J. Biliūno apsakymo „Ubagas“ analizė

J.Biliūno apsakymo „Ubagas“ analizė Jonas Biliūnas lietuvių literatūroje įtvirtino klasikinės novelės modelį. Bet skirtingai nuo rašytojų epikų, J.Biliūnui svarbus ne pats įvykis, o sukrėsta žmogaus psichika. Jis pasakoja pirmuoju asmeniu, autorius artimas pasakotojui, ypač autentiški vaikystės prisiminimai. Dažnai pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, novelės subjektas. „Ubagas“ yra vienas iš dviem paskutiniais gyvenimo metas sergančio rašytojo sukurtų apsakymų. Kiti panašiu laikotarpiu sukurti kūriniai – „Lazda“, „Joniukas“, „Piestupys“, „Brisiaus galas“ – ypač liūdni ir graudūs. J.Biliūno „Ubagas“ - puikus klasikinės novelės pavyzdys. Jame į aplinką žvelgiama pasakotojo akimis. Peizažas padeda atskleisti veikėjo būseną. Iš paukščių čiulbėjimo jaučiame melancholiją, faktas, kad veikėjui gera būti tėvynėje, graudina. „<...> graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“ – tai frazė, kuria atskleidžimas pasakotojo požiūrį į pasaulį. Gamtos vaizdas apibendrinamas grįžusio kareivio į tėviškę akimis. Tačiau yra pasakoma, kad pasakotojas – ne kareivis. Pasakotojas pastebi netoli slankiojantį ubagą. Nelauktai pasirodęs elgeta vaizduojamas subjektyviai. Jis yra netipiškas ubagas. Pasakotojui senelio išorė ir elgesys pasirodo keistas ir neįprastas, nes elgeta elgėsi ne taip, kaip elgiasi tikri ubagai – buvo nedrąsus, neturėjo išpuoselėtos lazdos, nėjo pasiramščiuodamas, meldėsi labai kukliai ir graudžiai. Sabaliūno elgesio aprašymas atskleidžia kuklumą, nedrąsumą, sutrikimą. Pasakotojas paklausia senelio ko jis rauda ir iš kur jis esąs. Pasakotojas kalba nemandagiai, nes iš pradžių senelio neatpažįsta ir mano, jog tai eilinis ubagas. Tačiau staiga pasakotojas išgirsta iš ubago lūpų, jog jis esąs Petras Sabaliūnas, kurį vaikystėje pasakotojas taip gerai pažinojęs. Tuomet veikėjo požiūris pasikeičia, jį aplanko vaikystės prisiminimai, kalba mandagiau nei iš pradžių. Iki šiol pasakotojas apie Petrą Sabaliūną žinojo, kad jis kadaise buvo pasiturintis žmogus, turėjau daug bičių kelmų, kad jas, kaip ir mažus vaikus, labai mylėjo, vaikams per bičkuopį visuomet duodavo kvepiančio medaus korį. Taip pat žinojo, jog turėjo sūnų ir dvi dukteris. O pats Sabaliūnas buvo dosnus, sąžiningas, nepavydus žmogus. Jo šeimoje visada buvo vienybė ir santarvė. Įterpdamas pasakojimą apie bites, autorius siekia sugretinti Sabalūną ir bites, sukuria įtaigesnį Sabaliūno paveikslą. Tarp veikėjų vyksta dialogas, pasakotojas senelio klausinėja kodėl ir kaip jis tapo ubagu, klausia apie jo vaikus. Pasakotojas stengiasi suvokti ryšį tarp tėvų ir vaikų, tarp turto ir skurdo, tarp praeities ir dabarties. Sabaliūno pasakojimai atskleidžia nereikalingumo problemą tarp tėvų ir vaikų. Abu veikėjai supranta, kad Sabaliūnas ubagu tapo dėl savo sūnaus kaltės, kuris jį išvarė iš namų. Tačiau senelis ant sūnaus nepyksta, nekalba apie jį daug. Sabaliūnui labiausiai gaila savo anūkų, nes mano jog jie matydami, kaip tėvas išvaro senelį iš namų, lygiai taip pat elgsis su tėvu („Senas žmogus visur nemalonus...“). Mano, jog tai ištisų kartų gyvenimo dėsnis, kai vaikai nori atsikratyti savo senais tėvais. Suvokęs negailestingą Sabaliūno likimą, pasakotojas sielvartauja, jam labai skaudu, jis prisiima dalį kaltės. Pasakotojas atneša seneliui duonos riekę. Todėl ir jis, ir Sabaliūnas yra atsidūrę ne savo vietoje, išmaldos prašoma ir ji duodama abiems veikėjams labai susijaudinus, jų dvasinės būsenos labai panašios. Pasakojimo kulminacija laikoma vieta, kai pasakotojas atneša Sabaliūnui duonos riekę ir jam paduoda. Pradžioje pasakotojas grožisi tėviške, o vėliau sutrinka. Sabaliūnas, pradžioje buvęs apsiašarojęs ubagas, pabaigoje virsta aiškią nuomonę turinčiu vertintoju ir guodėju. Tačiau jis ne tik guodžia pasakotoją, bet ir įvertina pasakotojo gyvenimą – „Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar dar sveikas būtum.“ . Tačiau senelis su viena susitaiko – kad jam gyventi liko jau nebeilgai („Mano dienos neilgos, suskaitytos“). Pabaigoje pasikeičia veikėjų vaidmenys – buvęs guodžiančiuoju, ubagas tampa guodžiančiu, jau nebe elgetą, o rūpestingą tėvą pirmenančiu veikėju. Tuomet Sabaliūnas pradeda gretinti savo ir pasakotojo likimus („Girdėjau, ir tamsta sergi?“). Jų likimai panašūs, tik Sabaliūno liga – dvasinė liga, o pasakotojo – fizinė. Taip pat, abu veikėjai jaučiasi vieniši. Autorius teigia, jog didžiausios vertybės šeimoje – vienybė ir santarvė. Šios vertybės išryškėja per vaikystės prisiminimus ir senų žmonių pasaka. Biliūnas smerkia tuos, kurie elgiasi netinkamai, pabrėžia, kokie vaikai yra nedėkingi savo tėvams.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!