Smuikų gamybos istorijoje gilų pėdsaką paliko Amačių šeima. Trys šios senos ir kilmingos Italijoje šeimos kartos XVI – XVII a. savo gimtąjį miestą Kremoną garsino kaip Europos smuikų gamybos centrą.
Vienas pirmųjų smuiką pagamino ir galbūt net išrado Andrėjas Amatis (Andrea Amati) (1511 – 1579). Beveik neabejojama, kad pirmieji jo padaryti instrumentai buvo trijų stygų fideliai. išlikę XVI a. dokumentai liudija, kad tuo metu Prancūzijos karališkojo dvaro rūmai užsakė jam padaryti pilną orkestro styginių instrumentų komplektą, ir iš viso 38 instrumentus – smuikus, altus ir violončeles. Andrėjo sūnūs Antonijus (Antonio) (1550 – 1638) ir Džirolamas (Girolamo) (1551 – 1635) dirbdami kartu tęsė šeimos tradicijas ir pagamino daug puikių instrumentų, išlikusių iki šių dienų. Džirolamas ant instrumentų nurodydavo lotynišką savo vardo formą – Hieronymus. Džirolamo sūnus Nikolas Amatis (1596 – 1684) išgarsėjo labiausiai. Jo instrumentai pasižymėjo ypatingu garso švelnumu. Jis turėjo daug mokinių, tarp jų ir garsųjį Antonijų Stradivarijų.
dien jo pagamintų smuikų vertė siekia nuo 25000 iki 200000 dolerių.
Gvarnerių (Guarneri) šeima
Gvarnerių šeima – tai Italijos smuiko meistrai, dirbę Kremonoje. Pirmasis šios šeimos smuikų meistras buvo Andrėjas Gvarneris (1626 –1698) – Nikolo Amačio mokinys ir Antonijaus Stradivarijaus bendradarbis. Andrėjaus vyriausias sūnus Pietro (1655 – 1720), vadintas “Peteriu iš Mantujos”, buvo labai gabus amatininkas. Andrėjo jaunesnysis sūnus Džiuzepė (1666 – apie 1740) pagamino daug gerų instrumentų, iš kurių kai kurie prilygo Stradivarijaus smuikams. Jie pažymėti užrašu “Joseph filius Andreae”. Smuikus darė ir Džiuzepės vyresnysis sūnus Pietro, vadintas “Peteriu iš Venecijos”. Pats garsiausias šios šeimos smuikų meistras buvo Džiuzepės jaunesnysis sūnus, taip pat Džiuzepė (1698 – 1762). Jo smuikus daugelis atlikėjų lygina su Stradivarijaus smuikais. Savo padarytus smuikus jis žymėdavo kryžiaus ženklu ir trimis raidėmis “I.H.S.”, kurios reiškė “Jesus Hominum Salvator” (Jėzus žmonių gelbėtojas). Daugiau nei 70 iš jo padarytų 200 smuikų išliko iki šių dienų.
Kasparas Tyfenbrukeris (Caspar Tieffenbrucker)
Kasparas Tyfenbrukeris ( apie 1514 – apie...

Gyvename vidutinėse platumose, kur turime 4 metų laikų pastovų ciklą: vasarą keičia ruduo, rudenį – žiema, o po žiemos ateina pavasaris. Pavasaris – gyvybingiausias metų ciklas. Tai gamtos prabudimo metas, kuomet sužaliuoja laukai, pievos, prašveisėja dangus, iš žiemos miego bunda barsukai, lokiai, sugrįžta paukščiai.
Kiekvieną pavasarį derėtų pagalvoti apie paukštelius grįžtančius namo, tačiau nerandančius, kur prisiglaust. Pauksčiai kuriasi drevėse, kai kurie sukasi lizdus, kiti juos lipdo. Tačiau ne visi geba pasidaryti lizdą, o ir drėvių ne visiems užtenka. Žmogus gali padovanoti jiems būstą – sukalti inkilą.
Inkilas tai dirbtinis, žmogaus sukurtas būstas skirtas paukščiams perėti. Nors dažniausiai inkilai skirti prijaukintiems paukščiams, atokiau nuo gyvenviečių esančiuose inkiluose kuriasi ir laukiniai paukščiai.
Inkilai būna lentiniai – gaminai iš lentų. Tai populiariausi ir lengviausiai pagaminami inkilai. Taip pat yra uoksiniai inkilai, gaminami iš pačio medžio kamieno, išskobiant ar išpjaunant vidų, ir suformuojant skylę, kad paukšteliai galėtų patekti į vidų. Kadangi uoksinius inkilus pagaminti sudėtingiau, toliau aptarsime visiem gerai žinomus ir lengvai namie ar dirbtuvėse sukalamus lentinius inkilus.
Inkilas dažniausiai yra medinė konstrukcija – dėžutės formos. Viena dėžutės pusė tvirtinama prie medžio (tvirtinama jos dalis ilgesnė), o priešinga pusė privalo turėti angą, panašią į drevę, paukšteliui įskristi. Po išpjauta anga, turi būti tūpyklėlė, skirta paukščiui nutūpti. Ji gali būti įvairios formos, tiek horizontali lentutė, tiek šaką imituojantis kuolelis.
LENTINĮ inkilą sudaro 6 dalys – vienodo pločio lentutės (plotis apie 20 cm)
Nugara (back) – ilgiausia (apie 50 cm, priklausomai nuo paukščio rūšies)
Šonai (2) (side) – šiek tiek trumpesnės už inkilo nugarėlę. (apie 40 cm)
Priekinė dalis (front) – tokio pačio dydžio, kaip šonai, tik viršuve, per vidurį padaroma anga.
Stogas (roof) – šiek tiek ilgesnis už lentutės plotį, apie 25 cm.
Dugnas (floor) – lentutės pločio kvadratas (20 cm)
Skirtingiems paukščiams kalamai skirtingi inkilai. Priklausomai nuo paukščio dydžio ir pomėgių inkilo dydis gali labai stipriai svyruoti.
Dažniausiai gaminamų lentinių inkilų matmenys:
Paukščių rūšis
Inkilo aukštis iki landos...

Pagrindiniai reikalavimai inkilams: jie dažniausiai kalami iš 2,5 cm storio lentos, priekinė sienelė iš vientisos lentos, svarbu – sandarumas. Inkilas keliamas tuščias, paukščiai patys susikraus lizdą, kad būtų paprasčiau išvalyti inkilą, - jo stogelis pritvirtinamas pora vinių, kad būtų lengviau nuimti. Tam, kad inkilas ilgiau tarnautų – dugnas įleidžiamas į inkilo vidų, jo išorė dažoma ruda ar žalia spalva. Paukčių namelis turėtų būti ne tiek gražus žmogaus akiai, o kiek patogus ir saugus sparnuočiams. Inkilai smulkiems sparnuočiams keliami ne arčiau kaip kas 40-50 metrų, išskyrus varnėnus, kuriems jie gali būti keliami vienas šalia kito. Keliant inkilus verta pagalvoti – ar tokioje vietoje galėtų būti natūrali drėvė. Naudingiau inkilus kelti rudenį, kad likusiems žiemoti sparnuočiams jie galėtų būti nakvynės vietomis visą žiemą. Prie pastatų inkilus galima prikalti, o prie medžių geriausias būdas – prie inkilų pritaisyti stiprios vielos kablius, kurie tvirtai laikytų ant šakos pakabintą inkilą, negalima pririšti viela, nes ji įauga ir žaloja medį, mažiau žalingas būdas - prikalti. Inkilai turi būti atsukti į pietinę, pietrytinę ar pietvakarinę pusę.
Daugiausia žmonės inkilus daro tik varnėnams, kuriuos iškelia sodybose, pamiškėse. Tačiau reiktų nepamiršti ir kitų paukščių, o taip pat ir šikšnosparnių, kurie yra vieninteliai žinduoliai prisitaikę skraidyti. Šikšnosparniai mėgsta gyventi kolonijomis, įsikuria uoksuose, pastogėse, požeminėse ertmėse ir žmonių iškeltuose inkiluose.
Anksčiausiai - jau rudenį ar žiemą, reikia kelti inkilus pelėdoms, nes jos poruojasi vasarį, o kovo mėnesį jau pradeda perėti. Pelėdoms inkilus geriausia kelti pavieniuose stambiuose medžiuose, kirtavietėse, inkile turi būti pjuvenų. Šie paukščiai nemėgsta konkurentų ir įsikuria ne arčiau kaip kas 500 metrų. Didžausias pelėdų priešas – kiaunės, jos lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm ir sunaikina viską ką randa inkile, todėl reiktų medį žemiau inkilo apjuosti apie 80 cm pločio skardos juosta.
Zylės, musinukės įsikurs inkiluose, iškeltuose 3-4 m aukštyje prie kirtaviečių, kelių, aikštelių, upelių. Čiurliui inkilas tvirtinamas prie...

Gryna sieros rūgštis — bespalvis sunkus aliejingas skystis, 10,5°C temp. virstąs kristalais. Parduodamoje koncentruotoje sieros rūgštyje yra apie 96% H2SO4, jos tankis 1,84. Gryna 100% sieros rūgštis (monohidritas) verda 339°C temperatūroje. Sieros rūgštyje gali ištirpti daug sieros trioksido, vadinamo oleumu.
Koncentruota sieros rūgštis, pakliuvusi ant odos, smarkiai nudegina. Todėl su ja reikia elgtis labai atsargiai.
Labai būdinga sieros rūgšties saveika su vandeniu. Su juo ji maišosi bet kuria proporcija, o susidarant H2SO4·H2O, H2SO4·2H2O bei kitokiems hidratams, išsiskiria daug šilumos. Pilama į vandenį koncentruota sieros rūgštis dėl didesnio kaip vandens tankio nusėda žemyn, palaipsniui su juo susimaišydama. Indo turinys įkaista daugiau ar mažiau tolygiai ir nelabai stipriai, nes vanduo turi didelį šiluminį imlumą. Į koncentruota sieros rūgštį pilamas vanduo, kaip lengvesnis skystis, ne sės žemyn, o prasiskverbs tik į negilius rūgšties sluoksnius. Šiluma nesklis tolygiai po visą indo turinį, o susikoncentruos vienoje vietoje, kur vanduo maišosi su rūgštimi. Dėl to tirpalas toje vietoje gali į kaisti iki virimo. Susidarantys garai gali rūgštį ištaškyti. Praskiedžiant koncentruotą sieros rūgštį vandeniu, reikia pamažu pilti rūgštį į šaltą vandenį, nuolat maišant. Negalima pilti vandens į koncentruotą sieros rūgštį.
Sieros rūgštis pasižymi savybe absorbuoti vandens garus. Todėl ji vartojama dujoms džiovinti. Chemijos laborotorijose tam tikslui dujų nuvedanasis vamzdelis indo, kuriame gaunamos vienos ar kitos dujos, prijungiamas prie absorbcinės stiklinės su koncentruota sieros rūgštimi. Dujos, praeidamos pro rūgštį, džiovinamos. Gamybinėmis sąlygomis dujos džiovinamos specialios konstrukcijos bokštuose, drėkinamuose sieros rūgštimi.
Angliavandenių klasei priklausančios organinės medžiagos, pavyzdžiui, cukrinių runkelių cukrus, C12H22O11, ir kitos, veikiamos koncentruota sieros rūgštimi, suanglėja. Šių medžiagų molekulėse vandenilio ir deguonies santykis yra toks pat, kaip ir vandens. Sieros rūgštis atima iš angliavandenių elementus, įeinančius į vandens sudėtį, o anglis lieka laisva.
Sieros rūgštis yra stipri rūgštis. Tirpale pasireiškia visos būdingos jos rūgštinės savybės: lakmusą nudažo raudonai, reaguodama su metalais, metalų oksidais, bazėmis ir druskomis, sudaro druskas. Sieros...

Keramzitas - sena statybinė medžiaga, atrasta iš naujo. Mintis, kad daugelis šiuolaikinių statybinių konstrukcijų labiau kenkia žmogaus sveikatai, nei ją saugo, skatina mus prisiminti tradicines natūralias medžiagas1. Kaip tik šiai grupei galima būtų priskirti ir keramzitą. Norint trumpai jį apibūdinti, užtektų pasakyti, kad tai geras termoizoliacines savybes turintis bei išoriniams poveikiams atsparus birus užpildas, maždaug 4-5 kartus lengvesnis už gamtinius analogus, kurio sudėtyje nėra tirpiklių ar plaušinių dalelių.
Taigi keramzitas2 - tai aukštoje temperatūroje kepto molio granulės, kurios net keturis kartus lengvesnės už gamtoje randamus analogus. Karjere iškastas įvairių klodų molis maišomas, peršaldomas, džiovinamas, smulkinamas ir paduodamas į rutulinę krosnį. Čia prie 1150°C temperatūros molio žaliava išsipučia, suformuodama kieta išorinį paviršių ir porėtą vidaus struktūrą turinčias granules.
2 - 4 mm
4 - 10 mm
10 - 20 mm
Pavadinimas
Tvirtos grindys
Smėlio frakcija
Statybinių medžiagų frakcija
Termoizoliacinė frakcija
Tankis
400 - 500 kg/m³
450 - 500 kg/m³
300 - 350 kg/m³
250 - 300 kg/m³
Stiprumas gniuždant
> 2 MPa
> 2 MPa
1,3 MPa
1 MPa
Šilumos laidumo koeficientas
0,16 (W/mK)
0,16 (W/mK)
0,11 (W/mK)
0,09 (W/mK)
Frakcijų dydžiai apsprendžia keramzito tankį, taip pat jų atsparumą mechaniniam poveikiui bei termines savybes. Smulkus 2-4 mm frakcijos keramzitas sveria 400-600 kg/m³, tačiau jo atsparumas gniuždant siekia 3 MPa - jis kietas, nors ir lengvas. Toks keramzitas puikiai tinka "plaukiojančių" "Knauf vidifloor" tipo grindų įrengimui ir gali būti pilamas net ir plonu 5cm sluoksniu. Šių grindų montavimas yra daug spartesnis, lyginant su liejimu, be to išvengiama "šlapių" procesų, kurie ypač nepageidautini esant minusinei temperatūrai.
Viena populiaresnių yra 10-20 mm frakcija. Estiško šios frakcijos keramzito piltinis tankis yra apie 250-300 kg/m³, o jo šiluminio laidumo koeficientas λ10 - apie 0.09 (W/mK). Nors mineralinė vata pasižymi šiek tiek geresnėmis termoizoliacinėmis savybėmis (λ10 = 0.035-0.04 W/mK), tačiau keramzitas turi daug didesnę šiluminę inerciją kuri yra proporcinga jo tankiui. Dėl šios inercijos keramzitu apšiltinta patalpa ne taip greitai reaguoja į temperatūrinius pokyčius viduje ar išorėje.
Konstruktyvinė koeficiento reikšmė,...

Mėsos konservai gaminami iš kiaulienos, jautienos, avienos, paukštienos, subproduktų, pusgaminių, dešrų faršo, dedama augalinių produktų, taukų ir prieskonių.
Gaminant konservus, iš mėsos yra pašalinami kaulai, sausgyslės, todėl jie yra kaloringesni už šviežią mėsą. Mėsos konservai turi didelę paklausą, patogu juos vartoti pirmųjų ir antrųjų patiekalų paruošimui, išvykose, ekskursijose, taip pat vežti į tolimus rajonus. Pagal paskirtį konservai skirstomi į užkandžių, pietų, dietinius ir skirtus vaikų mitybai. O pagal pagrindines žaliavas konservai skirstomi į mėsos, subproduktų, dešrų faršo ir dešrų gaminių, paukštienos bei mėsos konservai su augaliniais priedais. Mėsos konservai gaminami iš troškintos, virtos, keptos, sūdytos mėsos.
Sterilizuoti mėsos konservai
Konservuojama kiauliena, jautiena, paukštiena arba jų produktai. Sterilizuoti konservai ilgai išsilaiko, nes aukšta temperatūra sunaikina visus mikroorganizmus. Konservavimui skirta mėsa nuimama nuo kaulų, pašalinamos sausgyslės, plėvės, kremzlės, riebalai , supjaustoma gabalais, nuplaunama tekančiu vandeniu. Tada sudedama į indus žalia, kepta, troškinta, virta, rūkyta, įdedama druskos, juodųjų pipirų, laurų lapelių, prieskonių.
Jei mėsa kepama, temperatūra turi būti 120-200 laips. tada susidaro kieta plutelė, o viduje ji lieka sultinga, pusžalė. Mėsa baigiama gaminti sterilizuojant, tačiau tada susilpnėja jos kvapas.
Mėsą troškinant reikia įpilti šiek tiek vandens, riebalų. Puodas turi būti uždengtas. Veikiama garų, riebalų ir karščio, mėsa pasidaro minkšta ir įgauna malonų skonį. Mėsa išsitroškinusi, jai paspaudus šakute neišsiskiria rausvas skystis.
Virtos mėsos konservai skirti gataviems patiekalams. Mėsa sudedama į verdantį vandenį, įberiama druskos, prieskonių ir verdama.
Sterilizavimas pailgina ir rūkytos mėsos saugojimo laiką. Dideliais gabalais supjaustyta mėsa sudedama į indus ir iki viršaus, kad būtų apsemta, užpilama šiek tiek pasūdytu vandeniu. Galima užpilti karštu sultiniu arba padažu, likusiu mėsą išvirus ar ištroškinus.
Mėsos konservavimui tinka metaliniai arba stikliniai 0,5 ir 1 l talpos indai. Juos reikia gerai išplauti karštu vandeniu. Paruošta mėsa iškarto sudedama į sterilius indus, užpilama karštu sultiniu ir uždaroma. Metaliniuose induose iki dangtelio turi būti ne daugiau kaip 1 cm, o stikliniuose – 2 cm. Laisvos vietos....

Sakoma, kad kefyrą pirmiausia pradėjo gaminti Kaukazo gyventojai, kuriems pranašas Mahometas atskleidė kefyro paslaptį. Dar ir šiandien kefyras nėra gaminamas visame pasaulyje, tačiau šis gėrimas populiarus Europos šalyse ir Viduriniuosiuose Rytuose. Taigi, pasirinkau šią temą, nes jis Lietuvoje plačiai vartojamas, ypač vasarą, kai norima atsigaivinti, tačiau retas iš mūsų žino, kad šis pieno produktas ypatingas maistinių medžiagų gausa bei gydomosiomis savybėmis. Pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti visas kefyro savybes, sudėtį, panaudojimą, bei teigiamą ir neigiamą mikroorganizmų poveikį.
Kefyras tai plačiai naudojamas raugintas pieno produktas su nedideliu kiekiu CO2 ir alkoholio (0,1-0,6 % ). Jis pradėtas gaminti Šiaurės Kaukaze, Osetijoje, iš karvių, ožkų ar avių pieno.
burbuliukų. Paviršiuje galimas išrūgų
sluoksnelis (ne daugiau kaip 2 % kefyro
kiekio).
Skonis ir kvapas
Pienarūgštis, gaivus, aštrokas
Spalva
Pieno baltumo, šviesiai kreminė
Rūgštingumas
85-120 °T
Kefyro gamyba
Kefyrui gaminti naudojamas natūralus kefyro grybų raugas tiesiogiai arba per gamybinį raugą. Kefyro gamybai naudojami grybai gaunami dauginant turimus grybus. Kefyro grybai sudaryti iš kazeino masės, kurioje randama įvairių mikroorganizmų. Tai įvairaus dydžio ( nuo 1-2 mm iki kelių centrimetrų ir didesni ), gelsvos spalvos,nelygaus paviršiaus, primenančio graikiško riešuto branduolį, gumulėliai dar vadinami kefyro grūdeliai( 1pav.)
Paveiksliukai 86psl is lapu
1pav. 1-kefyro grudeliai ir 2- kefyro mikroskopinis vaizdas
Gaminant kefyrą, pirmiausia iš jo grybų ruošiamas raugas. Tam kefyro grybai atgaivinami : mirkomi kelias dienas drungname vandenyje, kuris kasdien keičiamas, vėliau – šiltame virintame piene, kol mikroorganizmams vystantis susidaro dujos, kurios ir iškelia grybus į paviršių. Atgaivinti grybai naudojami gamybiniam raugui gaminti. Užpilami pasterizuotu pienu (santykiu 1:6 )ir laikomi 12-16 h. Pienas per šį laiką turi surūgti. Surūgęs pienas perkošiamas ir naudojamas kaip raugas kefyrui gaminti,o nikošti grybai vėl naudojami gamybiniam raugui ruošti. Kultivuojant kefyro grybus, būtina išlaikyti rekomenduojamą kefyro grybų ir pieno santykį (laiku šalinti grybų perteklių). Šis santykis užtikrina pastovią mikroorganizmų sudėtį ir reikiamą raugo aktyvumą. Kefyro grybai, kol bus panaudoti naujam raugui, laikomi žemos temperatūros steriliame piene.
Pieno...

Švaistikliai jungia alkūninį veleną su stūmokliu. Vidaus degimo varikliuo­se švaistiklis perduoda stūmoklio jėgą alkūninio veleno švaistiklio kakliukui ir čia stūmoklio slankiojamasis judesys keičiamas alkūninio veleno sukamuoju judesiu. Kompresoriuose yra atvirkščiai: švaistiklis perduoda alkūninio veleno švaistiklio kakliuko spaudimo jėgą kom­presoriaus stūmokliui ir alkūninio ve­leno sukamąjį judesį pakeičia stūmok­lio slankiojamuoju judesiu. Mašinai dirbant, stūmoklį veikia kintamos ap­krovos ir inercijos jėgos. Greitaeigių va­riklių ir kompresorių švaistiklius vei­kia smūginės apkrovos, todėl jie turi būti standūs, stiprūs ir kuo lengvesni.
Įvairių mašinų švaistiklių paskirtis pa­naši, todėl jie būna ir panašios konstrukcijos. Švaistikliai turi dvi kotu su­jungtas galvutes: didžiąją - alkūninę ir mažąją - stūmoklinę. Galvutės gali bū­ti įvairaus pavidalo. Daugelio švaistik­lių didžioji galvutė būna išardomai su­jungta su alkūninio veleno švaistiklio kakliuku slydimo guoliu, o motociklų va­riklių, kurių alkūninis velenas sumon­tuotas iš dalių, alkūninė galvutė būna neišardoma ir su alkūniniu velenu jun­giama riedėjimo guoliu. Didelių švais­tiklių didžiosios galvutės skiriamosios plokštumos daromos įstrižos švaistik­lio ašiai, kad tokią galvutę būtų leng­viau prakišti pro cilindrą (jungiant prie alkūninio veleno). Kad būtų tiks­liai sujungiami su korpusu, galvutės dangteliai daromi su bazavimo pakopo­mis. Galvutės skylės dažniausiai apdir­bamos jau surinkus korpusą su dang­teliu, nes gaminti visiškai pakeičiamus dangtelius per brangu.
Mažoji galvutė visada būna neišar­doma. Į ją įpresuojama įvorė, pagamin­ta iš antifrikcinės medžiagos. Prie grei­taeigių mašinų švaistiklių galvučių pa­liekami kyšuliai - nuo jų, reguliuojant švaistiklio masę, nupjaunamas metalas.
gali būti tepimo skylė. 1 paveiksle parodytas surinktas kom­presoriaus švaistiklis, kurio didžiosios galvutės dangtelis pritvirtintas prie koto įstrižai.
Švaistikliams keliami techniniai rei­kalavimai būna surašyti automobilių, traktorių, stacionarinių variklių ir kito­kių mašinų švaistiklių gamybos stan­dartuose. Pagal tuos reikalavimus ma­žosios galvutės skylės ir įpresuotos į tą galvutę įvorės skylės skersmuo turi bū­ti 7 arba 8 kvaliteto tikslumo. Benzini­nių variklių švaistiklių įvorės skylės cilindriškumo tolerancija TFZ = 2,5 um, dyzelinių - % skylės skersmens tole­rancijos. Įvorės skylės paviršiaus šiur­kštumas Rz = 2. ..6,3 um. Švaistikliai ir stūmoklių pirštai surenkami grupinio surinkimo...

Tikslas: Išmokti nustatyti optimalią gamybos apimtį bei optimalų gamybos veiksnių derinį. Gautus rezultatus aptarti.
Užduotis: Nustatykite optimalią gamybos apimtį firmoje ribinės analizės metodu, rezultatus apibendrinkite.
1 lentelė
Firmos gamybinė veikla
Gamybos apimtis tūkst. vnt. (Q)
Gaminio kaina Lt/vnt. (P)
Bendrieji kaštai Lt (BK)
0
14 + 0,1N = 14 + 0,1× 22 = 16,2
6 + 0,1N = 6 + 0,1× 22 = 8,2
1
13 + 0,1N = 13 + 0,1× 22 = 15,2
15 + 0,1N = 15 + 0,1× 22 = 17,2
2
12 + 0,1N = 12 + 0,1× 22 = 14,2
21 + 0,1N = 21 + 0,1× 22 = 23,2
3
11 + 0,1N = 11 + 0,1× 22 = 13,2
25 + 0,1N = 25 + 0,1× 22 = 27,2
4
10 + 0,1N = 10 + 0,1× 22 = 12,2
32 + 0,1N = 32 + 0,1× 22 = 34,2
5
9 + 0,1N = 9 + 0,1× 22 = 11,2
40 + 0,1N = 40 + 0,1× 22 = 42,2
2 lentelė
Ribinio pelno apskaičiavimas
Gamybos apimtis tūkst. vnt. (Q)
Bendrosios pajamos tūkst. Lt
(BP)
Bendrieji kaštai
tūkst. Lt
(BK)
Bendrasis pelnas
tūkst. Lt
(BPeln)
Ribinės pajamos Lt/vnt.
(RP)
Ribiniai kaštai Lt/vnt.
(RK)
Ribinis pelnas Lt/vnt.
(RPeln)
0
0
8,2
- 8,2
-
-
-
1
15,2
17,2
- 2,2
15,2
9
6,2
2
28,4
23,2
5,2
13,2
6
7,2
3
39,6
27,2
12,4
11,2
4
7,2
4
48,8
34,2
14,6
9,2
7
2,2
5
56
42,2
13,8
7,2
8
- 0,8
1. BP = Q × P
BP = 0 × 16,2 = 0; BP = 1 × 15,2 = 15,2
2. BPeln = BP – BK
BPeln = 0 – 8,2 = -8,2; BPeln = 15,2 – 17,2 = -2,2
3. RP = 15,2 – 0 = 15,2; RP = 28,4 – 15,2 = 13,2
4. RK = ΔBK : ΔQ
RK = (17,2 – 8,2) : 1 = 9; RK = (23,2 – 17,2) : 1 = 6
5. RPeln = RP – RK
RPeln = 15,2 – 9 = 6,2; RPeln = 13,2 – 6 = 7,2
Išvados:
Taikant ribinio pelno apskaičiavimo taisyklę optimali gamybos apimtis yra 5 tūkst. vnt., nes esant tokiai gamybos apimčiai ekonominis pelnas lygus nuliui.
Užduotis: lentelėje pateikti duomenys:
3 lentelė
Firmos gamybinė veikla
Gamybos veiksnys vnt.
(x)
Produktas vnt.
(y) Q
Bendrieji kaštai Lt
(BK)
0
0
1240
1
30,0
1530
2
40,0
1710
3
47,5
1790
4
48,5
1820
5
49,25
1850
6
49,75
1890
Pastaba: gamybos veiksnio vieneto kaina q = 30 Lt, o produkto...

• Geriamo vandens ir kitų žaliavų paruošimas
• Mentalo paruošimas
• Mentalo filtravimas
• Misos virimas su apynių produktais
• Misos skaidrinimas
• Misos atšaldymas iki rūgimo temperatūros
Misos rauginimas
• Misos rauginimas
• Jauno alaus nokinimas
• Alaus skaidrinimas
• Geriamo vandens pridėjimas
• Gazavimas
• Pasterizavimas
• Išpilstymas, laikymas, realizavimas.
Miežiai
• Miežiai
• Apyniai
• Vanduo
• Alaus mielės
Įv. grūdinė žaliava be sudaiginimo
• Įv. grūdinė žaliava be sudaiginimo
• Krakmokas
• Kviečių sirupas
• Įvairių rūšių cukrus
• Natūralus medus
• Vaisių sultys
Kokybės rodikliai aprašyti Lietuvos standarte LST 44 „Alus. Bendrosios techninės sąlygos“.
• Kokybės rodikliai aprašyti Lietuvos standarte LST 44 „Alus. Bendrosios techninės sąlygos“.
• Jusliniai:
◦ Skonis;
◦ Aromatas;
◦ Spalva;
◦ Skaidrumas.
Fizikiniai – cheminiai:
• Fizikiniai – cheminiai:
◦ Alkoholio kiekis (%);
◦ Sausos medžiagos;
◦ Rūgštingumas;
◦ Putos savybės (standumas);
◦ CO2 kiekis aluje, O2 kiekis aluje;
◦...