagrindinės jų funkcijos : augimas ir auklėjimas. Globotojais skiriami autoritetingi, patyrę įstaigų darbuotojai. Globėjais – žmonės, kurie savarankiškai paima vaikus į savo šeimą. Lektorius – jis ne tik informuoja klausytojus įvairiais moksliniais, politiniais, organizaciniais klausimais, bet ir formuoja ideologinę sąmonę, pažiūras ir įsitikinimus. Pedagogai – specialiai paruošti ugdymo veikėjai, dirbantys ugdymo įstaigose (mokytojai, dėstytojai, auklėtojai, gamybinio mokymo meistrai). Jokios techninės priemonės nepakeis žmonių ugdymo veiklos. Žmogų gali ugdyti tik žmogus
2. ATSKLEISKITE PEDAGOGIKOS, KAIP MOKSLO SISTEMOS SKLAIDĄ (INTEGRACIJA SU KITAIS MOKSLAIS, NAUJŲ PEDAGOGIKOS MOKSLO ŠAKŲ ATSIRADIMĄ).
Pedagogikos mokslas - tai visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Pedagogikos objektas - visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Ugdymas - visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Švietimas - naujos informacijos skleidimas. Mokymas – tai pagalba individui, mokantis, gilinant ir plečiant žinojimo ir mokėjimo sferą. Auklėjimas - tai individo santykių su aplinka, veikla ir savimi tobulinimas. Lavinimas – žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimas, protinių bei fizinių galių tobulinimas. Žinios...

Ugdymas vyko jau pirmykštėje visuomenėje, žmogui prisitaikant prie aplinkos. Suaugusieji siekė vaiką parengti taip, kad jis gebėtų prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų ir naudotis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Pirmykščiam ugdymui būdinga asimiliacija, gyvenimiškumas, tradiciškumas bei gamtiškumas.
Pirmykštis ugdymas – savaiminga asimiliacija. Jis vyko ne tiek žmogaus sąmoningo veikimo, kiek jo savaiminio aplinkos pasisavinimo būdu, kuriame svarbią vietą užėmė pavyzdys ir pamėgdžiojimas. Asimiliacijos įtakoje vystėsi ugdytinio individualybė, jis natūraliai ir organiškai įaugdavo į gamtinę ir kultūrinę aplinką. Asimiliacija turėjo ir neigiamų bruožų: ji nesudarė sąlygų atrinkti, kas yra gera, o kas bloga, nes vaikai asimiliavo viską, be to, ji neskatino ir ugdymo pažangos.
Pirmykštis ugdymas dėl savo asimiliacinio pobūdžio pirmaeilį vaidmenį atidavė gyvenimui – pirmykštis vaikas buvo ugdomas paties gyvenimo. Toks bendras gyvenimiškas pobūdis ugdymą kreipė naudos, praktiškumo ir konkretumo linkme.
Pirmykščiam ugdymui būdingas ir tradiciškumas. Juo siekta ištikimai pakartoti tai, kas buvo sukurta ankstesnių kartų, stengtasi kiekvieną žmogų įtraukti į giminės gyvenimą, į jos papročius ir tradicijas, gyvenimo būdą.
Pirmykštis ugdymas buvo artimai jungiamas su gamtos gyvenimu. Pirmiausia gamta buvo naudojama kaip ugdymo priemonė. Gamtos daiktai, įvykiai ir reiškiniai buvo priemonė teikti įvairius pamokymus ir paaiškinimus augančiam žmogui. Be to, ugdymas jungtas su gamta taip, kad pirmykščiai vaikai išmoktų gerai pažinti gamtą ir suprasti jos gyvenimą, kovoti su gamtos stichijomis ir palengvinti šią kovą laimėti.
Visas pirmykščio žmogaus ugdymas buvo lydimas dviejų motyvų: reikalo ir pareigos. Šie motyvai vedė pirmykščio ugdymo veikėjus į pedagoginį darbą, o šiame darbe pirmoje vietoje buvo šeima. Pirmykštėje šeimoje tėvai buvo ir mokytojai, ir auklėtojai, nes jokių kitų pedagoginiu profesijų pirmykštė kultūra neturėjo. Giminė, kuriai atstovavo burtininkai, žyniai arba šiaip vyresni žmonės, sukaupę didesnę gyvenimo patirtį ir išmintį, kaip ugdomasis veiksnys dalyvavo tik baigiamajame ugdymo tarpsnyje arba iniciacijose. Jos ugdomasis poveikis buvo žymiai trumpesnis negu tėvų, bet labiau sąmoningas ir brandesnis.
Pirmykštis ugdymas neturėjo pedagoginių gėrybių atrankos. Gėrybėmis tapo svarbiausios pirmykščio gyvenimo sritys:...

Lietuvoje greta tradicinių ugdymo įstaigų gyvuoja tos, kurios į vaiko ugdymą žiūri kiek kitaip - Valdorfo, Montessori, Suzuki netradicinės pedagogikos kryptys. 

SOCIALINĖS PEDGOGIKOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS SOCIALIZACIJAI
Referatas
Dalyko dėstytoja: Danutė Baubienė
Šiauliai, 2006
Įžanga
August Conste (17999 – 1847), matematikas ir filosofas, ko gero , pirmasis paminėjo naująjį visuomenės mokslą, kurį jis pavadino „sociologija“. Jis norėjo duoti pradžią mokslo šakai, kuri tirtų visuomenės dėsnius, kurtų jų teoriją, stebėtų visuomenės elgseną, o rezultatus naudotų visuomenės pagerinimui.
Žmogus – sudėtinga biosocialinė būtybė, kurios raidoje reikšmingiausi biologiiai ir socialiniai plėtros pradai, lydyntys žmogų visą jo egzistavimo laiką, „padedantys siekti asmens ir visuomenės integracijos, individualaus ir socialinio gyvenimo sintezės ir harmonijos“ (Vaitkevičius, 1995).
Socialumas žmogui būdingas visą jo gyvenimą. Socialiniai žmoagaus tikslai – gyvenant tam tikroje grupėje, visuomenėje perimti šios žmonių grupės ar visuomenės patirtį, papročius, kultūrą ir tapti pilnaverčiu tos visuomenės nariu (Aramavičiūtė, 1994).
Kas yra socializacija?
Socializacijos žodyne (Leonavičius, 1993) socializacija apibrėžiama kaip „individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe; pagrindiniai socializacijos mechanizmai – mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis“.
Bitinas (1996) socializacija apibrėžia kaip biologinės būtybės tapsmą socialia būtybe, asmenybe.
Suslavičius (1995) asmenybes socializacija tapatina su socialiniu brendimu, vykstančiu veikiant grupei, kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės.
Psichologijos žodyne (1993) socializacija apibrėžiama kaip istoriškai sąlygotas socialinės patirties perėmimas ir aktyvaus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese.
Socializacija – žmogaus prisitaikymas prie visuomenės gyvenimo normų (Leliūkienė I. 2003).
Problemos aktualumas
Žmogus dažnai patenka į konfliktinę situacija, į nelaimę, keičiasi žmogaus veikla, tuomet jis gali palūžt, prarasti savo socialinį statusą vsuomenėje. Įvairių problemų iškilti gali kiekvienam žmogui, kurios trukdo jam būti pilnateisiu, naudingu visuomenės nariu ir gyventi normalų gyvenimą. Šios problemos gali būti įvairios: psichologinės, medicininės, ekologinės, socialinės, fizinės ir t.t. Žmogui, savarankiškai negalinčiam išspęsti problemų reikalinga profesionali pagalba. Lietuvoje iškyla problemų politinėje, ideologinėje gyvenimo srityje. Posovietinių šalių žmonėms ypač teko pergyventi didžiausius politinius, ideologinius, vasinius lūžius, po 50 totalitarinio rėžimo metų Lietuva, ieško būdų kaip siekiant kiekvieno žmogaus socialinės gerovės, individų socialinio įgalinimo, mokymo patiems spręsti iškilusias problemas. Šiuo atveju ypatingas vaidmuo, pasak...

Ugdymas – socialinis reiškinys, nuėjęs ilgą vystymosi kelią ir 20 amžiaus pabaigoje tapęs ypač reikšmingu ir pakankamai sudėtingu. Ugdymas visais laikais buvo skirtingai interpretuojamas ir kiekvienas autorius turėjo savąjį ugdymo supratimą.
Temos aktualumas: Ugdymas yra neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, kurio dėka jis tobulėja. Taigi, skirtingų epochų laikotarpiais, egzistavo ir skirtingos ugdymo idėjos, kurias vertinga žinoti. Žinant kokios ugdymo idėjos egzistavo seniau, galima palyginti su šių laikų keliamomis idėjomis.
Tikslas – aptarti P. Jusevičienės kygoje „Ugdymo mokslo raida: Nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos“ keliamas socialinio ugdymo idėjas ir naujaisiais laikais keltas ugdymo idėjas.
2. Panagrinėti Palmyros Jucevičienės knygą „Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos“.
Metodai – mokslinės literatūros analizė.
Spartūs ekonomikos ir politikos poslinkiai darė įtaką žmonių mastysenai, bendravimui ir veiklai. Mokslą daugiau domino santykiai, o ne faktai. Vis daugiau dėmesio pradedama skirti užmokykliniam žmogaus ugdymui, plečiamas šių institucijų tinklas, ugdoma įvairiose ontogenezės pakopose. (4)
Pragmatinės pedagogikos svarbiausias reikalavimas – asmeninė nauda, vidinis pasitenkinimas. (4) Taigi pragmatinės pedagogikos teoretikas buvo amerikiečių filosofas idealistas, kuris padarė didelę įtaką JAV buržuazinei filosofijai, sociologijai, estetikai, pedagogikai, Džonas Diujis. (2) Dž. Diujo teigimu, vaikas mokykloje ne vien tik rengiamas socialiniamgyvenimui, o jau gyvena šį gyvenimą. Todėl mokykla turi būti organiškai susieta su socialine aplinka, savo veiklą organizuoti pagal artimos aplinkos pavyzdį. Vaiką pradėta laikyti auklėjimo ir mokymo objektu.
Visuomenės pažangą jis siejo su mokykla, asmenybės tobulėjimu, tačiau pirmenybę teikė mokyklai, organizuotam ugdymui. Tad norint tobulinti visuomenę, reikia tobulinti individus. Ir tai padaryti gali tik mokykla. Mokyklos pašaukimas yra vygdyti savo socialinę paskirtį, remti esamą socialinę santvarką, garantuoti normalią, ramią socialinę raidą. (4)
XX a. viduryje, ypač jo antrojoje pusėje, atsirado įvairių socialinės pedagogikos krypčių bei mokyklų: pedagoginė sociologija, ugdymo sociologija, auklėjimo sociologija, lavinimo sociologija, švietimo sociologija ir kt. Vienos socialinės pedagogikos kryptys daugiausia nagrinėja įvairių užmokyklinių švietimo, kultūros įstaigų jaunosios kartos bei visų žmonių socializavimą lokalinės aplinkos sąlygomis ir neliečia organizuoto...