XVIII amžiaus Švietimo epochos poeto Kristijono Donelaičio poema „Metai“ skatina imti pavyzdį iš gamtos, nes gamta yra geriausia gyvenimo mokytoja. Žmogus gamtoje ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Šioje poemoje gamta yra dažnai personifikuojama, jos dalys vaizduojamos kaip gyvos būtybės: „laukai ledais užsikloję miega“, „žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“ . Tai suteikia kūriniui dinamikos. Taigi, remdamasi šiuo kūriniu, atskleisiu, kokia yra gamtos ir žmogaus sąsaja.
K. Donelaičio „Metų“ būrų bendruomenė iš gamtos mokosi santarvės, kuklumo, džiaugsmo bei darbštumo, kuris yra labai akcentuojamas poemoje. Žmones puoselėjančius šias vertybes, gamta apdovanoja, o tuos, kurie yra tingūs, nedori baudžia: duoda prastesnį orą, išaugina nederlingą derlių. Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Arčiausiai Dievo yra gyvūnai, paukščiai – jie moko žmogų gyventi ir tenkintis mažais dalykais, atėjus laikui šaukia dirbti. Gandrų epizodas moko darbštumo, džiaugsmo, gandras, parskridęs iš šiltųjų kraštų, buvo linksmas „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“ . Grįžę ir radę sugriuvusį lizdą, jie iškart imasi darbo: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Taip...

Tiek senoveje, tiek ir dabar žmonėms gamta - tai viskas. Ji tarsi antroji motina. Joje labai lengva išreikšti savo jausmus: gali dainuoti, o gamta tau pritars, gali verkti, o gamta tave guos. Gamtoje žmogus randa save, suvokia gyvenimo prasmę. Kokiame kūrinyje nėra gamtos. Juk rašytojai, poetai dažnai savo mūzomis laiko gamtos tvarinius. Pavyzdžiui, Vaižgantui gamta - Pasaulio Kūrėjo šventykla. Gėtei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nieko nei virš jos, nei už jos.
Visi ieško įkvėpimo gamtoje, nes gamtos grožis gražiausias, didingiausias. Argi būtu gražus toks pasakojimas, kuriame vaizduojami tik elektroniniai prietaisai ir ju reiškiniai? Manau, kad skaityti tokį kūrinį būtu neįdomu, viskas būtu šalta, nemiela, netikra… Gamta randa kalbą su žmogumi, moka išklausyti. Kiekvienas gamtos tvarinys su žmogumi bando kalbėti, bet retas įsiklauso į beržų šniokštimą, lietaus plaunamą žolę, klykaujančią gervę. Šiuolaikinis žmogus užspęstas į urbanistikos glėbį, prisitaikęs ryti dulkes ir ašarotomis akimis žvelgti į mirgantį televizoriaus ekraną. Retas kuris nusprendžia įsikurti gamtos prieglobstyje prie kokio nors ežero kranto ar miško pakraščio. O juk taip gera kas rytą atsikėlus klausytis paslaptingos gamtos kalbos, stebėti kaip teka saule...
Kasdien turėtume nors trumpai pabūti gamtos prieglobstyje ir pajusti tą nuostabų jos grožį, teigiamas emocijas, energijos antplūdį, pozityvių minčių polėkį, bet norint pajusti tą kompleksinį gamtos gėrį, būtina sureguliuoti savo mintis. Mastydami vien tik apie darbą, šeimą ir kitus rūpesčius nepajusime to gamtos teikiamo džiaugsmo.
Ikvėpimas priklauso nuo nuotaikos, o žmogaus nuotaikai pirmiausia turi įtakos medžiai ir jų forma. Ąžuolai skatina kūrybinės minties...

Mykoliukas sėdi paantvalnyje patogiausioj jam sėdynėj, ant ežios, kelius paklojęs minkštoje pievoje. Jis jaučiasi slogiai, liūdi. Lyg našlaitis - neturi nei motutės nei mergelės. Tačiau gamta jį guodžia. Autorius tai išreiškia švelniai sakydamas: “Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą...” Švelni pieva, saulė leidžiantis pamažu žėmyn, Mykoliuką nukelia į kitą erdvę - ne į tikrovę, o jo pačio pasaulį. Jis groja. Kartu su juo groja ir žiogas - jo gamtos brolis. Visur tylu, aplinkoje tik Mykoliukas ir žiogas, jie abu groja gamtai.
3. Mykoliuko ir Severjos susitikimas. Gamtos žiogas Mykoliukas, atėjęs pakalnėje grojo smuiku. Visas miškas gaudė nuo jo dainos. Severja, šįkart be draugių, vis greitesniu žingsniu eina į griežiantįjį. Nieko nesakius prisėdo šalia ir ėmė smilgeles, ašarėlęs smaugyti. Abu sedėjo dviese – Mykoliukas, Severja. Juos palaikė visi gyviai vis pasisveikindami, pieva glostydama jų kūnus. “Taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai keičias į šalis, iš sunkumo lėpsta.” Tačiau jų išsiskleidusios meilės žiedus kėsinasi nuraškyti ir išmesti nuvysti. Tai Mykoliukas pajaučia pamatęs Geišę Tijūną ateinant. Nuvyto ir Severiutės smilgelės rinktos Mykoliukui, numestos ant pievos. Tik ji nieko neįtardama gerėjosi nekensmingais žiogeliais pievoje.
Rapolas ir gamta.
1. Geišė Rapolas - dėdė. Bene visą savo gyvenimą buvęs piktuoju Tijūnu, tapo švelnus, rūpestingas Karšinčius - dėdė. Dėdę Rapolą ir Adomuką siejo gamta. Vasarą abu dykinėjosi po laukelius, po pieveles, miškelius. Prie kiekvieno vis ilgam užsibūdami. Dėka Rapolo, Adomukas turėjo daug laiko susibučiuliauti su krūmais, medžiai, pievomis ir visais gamtos gyviais. “-Dėdė,- sako,-...

Literatūroje jau nuo XVIII a. gamta buvo vaizduojama kaip namai, ramybės ir maisto šaltinis, kur žmonės galėjo ne tik naudotis gamtos gėrybėmis, bet ir pasisemti susikaupimo, harmonijos bei įkvėpimo. Šių dalykų pasisėmė ir daugelis Lietuvos rašytojų. V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ ir eilėraštyje „Rudenio naktį“ parodo, kaip gamta žmogui padeda atrasti save, o A. Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.
Gamta gali būti labai glaudžiai susijusi su žmonių problemomis, kasdienybe ir džiaugsmu. Tokį žmogaus ir gamtos artumą vaizduoja XX. a. rašytojas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje gamtos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su žmonių gyvenimu ir tarsi pats autorius vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę, pats autorius M. Katiliškis, jautė stiprų ryšį su gamta, svetimoje šalyje jam buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, ramybės ieškojo gamtoje, todėl sukūrė lietuvišką sodybą apsodintą medžiais. Pats rašytojas teigia: „Mat gamta, kaip Dievo kvėpavimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia viską, kas nereikalinga ir negera.“ Kūrinyje metų laikų kaitą vaizduoja ir žmogaus gyvenimo kaitą, pavasarį prasidėjo Agnės ir Tiliaus tyra meilė, o ir pats pavasaris tarsi sprogstantis pumpuras, šiltas ir gražus, o rudenį prasideda gaisrai ir Tilius išduoda Agnę, šiame etape pasibaigia lietuvio gyvenimas miške, kai žmonės turi atsiverti naujovėms bei laisvei, o žmogus tam dar nepasiruošęs, dėl šios priežasties žmonių gyvenime atsiranda painumas. Kūrinyje miško vaizdai padeda atskleisti veikėjų charakterius, Agnė: „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“) ir Tilius: „ Jo vaikystės pasaulis talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“, miškas tampa puiki išraiškos priemonė. Miškas kūrinyje labai glaudžiai susijęs su veikėjų gyvenimu, nykstant miškui, tolstant nuo jo, žmogus praranda tradicines vertybes. Taigi, Marius Katiliškis kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja gamtą, kuri nėra vien tik veiksmo scena,...

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai, akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Gamta naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Žmogus, kuris nori pailsėti nuo kitų, pabūti vienas, pamastyti, ieško tam vietos gamtoje. Tik gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą.
Gamta žmogui suteikia visko, ko jam reikia. Gamtą galime vadinti ramybės, įkvėpimo šaltiniu. Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, kuriame vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias. Poemoje vaizduojamas senovės Lietuvos miško gyvenimas. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją , giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Ši poema svarbi tuo, kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Poeto Antano Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis subjektas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis.
XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo...

Nuo pačių seniausių laikų, gamta buvo svarbi žmogui. Jos suteikiamos dovanos, tokios kaip ramybė, harmonija, gamtinis grožis, yra ypač reikšmingos. Turbūt todėl gamta yra taip dažnai vaizduojama įvairių rašytojų, poetų kūriniuose, ypač ryškiai romantizmo epochoje. Lietuviui gamta, tai didžiausias turtas, todėl ir lietuvių literatūroje gamtos tema yra itin svarbi. Poetai Antanas Baranauskas, bei Kristijonas Donelaitis, savo poeziją puošė spalvingais žodžiais apie gamtos grožį, jos unikalumą, leido suvokti gamtos paveikslą kitokiomis spalvomis.
Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ atskleidė, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta, kaip ji atgaivina žmogų dvasiškai. A.Baranauskas yra romantizmo epochos rašytojas, o šiai epochai yra būdinga tai, kad gamta bei dvasinis pasaulis yra sugretinami : dvasiškumo ieškoma gamtoje, gamta ramina žmogų. Būtent tai galime pastebėti “Anykščių Šilelyje”. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją, išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus, kuriuos labai detaliai apibūdino savo poemoje. Jis teigė, kad gamta tai tarsi antri namai, o žmogus naikindamas gamtą naikina pats save. Su konkretumu, bei ypač pakiliais žodžiais A.Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Čia miškas vaizduojamas kaip lyrinio subjekto jausmų erdvė, jo vaizduose poetas pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, atvėrė dvasines gelmes, skatino susimąstyti. Dažnai miške žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, troškimus, arba pasakodavo savo bėdas ir vargus. Be miško lietuvio “dūšia” skursta. Taigi, pagal Antaną Baranauską ir jo poemą “Anykščių Šilelis”, gamta, miškas yra lyg šventovė, prieglobstis žmogaus sielai. Poetas puikiai atvaizdavo stiprų dvasinį ryšį tarp žmogaus ir gamtos, jų vieningumą.
Kristijono Donelaitis savo didaktinėje poemoje...

Antanas Baranauskas, kaip poetas romantikas, gamtą vaizduoja kaip žmogaus dvasios atgaivos šaltinį. Vidurio lietuvių poetas romantikas kūrė XIXa. Būsimą poetą žavėjo graži gimtojo Anykščių krašto gamta. A. Baranauskas siekė apginti lietuvių tautiškumą bei išsaugoti niokojamą šilelį, todėl parašė lyrinė romantinė poema ,,Anykščių šilelis“. Poemos žmogus ilgisi šilo kaip sielos atgaivos šaltinio. Lyrinis subjektas dabarties šile aplink regi tik tuštumą: „visa prapuolę“, liudija (500) sielvartą, nuoskaudą. Tik netekęs šilo lyrinis subjektas supranta, koks jis jam yra svarbus. Savo liūdesį ir nuoskaudas išreiškia epitetais: „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Autorius vaizduoja buvusio, dabar jau iškirsto miško grožį ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo - nuklota dykynė. Taip pat poemoje pilna retorinių klausimų: „Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,/ Katrų čilbančių teip ramu klausytis?/ Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?/ Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?“ Grįždamas į prisiminimus, į praeities šilą poemos lyrinis subjektas atranda sielos palaimą. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, visu grožiu šilelis švyti tik vidinėje erdvėje: ,,Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria,/Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,/Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Autorius poemoje ,,Anykščių...

Lietuviui gamta visuomet buvo svarbi ir artima, nes žmogui ji yra pasaulis, kuriame jis gali surasti prieglobstį, ramybės šaltinį. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir globėja. Ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje, nes tik gamtos dėka lietuviai iškentėjo sunkumus ir negandas, gamta žmogui tapo gyvenimo atrama.
Vienas ryškiausių švietimo epochos rašytojų Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ vaizdavo stiprų, artimą ryšį tarp gamtos ir būrų gyvenimo. Kūrinyje svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas, todėl poemoje yra aprašoma daug gamtos vaizdų, kurie lyginami su žmogaus gyvenimu. „Metuose“ pabrėžiama saulelės svarba – ji mylima, artima, gyvybės šaltinis. Savo atėjimu ji budina pasaulį, atneša šviesą šilumą. Kristijonas Donelaitis pabrėžia, jog gamta neskirsto, nesirenka žmonių rašydamas, kad blusos ir uodai visus vienodai kanda. Gamta yra žmonių mokytoja, todėl ypatingas dėmesys skiriamas gandrų porai – žmogui iš jų reikia mokytis darbštumo, pasitenkinimo kukliu maistu ir nepamiršti Dievo. Taip pat Kristijonas Donelaitis sako, jog reikia mokytis ir iš lakštingalos: paprastumo, kuklumo, pasitenkinimo tuo, ką turi. Kūrinyje „Metai“ autorius pabrėžia, jog reikia paklusti gamtos tvarkai, nes jos nesilaikymas yra žmogaus nelaimių priežastis. Kai kūrinyje prasideda rudens epizodas ir pradeda keistis aplinka, dar kartą parodoma, jog žmogus priklauso nuo gamtos, nes kai ji keičiasi – keičiasi ir žmogaus gyvenimas. Kristijonas Donelaitis poemoje stengėsi įrodyti, jog žmonėms iš gamtos galima daug ko pasimokyti, reikia ją mylėti ir dėkoti jai už jos gerumą, nes be artimo ryšio tarp gamtos ir būrų, jų gyvenimas būtų buvęs be galo sunkus.
Vienas žymiausių lietuvių romantizmo autorių Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė apie dvasinį miško ir žmogaus ryšį. Šiame...

Gamta, tai didžiulė Dievo dovana žmogui, nes be jos, žmogus negyventų o tik egzistuotų. Poilsis kiekvienam iš mūsų yra be galo svarbus, o mes jį surandame būdami tik gamtoje. Tikriausiai neatsirastų toks žmogus kuris nesidžiaugtų gamtos teikiamais malonumais. Gamta yra pati didžiausia mokytoja. Ji mus moko, moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji – mūsų mokytoja.
Visų pirma, gamta skatina žingeidumą, todėl joje gali atrasti save. Būdamas gryname ore žmogus tampa ieškotojas, tyrinėtojas, jam viskas įdomu. Gamtos grožis sužadina norą veikti. Kartais net nepastebime, jog gamtoje mes tampame visai kitokie: mažiau liūdnesni, mažiau prislėgti ir mažiau pasiklydę giliuose apmąstymuose. Žaluma išlaisvina mintis, skatina kūrybiškumą, lavina vaizduotę. Taigi gamta dažniausiai atveria kelią į naujų, įspūdingų potyrių bei jausmų pasaulį.
Taip pat, gamta visuomet glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo ritmu. Senovėje, taip pat dar ir dabar, gamtos procesų veikla susipina su žmogumi: pavasaris ir vasara – darbymečio metas, žiema ir ruduo – ramieji sezonai. Apie tai rašoma ir Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“. Gamtos pasaulis nuo žmogaus nepriklauso: tai atskiras, dinamiškas pasaulis. Viskas vis pasikartoja: kiekvieną pavasarį saulelė „budina svietą“, rudenį „nuo mūsų atstodama ritas“. Būrui gamta atrodo gyva: laukai ledais užsikloję miega, žemė rudenį įmirusi verkia, laukus glosto drungni orai. Jis nuo jos priklausomas, nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, pats gyvenimo būdas. Visiems gyviems organizmams gyventi yra daug lengviau, kai jie prisitaiko prie natūralių gamtos sąlygų. Taigi žmogus gyvena visiškoje harmonijoje ir jo gyvenimo ritmas yra susipynęs su motinos gamtos ritmu.
Be to, gamta įkvepia žmogų kūrybai. Be gamtos grožio žmogus praranda motyvaciją kurti,...

Vinco krėvės kūriniu ir bandysiu atsakyti, koks gi yra žmogaus ir gamtos ryšys.
neįmanoma pasijusti taip, kaip gamtoje, nes gamta tai ramybė. Ji priklauso visiems,
o ne kam nors vienam konkrečiai. Įvairiaspalvis kvepiantis laukas, medžių ošimas,
paukščių čiulbėjimas, upokšnio čiurlenimas... Ir to niekada neatstos virtualios
realybės akiniai ar nufilmuotas vaizdo įrašas. “Skerdžiuje” istorija pasakojama apie
pagrindinį veikėją skerdžių Lapiną; seniausią kaimo gyventoją, tačiau iki šiol mylintį
gyvenimą ir spinduliuojantį džiaugsmu bei energija.Jis yra įsitikinęs, jog mirs tuomet,
kai bus nukirsta jau daugel metų prie jo namų auganti liepa. Apie tokį jo kone
magišką įsikalbėjimą žino visas Pagirių kaimas.
Po linksmai atšvęstų krikštynų Lapinas ir Grainis baisiai susipyksta, nes, šio
nuomone, liepą reikia nukirsti dėl ant daržo metamo šešėlio. Lapinas iškeikia Grainį
ir išeina namo, nuoširdžiai netikėdamas jo žodžiais. Bet kitą dieną liepa jau guli
skersai daržo. Lapinas gal iš sielvarto, gal dėl amžiaus, gal dėl ligos netrukus ir
pasimirė. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistai atrodo, kad senelis mirė dėl medžio. Tiesą
sakant, juk tai ryškus žmogaus ir gamtos ryšio pavyzdys, juk čia aiškiai kritikuojama
nepagarba gamtai. Miškas Lapinui - šventa vieta. “Dažnai pasigailiu, kad tokių laikų
sulaukiau, kada žmonės net girių nemėgsta, švento miško nesigaili…” Šiais žodžiais
išreikšdamas susijaudinimą Lapinas atskleidžia savo melancholiškus jausmus. Miškų
naikinimas jį slegia. Lapinui gamta - tai jo tikrieji namai, o namai - šventovė, kurioje
gimsta geriausi atsiminimai, kuriamas gyvenimas. Senuko senoviniu tikėjimu medis
yra šventas, o jo nukirtimą prilygina žmogžudystei, gyvenimo harmonijos sugriovimui
bei prisiminimų atėmimui. Atimsi gamtą iš žmogaus, tai kas iš jo ir beliks... Juk
situacija praktiškai analogiška pavaizduotai V. Krėvės apsakyme.
Senovėje Baltų tikėjimo papročiu kertamo medžio ar skerdžiamo gyvulio būdavo
atsiprašoma, nes tai pristabdydavo besaikį gyvųjų organizmų naikinimą. Lapinui nėra
priimtina išvis kirsti mišką. Šventus dalykus - mišką- jis garbiną labiau nei Dievą.
Pastaruoju net nesidomi, tačiau visa širdimi myli medžius ir gamtą. Sugriovus
gamtos ir žmogaus harmonijos pusiausvyrą žmogaus gyvenime gresia dvasinis
išsekimas. Taip pat gamtos meilė įkūnija religingumą, nes žmogus...