M. Martinaitis "Kaip Kukutis protą atgavo"

 Kaip Kukutis protą atgavo - Kai dirbau žemei dangų, o jūrai dugną dėjau, o jūrai dugną dėjau - per Vokietijos gaisrą manęs išvest atėjo, ant kaklo pančius dėjo, ant kaklo pančius dėjo, per Vokietijos gaisrą po Blinstrubiškės ąžuolu mane pakorė. O kai mane pakorė, tuoj atėjau į protą: atsižadėjau žemės, dangaus ir Lietuvos, dangaus ir Lietuvos. Anoj pasaulio pusėj danguj man davė butą: po Blinstrubiškės ąžuolu du sieksniu pievos. O ko daugiau man reikia: gavau du sieksniu pievos. Nei arti, nei akėti: ateina kartais karvė ir visa patręšia. Nei arti, nei akėti,- o ko daugiau man reikia? Tveriu sau žemei dangų, ramus sau gulinėju po Blinstrubiškės ąžuolu - senelių prieglaudoj. Anoj pasaulio pusėj žuvis varau į vandenį ir suprantu, ko niekaip suprasti negaliu. Marcelijus Martinaitis – vienas svarbiausių lietuvių XX a. antrosios pusės rašytojų. Jo poezijai būdinga ezopinė kalba – perkeltinių prasmių stilius, prieštaraujantis esamam rėžimui. „Kukučio baladės“ – į daugelį kalbų išvestas Martinaičio eilėraščių rinkinys, kurio herojus Kukutis yra mitinis veikėjas groteskiškai, ironiškai, žaismingai išreiškiantis savo filosofiją, bei užsidedantis istorinių veikėjų kaukes. Eilėraštis „Kaip kukutis protą atgavo“ grindžiamas groteskais, bei paradoksais. Kukutis yra mitinė asmenybė, atspindinti gyvenimą. Todėl jis būna ir pakartas ir miręs, o už kurio laiko vėl gyvas: „O kai mane pakorė, tuoj atėjau į protą“. Tokiais paradoksais autorius atskleidžia Kukučio esmę – jis nėra įprastas žmogus, jo paskirtis – parodyti žmones iš vidaus, įsikūnijant į juos, bet kartu ir iš šalies, kai vis keičiamas įsikūnijimas. Lyrinis subjektas – Kukutis eilėraščio pradžioje įkūnija žmogų, kuris mąsto apie tai ką nori mąstyti, savo mintimis aprėpia pasaulį nuo jūros gelmių iki dangaus platybių: „Kai dirbau žemei dangų,| o jūrai dugną dėjau“. Tačiau atėjus įsibrovėliams šis Kukutis miršta: „ant kaklo pančius dėjo <...> po Blinstrubiškės ąžuolu mane pakorė“. Šią mirtį suprantame kaip laisvo žmogaus mirtį, atėjus okupantams. Laisvės praradimo įspūdį išryškina Blinstrubiškių motyvas – tarpukario metais ten gyvavo dvaras, jis buvo kultūros, aristokratiškumo simbolis. Kai žmonėse buvo numalšintas laisvos minties troškimas, jei tapo paklusnūs: „O kai mane pakorė,|tuoj atėjau į protą:|atsižadėjau žemės,|dangaus ir Lietuvos“ Groteskiškai atskleisdamas žmonių laisvės atisakymas vardan gyvybės, lyrinis subjektas su šiuo absurdu beldžiasi į skaitytojo sielą. Kukutis, turėdamas ypatingą savybę tapti vienu ar kitu žmogumi, išlikdamas su ta pačia naivia siela, gali palyginti skirtingų žmonių gyvenimą. Lyrinis subjektas yra ir miręs po ąžuolu ir susitaikęs su esama padėtimi. Kukutis įrodo, kad nėra skirtumo mirti ar gyventi. Atėjęs į protą, atsisakęs laisvės, bet likęs gyvas Kukutis „danguje“ – sovietinės saulės šalyje gavo butą - „danguj man davė butą“. Pakartas Kukutis toliau guli po ąžuolu ir nemato tame nelaimės: „O ko daugiau man reikia: |gavau du sieksniu pievos. |Nei arti, nei akėti: |ateina kartais karvė|ir visa patręšia.“. Vaizdingai sugretinamas „butas“ ir „du sieksniai pievos“: abiejuose gyvenant nereikia „nei arti, nei akėti“, abu ir dydžiu yra panašūs, „bute“ gyvenantis įkalintas cementinėje dėžutėje, o „dvejuose sieksniuose pievos“ po žeme. Supriešinus tokias vertybes kaip materialumas ir dvasiškumas, bei nesugebant pasirinkti, atsiranda nežinomumo žinojimas – Kukučio filosofijos esmė. Eilėraščio pabaigoje lyrinis subjektas leidžia skaitytojams įsijausti į jo vaidmenį – frazės turi daugiau nei dvi ar tris prasmes, todėl neįmanoma suprasti ką tuo norėta pasakyti, galbūt buvo norėta pasakyti, kad galime suprasti įvairias tiesas, bet vis tiek liksime nieko nežinodami – „ir suprantu, ko niekaip| suprasti negaliu.“ Galbūt įgavęs proto Kukutis ramiai gulinėja komunizmo-„dangaus“ senelių prieglaudoje? O gal ta senelių prieglauda yra ten, kur guli pakartas Kukutis, po Blinstrubiškės ąžuolu? Atsakymą mes žinome, nežinodami. Šis eilėraštis, kaip ir kita Martinaičio kūryba, parašytas ne tam, kad kovotų prieš kokį nors rėžimą. Jis siekia, kad žmogus suprastų gyvenimo, bei jo situacijų absurdą, taptų skeptiškas. Žmogaus skeptiškumą apibūdinti labai tinka vienas Sokrato posakis: „žinau, kad nieko nežinau“. Jo prasmė yra supratimas, kad nėra savaime suprantamų, nekintančių dalykų, o galų gale tiesos ieškojimas ir jos neradimas visą likusį gyvenimą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!