J. Biliūno "Kliudžiau", J. Apučio "Šūvis po Marazyno ąžuolu", A. Ramono "Bitė" lyrinės novelės kontekste

Lyginant šias lyrines noveles, galima atrasti nemažai panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Pirmiausiai, žinoma, reikia pasakyti, kad šiose visose novelėse atkreipiamas ypatingas dėmesys į gyvūną – žemesnę už žmogų būtybę, tačiau gyvą, patiriančią jausmus. J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“ pasakojama apie katytę, J. Aputis novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ rašo apie seną kalę, perfrazuodamas „Brisiaus galo“ istoriją, o A. Ramonas aprašo apie bitę – ypatingai gerbiamą vabzdį, išskiriamą iš kitų.
J. Aputis yra J. Biliūno psichologinės prozos pasekėjas. Jis pratęsia Biliūno rašymo tradiciją, mokosi iš jo. Lyginant su Biliūnu, Apučio novelės, rodos, irgi paprasto siužeto, tačiau talpina daugiau prasmių, kurias tekste galima įžiūrėti. Tą patį psichologizmą galima įžiūrėti ir A. Ramono novelėje.
Novelėse yra svarbūs pasakotojai, jie yra skirtingi. J. Biliūno pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, jis nėra pašalinis stebėtojas, bet pagrindinis veikėjas. Per pasakotoją pats autorius išreiškia savo poziciją, humanistines pažiūras. Visa novelė ir yra pasakotojo monologas, tačiau įtaigai, autoriaus tikslui pasiekti to visiškai pakanka. Pasakotojas analizuoja savo poelgį, emocingai reaguoja, suprasdamas savo kaltę. Patirtas sąžinės graužimas jį lydi visą gyvenimą: „aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“
Pasakotojo pozicija J. Apučio novelėje yra sudėtingesnė. Pasakojama jaučiant glaudų ryšį su skaitytoju, su juo tarsi palaikomas dialogas: „Jei žiūrėsime priešais..“, „Įsimurkdykit tą tėvuką...“, „Išsibalzamuokit gyvą...“ ir kt.
Vėliau novelėje atsiranda autorius, kaip pašalinis stebėtojas, nesantis įvykių centre. Apie jį kalbama trečiuoju asmeniu, kas nėra įprasta, tarsi jis būtų šalutinis veikėjas. Vis dėlto, novelės pabaigoje pasakotojas su autoriumi tarsi susitapatina ir kreipiasi į skaitytojus: „Kodėl žiūrėjome...?“ „Kodėl nebandėme...?“ „Kodėl paliekame...?“ Skaitytojui užduodami tik klausimai, tačiau aiškiai jaučiamas paties autoriaus požiūris į aprašytus dalykus. Autoriaus rodymasis novelėje, jo neslėpimas dar labiau pabrėžia lyrinį pasakojimą, tai svarbi jo ypatybė.
Antano Ramono novelėje pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu. Jis vaizdžiu pasakojimu aprašo bitės gyvenimą ir žūtį, žodžiais neišsakydamas savo požiūrio novelės pabaigoje, palikdamas skaitytojams patiems tai apmąstyti. Žinoma, autoriaus pozicija...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!