Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ yra kalbama apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo valdymo laikus. Kūrinys parodo, kad karalių galios ir valdžios troškimas labai paveikia ir pakeičia jo asmenybę ir bendravimą su aplinkiniais. Šis valdžios troškimas apsvaigina Mindaugą ir jis tampa neprognozuojamas, kenkia sau, bei aplinkiniams.
Mindaugo santykiai su aplinkiniais pradėjo byrėti tada, kai jis pajuto galios skonį ir pradėjo visiškai kitaip elgtis negu ankščiau, prieš atėjimą į valdžią. Morta ir Mindaugas buvo karštai vienas kitą įsimylėję ir norėjo būti kartu, tačiau Morta jau buvo susituokusi ir tai trukdė jiems. Mindaugas liepė Mortai nužudyti jos dabartinį vyrą, kad jie galėtų būti kartu, tačiau iš tikrųjų Mindaugas tai daro ne dėl jų santykių, o dėl savęs, kad būtų kuo mažiau pasipriešinimo jam vienijant Lietuvą. Vėliau kai kalbasi Mindaugas ir jo dukra yra atskleidžiama, kad Mindaugas taip nemylėjo Mortos kaip atrodė iš tikrųjų, todėl galima suprasti, kad Mindaugas pradeda meluoti, ko ankščiau jis nedarė. Mindaugas taip pat prisižadėjo pakelti kalaviją tik tada kai reikės ginti tėvynę, žmonių gerovę, bei Dievų garbę, tačiau jis kalaviju aiškinasi ir mažiausias iškilusias problemas. Mindaugo brolis Dausprungas taip pat mato, kad jo brolis, ankščiau buvęs geras ir doras, pradeda į viską žiūrėti lyg jam būtų norima pakenkti ir supranta, kad jis pražudė savo artimiausius norėdamas gero Lietuvai. Mindaugas net pagrobia Dausprungo šeimą, galvodamas, kad Dausprungas bendradarbiauja su jo priešais. Tai labai paveikia santykius tarp brolių, nes nebelieka to šeimyniško ar artimo pasitikėjimo, kuris yra labai svarbus aplinkoje, ypač šeimoje. Mindaugo meilė tėvynei yra naudojama kaip pasiteisinimas dėl visų žudymų ir ištrėmimų. Galima suprasti, kad šios Mindaugo savybės kenkia ne tik...

Jonas Biliūnas lietuvių literatūroje įtvirtino klasikinės novelės modelį. Bet skirtingai nuo rašytojų epikų, J.Biliūnui svarbus ne pats įvykis, o sukrėsta žmogaus psichika. Jis pasakoja pirmuoju asmeniu, autorius artimas pasakotojui, ypač autentiški vaikystės prisiminimai. Dažnai pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, novelės subjektas.
„Ubagas“ yra vienas iš dviem paskutiniais gyvenimo metas sergančio rašytojo sukurtų apsakymų. Kiti panašiu laikotarpiu sukurti kūriniai – „Lazda“, „Joniukas“, „Piestupys“, „Brisiaus galas“ – ypač liūdni ir graudūs.
J.Biliūno „Ubagas“ - puikus klasikinės novelės pavyzdys. Jame į aplinką žvelgiama pasakotojo akimis. Peizažas padeda atskleisti veikėjo būseną. Iš paukščių čiulbėjimo jaučiame melancholiją, faktas, kad veikėjui gera būti tėvynėje, graudina. „ graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“ – tai frazė, kuria atskleidžimas pasakotojo požiūrį į pasaulį. Gamtos vaizdas apibendrinamas grįžusio kareivio į tėviškę akimis. Tačiau yra pasakoma, kad pasakotojas – ne kareivis.
Pasakotojas pastebi netoli slankiojantį ubagą. Nelauktai pasirodęs elgeta vaizduojamas subjektyviai. Jis yra netipiškas ubagas. Pasakotojui senelio išorė ir elgesys pasirodo keistas ir neįprastas, nes elgeta elgėsi ne taip, kaip elgiasi tikri ubagai – buvo nedrąsus, neturėjo išpuoselėtos lazdos, nėjo pasiramščiuodamas, meldėsi labai kukliai ir graudžiai. Sabaliūno elgesio aprašymas atskleidžia kuklumą, nedrąsumą, sutrikimą. Pasakotojas paklausia senelio ko jis rauda ir iš kur jis esąs. Pasakotojas kalba nemandagiai, nes iš pradžių senelio neatpažįsta ir mano, jog tai eilinis ubagas.
Tačiau staiga pasakotojas išgirsta iš ubago lūpų, jog jis esąs Petras Sabaliūnas, kurį vaikystėje pasakotojas taip gerai pažinojęs. Tuomet veikėjo požiūris pasikeičia, jį aplanko vaikystės prisiminimai, kalba mandagiau nei iš pradžių. Iki šiol pasakotojas apie Petrą Sabaliūną žinojo, kad jis kadaise buvo pasiturintis žmogus, turėjau daug bičių kelmų, kad jas, kaip ir mažus vaikus, labai mylėjo, vaikams per bičkuopį visuomet duodavo kvepiančio medaus korį. Taip pat žinojo, jog turėjo sūnų ir dvi dukteris. O pats Sabaliūnas buvo dosnus, sąžiningas, nepavydus žmogus. Jo šeimoje visada buvo vienybė ir santarvė. Įterpdamas pasakojimą apie bites,...

Visame romane „Balta drobulė“ Antanas Garšva sprendžia daugybę egzistencinių klausimų. Vienas jų - ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį? Dažniausiai rašytojai labai vertina moters meilę, nes iš jos gauna įkvėpimą kurti, taip pat Garšvai „Moterys tebuvo epizodai“, „gyva medžiaga“, jos poetui buvo tik įrankis įkvėpimui užtikrinti.
Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais, kaukių vakarėlyje. Jausmai, kuriuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir nesuprantami. Ji išmoko jį pajusti gyvenimo malonumus, apgaudinėti, meluoti, mylėti („Noriu vesti Jonę. Noriu vaiko. Noriu būt laimingas. Gyventi noriu“). Jonė lieka kaip moters idealas ir jaunystės prisiminimas („Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi“; „Aš supratau teoriškai: laimėjau Jonę jos atsisakęs“).
Ženia - trumpa Garšvos patirtis su nieko nereiškiančia laisvo elgesio mergina („Aš mylėjau Jonę. Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią"). Ji buvo poetui tik sekso objektas, kuris teikė aštresnį pasaulio suvokimą bei aprūpino jį medžiaga kūrybai.
Kita mylima moteris – Elena. Sutikęs ją, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti kūrybą ir šeimą. Išpažindamas meilę Elenai pagrindinis veikėjas tarsi susilieja su dievybe: „Dieve mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu". Garšvai atrodo, kad jo mylimoji yra sutverta "moteriško Dievo". (Moteris- gyvenimo šviesulys, varomoji jėga, kuri verčia judėti į priekį). Elena idealizuojama, vaizduojama kaip grožio simbolis, uždrausta siekiamybė, ji poetui yra pagrindinis įrankis įkvėpimui užtikrinti („Ir man sunku, nes nebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?"). Taip...

Kristijonas Donelaitis- Švietimo epochos europos rašytojas, lietuvių literatūros klasikas. Epinė poema „Metai“, parašyta hegzametru, yra žymiausias jo kūrinys. Jame aprašomas Mažosios Lietuvos 18a. būrų gyvenimas.Kūrinyje yra didaktinių posakių, o moralizmas siejamas su Baroko epocha. „Pavasrio linksmybių“ ištraukoje apie lakštingalą pabrėžiamas neatskiriamas žmogaus ryšys su gamta, bet labiausiai- paukštės išskirtinės savybės, kurios yra pavyzdys būrams.
Pirmojoje ištraukos dalyje pasakotojas išskiria lakštingalą iš kitų paukščių, taip pabrėždamas jos ypatingumą. Tai parodo priešinamoji dalelytė „bet“, kuria poetas pradeda ištrauką. Veiksmas vyksta „nakties čėse“, kai visi miega. Na, o lakštingala „budėdama garbina Dievą“- tarsi atlieka visų pareigą. Nakties laikas, kai tylu, pasirinktas tam, kad nepaprastas balsas būtų išgirstas. Žiemą paukštė kartu su būrais ilsisi, o pasakotojas nuolat sakydamas „mes“ ir „tu“ pabrėžia gamtos ir žmonių vienybę. Kreipinys „paukšteli miels“ rodo, kad pasakotojas į lakštingalą žiūri kaip į sau lygią, Deminutyvas „paukšteli“ ir epitetas „miels“ pabrėžia devynbalsės mielumą. Atėjus pavasariui lakštingala pradeda dainuoti „nutvėrusi vamzdį“ ir savo balsu lengvina būrų darbą. Tai leidžia mums į darbą pažvelgti kaip į vertybę, o ne kaip į sunkumą. Taigi lakštingala vaizduojama kaip darbinga, pareiginga, o tokios vertybės turėtų būti pavyzdys būrams.
Antroje ištraukos dalyje pasakotojas labiausiai išaukština lakštingalos išskirtinį balsą, Kreipiniu „gaidel“ jis tarsi užmezga dialogą su lakštingala kaip su žmogumi. Na, o deminutyvinė forma (gaidel)...

Pastraipa: „Mamatės paveikslas Šatrijos Raganos „Sename dvare“.
Šatrijos Ragana savo kūrinyje „Sename dvare“ sukūrė idealios motinos paveikslą. Kaip leidžia teigti apysakos lyrinė įžanga ir pabaiga, rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į prarastą aukso amžių – savo vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Kūrinyje vaizduojama mamatė Marija be galo atsidavusi savo vaikams, ne savo pomėgius, o jų auklėjimą laiko didžiausia savo pareiga. Mamatei svarbiausia užauginti dorus žmones. Koks gi tas auklėjimas? Rašytoja, pati būdama puiki pedagogė, atskleidžia krikščioniškųjų vertybių ugdymo svarbą, auklėjimą, paremtą Biblijos mokymu. Mamatė aiškina, kad reikia daryti gerus darbus, tada vaiko sieloje užauga daug auksinių plunksnelių – tai patinka Dievuliui. Mirus Kazelei, mamatė įkalba Irusią atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad savo geriausiai draugei jai nieko negaila. Netgi mirtis vaikams nėra baisi – mamatė išmokė tikėti pomirtinio gyvenimo grožiu, tad išsiskyrimas bus laikinas. Be to, mamatė – lietuvybės puoselėtoja. Vaizduojamas kūrinio laikas – XIX a. pabaiga, spaudos draudimo metai. Mamatė nori, kad jos vaikai prisidėtų prie tautinio atgimimo. Ji sako, kad vaikai turi mokytis lietuvių kalbos, privalo išmanyti savo krašto istoriją. Doras žmogus, anot mamatės, turi būti patriotiškas. Mamatė ugdo vaikų meninį skonį. Visi trys vaikai noriai klausosi mamatės skambinamų klasikinės muzikos kūrinių. Meno grožį jaučiantis žmogus ir elgiasi dažniausiai dorai. Didelę reikšmę auklėjimui turi veikėjų ryšys su gamtos pasauliui. Jų apsilankymas dauboje – įspūdingame gamtos kampelyje – atskleidžia tikėjimą gėriu. Vaikai gėrisi žydinčiais augalais, žaliuojančiais medžiais ir tiki, kad čia gyvena geroji žynė, sauganti šitą grožį ir daranti gerus darbus. Taigi šiame kūrinyje ideali motina tai krikščioniškos pasaulėjautos asmenybė, ugdanti dvasines vaikų vertybes.
Pastraipos įvertinimas – darbas grupėmis.
• Ar tinkamas teiginys? (pabraukite vienu brūkšniu, pakomentuokite; pasiūlykite savo tezę).
• Ar aiškūs pastraipos akcentai? (sunumeruokite Mamatės bruožus, pakomentuokite; praplėskite savo teiginiais).
• Ar teiginiai pastraipoje pakankamai išplėtoti? (ar yra bruožo...

Marcelijus Martinaitis – vienas svarbiausių lietuvių XX a. antrosios pusės rašytojų. Jo poezijai būdinga ezopinė kalba – perkeltinių prasmių stilius, prieštaraujantis esamam rėžimui. „Kukučio baladės“ – į daugelį kalbų išvestas Martinaičio eilėraščių rinkinys, kurio herojus Kukutis yra mitinis veikėjas groteskiškai, ironiškai, žaismingai išreiškiantis savo filosofiją, bei užsidedantis istorinių veikėjų kaukes.
Eilėraštis „Kaip kukutis protą atgavo“ grindžiamas groteskais, bei paradoksais. Kukutis yra mitinė asmenybė, atspindinti gyvenimą. Todėl jis būna ir pakartas ir miręs, o už kurio laiko vėl gyvas: „O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą“. Tokiais paradoksais autorius atskleidžia Kukučio esmę – jis nėra įprastas žmogus, jo paskirtis – parodyti žmones iš vidaus, įsikūnijant į juos, bet kartu ir iš šalies, kai vis keičiamas įsikūnijimas.
Lyrinis subjektas – Kukutis eilėraščio pradžioje įkūnija žmogų, kuris mąsto apie tai ką nori mąstyti, savo mintimis aprėpia pasaulį nuo jūros gelmių iki dangaus platybių: „Kai dirbau žemei dangų,| o jūrai dugną dėjau“. Tačiau atėjus įsibrovėliams šis Kukutis miršta: „ant kaklo pančius dėjo po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė“. Šią mirtį suprantame kaip laisvo žmogaus mirtį, atėjus okupantams. Laisvės praradimo įspūdį išryškina Blinstrubiškių motyvas – tarpukario metais ten gyvavo dvaras, jis buvo kultūros, aristokratiškumo simbolis. Kai žmonėse buvo numalšintas laisvos minties troškimas, jei tapo paklusnūs: „O kai mane pakorė,|tuoj atėjau į protą:|atsižadėjau žemės,|dangaus ir Lietuvos“ Groteskiškai atskleisdamas žmonių laisvės atisakymas vardan gyvybės, lyrinis subjektas...

Juozo Tumo – Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindiniam veikėjui Mykoliukui meilė reiškia gyvenimą. Apysakos pradžioje vazduojamas „meilės trikampis“ tarp maždaug dvidešimtmetės Severjos Pukštaičios, keturiasdešimtmečio Mykolo Šiukštos ir maždaug penkiasdešimtmečio Rapolo Geišės. Jų socalinė padėtis vienoda, jie visi baudžiauninkai, tik Rapolas dar ir dvaro tijūnas. Mykoliukas – silpnas, nevyriškas, jautrus žmogus. Tai puikiai pastebima ir iš to, kaip jis reaguoja į jo ir Severiūtės meilę. Mykoliukas ir Severiotė vis „netyčia“ susitinka, jis vis griežė jai. Taip įsižiebė meilė. Netikėtas istorijos vingis – visiškai netikėtai tarp dviejų įsimylėjelių stoja Geišė. Mykoliukas, norėdamas Severiūtei geresnės, užtikrintos ateities, nesiima jokių veiksmų, mano, jog su Geišė ji bus laimingesnė, jos ateitis užtikrintesnė, ji būtų turtingesnė. Todėl Rapolas pasiperša Severjai, o laikantis tradicijų ji atsisakyti negali, juolab, jog Mykliukas nesiima veiksmų. Vėliau ir pats Mykolas sužino apie įvykusias piršlybas, ir tuomet prasideda jo pirmieji pokyčiai – ši žinia nutirpiną jį lyg perkūno srovė (žaibas, kaip žinia, yra mirtinas), sublogsta fiziškai – „silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime“. Vėliau tai patvirtina ir pati būsimoji nuotaka – įeina į Šiukštų namus lyg...

Novelėje yra vaizduojamas darbas Siloso duobėje, kurioje dirba trys traktorininkai vyrai, kelios moterys, studentas ir dar vienas vaikinas ilgu kaklu. Pietų metu traktorininkai prisėda prie moterų, o du iš jų ima priekabiauti prie ilgakaklio, nes šis nieko nevalgo, tik žolę. Vyrai ima tyčiotis iš jo, abejoja jo vyriškumu. Galiausiai abu traktorininkai pradeda konfliktą – užsipuola niekuo nenusidėjusį vaikiną, o trečiajam, geležinių rankų traktorininkai, liepia studentui , kuris šoko į muštynes ginti ilgakaklio, užlaužti rankas. Galiausiai vyrai, fiziškai ir moraliai išniekinę savo auką ir iš jo išsityčioję, nutraukia smurto aktą ir eina dirbti toliau.
Siloso duobės paskirtis - maisto duobės gyvuliams paskirtis, kur gali atvažiuoti traktoriai ir sukrauti nupjautą žolę gyvuliams. Na o šiame kontekste Siloso duobė gali simbolizuoti išniekintų vertybių griūtį, moralinį nuosmukį ar net sužvėrėjimo simbolį. Smurto scena vyksta prie Siloso duobės, traktorininkai pažeidžia moralumo ribas, na o studentui puolus ginti auką, smurtas tik paaštrėja.
Autorius nesuteikia vilčių, jog kažkas gali pasikeisti, jog galimas išsigelbėjimas iš šio smurto.
Užpuolėjas, pirmasis puolęs į smurtą prieš ilgakaklį – antagonistas, smurtautojas.
Storasprandžio draugas, užtarėjas, taip pat puolęs į smurtą prieš vaikiną – antagonistas, smurtautojas.
Dvi draugės, pasyvios veikėjos, užima stebėtojo vaidmenį.
Ilgakaklio vaikio
Auka, liesas vaikinas.
Naivių akių studento
Vaikino užtarėjas, ginėjas, bandęs jį apginti nuo užpuolikų.
Autoriaus- pasakotojo
Autorius yra stebėtojas ir scenos vertintojas, sutinkantis su studento pozicija.
Geležinių rankų vyrukas
Taip pat atlieka antagonisto vaidmenį – palaiko smurtaujančius traktoristus, užlaužia studento rankas, jį sulaiko, kad negalėtų sustabdyti smurto prieš baltakaklį.
3.Kodėl baltakaklis tampa auka?(2t.)
Vaikinas tampa auka, kadangi jis skiriasi nuo kitų darbininkų savo išskirtiniu būdo bruožais (drovumu, švelnumu, svajingumu – jis pietų metu žvelgia į tolį) ir savo elgesiu (jis nepietauja, kremta žolę, kol kiti valgo lašinius, nekreipia dėmesio į šalia sėdinčias Jogasę ir Vincę) – jis nepritampa prie darbininkų. Tiek storasprandis, tiek mėlynakis traktoristai nesugeba suprasti vaikino išskirtinumo, todėl imasi smurto – jie tarsi vadovaujasi idėja, jog kažko nesuprasdami, jie turi tai sunaikinti,...

Juozas Aputis – iškiliausias sovietmečio moderniosios psichologinės novelės ir apysakos autorius, kurio prozoje tikroviškai bei meniškai vaizduojama žmogaus socialinė aplinka, kaimo buitis, tačiau didžiausią dėmesį rašytojas sutelkia į žmogaus psichologinę būseną, jo išgyvenimus ir samonės procesus.
Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ atskleidžiamas sunkus žmogaus gyvenimo tarpsnis – gimtųjų namų palikimas, kartu ir šeimos dalelės atsiskyrimas. Suaugusi dukra išvažiuoja mokytis ir palieka tris šeimos narius. Novelėje kalbama apie sunkų išsiskyrimo graudulį, kurį kiekvienas personažas išgyvena kitaip.
Erčia – tai iškirsta miško laukymė, kurioje stovi sodyba. Novelės pavadinime erčios, kaip tuščios vietos įvaizdį, nustelbia vandens – gyvybės ir energijos šaltinio realija, kurią dar pagyvina epitetas „gaivus“. Miško laukymė – tai saugi ir jauki vieta, kurioje verda visas šeimos gyvenimas, todėl novelės personažams ji yra ypatingai svarbi. Dukrai išvykstant erčioje atgyja visi svarbiausi prisiminimai, čia susiduria du laiko klodai – praeitis ir dabartis. Vaikštant po įsimintinas vietas, šeimos nariams atgyja seniai išgyventos emocijos, šviesiausios akimirkos („tėvas po daugelio metų buvo vėl jaunas“).
Novelės erdvės centras – sodyba erčios viduryje, kurioje praleistas visas gyvenimas, pažįstamas kiekvienas kampelis. Pradžioje vaizduojama uždara namų erdvė („motina užlipo ant aukšto“), kurią nuo išorinės erdvės sieja langas. Motina savo žvilgsniu kartu sujungia ir šias erdvės ir laiko klodus, regi savo dukras mažas lakstančias kieme ir jau paaugusias, einančias prie užtvankos. Noveles erdvė plečiasi iš kambario persikeliant į miško laukymę, kurioje tėvas apmąsto savo praeitį, motina ganykloje gniaužia išaugtinę dukters suknelę, o vyresnioji dukra apmąsto savo išėjimą. Nors visi žmonės su savo išgyvenimais išsiskirstę po visą erčią, juos atgal sugrąžina bendras tikslas – meilė ir pagarba artimui – visi jie sugrįžta atgalios į sodybą.
Pagrindinis novelės įvykis – tai vyresniosios dukters išvykimas, tačiau šioje scenoje svarbiausia ne veiksmas, o emocijos, kurias jis sukelia kiekvieno šeimos nario sieloje. Dukrą išlydi visa šeima – tėvas, motina, mažoji sesutė – ir netgi augintinis šuniukas. Išsiskyrimo epizode išryškėja...

The topic of my individual talk is “My Town”. The given chart represents information of a survey “What are the biggest problems in your town / neighbourhood?”. From the first glance at the chart, I can claim that the majority, to be exact 54 percent, of the respondents see litter on the streets as one of the most important issues in their towns. The numbers reveal that people would like to have more sports grounds in their neighbourhood, this issue was chosen by 31 percent of the respondents. It can be seen from the chart that broken pavements also disturb people’s everyday lives, this problem was marked by 20 percent of the respondents. And the same percentage claim that homeless cats and dogs is one of the biggest problems. Thus, the biggest problem in towns is claimed to be litter in the streets.
When it comes to my town, I do not see litter on the streets in my neighbourhood, this problem isn’t occurring us. I can be proud of the system of recycling in our town, containers for paper, glass and plastic are almost in every street and easily reachable. However, I miss some attractive places where young people could meet and talk about things: we only have one good pizzeria, where we can enjoy our time and eat tasty pizzas or salads, but it’s full almost every time. Thus, in my opinion, the biggest problem in my neighbourhood is a lack of good pizzerias and restaurants.
Talking on the whole, I think that there are several things that could make our neighbourhoods more attractive. The first think we could do is making more places for young people to spend their free time together, not to become virtual people, who spend their time communicating with their computers. For example, how I...