J. Apučio novelės „Erčia, kur gaivus vanduo“ fragmento analizė ir interpretacija

Juozas Aputis – lietuvių prozininkas modernistas. Savo kūriniuose vaizduoja daugiausia įvairias psichologines būsenas. Kūrinyje „Erčia, kur gaivus vanduo“ išryškinama mergaitės kelionė iš namų. Aprašomi jos šeimos narių jausmai ją išlydint į kitą pasaulį.
Iš namų mergaitę išlydi visi. Tai parodo, kad ją myli, kad jiems sunku ją išleisti. Iš pačios pirmos pastraipos galima spręsti, jog tėtis yra šeimos galva, tad jis ir rodo kelią, o juo seka visi šeimos nariai. Šeima mergaitę išlydi iš uždaros erdvės (namų) į atvirą (pasaulį). Mergaitę lydint, motina taip pat parodo savo meilę dukteriai. Ji bėga basom iki namų, kad atneštų gėlytę. Ta gėlytė – tarsi atsisveikinimas, prisiminimas iš namų, gamtos dalelė... Tekste svarbi ir gamta. Ji paminėta: „ąžuolų“, „žole“, „gėlę“, „dobilieną“. Išvardinta nuo mažiausios dobilienos iki ąžuolo. Tai galbūt reiškia, kad šeima myli gamtą, ji idealizuojama, ir nesvarbu, ar tai žolytė, ar ąžuolas, tai vis tiek yra gamtos dalelė.
Dialogas tarp šeimos, lydint mergaitę, keistas. Tėtis ir mama pasakoja prisiminimus, praeitį, tai, ką anksčiau jau sakė. Tai reiškia, jog jie labai susijaudinę, jiems sunku išleisti dukterį. Bet jie to nepasako aiškiai, tai galima tik suprasti....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!