Juozo Apučio novelės „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ ištraukos analizė ir interpretacija

Prozininkas Juozas Aputis psichologinės novelės tradicijų tęsėjas lietuvių literatūroje. Rašytojo proza atspindi okupuotos tautos būseną yra persmelkta rūpesčio nerimo ir graudulio. Kūrinyje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ menininkas netiesiogiai vaizduoja per amžius susiklosčiusių kaimo tradicijų ir vertybių griūtį Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Ši novelė skliausteliuose pavadinta „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“. Mat skaitytojas yra dažnai atitraukiamas nuo veiksmo glaustais trumpais pasakojo komentarais detaliais situacijų apibūdinimais („šūvio garsas stiprus, ant kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką . Vištos … sprunka daržinėn“). Jam tarsi siunčiama slapta žinutė kad novelės prasmė yra užkoduota kad už siužeto slypi gilesni klodai susiję su XX a. vidurio ir pabaigos istorija. Tokia užuomina ir paskutinėje kūrinio pastraipoje retoriniai klausimai („Kodėl nebandėm skverbtis į šitą žmogų ir neišvertėm jo prieš akis lyg kailinius? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę?“) į kuriuos atsakyti turi pats skaitytojas. Toks asociatyvus kalbėjimas vadinamas ezopiniu. Taip J. Apučio kūryboje atsiranda sudėtingų metaforų kurioms iššifruoti reikia literatūrinių įgūdžių istorijos žinių. Tad dabartiniam jaunimui šio prozininko noveles skaityti ir suvokti yra gana sunku.
senį Vinculį kuris taip pat bijo nusenusios Marazyno kalės likimo („stovi lyg prikaltas,[…] atrodo lyg koks žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo“). Kaip ir daugelyje J. Apučio novelių taip ir šioje vaizduojamas pasikeitęs senasis kaimas liūdima nykstančių tradicijų vertybių. Pavyzdžiui kūrinyje „Autorius ieško išeities“ vaizduojamas kaime atsiradęs žiaurumas smurtas panieka silpnesniam. Šios problemos lietuvių literatūroje yra nagrinėjamos R. Granausko V. Juknaitės ir kitų rašytojų kūryboje.
Šioje novelėje netradiciška yra tai kad pasenę gyvūnai žmonės nebekelia skaitytojo gailesčio o aprašomi su savo silpnybėmis kurių pasakotojas neteisina. J. Aputis taip vaizduoja senį Vinculį. Jis autoriaus akyse apsimeta drąsuoliu garsiai dirbtiniu tonu žavisi pienininko šūviu. Šį poelgį pasakotojas laiko perėjimu „į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį“ pataikavimu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!