Paauglių konfliktų priežastys mokykloje

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje keitėsi kultūrinis, socialinis ir politinis gyvenimas. Visuomenėse vykstantis socialinių struktūrų persitvarkymas paaštrino daugelį socialinių, psichologinių ir ekonominių problemų. Tai palietė iš esmės kiekvieną šeimą, joje augančius vaikus. Šiuolaikinė šeima ir mokykla – sudėtingas mūsų tikrovės atspindys. Ugdymo praktikoje pastebėta, jog nemaža dalis konfliktiškos elgsenos vaikų išauga nedarniose ir asocialiose šeimose. Prastas tokios šeimos mikroklimatas vaikus nuteikia prieš suaugusius, skatina nepagarbą žmonėms, nedrausmingumą, nenorą mokytis, formuoja liguistai uždarą ir nesugebančią bendrauti asmenybę (Šuškevič, 2004). Bendrojo lavinimo mokykla yra pagrindinė švietimo sistemos grandis, kurioje mokiniai ne tik įgyja žinių, bet ir išmoksta kritiškai vertinti įvairius dalykus, adaptuotis besikeičiančioje socialinėje aplinkoje ir joje patiems keistis. Nepaisant to, kad mokymasis mokykloje yra formalus, t.y. įstatymais reglamentuojamas dalykas, mokyklos gyvenimas yra daug platesnis. Mokantys mokytojai vadovaujasi tam tikromis Švietimo ministerijos patvirtintomis programomis. Tačiau egzistuoja ne vien šios programos, bet ir tai, ką kai kurie sociologai vadina paslėptomis ugdymo programomis. Mokykloje pratinama ramiai elgtis klasėje, nevėluoti į pamokas, paklusti mokyklos taisyklėms (Kas ir kaip dalyvauja socializacijoje, 2009). Mokykla yra viena svarbiausių žmogaus socializacijos institucijų, kurioje vaikai bendraudami su kitais vaikais greitai išmoksta įvairių elgesio modelių. Mokinių socialinę poziciją lemia pakitęs mokymosi pobūdis, kai juos moko ne vienas, o daug mokytojų, kai dėstomi ne integruoti, o atskiras mokslo sritis atspindintys dalykai. Paaugliai jau sugeba diferencijuoti savo požiūrį į mokytojus: aklai nepriima visų mokytojų teiginių, juos pradeda kritiškai vertinti. Paaugliai siekia bendrauti su savo bendraamžiais, užimti deramą vietą tarp jų. Jiems svarbesnė ne tėvų ar mokytojų nuomonė apie jų elgesį, charakterio savybes, o draugų išsakoma nuomonė (Krikščiūnas, 2000). Šiuo požiūriu paauglystė yra ypatingas amžius, kada žmogus ieško savęs, prieštarauja ne tik patiems artimiausiems, brangiausiems žmonėms, bet ir pačiam sau. Ypač ankstyvasis paauglių amžiaus tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problematišku, konfliktišku audrų ir stresų laikotarpiu (Petrulytė, 2003). Paauglių emociniai siekiai, išgyvenimai ir ketinimai dar nėra pastovūs. Jie dažnai pervertina savo galimybes, nemėgsta pamokymų, „auklėjimų“, todėl gali būti ūmūs, šiurkštūs, užsispyrę. Šiame amžiaus tarpsnyje svarbu pasirinkimas: paauglys visada renkasi, jis visada dvejoja, abejoja. Būtent šiame gyvenimo periode labai svarbi draugų, bendraamžių įtaka (Krikščiūnas, 2000). Tokia paauglių savijauta ir elgesys, ypač maištavimas, priešinimasis, tam tikra 11 prasme skatina visuomenės vystymąsi, verčia suaugusiuosius dar kartą patikrinti savo vertybes, susimąstyti, ar jie yra teisūs (Petrulytė, 2003). Dirbant su paaugliais ypač svarbūs nuoširdūs, draugiški santykiai, pagarba jų asmenybei, atsižvelgimas į jų nuomonę. Tai padeda išvengti konfliktų, ir bendravimas su suaugusiais gali būti visiškai normalus (Krikščiūnas, 2000). Nesiimant efektyvių intervencijos priemonių prieš anksti vaikystėje pasireiškiančius nežymaus elgesio, emocijų socialinio bendravimo sutrikimus, jie paauglystės laikotarpiu perauga į grėsmingus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius konfliktais, smurtu, agresija prieš visuomenę (nusikalstamumas) arba prieš save (savižudybės, savęs žalojimas, naikinimas psichoaktyviomis medžiagomis) (Bortkevič, 2005). Konfliktas – tai priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius išgyvenimus. Konfliktai vyksta net ir tarp pačių laimingiausių, geriausiai sutariančių draugų, tarp priešų, tarp tėvų ir vaikų, tarp įvairiausių žmonių grupių (Želvys, 2007). Konfliktas yra priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai (Lekavičienė, 2005). Psichologai pastebi, jog konfliktų mokykloje problema negali būti analizuojama atskirai nuo kitų elgesio problemų. Jie teigia, jog konfliktiško elgesio prielaidos dažnai glūdi ankstyvojoje vaikystėje – pastebima, kad konfliktuojantys paaugliai jau vaikystėje turėjo tam tikrų elgesio sunkumų, pasižymėjo agresyviu ar nevaldomu elgesiu, savo artimiausioje socialinėje aplinkoje stebėjo ar patys patyrė agresyvų elgesį ar prievartą. Apibrėžiant darbo problemą reikia pastebėti, kad mokyklose pastaruoju laikotarpiu pagausėjo konfliktinių situacijų mokinių tarpe. Daugėja mokinių, turinčių įvairių elgesio ar mokymosi sunkumų. Apie konfliktus mokykloje ir bendraamžių vaikų tarpe daug kalbama, rašoma bei patariama, ką reikia daryti, norint jų išvengti, kad šie reiškiniai nepasikartotų. Tačiau mažai kas yra daroma. Probleminę sritį išryškina ir pačių mokinių išsakomos mintys apie konfliktus, smurtą mokykloje. Viena iš prielaidų paauglių konfliktams spręsti – nuodugni jų priežasčių analizė, eigos ypatumų atskleidimas. Atsižvelgus į tai, šio tyrimo objektu pasirinkti VI – VIII klasių (12-15m.) mokinių (paauglių) konfliktai su bendraamžiais ir jų atsiradimo priežastys. Darbo aktualumas ir naujumas: Padėtis švietimo sistemoje šiuo metu iš tikrųjų yra krizinė. Nepaisant galiojančių įstatymų, toliau vyksta vadinamasis mokyklų tinklo optimizavimas. Šiuo metu susidarė milžiniškas disbalansas tarp mokytojų teisių ir pareigų ir mūsų ugdytinių teisių bei pareigų. Mokiniui, o kartu ir šeimai, nenumatyta jokia atsakomybė už mokinio elgesį (Leščinskas, 2009). Kalbame, kad vis dažnėja paauglių konfliktai, smurtas, žiaurumas, bet niekas nesigilina į tikrąsias jų atsiradimo priežastis. Juk paauglių nusikalstamumas atėjęs ne iš nežinia kur, o iš mokyklos, kurioje mokinys gali elgtis kaip tinkamas, o mokytojas neturi jokių priemonių, jokių 12 teisių jį drausti. Taigi tą pačią elgesio kultūrą paaugliai perkelia į mūsų visuomenę. Tai yra labai pavojinga: juk mūsų moksleivių kasdienybe tapo konfliktai, agresija, smurtas. Taigi mūsų švietimo sistemoje dabar netenkame visko, kas svarbiausia – galimybės išugdyti dorą jauną žmogų. Paauglių konfliktų tematika labai aktuali, ji nagrinėjama daugelio mokslininkų, tokių kaip G. Navaitis, I. Leliūgienė, L.Rupšienė, A. Petrulytė, A. Suslavičius, J. Justickis, M. Barkauskaitė, G. Valickas, R. Žukauskienė, O. Jacikevičienė, B. Kairienė, L. Valauskienė G. Kvieskienė, R. Prakapas, L. Abromaitienė, A. Podgoreckis, J. Pionkovskis, M. Lobockis, S. Klučinska, T. Jamčura, J. Piaget ir kt. Tyrimo tikslas – išanalizuoti mokinių (paauglių) konfliktų kilimo priežastis su bendraamžiais mokykloje. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti literatūros analizę apie paauglystės laikotarpio ypatumus. 2. Atlikti literatūros analizę apie paauglių konfliktus ir jų atsiradimo priežastis. 3. Išsiaiškinti paauglių konfliktų priežastis mokykloje bei nustatyti paauglių konfliktiško elgesio raiškos priklausomybę nuo lyties ir amžiaus. 4. Išanalizuoti paauglių konfliktiškumo sąsajas su jų temperamentu. Tyrimo hipotezės: 1. Konfliktuoti labiau linkusios mergaitės nei berniukai. 2. Skirtinga išvaizda, socialinis skirtumas, temperamentas, tarpusavio konkurencija, prieštaravimai tarp įvairių mokinių grupių, dažniausios konfliktų atsiradimo priežastys mokinių tarpe. Tyrimo metodai. Iškeltai problemai tirti mokslinės medžiagos apie paauglius analizė, empirinis tyrimas, tyrimo duomenų interpretacija. Tyrimas buvo atlikta apklausiant VI – VIII klasių (12-15 m.) Panevėžio miesto vidurinės mokyklos, menų gimnazijos ir Kauno rajono gimnazijos mokinius. Šia anonimine – anketine apklausa buvo siekiama įvertinti mokinių konfliktų atsiradimo priežastis ir elgesio raiškos priklausomybę nuo lyties ir amžiaus. Tyrimo tipas – kiekybinis. Tyrimo duomenys apdoroti taikant pedagoginės informacijos analizės programų paketą PAULA4. Grafiniam duomenų atvaizdavimui taikyta Microsoft Office programa Microsoft Excel. Publikacija: Raukštaitė I. (2009) . Mokinių konfliktų priežastys mokykloje ankstyvosios paauglystės tarpsnyje //Studentų mokslinės konferencijos „Jaunasis mokslininkas – 2009“ straipsnių rinkinys 2009 m. balandžio 23 d. – Akademija (žr. 3 priedą). 13 1. PAAUGLYSTö IR KONFLIKTAI: TEORINIS POŽIŪRIS 1.1. Paauglystės amžiaus tarpsnio apibūdinimas Paauglystė – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas sudėtingas ne tik patiems paaugliams, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims (Bulotaitė, 2002). Tai bene audringiausias ir pavojingiausias žmogaus amžiaus tarpsnis, kurio tam tikri reiškiniai pasireiškia ir vėlesniu jaunystės laikotarpiu. Tai amžius, kai itin stipriai ima reikštis jauno žmogaus agresija, konfliktai, t.y. veržimasis į priekį, puolimas į gyvenimą, rungtyniavimas (Černius, 2006). Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas ir kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, turinčių įtakos asmenybės susiformavimui (Leliūgienė, 2002). Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nuo fizinio brendimo iki tol, kol asmuo pasiekia savarankiško suaugusio žmogaus socialinę padėtį (Petrulytė, 2003). Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius – fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt. Bet to paauglystės amžius – pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šis laikotarpis pasižymi fiziologine, psichine ir socialine raida (Leliūgienė, 2002). R.Bieliauskaitės (1996) teigimu, paauglystė – tarsi nežinomas laikas, kai, viena vertus, patiriama daug jausmų, išgyvenimų, atsiranda norų, siekių, kita vertus, nežinai, ką reiškia vienas ar kitas dalykas, kaip reikėtų elgtis. Kad geriau suprastume jaunesniojo paauglio tarpsnio ypatumus ir dėsningumus, laikotarpis suskirstytas į du etapus: ankstyvosios paauglystės pradžią – 12 – 14 metų ir ankstyvosios paauglystės pabaigą – 15 – 18 metų (Petrulytė, 2003). Įvairūs mokslininkai turi skirtingus požiūrius į paauglystės amžiaus tarpsnio ribas. Visuotinai yra nusistovėjusi nuomonė, kad paauglystė apima 12 – 18 metų amžiaus periodą. Kai kurie mano, jog šis amžius prasideda nuo 10 – 11 metų ir užsitęsia iki 22 – 25, kai kalbama apie atskirus brandos veiksnius. Remiantis G. Navaičiu (2001), paauglystė gali būti skirstoma į ankstyvąją – 12 – 14 metų ir vėlyvąją – 16 – 18 metų, 15 – uosius metus laikant pereinamaisiais. Ankstyvosios paauglystės etapas paženklintas intensyviu lytiniu ir biologiniu brendimu. Ryškus kūno augimo pagreitėjimas, prilygstantis pirmiesiems gyvenimo metams, kognityvinių galimybių padidėjimas. Šiuo laikotarpiu kinta paauglio asmenybė: keičiasi poreikiai, formuojasi kritinis mąstymas, gilėja išgyvenimai ir peržiūrimos vertybės, išryškėja paauglio visuomeniškumas, 15 aktyvumas, siekimas bendrauti su bendraamžiais ar kiek vyresniais, atsiranda dažnesnis atsiribojimas nuo suaugusiųjų. Tai pasireiškia stipriu nepriklausomumo nuo suaugusiųjų ir autonomijos poreikiu, padidėjusia bendraamžių grupės įtaka. Dėl šių pokyčių padaugėja konfliktų su bendraamžiais, tėvais, suaugusiaisiais, atsiranda socialinių problemų (Petrulytė, 2003). Ankstyvuoju etapu paaugliams būdinga turėti tos pačios lyties draugus, priklausyti bendraamžių grupei. Svarbu yra tiesiog būti kartu, nesvarbu, ką veikti. Tokiose grupėse paauglys intuityviai siekia savo idėjų ir svajonių realizacijos. Noras būti suaugusiu skatina suaugusiųjų elgesio pamėgdžiojimą. Ankstyvosios paauglystės pabaiga beveik tiesiogine prasme yra atskirasis pasaulis nuo vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo. Biologiniu požiūriu pasibaigia fizinė, lytinė branda ir daugumos paauglių savijauta pagerėja (Petrulytė, 2003). Vėlyvoje paauglystėje keičiasi paauglio santykiai su aplinkiniais: ieškoma tikros draugystės, santykiuose nesiekiama būtinai įtvirtinti savo autoritetą, bet ieškoma pilnaverčio bendravimo (Jovaiša, 1997). Taip pat vėlyvojoje paauglystėje ryškūs kognityvinio mąstymo pokyčiai. Paauglių draugystės daug stabilesnės. Draugų grupelės jau neapsiriboja savo lytimi ir tik buvimu. Vis labiau išryškėja bendraminčių, su kuriais galima kažkuo užsiimti ar kažką nuveikti, svarba. Didėja susidomėjimas priešingos lyties atstovais. Tęsiantis brandos procesui, iškyla savivertės ir integracijos į visuomenę reikšmingumas (Vaičiulienė, 1998). Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susiję su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai apsunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo paieškas). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin sąlygiškas, ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto sunkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtinga vienareikšmiai atskirti paauglių psichinę normą ir patologiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakankamas psichinės patologijos rodiklis. Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savarankiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konfliktus, kuriuos, kalbant apie paauglystę, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su sau artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla gali sėkmingai spręsti šiuos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesionalios paramos (Navaitis, 2001). Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Tuo pačiu keičiasi ir jauno žmogaus tarpusavio santykių pobūdis su bendraamžiais: paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, siekiant įtvirtinti savo naujai suvoktą 16 poziciją, statusą, o esant nepalankiomis aplinkybėmis gali iššaukti tam tikrus paauglio elgesio nukrypimus ar net įvairias asocialaus elgesio apraiškas (Vaičiulienė, 1998). Kai paaugliui nesiseka spręsti problemų, jis ima pykti ant savęs ir kitų, tampa agresyvus arba, priešingai, puola į depresiją, ilgalaikį liūdesį, pesimizmą, jaučiasi nelaimingas (Petrulytė, 2003). Daugiausiai dėl šios priežasties paauglių santykiai yra konfliktiški. Paauglys ima suvokti save kaip unikalią asmenybę. Todėl paauglystės laikotarpiui būdingas uždarumas, nauji išgyvenimai, baimė juos atskleisti verčia jauną žmogų veikti paslapčia. Ištikimų draugų ratas garantuoja slaptumą. Grupėje iškyla naujos vertybės – paslapties išlaikymas, visiškas pasitikėjimas, tarpusavio pagalba. Jei eksperimentavimas įgyja amoralumo atspalvį, neretai visa grupė palinksta į nusikalstamumą. Didžiausią įtaką daro idealai, kurie atitinka paauglio siekius, interesus, besiformuojančią pasaulėžiūrą. Kadangi vaizduotė nenustoja dominuoti, paauglys sukuria tobulą savo siekių atvaizdą (Vaičiulienė, 1998). Kitų psichologų nuomone, paauglystė yra natūralus brandos procesas, kurio nederėtų sieti su krizėmis. Ir vis dėlto ant šio laikotarpio krenta tamsus polinkio į savižudybę šešėlis. Kūrusių planus arba bandžiusių nusižudyti yra apie 40 proc. Vienuolikos metų berniukai pasižymi labai aukšta suicidine rizika. Šiame amžiaus tarpsnyje berniukų aukštas suicidinės rizikos rodiklis yra didesnis nei mergaičių. Suicidine rizika mergaičių atveju didėja pasiekus 15 – 16 metų amžių, ji išauga dvigubai. Priežastys, skatinančios polinkį savižudybėms, yra nelaimingumo jausmas, vienišumas, bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo stoka, silpna vidinė darna (Bokemiūlis, 2000). Paauglystė taip pat yra rizikavimo metas. Paaugliai eksperimentuoja su daugybe gyvenimo aspektų, priima naujus iššūkius, išbando įvairius dalykus ir per tai identifikuoja save bei pažįsta pasaulį. Paauglystė – laikas, kai jauni žmonės sužino, kaip mąstyti ir elgtis. Jie pradeda suvokti savo veiksmų ir poelgių pasekmes. Eksperimentavimas su naujais veiksmais ir jausmais padeda mąstyti apibendrintai, didina pasitikėjimą, padeda jauno žmogaus asmenybei pasiruošti didesnei rizikai ateityje. Šis eksperimentavimas veikia paauglio santykius su tėvais ir kitais jų gyvenime svarbiais suaugusiaisiais. Paaugliai, norėdami apibrėžti save kaip atskiras individualybes, nori būti pripažinti suaugusiųjų kaip unikalūs žmonės. Tai ne paaugliškas maištavimas – tai kur kas sudėtingesnis ir įstabesnis procesas (Kemerienė, 2000). Apibendrinant, galima teigti, kad, mokydamiesi priimti riziką ir daryti svarbius pasirinkimus, jauni žmonės pradeda suvokti savo galią, kiek jie gali kontroliuoti savo gyvenimą ir ko gali tikėtis iš ateities. Tuomet rizikavimas tampa daugiau nei romantika – tai tampa gyvybiškai svarbiu įrankiu, kurį naudoja paaugliai, kad suformuotų savo gyvenimą. Šiame etape nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina tikrojo „aš“ atradimas. O jei tiksliau – tapatumo paieška (Bortkevič, 2005). 17 1.2 Paauglių psichologiniai sunkumai ir jų priežastys 1.2.1 Paauglių tarpusavio įtaka asmenybės formavimuisi ir jų bendravimo grupės Asmenybės formavimąsi sąlygoja biologinių ir socialinių veiksnių visuma. Ši visuma – tai toli gražu ne mechaninė įgimtų ir įgytų veiksnių samplaika, bet sudėtinga, diferencijuota, dinamiška ir besikeičianti – tiek atskirų psichinių funkcijų santykiuose, tiek ir įvairiuose paauglių vystymosi etapuose – sistema (Barkauskaitė, 2001a). Ankstyvosios paauglystės etape nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina tikrojo „aš“ atradimas. O jei tiksliau – tapatumo paieška. Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės (Žukauskienė, 2007). Jis perkainuoja vaikystės įsitikinimus ir vertybes, perskirsto vaidmenis ir, ankstesnę patirtį perkėlęs į kitą kontekstą, formuoja savąjį „aš“, asmenybę, turinčią savo įsitikinimus ir tikslus (Černius, 2006). Paaugliai šiame laikotarpyje dažnai turi tam tikrą savo stabą, dievaitį (pvz.: kino herojų, muzikos žvaigždę, žymų sportininką, kt.), į kurį bando lygintis, tapti panašus tiek savo išvaizda, tiek savo veiksmais, poelgiais. Visa tai susiję su paauglio savo identiteto ieškojimu (Leliūgienė, 2002 ). Paauglys pasitiki bendraamžiais, su jais artimai draugauja. (Žukauskienė, 2007). Todėl išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, Mead ir kiti autoriai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai. Bendraamžių grupė vadovauja paauglio socializacijai, nes išsilaisvinama nuo tėvų įtakos tada, kaip įeinama į bendraamžių gyvenimą (Žukauskienė, 2007). Paauglių bendravimo su bendraamžiais sėkmė priklauso nuo asmenybės vystymosi. Anot V. J. Černiaus, rimtas bendravimas prasideda vaikui pradėjus lankyti mokyklą, o sugebėjimas bendrauti išvystomas nuo devynerių ar dešimties metų. Jo nuomone, nuo dvylikos metų vyksta didžiausias mokymasis bendrauti emocinėje ir socialinėje srityje ir mažesnis – intelektualinėje. Paauglių tarpe bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus įgyjant socialinę padėtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią pažiūrų sistemą (Černius, 2006). Paaugliams jų grupės nuomonė, normos yra nepaprastai svarbios. Išvaizda paaugliams turi labai didelę įtaką (Leliūgienė, 2002 ). Jie panašiai rengiasi ir kalba ta pačia kalba, vartoja tuos pačius posakius. Tačiau jų asmenybės yra individualios, skirtingos, kartais siekia kraštutinių ribų. Šis socialinis brendimas, prasidėjęs mokykloje, tęsiasi ir profesinėje mokykloje, universitete (Černius, 2006). Paaugliai buriasi į grupes norėdami patenkinti savo interesus, realizuoti savo gebėjimus, ypač jei to negali padaryti namuose ar mokykloje (Petrulytė, 2003). Grupių struktūra priklauso 18 nuo amžiaus. Iki paauglystės pradžios vaikas bendrauja su tos pačios lyties bendraamžiais, su bendraklasiais arba su kaimynystėje gyvenančiais vaikais (Žukauskienė, 2007). Besiformuojančioms grupėms būdingi šie požymiai: dažniausiai buriasi klasės, kiemo ar gatvės draugai, būdingas įvairesnis veiklos, interesų ir polinkių spektras, įvairiapusiškesnis bendravimas. Nedidelių paauglių grupių užuomazgoms būdingi reti ir trumpi narių susitikimai, aiškių bendrų interesų, tikslų bei veiklos kryptingumo stoka (Petrulytė, 2003). Iš pradžių tų grupių pobūdis yra neformalus, tačiau pamažu jos įgyja tam tikrą struktūrą, ir 10 metų vaikų draugystė tampa pakankamai patvari, kad nenutrūktų net vaikui perėjus į kitą mokyklą arba pakeitus gyvenamąją vietą (Žukauskienė, 2007). Mokykliniais metais grupės skiriasi pagal priklausomybę lyčiai, berniukai draugauja didelėse grupėse, o mergaitės buriasi į mažas grupeles ar poras. Mergaičių draugystei būdingesnės emocijos: įtampa, pavydas, konfliktai, atstūmimas. Jos išgyvena pavydo jausmą ir baimę būti atstumtoms, todėl jų socializacijai svarbus artimumo ir priklausomybės siekimas. Berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, o mergaičių – į socialinį pasitenkinimą, abipusį artumą. Paauglių draugystė tampa vis artimesnė. Mergaitės labiau negu berniukai linkusios kurti mažas, išskirtines ir labiau integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio skiria socialinei patirčiai, o berniukai gali nekreipti dėmesio į socialinius skirtumus. 14 – 16 m. mergaičių draugystė yra stipresnė, abipusiškesnė nei berniukų. Jos stengiasi išlaikyti paslaptį, būti viena į kitą panašios, keičiasi drabužiais. Mergaičių draugystė už berniukų yra brandesnė, tobulesnė, jos sugeba apie tai kalbėti, analizuoti. Berniukų draugystė ne tokia stipri, bet ji stabilesnė, patvaresnė, trunka ilgiau (Žukauskienė, 2007). Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais grupėje, tuo dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų socializacijai ir socialiniams įgūdžiams. Be to, ne visada elgesio nukrypimai yra susiję su dalyvavimu bendraamžių grupėje. Bendraamžių grupė turi tam tikrą poveikį formuojantis kai kurioms asocialaus elgesio formoms, tačiau svarbūs ir kiti socialiniai bei asmeniniai veiksniai. Labai svarbūs yra paauglio santykiai šeimoje. Kuo santykiai su tėvais blogesni, tuo paauglį lengviau paveikia bendraamžiai (Žukauskienė, 2007). Izoliuoti, atstumti, menkai save vertinantys, tėvų dėmesio stokojantys paaugliai linkę burtis į asocialias bendraamžių grupes (Valickas, 1997). Izoliuotiems ir atstumtiems paaugliams asocialios bendraamžių grupės tampa svarbiausia ir dažnai vienintele aplinka, kurioje jie gali patenkinti daugelį svarbių poreikių – savęs įtvirtinimo, priklausymo bendruomenei, pripažinimo bei pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei paramos, saugumo. Būtent asocialioje subkultūroje jie kompensuoja socialioje aplinkoje patiriamas nesėkmes ir užsitikrina minimalų 19 psichologinį komfortą. Asociali grupė paaugliams įgyja referentinės grupės statusą ir kartu turi didžiausią įtaką jų asmenybės formavimuisi. Tokia grupė atstumtiesiems gali pakeisti net šeimą. Tačiau jai priklausantys paaugliai dažnai būna įžūlesni, lengvai peržengia ne tik moralės, bet ir teisėtvarkos normas. Tokios grupės narių draugystė retai būna tokia pat tvirta, geranoriška ir ilgalaikė kaip kitų grupių. Jiems būdinga agresija, nepasitikėjimo atmosfera, valdžios siekimo poreikis, griežtos tarpusavio santykių taisyklės (Petrulytė, 2003). Taigi nesėkmingai besiklostantys paauglio santykiai su bendraamžiais tampa jam rimta problema. I. S. Konas nurodo tris svarbiausias paauglių bendravimo su bendraamžiais funkcijas: übendravimas yra svarbi keitimosi informacija priemonė; paaugliai daug sužino bendraudami vieni su kitais; übendravimas mažomis grupėmis, kartu žaidžiant ir užsiimant bendra veikla, ugdo socialinius įgūdžius, bendradarbiavimo ir gyvenimo kartu gebėjimus; übendravimas yra specifinė emocinio kontakto rūšis, padedanti siekti didesnio emocinio artumo, intymumo, skatinanti solidarumo jausmą, teikianti savitarpio pagalbos patirties (Petrulytė, 2003). I. S. Konas panašiai kaip B. ir Ph. Nevvmanai, aprašo paaugliams būdingus du prieštaringus poreikius: afiliacijos, t. y, priklausymo grupei, ir kartu atsiskyrimo nuo jos, ypač nuo suaugusiųjų. Vis dėlto bendraamžių spaudimas ima viršų, ir šiuo atveju pasireiškia paauglių konformizmas (Petrulytė, 2003). Konformizmas gali būti pozityvus ir negatyvus. Bendraamžiai lemia negatyvų konformistinį paauglio elgesį: įpratina vartoti žargoną, kultivuoti tam tikrą stilių, kartais įtraukia į vandalizmo aktus, skatina pašaipų požiūrį į bendraamžius, tėvus ir mokytojus. Kita vertus, konformizmas nėra visiškai negatyvus reiškinys, nes padeda paaugliui įsitraukti į bendraamžių pasaulį, rinktis (Petrulytė, 2003). Neretai paauglys tiesiog identifikuojasi su grupe – pastaroji jam tampa elgesio etalonu. Atsižvelgdamas į grupės nuostatas jis kuria savo gyvenimo filosofiją, vertina kitus. Paauglys sunkiai pakenčia oficialiąją grupę, jeigu ji nepatenkina pagrindinių jo socialinių poreikių – bendravimo ir pripažinimo, todėl ieško kitos aplinkos saviraiškai. Ta aplinka dažniausiai ir tampa neoficialioji mažoji grupė, reikšminga formuojantis paauglio asmenybei (Barkauskaitė, 2001a). Tačiau susirasti grupę, kuri taptų referentine, paaugliui nėra paprasta dėl daugelio priežasčių (subjektyvių ir objektyvių, vidinių ir išorinių). Paauglių socializacijos procese stichinės neformaliosios grupės atlieka labai reikšmingą vaidmenį – neretai jos net vadinamos „slaptaisiais auklėtojais“. 20 Į stichines grupes, nuo draugiškų, žaidybinių iki asocialių, buriasi ne vien tik „sunkūs“ paaugliai – tai etapas, kurį savo socializacijos procese paprastai išgyvena kiekvienas žmogus, o paauglystėje, kai bendraujant su bendraamžiais vyksta savęs įtvirtinimo procesas, stichinių grupių vaidmuo yra didžiausias (Barkauskaitė, 2001a). Paauglys, kuris yra nepriimtas į grupę – izoliuotas ar atstumtas, patiria neigimas emocijas, žemą savęs vertinimą ir t.t. Todėl nepaprastai svarbu išryškinti teigiamas jo savybes, ugdyti pasitikėjimą savimi, ruošti integracijai į bendraamžių tarpą (Černius, 2006). Apibendrinant, galima teigti, kad šiame amžiaus tarpsnyje ypač svarbūs ir reikšmingi bendraamžių draugystės, jų pripažinimo poreikiai. Vidinis poreikis bendrauti su bendraamžiais yra toks stiprus, kad dėl draugų paauglys linkęs atsižadėti net šeimos ir mokyklos. Svarbiausios paauglių „draugystės kodekso“ normos – pagarba žmogiškajam orumui, lygybė, ištikimybė, pagalba draugui. Paaugliai visada pastebi draugo elgesį, jį vertina, smerkia neištikimybę draugui ar grupei, susitarimo nesilaikymą, troškimą pirmauti, išpuikimą, orumo įžeidimą, egoizmą. Ne tik klasės socialinės grupės, kolektyvai, kuriems priklauso asmenybė, bet ir tokie mikroaplinkos elementai, kaip šeima, asmenybės bendravimo aplinka – bičiuliai, draugai, pažįstami – daro įtaką asmenybei, formuoja jos dvasinio pasaulio ypatumus (Barkauskaitė, 2001a). 1.2.2 Mokinių tarpusavio santykiai ir jų statusas klasėje Mokykla išlieka viena svarbiausių ugdymo institucijų. Ji pirmoji vaiką organizuotai veikianti aplinka, kurioje jis išmoksta atlikti visuomenines pareigas, perima visuomenines vertybes, įpranta bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis (Barkauskaitė, 2001b). Pagrindine grandimi, jungiančia paauglio asmenybę su visuomene, laikomas pirminis kolektyvas – mokykla ir klasė. Tai yra pirmasis visuomeninių santykių, kuriuos paauglys patiria mokydamasis, užsiimdamas užklasine veikla kartu su kitais, kolektyvas. Ryšys su pirminiu kolektyvu reiškiasi bendraujant su kitais kolektyvo nariais, užimant tarp jų tam tikrą vietą, kad būtų patenkinti „fundamentalūs psichologiniai paauglio kaip žmogaus – saugumo, dėmesio, meilės ir pagarbos, saviraiškos ir buvimo savimi – poreikiai (Butkienė, Kepalaitė, 1996). Mokykloje paaugliai praleidžia didelę dienos dalį, tačiau čia yra nemažai tarpusavio bendravimo formų, įtampą keliančių dalykų, ypač klasėje, kurioje jis mokosi (Petrulytė, 2003). Kiekvienas mokinys, kiekviena klasė – unikalus gabumų, rūpesčių, įsitikinimų derinys. Mokiniai klasėje tarpusavyje bendrauja skirtingai (Černius, 2006). Visas klasėje besireiškiančias tarpusavio bendravimo formas galima suskirstyti į tris santykių sistemas: üdalykinius (oficialius, formalius) santykius; 21 üasmeninius (emocinius) santykius; ühumanistinius santykius (pastarieji nėra būdingi visoms klasėms - jie atsiranda tik aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose bendruomenėse) (Barkauskaitė, 2001a). Anot M. Barkauskaitės, klasė yra pirminis formalus kolektyvas, kuriame paauglys praleidžia daug laiko savo bendraamžių tarpe. Tarp jo ir klasės paauglių, mokytojų atsiranda kontaktai, kurie padeda vieniems apie kitus kaupti žinias. Dalykiniai santykiai yra bet kokios bendruomenės kūrimosi pradinis taškas. Pirmieji santykiai naujoje bendruomenėje visada būna susiję su pagrindine veikla tam tikrame jos vystymosi etape. Atsiradus dalykinių santykių sistemai neišvengiamai užmezgami emociniai kontaktai. Taigi dalykiniai santykiai klasėje yra emocinių santykių sistemos susiformavimo pagrindas. Remdamiesi turimomis žiniomis, emocijomis, paaugliai vertina vienas kitą. Vertinimo pagrindo jie dažniausiai nesuvokia, tačiau vertina bendraklasius skirtingai. Klasėje susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių santykių sistemoje. Kiekvienas mokinys tiek dalykinių, tiek emocinių santykių sistemoje užima tam tikrą padėtį, kurią nulemia visa klasė ir klasės auklėtojas, oficialiai paskirdami jam tam tikras pareigas. Šias pareigas mokinys atlieka bendraudamas su klasės draugais. Jeigu padėtis ir paskirtos pareigos dalykinių santykių sistemoje atitinka mokinio poreikius, lūkesčius, gebėjimus, interesus, jis stengiasi savo padėtį bei vaidmenį išlaikyti ir bendraudamas asmeniškai. Tačiau emocinių santykių sistemoje mokinio padėtį ir vaidmenį rodo jo sociometrinis statusas, kurį kiekvienam klasės nariui neoficialiu būdu nustato visi klasės mokiniai. Statusas – tai kiekvieno klasės arba grupės nario užimama padėtis santykių sistemoje, priklausanti nuo to, kaip jį vertina kiti grupės (klasės) nariai. Sociometrinis statusas – tai pasirinkimų pagal tam tikrus įvairių veiklos sričių kriterijus skaičius, tenkantis vienam klasės mokiniui. Kiekvienoje klasėje vieni mokiniai dominuoja kitų atžvilgiu; tai priklauso nuo draugų pasirinkimo įvairiai veiklai. Visi mokiniai, ypač paaugliai, kolektyve nori būti. pripažinti, stengiasi atlikti tam tikrą jiems priimtiną vaidmenį (Barkauskaitė, 2001a). Nuo to, koks paauglio socialinis statusas klasėje, tokį vaidmenį jis atlieka bendraudamas su kitais klasės mokiniais. Paauglių padėtis klasėje ir jų statusas būna skirtingas, todėl daugiausiai dėl šių priežasčių atsiranda tarpusavio konfliktai. Įvairių šalių mokslininkai, tyrinėję paauglių problemas, vieningai sutaria dar vienu klausimu: ugdymo procese tokiems asmenybę formuojantiems veiksniams, kaip individo statusas klasėje ar grupėje, joje susiklostę santykiai, pripažinimas, autoritetas, integracija, orumas, savigarba, skiriama nepakankamai dėmesio. Nėra žmogaus, kuris būtų abejingas savo užimamai padėčiai žmonių tarpe. Ypatingai, jeigu tas žmogus paauglys, o kiti žmonės – jo bendraamžiai. Žeminanti padėtis daro jį labai nelaimingu. Bet ne tik tai – tirpsta, vysta, žūsta jo gabumai. Dar gerai, jeigu visa tai neatsilieps jo ateinančiam 22 gyvenimui, kuris visas priešakyje. Arba nepakeis jo staigiai ir pražūtingai dar šiandien (Bortkevič, 2005). Taigi paauglio statusas tarpusavio santykių sistemoje – svarbiausias jo asmenybę formuojantis veiksnys. Nuo paauglio įgyto statuso priklauso ir jo vaidmuo, o jį atlikdamas paauglys laikosi ir visuomenės reikalavimų. Jis gerai suvokia ir įsisąmonina tam vaidmeniui būdingas elgesio normas ir taisykles, bet laikosi tik tų, kuriomis ne kartą rėmėsi veikloje, kurios diferencijavosi ir įsitvirtino jo sąmonėje. Vadinasi, atlikdamas mylimo arba nemylimo mokinio vaidmenį paauglys ugdosi tam vaidmeniui būdingus bruožus, savybes, o šie savo ruožtu vėliau tampa įgūdžiais, nes buvo įtvirtinti bendroje veikloje (Barkauskaitė, 2001a). Paauglys klasėje ne pats pasiskiria vietą bendravimo sistemoje, ją parenka kiti klasės draugai, atsižvelgdami į tam tikrus veiksnius, kurių jie patys tiesiogiai nesuvokia. Paaugliui būdingas noras veikti kartu su vienmečiais, bendruomeniškai gyventi, būti draugų mėgstamam, pripažįstamam, gerbiamam. Jei santykiai su bendraamžiais nesiklosto, jei paauglys neturi artimų draugų arba jei draugystė staiga nutrūksta, labai dėl to sielojasi, išgyvena tikrą asmeninę dramą. Paaugliai labai brangina gerą draugų nuomonę apie save. Itin nemalonu paaugliui – nuoširdus draugų pasmerkimas, o didžiausia bausmė – nenoras su juo bendrauti, viešas ir tylus jo ignoravimas (Petrulytė, 2003). Paauglys, kurio statusas yra labai žemas klasėje, atlieka atstumtojo vaidmenį. Klasės atstumti paaugliai bendraudami jaučia nepasitenkinimą, savotišką psichologinę izoliaciją. Ši būsena, neigiami emociniai išgyvenimai, neretai pastūmėja juos rinktis neigiamas elgesio formas, t. y. sudaro sąlygas formuotis neigiamoms asmenybės savybėms (Barkauskaitė, 2001a). Paaugliai, kurių santykiai su vienmečiais klostosi ne itin palankiai, visaip stengiasi užsitarnauti draugų simpatiją ir pagarbą, užimti klasėje reikšminga vietą. To siekdami, kai kurie vaikai demonstruoja savo teigiamas savybes, „drąsą“. Dažnai jie tyčia nesilaiko suaugusiųjų reikalavimų, elgesio taisyklių, drausmės: „štai, girdi, koks aš drąsus, man viskas niekai“ (Petrulytė, 2003). Kiti, norėdami įgyti draugų simpatiją ir neeilinę vietą klasėje, kaip įmanydami stengiasi juos linksminti: kvailioja, maivosi, krečia įvairius pokštus, tikisi jų dėmesio. Paprastai „klounai“ nėra draugų gerbiami ir geidžiamos padėties klasėje nepasiekia, jie tik kartkarčiais, kai visi nori atsipalaiduoti ar pasilinksminti, pakenčiami. Jaunesnieji paaugliai tokį elgesį laiko žeminančiu, o vyresnieji – vaikiškumu, kvailumu (Petrulytė, 2003). Žemą statusą klasėje turintys paaugliai, įgiję aukštesnį statusą, vengdami konfliktų, afektinių būsenų, bendravimo su žemo statuso bei blogo elgesio bendraamžiais, ne tik noriai atlieka pavestas pareigas, bet ir stengiasi imtis naujų pareigų, jas nuoširdžiai ir kūrybiškai atlikti. Paaugliai, kurių statusas pagerėja, yra patenkinti savo draugais, pedagogais ir apskritai gyvenimu. O paaugliai, 23 kuriems nepavyko pagerinti savo sociometrinio statuso, nuolat būna viskuo nepatenkinti, pyksta už kitų pastangas jiems padėti, todėl kyla konfliktų (Barkauskaitė, 2001a). Kitų paauglių statusas klasėje yra labai aukštas, todėl klasėje jie atlieka lyderio vaidmenį. Lyderis gali būti teigiamas ir neigiamas, t.y. paauglys su teigiamomis asmenybės savybėmis arba paauglys su neigiamomis asmenybės savybėmis. Mokytojai paprastai išnaudoja teigiamą lyderį kuriant ir palaikant klasėje darbingą atmosferą, atliekant visuomeninę veiklą. Neigiami lyderiai atitraukia klasės draugus nuo bendro darbo, ardo sutelktumą, prieštarauja mokytojui. Pedagogo uždavinys surasti priimtinas įtakos klasei formas ir neigiamą lyderį pastūmėti pozityviai veiklai. Tačiau ne visada šiame procese lydi sėkmė, todėl nesėkmės atveju reikia aiškintis neigiamų asmenybės savybių kilmę. 1.2.2.1 Paauglių statusą lemiantys veiksniai Kokie tie veiksniai, kurie lemia mokinio socialinį statusą klasės bendruomenėje? Remiantis įvairių šalių mokslininkų nuomone, išskiriami skirtingi veiksniai, lemiantys mokinio socialinį statusą kolektyve. M. Barkauskaitė knygoje ,,Paaugliai: sociapedagoginė dinamika“ išskiria : ünuo paties mokinio priklausą individualūs veiksniai: išvaizda (anatominiai duomenys ir apranga), lytis, amžius, charakteris, temperamentas, gabumai, pažangumas, inteligencija, informuotumas arba mokinio išprusimas ; üišoriniai veiksniai, turintys įtakos mokinio statusui : klasės ypatumai, mokytojas, draugai, šeima , bendravimo patirtis. Išvaizda. Pirmas įspūdis sudaromas apie žmogų iš fizinės išvaizdos: jo balso tono, judesių, žvilgsnio, drabužių. Reikia pabrėžti, kad paaugliams ypač svarbi išvaizdą. Dėl reakcijos į išvaizdą paaugliai iššaukia apsimestinį šiurkštumą, o pastabos ir komentarai formuoja menkavertiškumo kompleksus. Taip pat išvaizda, žmogaus patrauklumas kelia kitų žmonių susidomėjimą, susižavėjimą. Lytis. Paaugliu mokykliniame etape didžiausios įtakos nuostatų formavimuisi turi bendraamžių turimi lyčių sreteotipai. Amžius. Mokslininkų požiūris į amžių, kaip į statusą lemiantį veiksnį, yra labai prieštaringas. Vieni teigia, kad vyresnių paauglių statusas klasėje aukštesnis negu jaunesnių, kiti atvirkščiai. Mokslininkai vieningai sutinka, kad nuo amžiaus priklauso paauglio aktyvumas, socialiniai įgūdžiai ir kt. ,,Jei paauglio socialinio elgesio įgūdžių sistema ne pagal amžių gerai išsivysčiusi, jis mielai priimamas į vyresnių paauglių ratą, bet bendraamžiai ir jaunesni paaugliai su juo nelinkę bendrauti“ (Barkauskaitė, 2001a). 24 Charakteris. Nagrinėjant paauglių socialinį statusą klasėje nekyla abejonių dėl charakterio savybių įtakos mokinių pasirinkimams. M. Barkauskaitė teigia, kad ekstravertiško charakterio paauglys yra populiaresnis klasėje. Temperamentas. K. Jungas teigė, kad vieno žmogaus patrauklumą kitam pirmiausia lemia jų vidinio gyvenimo, elgesio panašumai, t.y. temperamentų atitikimas. Gabumai. Mokinio gabumai taip pat laikomi veiksniu, turinčiu įtakos jo populiarumui klasėje. Pastaruoju metu atliekama nemažai įvairių eksperimentinių tyrimų, kuriais siekiama įrodyti, kad paauglių intelektiniai gebėjimai ir statusas tarpusavyje susiję. Mokinio statusui ne mažiau reikšmingas yra ir gebėjimas lengvai prisitaikyti prie aplinkos. H. Lijmetso teigimu, bet kokio kolektyvo tarpusavio santykių pagrindas – abipusio turtinimo principas, t. y. įvairių savų poreikių ir tų poreikių, kurių atsiradimą skatina gyvenimas grupėje, patenkinimas (Barkauskaitė, 2001a). Pažangumas. Mokslininkai. J. Kolominskis, N. Berezovinas, M. Barkauskaitė teigia, kad tarp įvairaus statuso mokinių klasėje ir jų pažangumo yra ryšis. Dažniausiai mokiniai, užimantys aukštą padėtį klasėje yra labai gerai ir gerai besimokantys, bet nereiškia, kad tokių nėra atstumtųjų tarpe. Kartais mokiniai pasirenka bendraklasį žemo pažangumo, o atstumia gerai besimokantį, todėl J. Kolominskis daro išvadą, kad tarp mokinių pažangumo ir jų padėties klasėje nėra tiesioginio ryšio. M. Barkauskaitė teigia, kad ,,tarp mokinio sociometrinio statuso ir jo pažangumo, t.y. gebėjimo mokytis, yra sąveika: a) žemą statusą turintis mokinys tampa pasyvus, abejingas blogiems pažymiams, bodisi viskuo kas susiję su mokykla ir su mokymusi; b) klasė šalinasi nepažangių mokinių, todėl šie, užimdami nepalankią padėtį asmeninių santykių sistemoje, sau tinkamą padėtį stengiasi įsigyti kituose kolektyvuose, kur patenkina bendravimo poreikius, visai nesidomi klase. Inteligencija. M. Barkauskaitė pažymi, kad šie veiksniai būna efektyvūs, jeigu inteligencijos, išprusimo lygis yra gerokai žemesni už bendrą klasės vidurkį. Šie vaikai atsiduria nepalankioje padėtyje klasės draugų atžvilgiu. Minėti veiksniai yra susiję su šeima, aplinka, įgimtomis savybėmis. Mokinio išprusimas. Tarp mokinio statuso ir jo išprusimo sprendžiant tam tikras problemas iš tiesų yra tiesioginis ryšys, tačiau išprusimą klaidinga būtų atsieti nuo konkrečios asmenybės ypatumų, aplinkos, gabumų, pažangumo, inteligencijos ir kitų veiksnių, su kuriais jis yra glaudžiai susijęs. Aptarti individualieji veiksniai yra reikšmingiausi paauglio statusui klasės bendruomenės santykių sistemoje, tačiau jų hierarchinė seka kiekvienu konkrečiu atveju skiriasi (Barkauskaitė, 2001a). Išoriniai veiksniai: Klasės ypatumai. ,,Klasė – tai grupė tarpusavyje sąveikaujančių mokytojų ir mokinių, kuriuos jungia bendra veikla. Šios veiklos produktyvumas, tikslų siekimas priklauso nuo efektyvių ir harmoningų santykių klasėje (Butkienė, Kepalaitė, 1996). Klasėje 25 mokinys priklauso nuo kitų grupės narių, jų požiūrio, tikslų, siekių, priimtinų vertybių. ,,Mokinio statusui neabejotinos įtakos turi kiekybinė klasės sudėtis: mažesnių klasių mokiniai artimiau bendrauja, turi galimybę artimiau vienas kitą pažinti, todėl ir atstumtųjų mokinių čia kur kas mažiau nei didėlėse klasėse. Pastarosios paprastai būna susiskaldžiusios į nedideles grupeles, mažai bendraujančias tarpusavyje“. Mokytojas. Mokytojo asmeninės savybės, santykiai su klase ir kiekvienu mokiniu, jo reakcijos, nuostatos taip pat reikšmingos mokinio statusui klasėje. Mokslininkai pažymi, kad neigiamą įtaką mokinių statusui gali daryti neigiamai mokinį charakterizuojančios pastabos, bet ir nesaikingas gyrimas vieno mokinio , o ypač lyginant su kitu mokiniu. Draugai. M. Koskeniemis teigia, kad mokiniui pradėjus draugauti su klasės atstumtais, jo statusas ima blogėti, galime daryti išvadą, kad draugų poveikis mokinio statusui yra reikšmingas (Barkauskaitė, 2001a). Šeima. ,,Šeima – svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis“. Paaugliai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki žmonėmis, sunkiau užmezga ir palaiko su jais stabilesnius emocinius ryšius. Taigi šeima yra vienas iš reikšmingiausiu socialinio statuso veiksnių (Navaitis, 2001). Bendravimo patirtis. Mokinių statusui didelę įtaką turi bendravimo patirtis, bendravimo įpročiai, įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė būklė. ,,Bendravimo patirtis – tai sistema nerašytų taisyklių, suprantamų ir priimtinų kiekvienam individui“ (Barkauskaitė, 2001a). Individas turintis didesnę bendravimo patirtį lengviau užmezga kontaktus, randa įdomių būdų ir formų bendravimui palaikyti. Mokiniai turintys didesnę bendravimo patirtį, greičiau suvokia klasės bendruomenės tikslus, normas, geriau jaučia socialinį klasės klimatą. Kiekvieno mokinio statusas priklauso ne nuo vieno, o nuo daugelio veiksnių, iš kurių pagrindinį vaidmenį atlieka asmenybės savybės ir klasės, kurioje jis mokosi, ypatumai, taip pat mokytojas, šeima, bendravimo patirtis. Norint pedagogui išvengti sunkumų ugdant paauglius, reikia mokiniams padėti užimti gerą, jiems tinkamą socialinį statusą klasėje, o tai padaryti galima tik išsiaiškinus mokinio nepatenkinamą statusą lemiančius veiksnius. Kitą vertus, ,,paaugliai negatyviai elgiasi stengdamiesi užimti tam tikrą statusą kolektyve, patenkinti bendravimo poreikį, pelnyti bendraamžių pripažinimą, kitaip tariant, susikurti emocinį komfortą“. Paauglių mažųjų stichinių grupių susidarymo, gyvavimo, veiklos ir kitos savybės buvo reikšmingos paaugliui įgyjant statusą klasėje. Laiko tėkmėje kinta prioritetai. Šiuo metu paaugliams imponuoja priklausymas paslaptingoms grupėms, net sektoms. Įvairių šalių mokslininkų tyrimai rodo, kad kiekvienos asmenybės statusas priklauso nuo daugelio sąlygų, iš kurių svarbiausios – asmenybės savybės, formalaus kolektyvo tikslai ir susiformavusi struktūra, psichologinė atmosfera, kiekvieno nario 26 vertė kolektyve, taip pat asmenybės priklausytumas kitiems kolektyvams, grupėms, tarp jų ir neformalioms. Be minėtų paauglio statusui klasėje reikšmingų veiksnių, derėtų paminėti ir paauglio požiūri į mokyklos, visuomenės kaitą, jo aktyvų dalyvavimą šioje kaitoje. Tam tikri vertinimo kriterijai taikomi su narkotikais susijusiems bendraamžiams (Barkauskaitė, 2001b). Apibendrinant išdėstytas tendencijas galima teigti, kad paauglių statusą lemia vidinių ir išorinių veiksnių grupė ar pavieniai veiksniai, tarp kurių ypatingą vaidmenį atlieka tam tikro meto sociokultūrinės, ekonominės, politinės nuostatos bei vertybės. Suaugusiųjų bendruomenė (pedagogai, tėvai, kiti vienaip ar kitaip su paaugliais susiję asmenys) negali primesti paaugliams savo vertinimo etalonų ar tikėtis besąlygiško nurodymų vykdymo. Būtina įsisąmoninti, kad ši paauglių karta gyvena ir formuojasi kitoje sociokultūrinėje, ekonominėje, politinėje aplinkoje, neišvengdama didžiausių problemų. 1.3. Konflikto sampratos ypatumai ir tipai Konflikto sąvoka mokslinėje literatūroje traktuojama labai įvairiai. Sociologinėje literatūroje galima įžvelgti dvi jos sampratas. Viena vertus, konfliktu vadinami bet kurie nesutarimai tarp žmonių, žmonių grupių, kuriose esama nesuderinamų ir prieštaringų tikslų. „Konflikto“ sąvoka tada vartojama sinonimiškai su „konkurencijos“, „ginčo“, „debatų“, „derybų“, „lažybų“ sąvokomis. Kita vertus, konfliktas apibrėžiamas iškeliant būtiną jo struktūrinį komponentą – veiksmą – kovą, priešišką elgseną. Psichologinių teorijų kontekste galima skirti trejopą konflikto sampratą: 1) konfliktas – intrapsichinis reiškinys – asmenybės struktūrinių komponentų kova, 2) konfliktas – interpsichinis reiškinys – agresyvaus atsako į frustracinę / konkurencinę situaciją forma, 3) konfliktas – išgyvenama emocinė būsena, kurioje individas yra veikiamas tolygių, bet priešingos krypties jėgų. Vadinasi, konfliktą galima suvokti kaip susidūrimą, pasireiškiantį nemaloniais išgyvenimais ir tam tikru elgesiu (Čiuladienė, 2006). Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų ar nuomonių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai (Lekavičienė, 2005). Konfliktai vyksta net ir tarp pačių laimingiausių, geriausiai sutariančių žmonių. Taigi tai natūralus ir neišvengiamas reiškinys. Labai svarbu suprasti konfliktų neišvengiamumą, nes priešingu atveju, kilus konfliktui, dėl to tuščiai ir be reikalo graušimės. Svajoti apie gyvenimą be konfliktų – tai tas pats, kas svajoti apie amžinai gerą orą – be lietaus, vėjo ir pūgų (Želvys, 2007). Geriausias būdas išspręsti konfliktą – jo išvengti. Mes visi esame girdėję šį posakį, tačiau gyvenimo patirtis rodo,jogne visada pavyksta to principo laikytis (Lekavičienė, 2005). Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu: · esant priešpriešai mes neišgyvename neigiamų emocijų; 27 · nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neieškome savo priešingų pozicijų . Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra agresyvu. Konfliktų tipai: 1. Vidiniai asmenybės konfliktai; 2. Socialiniai konfliktai: · tarpasmeniniai; · tarpgrupiniai; · tarptautiniai. Sunkios asmenybės situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkioms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir konfliktai. Vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus, asmenybinės krizės nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradimą (Lekavičienė, 2005). Vidiniai sunkumai – tai asmenybės vidinės problemos: abejonės, neryžtingumas, nerasta išeitis, problemos sprendimo nebuvimas. Asmenybės krizės – ilgai trunkantys asmenybės gyvenimo periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pokyčiai. Vidiniai asmenybės konfliktai – aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys prieštaringus ryšius su socialine aplinka. Vidinėms asmenybės struktūroms priskiriami: Motyvai – jie atspindi įvairaus lygio mūsų siekimus ir gali būti išreiškiami sąvoka „noriu“. Vertybės – gali būti asmenybės arba priimtos mūsų vien todėl, kad šių vertybių prisilaikoma visuomenėje, arba jos yra kažkaip kitaip vertingos. Jos žymimos sąvoka – „reikia, reikalinga“. Savivertė – apibūdina kaip individo reikšmingumas pačiam sau, kaip savų galimybių, savybių, savo vietos tarp kitų įvertinimas. Savivertė atspindi mūsų pretenzijų lygį. Ja galima išreikšti sąvoka „galiu“ arba „negaliu“. Vidinių asmenybės konfliktų tipai: 1. Motyvaciniai konfliktai. Jie būna trejopi: · Kai reikia pasirinkti vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų. · Kai reikia pasirinkti vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų. · Kai pats tikslas, objektas turi patrauklių, ir nepatrauklių pusių. 2. Moralės (normatyviniai) konfliktai. Tai konfliktai tarp noro ir pareigos, tarp „noriu“ ir „reikia“. 3. Kognityviniai konfliktai. Jų priežastis – kognicijų (žinių, įsivaizdavimų) prieštaringumas. 28 4. Nerealizuoto noro arba menkavertiškumo komplekso konfliktai. Tai konfliktai tarp norų ir tikrovės, kuri blokuoja jų patenkinimą. 5. Vaidmenų konfliktai. Šie konfliktai kyla, kai individas nesugeba suderinti kelių atliekamų socialinių vaidmenų, arba juos atlieka nekokybiškai ir dėl to išgyvena. 6. Adaptaciniai konfliktai. Jie pasireiškia kai nesutampa aplinkos reikalavimai ir žmogaus profesinės, fizinės ar psichologinės galimybės. 7. Neadekvačios savivertės konfliktai. Savivertės adekvatumas priklauso nuo to, kiek individas yra savikritiškas, kaip jis vertina savo sėkmes ir nesėkmes (Lekavičienė, 2005). Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda tobulėti žmonėms, formuoja adekvačią savivertę, gilesnį savęs pažinimą. Destruktyvūs konfliktai neretai perauga į gyvenimo krizes ir lemia neurotinių reakcijų susiformavimą. Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Dažni ir ilgai trunkantys vidiniai konfliktai menkina veiklos efektyvumą, gali stabdyti asmenybės raidą, žmonės ima nebepasitikėti savimi. Aštrūs vidiniai konfliktai žlugdo ir tarpasmeninius santykius, bendraudami žmonės tampa agresyvesni, nerimastingesni, dirglesni (Lekavičienė, 2005). Tarpasmeninis konfliktas – tai socialinis reiškinys, kurio metu tarp dviejų ar daugiau asmenų (tarp asmens ir grupės, tarp grupių) vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas. Konfliktas formuoja asmenybės nuostatas į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visa tai, kas su tuo žmogumi susiję (Suslavičius, 2006). Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo „aš“ idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas (Lekavičienė, 2005). Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį: 1. Konflikto dalyviai: a. Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkais. Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusį konfliktą iniciatorių (tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus). Svarbus yna konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo „jėga“, išreiškiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektualinėmis galimybėmis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais. b. Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės. 29 c. Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu, įtakoja jį. Pvz., kurstytojas, pastūmėjęs asmenį į konfliktą. Vėliau jis konflikte gali ir nebedalyvauti. Organizatorius – asmuo, planuojantis konflikto eigą, jo rezultatus ir pan. 2. Konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai. 3. Aplinka. Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją. Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologini turinį: a) Motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savu poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Mūsų „aktyvintojais“ konfliktinėje situacijoje gali būti ir interesai, vertybės, tikslai. b) Konfliktinis elgesys – konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus, strategijas ir taktikas (Lekavičienė, 2005). M. Deutsch tarpasmeninius konfliktus skirstė į produktyvius ir destruktyvius (naikinančius). Destruktyvus konfliktas skirtas ne spręsti problemą, o sunaikinti oponentą. Po destruktyvaus konflikto problema lieka neišspręsta, konfliktą sukėlusi priežastis išlieka, jo dalyviai laikosi priešiškų nuostatų. Destruktyviam konfliktui būdingas plėtojimasis ir stiprėjimas. Toliau plėtodamasis toks konfliktas nutolsta nuo pirminės priežasties, jo dalyviai linkę tą priežastį nuneigti, pakeisti kitomis. Pakeitimai, kaltinimai yra ego gynybos mechanizmo – projekcijos – praktinė raiška. Stiprėjant destruktyviam konfliktui, kinta ir bendravimo pobūdis – silpnėja loginis argumentavimas, ryškėja elgesio gynybiškumas (Suslavičius, 2006). Naikinamasis konflikto pobūdis prisideda prie jo stiprėjimo. Jis verčia konflikto dalyvį vėlesnes laiko atžvilgiu mintis ar vėlesnius poelgius derinti su tuo, kas pirmiau priešininkui pasakyta, kas padaryta. Konfliktas – didelis iššūkis prestižui. Taip konfliktas intensyvėja. Bet kodėl iš karto nepasakius: „Atsiprašau, suklydau“. Taip elgiasi angelai, žmonės rečiau. Yra ir labiau žemiškų priežasčių, dėl kurių vengiama atsisakyti ankstesnės klaidingos pozicijos. Tai baimė, kad oponentas ims piktnaudžiauti kaltės prisipažinimu. Destruktyvus konfliktas toks nebūtų, jei neturėtų sunaikinti priešininką, jei ne fiziškai, tai bent dvasiškai. Reikia leisti pralaimėjusiajai šaliai garbingai pasitraukti iš konflikto, juolab jei tą pralaimėjimą stebi ir liudytojai. Prestižo praradimas prie liudytojų yra daug skausmingesnis (Suslavičius, 2006). Yra ir kitokių priežasčių, skatinančių destruktyvų konfliktą. Tai – mąstymo fiksuotumas. Konflikto metu dėl didelio emocinio krūvio suvokiama mažiau reagavimo į problemą variantų. Oponentai įsikimba vienos kokios minties, vieno sprendimo. Tipiškam konfliktui būdingas mąstymo standartiškumas, ribotumas, laiko fiksacija. Dėmesys koncentruojamas į momentinius 30 veiksnius ir jais pasiekiamus rezultatus, mažai atsižvelgiant į tolesnius padalinius. Žodžiu, bet kokia kaina siekiama pergalės, efekto. Konfliktuodami dažnai nusistatome ribą, iki kurios leidžiame sau būti agresyviems. Tai – konflikto stabdys. Riba yra nevienoda skirtingiems asmenims. Tas efektas taip pat nevienodės – nuo oponentų nuotaikos sugadinimo iki fizinio susidorojimo su juo. Pasiektas efektas sukelia jo autoriui pasitenkinimą. Pasitenkinimas savo kam nors sukeltu fiziniu ar dvasiniu skausmu vadinamas sadizmu (Suslavičius, 2006). Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus, todėl ir konfliktus sukeliančios aplinkybės kiekvienam yra skirtingos. Tai gali būti asmeninės krizės, patirti vidiniai sunkumai ar tiesiog esami žmonių nesuderinamumai, prieštaringi tikslai. Kadangi paaugliams kasdienybėje konfliktų iškyla labai dažnai, tai ankstyvosios paauglystės tarpsnis laikomas konfliktiškiausiu laikotarpiu. 1.4. Paauglių konfliktų priežastys ir pasekmės Paauglystės amžiaus tarpsnį mokslininkai paprastai apibūdina kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiame amžiaus tarpsnyje intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasi požiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones, pradeda reikštis aktyvumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę (Barkauskaitė, 2001a). Paauglių ginčai, nesutarimai – natūralus ir neišvengiamas dalykas, tačiau kiekvieną dieną jie tampa vis dažnesni, perpildyti pagiežos ir neapykantos, šiurkštumo, smurto elementų (Obulaitis, 2004). Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais draugais, bendraamžiais, kitais žmonėmis. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp bendraamžių. būti pripažintas, įgyti teises, o tai gali būti ir „teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas“. Paauglystėje sustiprėja ryškiausi charakterio bruožai – ypač bendraujant su bendraamžiais. Poreikis bendrauti su bendraamžiais paaugliui tampa tikslu, nes taip jis gali atskleisti savo individualybę, įtvirtinti savarankiškumą, pasiekti pripažinimą (Barkauskaitė, 2001a). Kritiškiausias ir konfliktiškiausias paauglystės laikotarpis, keliantis sunkumų – paauglystės pradžia. Kadangi šis laikotarpis lydimas krizių, tai susidūrimai su vidiniais ir tarpasmeniniais konfliktais dažni. Kiekvienas mūsų turime vidinių konfliktų ir tai neišvengiama žmogui augant, senstant, keičiantis visuomenei. Svarbu, kaip tuos konfliktus išgyventi (Černius, 2006). Retai mokykloje diena praeina be didesnių ar mažesnių konfliktų. Mokykloje konfliktai yra neišvengiami. Augančiam žmogui mokykla tampa sudėtine gyvenimo dalimi ir grandimi, jungiančia 31 paauglį su visuomene. O klasė – pirmasis visuomeninių santykių, pasireiškiančių mokinių tarpusavio bendravimu šaltinis. Šiandienos mokykloje šis bendravimas neretai perauga į konfliktiškus santykius, tampančius labai aktualia problema, reikalaujančia greito ir efektyvaus konflikto sprendimo ar jų valdymo. Bendrojo lavinimo mokykloje problemos dėl mokinių konfliktų agresyvumo, šiurkštumo, netinkamo elgesio, perauga į nusikalstamumą, kurį išspręsti, sustabdyti vis sunkiau, o kartais ir neįmanoma (Obulaitis, 2004). Mokyklos bendruomenėje paprastai yra išskiriami keturi subjektai: mokiniai, mokytojai, tėvai ir administracija. Dažniausiai konfliktai mokyklose kyla tarp pačių mokinių. Jų tarpusavio nesutarimai atsiranda dėl konkurencijos, lyderiavimo, patyčių, nesąžiningumo tarpasmeniniuose santykiuose, neobjektyvaus mokytojų vertinimo ir kitų priežasčių (Ignatavičienė, Račelytė, 2003). Konfliktai – tai mokinių kasdieninio bendravimo dalis. Mokiniai nuolat patenka į situacijas, pilnas prieštaravimų, staigmenų, kai nuomonė dėl skirtingų interesų nesutampa su pašnekovo ir ją tenka ginti įvairiausiais, kartais ne pačiais humaniškiausiais būdais, patiriant teigiamų ir neigiamų emocijų. Kalbant apie mokyklinius konfliktus, dažnai vartojamos ,,elgesio pažeidimo“, ,,moralinių ir dorovinių nuostatų laužymo“ sąvokos. Dėl amžiaus psichologinių ir fiziologinių ypatybių mokiniai konfliktus linkę greitai ir negailestingai spręsti susipykdami ir susitaikydami ,,dešimt kartų“ per dieną, kartu įtraukdami ir suaugusiuosius bei priversdami juos taip pat ieškoti būdų ir kelių, išeičių konfliktinėms situacijoms sureguliuoti (Ignatavičienė, Račelytė, 2003). Skirtingų psichologinių teorijų autoriai įvairiai apibrėžia konflikto sąvoką, skirtingai aiškina konflikto atsiradimo priežastis, pateikia skirtingus jų įveikimo būdus. Pasak A. Storcho, konfliktas – tai neigiama emocinė patirtis, nusakanti abiejų konfliktuojančių pusių vertybes, jų vertinimą ir galimybes išspręsti šį konfliktą konstruktyviai (Obulaitis, 2004). K. Miškinis konfliktu (lot. conflictus – susidūrimas) vadina emocinę kognityvinę prieštaravimų būseną, kylančią dėl nesugebėjimo pasirinkti priimtino sprendimo skirtingų tendencijų situacijoje. Konfliktai tai kivirčai, ginčai, galintys susikomplikuoti, tai prieštaravimai, kilę tarp žmonių dėl psichinio, fiziologinio ar socialinio buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų, pažiūrų skirtingumo (Miškinis, 1993). Nagrinėjant paauglių konfliktus svarbu ne tik sąlygos darančias įtaką konfliktui kilti, bet konflikto priežastis. Remiantis Edelman ir Crain konflikto ištakos dažniausiai būna tokios: 32 nesusipratimai konkuravimas slapti kėslai aplaidumas nesąžiningumas KONFLIKTO IŠTAKOS: baimė nuostatos netinkamas konflikto sprendimas nesugebėjimas nustatyti ribų ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais 1 pav. Konflikto ištakos pagal Edelman ir Crain Nesusipratimai. Tai ypač būdinga paaugliams, kadangi viena iš konfliktuojančių pusių dažniausiai visai kitaip supranta viena kitą ir kitaip reaguoja į situaciją (žodžius, veiksmus), nei kita pusė tikisi, sudarydama palankias sąlygas konfliktui kilti. Nesąžiningumas. Paaugliams, dėl pačių lakios fantazijos, linkę daug ką pagražinti, iškraipyti faktus, prikurti. Dėl savo smalsumo ir pastabumo jie greitai melą atskleidžia, išsiaiškina tikruosius dalykus, priklijuodami vienas kitam ,,melagio etiketę“, sukeldami konfliktinę situaciją. Aplaidumas. paaugliams, būdingas užmaršumas, atsakomybės jausmo stoka, žodžio nesilaikymas, išsiblaškymas, pažadų netesėjimas. Tai sudaro palankias sąlygas konfliktui kilti. Nuostatos. Išankstinės nuostatos – pats didžiausias konfliktinių situacijų šaltinis. Remiantis paauglio amžiaus tarpsnių raidos psichologija, juos lengva paveikti viena ar kita nuomone, todėl, veikiami savo bendraamžių, klasės draugų, paaugliai iš anksto nusiteikia kieno nors atžvilgiu nepalankiai, jaučia antipatiją ir atitinkamai modeliuoja savo ir kitų aplinkinių elgesį. Ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais, neteisingi vertinimai. Konfliktinių situacijų atsiranda dėl nuomonių, interesų skirtingumo ir įsitikinimo teisingumu, kai abi konfliktuojančios pusės jaučiasi stiprios ir teisios. Nesugebėjimas nustatyti tam tikrų ribų. Nesugebėjimas aiškiai nustatyti, ko norime, ko mums reikia, ir leisti suprasti, ko nemėgstame ir nesitikime, yra kvietimas konfliktui. Leisdamas kitam pasinaudoti savimi, gali tikėtis, kad galiausiai pradėsi to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas žingsnis iki konflikto. Netinkamas konfliktų sprendimas. Daugelis paauglių nemoka ,,gražiai“ spręsti konflikto, todėl greitai ir negailestingai skelbia kitai konfliktuojančiai pusei, jų nuomone, patį tinkamiausią 33 sprendimą, taip tik dar labiau paaštrindami esamą situaciją ir sudarydami sąlygas naujam konfliktui kilti, nes pralaimėjusioji pusė nesutinka su sprendimu ir pradeda ieškoti būdų, kaip ,,atsigriebti“. Baimė. Baimė prarasti savo vietą grupėje, klasėje, būti atstumtam. Tai įvelia į atvirą konfliktą, skatina veikti arba slopina veiksmus – tai daugelio konfliktinių situacijų varomoji jėga. Slapti kėslai. Paauglių bendravimas pilnas paslapčių, slaptų norų ir ketinimų, kuriais jie sąmoningai ir nesąmoningai pasinaudoja tam tikrose situacijose, dažnai visai nesuprasdami, kodėl jie taip elgiasi ir kodėl jų veiksmai ar žodžiai sukelia konfliktus. Konkuravimas. Bendraamžiai linkę konkuruoti, varžytis dėl įtakos, savo autoriteto grupėje, klasėje – ,,kovoti už savo vietą po saule“. Konfliktinių situacijų išvengti yra pakankamai sunku, jų pasekmės būna įvairios. Konfliktus sukelia emocijos, nuoskaudos, pyktis, panieka, pasipiktinimas bei neapykanta, o tai jaudina paauglį, skatina jį veikti, energingai ginti savo interesus. To pasakoje nepaprastai sparčiai didėja asmeninis priešiškumas, nes konfliktuojantys nariai jau nesistengia teisingai suvokti konflikto priežasčių (Miškinis, 1993). Nei vienas individas negali būti apibūdintas kaip naudojantis vienintelį ar turintis nusistovėjusį konfliktų sprendimo stilių, tačiau kiekvienas individas savo patyrimo ar temperamento dėka kai kuriuos stilius naudoja geriau nei kiti ir todėl labiau pasitiki jais (Kulvinskienė, Stanickas, 2003). Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad bendravimo tradicijos, elgesio įpročiai, manieros, kalbos tonas, gebėjimas spręsti konfliktines situacijas, rasti teisingiausią sprendimą ir gebėti už jį atsakyti, padeda paaugliui kaupti savo socialinę kompetenciją, kuri vėliau tampa gyvenimo sėkmės garantija. Būtent todėl mokykla turi padėti paaugliui įgyti ne tik akademinių žinių, bet ir sudaryti sąlygas atsiskleisti žmogaus dvasiniam pasauliui, parodyti žmogaus kūrybinių galių platumą, socialinių įgūdžių ugdymo pagrindu formuoti tokias estetines ir dorovines vertybes, kurios darytų teigiamą įtaką paauglio mintims, jausmams, elgsenai, o šie bruožai lemtų pozityvų santykį su socialine aplinka. Konfliktų sprendimo modeliai taip pat tiesiogiai priklauso nuo individualių charakterio savybių, nuotaikos, temperamento ir išorinių (aplinkinių nuomonės, socialinių sprendimų ir kt.) aplinkybių. Dažniausiai žmonės visą gyvenimą konfliktus sprendžia tuo pačiu būdu, kadangi nežino arba nenori ieškoti kitų būdų (Jokūbaitytė, 2008). 34 2. TEMPERAMENTAS Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas ir pasireiškia beveik visose situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl gali sudaryti daug derinių, ir tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus skirtingumas ir unikalumas. Nuo senų laikų buvo bandoma suskirstyti žmones į tipus pagal jų išorines savybes, charakterio bruožus, elgesio tipus. Paprasčiausias tokio žmonių skirstymo pavyzdys kasdieniniame gyvenime yra bandymas priskirti žmonėms vieną ar kitą elgesio tipą pagal išorės bruožus, pažiūras, reakcijas, remiantis pirmuoju įspūdžiu (Jakštys, 2007). Dar 5 a. pr. m. e. graikų gydytojas Hipokratas aprašė žmonių reakcijų skirtumus. Juos aiškino skirtingų skysčių pertekliumi organizme. Hipokratas pateikia dominuojančius santykius: 1. kai organizme dominuoja kraujas (lot. sanquis – sangvinikas); 2. kai dominuoja gleivės (gr. phlegmo – flegmatikas); 3. kai dominuoja tulžis (gr. chole – cholerikas); 4. kai dominuoja juodoji tulžis (gr. melanos chole) – melancholikas. Šiandien toks požiūris mokslišku nelaikomas, bet temperamentų pavadinimai išliko (Adamonienė, 1998). Temperamentas – dar vienas žmogaus sielos sandarą lemiantis komponentas. Svarbu, kaip siela įsitvirtina kūne, jo gyvybinėse jėgose. Pavyzdžiui, melancholiškas temperamentas skatina bundančią sielą giliau užsisklęsti savyje. Todėl jauna siela šiuo permainų laikotarpiu kartais gali jaustis pažeista, suvaržyta, atskirta ir užsisklendusi, netgi varginama polinkio į savižudybę. Visiškai priešingai gali reikštis sangviniškas temperamentas, skatinantis sielos atvirumą, atsivėrimą aplinkai. Tai gali virsti nepastovumu, lengvabūdiškumu, perdėtu savęs sureikšminimu į tai linkusioje mergaitės sieloje, negalinčioje pakelti vienatvės. Jos reakcija į išorinius dirgiklius ir impulsus yra perdėta, nevaldoma, kartais isteriška, lydima sunkaus vidinio nerimo (Bokemiūlis, 2000). Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų žmonių. Viena reikšmingiausių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jos savybių formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išoriniai išraškai. Norint parodyti temperamento įtaką žmogus psichinių būsenų ir savybių dinamiškumui, intensyvumui ir išoriniai išraiškai, būtina pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius: 35 ütemperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus bei skirtingus motyvus, tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas; ütemperamento ypatybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpą arba net visą gyvenimą; ütemperamento ypatybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui. Taigi temperamento ypatybėmis vadiname tokias pastovias individualias psichikos ypatybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką, intensyvumą ir išorinę išraišką, kurios yra santykiškai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų, motyvų bei turinio ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą (Bendroji psichologija, 1996). Kiekvienas temperamentas turi teigiamų ir neigiamų pusių, privalumų ir ydų (Ruthe, 1999). 2 pav. Intraversijos ir ekstraversijos bei emocinio pastovumo ir emocinio nepastovumo deriniai H. Eysencko asmenybės teorijoje (Jusienė, Laurinavičius, 2007) Temperamento psichologinė charakteristika, turi daugiareikšmius ryšius su nervinio tipo ypatybėmis. Visi žmonės pagal pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – jėgą vadinami silpnais ir stipriais. Visi stiprūs tipai pagal jaudinimo ir slopinimo pusiausvirumą skirstomi į neturinčius pusiausvyros (cholerikus) ir su pusiausvyra, o pusiausvirų tipai pagal jaudinimo ir slopinimo paslankumą – į nepaslankius (flegmatikus) ir paslankius (sangvinikus). 36 Silpnasis tipas sudaro fiziologinį melancholiško temperamento pagrindą. Melancholiko temperamento žmogui kiekvienas gyvenimo reiškinys veikia slopinamai, jis niekuo netiki, nieko nesivilia. Iš visur laukia, tik blogio, pavojų. Psichologiškai melancholiškąjį temperamentą galima apibūdinti kaip lėto, bet stipraus ir pastovaus emocinio jautrumo temperamentą. Melancholikai linkę į pastovias, ilgai trunkančias nuotaikas, bet iš išorės jų jausmai mažai pastebimi. Šio temperamento žmonėms būdingi lėti judesiai. Melancholikas ne visada išsyk imasi kurio nors darbo, tačiau jį atlieka iki galo. Šio temperamento vaikai tylūs ir kuklūs. Jie ilgai išlaiko sukeltą nuoskaudos jausmą, nors išorėje ryškiai neparodydami. Melancholikai vaikai palengva įsitraukia į žaidimą, tačiau jeigu ką pradeda, tai daro atidžiai ir ištvermingai (Bendroji psichologija, 1996). Stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas, kurio fiziologinė priežastis yra nervinių ląstelių ypatumas išlaikyti ilgai trunkančių stiprių dirgiklių veikimą. Jeigu silpnajam tipui jaudinimo ir slopinimo procesų pusiausvyra ir palankumas neturi didelės reikšmės, tai stipriesiems tipams jie ypač reikšmingi. Stiprus be pusiausvyros tipas, kuris yra choleriko fiziologinis pagrindas, pasižymi jaudinimo persvara prieš slopinimą. Cholerikams būdingas greitai kylantis, stiprus ir pastovus emocinis jaudrumas. Jų jausmai ypač ryškūs iš išorės: jie reiškiasi mimika, pantomimika, kalba. Cholerikams būdingas staigumas, polinkis į grubumą. Šio temperamento žmonės dažniausiai greitų judesių, judrūs, energingi, stengiasi nuolat veikti. Vaikai aktyvūs, greitai imasi darbo, atlieka jį iki galo, mėgsta masinius žaidimus, dažnai juos patys organizuoja ir aktyviai iki galo juose dalyvauja. Šio temperamento vaikai užgaulūs; jų nuoskaudos ir pykčio būsenos pastovios, ilgai trunkančios. Charakterizuojant sangviniką, nurodoma, kad jis yra karšto būdo, labai produktyvus veikėjas, bet tik tada, kai turi daug ir įdomių reikalų. Kada tokių reikalų nėra, jis aptingsta, suglemba. Psichologiškai sangvinikų temperamentas charakterizuojamas greitai kylančiu, bet nepastoviu emociniu jaudrumu. Sangviniko nuotaika gali greitai pasikeisti priešinga. Psichiniai sangvinikų procesai, kaip ir cholerikų, vyksta greitai. Bendravimas su kitais žmonėmis jam nekelia jokių problemų. Sangvinikas – tai neabejotinas lyderis, kuris lengvai imasi atsakomybės ir paprastai lengvai susitvarko su problemomis (Vasiliauskaitė, 2005). Sangvinikai vaikai ypač judrūs. Jie visada pasirengę dalyvauti bet kokioje veikloje ir dažnai iškart imasi daug dalykų. Tačiau jų entuziazmas gali taip pat lengvai atvėsti, kaip kad staiga kilo. Sangvinikai gali duoti tikrai nuoširdų pasižadėjimą, bet jo neįvykdyti. Jie greitai ir noriai įsitraukia į žaidimus. Žaidime linkę nuolat keisti savo vaidmenį. Jie gali greitai įsižeisti, tačiau skriaudą tuoj pat pamiršta, ir jų ašaras pakeičia šypsena ar net juokas (Bendroji psichologija, 1996). 37 Ketvirtas tipas – stiprus, su pusiausvyra, bet nepaslankus – yra flegmatiko fiziologinis pagrindas. Flegmatikas charakterizuojamas kaip tykus, ramus individas, kurį silpnai veikia išorinė aplinka. Bendraudamas su kitais, flegmatikas linkęs daugiau klausytis nei kalbėti. Kitus kartais erzina lėta flegmatikų galvosena ir veiksmai, tačiau šiuos minusus atperka flegmatiko patikimumas (Vasiliauskaitė, 2005). Flegmatiką retai pamatysi besijuokiantį ar supykusį. Darbe jis ištvermingas, tačiau dirba be „ugnelės“. Flegmatikui būdingas palengva kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jaudrumas. Flegmatiko jausmų išorinė išraiška yra silpna. Tokio tipo žmonėms sunku sukelti džiaugsmą, pyktį ar nuoskaudą. Flegmatikų psichiniai procesai vyksta palengva. Tai žmonės ramūs, lėtų veiksmų. Įtraukti į kokią nors veiklą, jie veikia atkakliai. Flegmatiško temperamento vaikai ramūs, lygių poelgių, jie nelinkę į bendravimą, nieko nepaliečia, neužkabina. Jeigu juos bando įtraukti į vaidus, kivirčus, stengiasi šių vaidų ar kivirčų išvengti. Jie nelinkę į judrius ir triukšmingus žaidimus, neužgaulūs ir paprastai būna giedros nuotaikos (Bendroji psichologija, 1996). Temperamento įgimtumas siejasi su jo fiziologinio pagrindo paveldimumu. Nors tvirtinama temperamentą apskritai esant paveldimą, tačiau kai kurios jo ypatybės gali kisti, veikiant gyvenimo bei auklėjimo sąlygoms. Kartais gali paveikti sunki liga vaikystėje, sudėtingos buitinės sąlygos, psichologiniai konfliktai paauglystėje. Vaikui augant ir bręstant, bręsta ir jo temperamentas, nes ne visos temperamento ypatybės jau yra susiformavusios žmogui gimus. Pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje ir ikimokykliniame amžiuje visiems vaikams būdinga silpnesnė nervų sistema, mažesnis pusiausvirumas (nors, žinoma, vaikai pagal šias savybes ryškiai skiriasi). Temperamento brendimo negalima laikyti jo kitimu, nes bręstant išlieka tie patys santykiai tarp besivystančių ypatybių. Taigi temperamentą reikia charakterizuoti kaip įgimtą ir santykiškai pastovią asmenybės savybę (Bendroji psichologija, 1996). Nors temperamentas turi nemažai įtakos žmogaus veiklai, tačiau pabrėžtina, kad veiklos sėkmė daugiausia priklauso nuo kitų struktūrinių asmenybės komponentų. Temperamentas paprastai siejasi su veiklos bei asmenybės dinamine forma, o asmenybės turinį lemia jos kryptingumas ir gyvenime susiformavę charakterio bruožai. Kartais kyla klausimas: o koks temperamento tipas yra geriausias? Aišku, vienareikšmio atsakymo nėra (Ch. T. Falcon, 1992). Kiekvienas temperamento tipas yra savaip geriausias konkrečioje situacijoje. Reikia prisiminti, kad kiekvienam žmogui iš dalies būdingi visų minėtų temperamentų bruožai, tačiau jų santykis – skirtingas, todėl galime kalbėti tik apie konkrečiame žmoguje vyraujantį vieną ar kelis temperamento tipus. Be to, temperamentas nėra lemiamas veiksnys, įtakojantis žmogaus elgesį ir bendravimą. Tai greičiau tik „gruntas“ ant kurio aplinka ir pats žmogus „tapo“ savo nepakartojamą asmenybę (Vasiliauskaitė, 2005). 38 3. PAAUGLIŲ KONFLIKTŲ PRIEŽASČIŲ TYRIMAS MOKYKLOJE 3.1 Tyrimo metodika Apžvelgus teorinius paauglystės tarpsnio raidos ypatumus, bendraamžių įtaką jų asmenybės formavimuisi, konfliktų atsiradimo priežastis, atliktas empirinis tyrimas. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti mokinių (paauglių) konfliktų su bendraamžiais kilimo priežastis mokykloje. Tyrimas atliktas siekiant nustatyti paauglių konfliktiško elgesio raiškos priklausomybę nuo lyties ir amžiaus. Pagrindinis tikslas surinkti duomenis, kuriuos išanalizavus būtų galima gauti informacijos, dėl kokių priežasčių kyla mokinių (paauglių) konfliktai mokykloje. I-masis tyrimo metodas – standartizuota atvira anketinė apklausa, kuriai klausimynas buvo sudarytas remiantis moksline literatūra (Navaitis, 2001, Barkauskaitė, 2001a, Petrulytė, 2003) (žr. 1 priedą). Taikytą anketą sudaro 24 klausimai, respondentai turėjo pažymėti vieną arba kelis jiems tinkančius atsakymus. II-asis tyrimo metodas – temperamento testas (žr. 2 priedą), taikytas siekiant nustatyti, ar konfliktines situacijas lemia paauglių temperamentas. Šis testas buvo sudarytas remiantis A. Šiurnos (1994) pateiktomis diagnostinėmis asmenybės savybėmis, būdingomis tam tikro temperamento asmenims. Tyrimo eiga: üPasiruošimas tyrimui ir tyrimo organizavimas: tyrimo objekto pasirinkimas, tyrimo tikslo ir uždavinių nustatymas. üTyrimo proceso organizavimas. üDuomenų rinkimas. üApklausos duomenų statistinis apdorojimas, analizė ir interpretavimas. Tyrimas buvo atliktas 2009 metais, apklausiant trijų mokyklų – Panevėžio miesto vidurinės, Panevėžio menų gimnazijos ir Kauno rajono gimnazijos – VI – VIII klasių mokinius. Darbo imtis apskaičiuota pasikliovus 95 proc. patikimo lygmeniu. Taikytoje anketinėje apklausoje dalyvavo 281 moksleivis, kurių amžius 12 – 15 metų. Tiriamųjų atranka atlikta naudojant atsitiktinės atrankos metodą. Anketą sąlyginai galima suskirstyti į šias dalis: 1. sociodemografiniai tiriamųjų rodikliai: lytis, amžius, klasė. 2. mokinių tarpusavio konfliktų pasiskirstymas. 3. konfliktų atsiradimo priežastys. 4. klasėje susidariusios grupės ir „atstumtieji“. Gautiems tyrimo rezultatams apdoroti buvo taikytas matematinės statistikos metodas bei atlikta gautų duomenų interpretacija. Tarp statistinių metodų į anketos ir testo klausimus vyravo empirinių koreliacijų skaičiavimas chi-kvadrato analizė. 39 Hipotezių patikimumas patikrintas chi-kvadratu kriterijumi. Naudoti tokie statistinių išvadų patikimumo lygiai: p0,05 – nepatikimas. Tyrimo duomenys apdoroti taikant pedagoginės informacijos analizės programų paketą PAULA4. Grafiniam duomenų vaizdavimui taikyta Microsoft Office programa Microsoft Excel. Respondentų demografiniai duomenys. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių mokinių buvo mergaitės (55 proc.), berniukai apklausoje sudarė mažiau nei pusę (45 proc.) visų respondentų (3 pav.). mergaitės berniukai 45% 55% 3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį (proc.) Nors visi šiame tyrime dalyvavę 12 – 15 metų mokiniai priklauso vieno – pubertinio laikotarpio paaugliams (Adamonienė ir kt., 2004), tačiau pagal amžių buvo išskirti į dvi grupes: 12 – 13 ir 14 – 15 metų. Pirmosios grupės mokiniai sudarė 53, o antrosios – 47 proc. visų apklaustųjų (4 pav.). 12-13 metu 14-15 metu 47% 53% 4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių (proc.) 40 Pasiskirstymas pagal klases, kuriose mokėsi Panevėžio miesto vidurinės mokyklos, Menų gimnazijos ir Kauno rajono gimnazijos mokiniai, jų skaičius buvo apylygis: 35 proc. – aštuntokų, 33 proc. – septintokų ir 32 proc. – šeštokų (5 pav.). 6 klasė 7 klasė 8 klasė 35% 32% 33% 5 pav. Mokinių pasiskirstymas pagal klases (proc.) 3.2. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas Tyrimo objektu pasirinkti VI – VIII klasių (12 – 15m.) mokinių (paauglių) konfliktai su bendraamžiais ir jų atsiradimo priežastys. Tyrimo hipotezės: 1. Konfliktuoti labiau linkusios mergaitės nei berniukai. 2. Skirtinga išvaizda, socialinis skirtumas, temperamentas, tarpusavio konkurencija, prieštaravimai tarp įvairių mokinių grupių, dažniausios konfliktų atsiradimo priežastys mokinių tarpe. Literatūroje nurodoma, kad klasė yra pirminis formalus kolektyvas, kuriame mokinys praleidžia daug laiko tarp savo bendraamžių. Tarp klasės mokinių atsiranda kontaktai, kurie padeda vieniems apie kitus kaupti žinias. Paauglystė – tai laikotarpis, kai bendraamžiai turi labai daug įtakos paauglio socialiniam gyvenimui (Barkauskaitė, 2001a). Paauglystė – „toks laikotarpis, kai suaktyvėja paauglių tarpusavio konfliktai“ (Černius, 2006). Gana dažnai paauglystės amžiaus tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problematišku, konfliktų audrų laikotarpiu (Petrulytė, 2003). Anketoje tyrime dalyvavusiems mokiniams buvo pateiktas klausimas, kurio pagalba buvo bandoma išsiaiškinti, tarp ko dažniausiai kyla konfliktai klasėje: berniukų ar mergaičių, gerai ir blogai besimokančiųjų, mokinių ir mokytojų. Gauti tyrimo rezultatai atskleidė, kad mokinių tarpe 41 dažniau yra linkusios konfliktuoti mergaitės (32 proc.) nei berniukai (27 proc.) (6 pav.). Mokiniai nurodė, kad 17 proc. konfliktų kyla tarp mokinių ir mokytojų, o tai labai apsunkina dviejų pedagoginės sąveikos dalyvių – pedagogo ir mokinio – bendravimo ir bendradarbiavimo procesą. Vadinasi, jei 17 proc. mokinių yra linkę konfliktuoti su mokytojais (arba nevengti tokio pobūdžio konfliktų), tai klasėje, kurioje mokosi 20 – 25 mokiniai, yra bent 3 – 4 mokiniai, kurie potencialiai yra linkę veltis į konfliktus su pedagogais. Atliktas tyrimas parodė, kad dėl mokymosi pažangumo konfliktuoja vidutiniškai 9 proc. 12 – 15 metų mokinių, nurodę, kad konfliktai kyla „tarp blogai ir gerai besimokančių bendraklasių“. 15% 32% 17% 9% 27% tarp mergaičių; tarp berniukų; tarp blogai ir geraibesimokančių bendraklasių; tarp mokinių ir mokytojų; kita. 6 pav. 12-15 metų mokinių pasiskirstymas pagal polinkį konfliktuoti (proc.) Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad mergaitės į konfliktines situacijas patenka dažniau nei berniukai. Tai dar kartą patvirtina psichologinėje literatūroje skelbiamas tiesas. Daugelis autorių nurodo, kad mergaitės labiau emocionalios nei berniukai. Jos, apibūdindamos draugystę, dažnai pasakoja apie įtampą, pavydą, konfliktus, be to, mergaitės labiau linkusios išgyventi pavydo jausmą ir baimę būti atstumtos (Žukauskienė, 2007). Šio tyrimo rezultatai rodo, kad apie berniukų tarpusavio konfliktus ne visuomet žino mergaitės, ir atvirkščiai, apie mergaičių tarpusavio konfliktus ne visuomet žino berniukai: 40 proc. berniukų ir 19 proc. mergaičių teigė, kad konfliktai dažnai kyla tarp berniukų, o 37 proc. mergaičių ir 22 proc. berniukų teigia, kad konfliktų kylą tarp mergaičių (7 pav.). Be to, galima daryti prielaidą, kad konfliktai tarp mergaičių dažniau būna „vieši“ ir labiau matomi. Tyrimas rodo, kad su mokytojais linkę konfliktuoti panašus berniukų ir mergaičių skaičius – atitinkamai 17 proc. ir 16 proc.. Siekiant patikrinti berniukų ir mergaičių atsakymų skirtumą, buvo skaičiuotas chi-kvadratu koeficientas, kuris parodė statistiškai patikimą abiejų kintamųjų skirtumą (χ2=16,03; p=0,0030). 42 14% kita. 17% 10% 37% tarp mokiniųir mokytojų; 22% 16% 9% 16% 19% 40% 0 10 20 30 40 tarp blogaiir gerai besimokančiųbendraklasių; tarp berniukų; tarp mergaičių; 7 pav. Berniukų ir mergaičių nuomonės, tarp ko dažniausiai kyla konfliktai (proc.) Taigi iš gautų lyginamųjų rezultatų galima teigti, kad mergaičių tarpe konfliktai kyla dažniau nei berniukų. Kelta hipotezė, kad konfliktuoti labiau linkusios mergaitės nei berniukai, pasitvirtino. Toliau tęsiant duomenų analizę apie mokinių tarpusavio konfliktus, gauti duomenys lyginami pagal paauglių amžių (8 pav.). Iš šių duomenų galima matyti, kad tarpusavio konfliktai 12 – 13 metų mergaičių tarpe ir berniukų tarpe vyksta panašiai dažnai, tai nurodė atitinkamai – 31 ir 32 proc. apklaustųjų. 17% 14% 21% 13% 7% 11% 22% 32% 34% 31% 12-13 m. 14-15m. 0 5 10 15 20 25 30 35 40 8 pav. Paauglių pasiskirstymas pagal polinkį konfliktuoti, palyginimas pagal amžių (proc.) Keičiantis amžiaus tarpsniui, keičiasi konfliktų dažnumas paauglių tarpe. Tarp 14 – 15 metų mergaičių konfliktai kyla dažniau (34 proc.), nei tarp jų bendraamžių berniukų (22 proc.). 43 Gauti rezultatai rodo, kad 14 – 15 metų paaugliai dažniau konfliktuoja su mokytojais (21 proc.), nei 12 – 13 metų (13 proc.). Esant patikimumo lygmeniui (χ2=6,07; p=0,1910) rezultatai statistiškai nereikšmingi. Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, ar skiriasi mokinių tarpusavio konfliktai lyginant gautus duomenis pagal mokyklas (9 pav.). Tyrimo duomenys parodė, kad daugiau nei trečdalis Panevėžio miesto vidurinės ir Panevėžio miesto menų gimnazijos mokinių (atitinkamai 36 ir 35 proc.) nurodė, kad konfliktų kyla mergaičių tarpe, apie tokius tarpusavio konfliktus berniukų tarpe nurodė tik 23 proc. vidurinės mokyklos ir 22 proc. menų gimnazijos mokinių. Kauno rajono gimnazijos duomenys parodė atvirkščiai, kad konfliktai jų klasėse kyla dažniau berniukų (35 proc.) tarpe, nei mergaičių (26 proc.). Tarp rezultatų esminio skirtumo nebuvo nustatyta (χ2=8,22; p=0,4110) – rezultatai statistiškai nereikšmingi. Įvertinus mokinių polinkį konfliktuoti su mokytojais pagal mokyklos tipą, pastebėta, kad mažiau linkę su mokytojais konfliktuoti gimnazijos mokiniai (Panevėžio miesto menų gimnazija ir Kauno rajono gimnazija – po 15 proc.). Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje penktadalis mokinių (20 proc.) teigė, kad dažniau yra turėję konfliktų su mokytojais. 40 36% 35% 35 35% tarp mergaičių; 30 25 20 15 10 5 0 23% 20% 12% 9% Panevėžio miesto vidurinė mokykla 26% 22% 15% 17% 15% 17% 11% 7% Panevėžio miesto Kauno raj. gimnazija menų gimnazija tarp berniukų; tarp blogai ir gerai besimokančių bendraklasių; tarp mokinių ir mokytojų; kita. 9 pav. Tarp ko dažniausiai kyla konfliktai, palyginimas pagal mokyklas (proc.) Tyrimo metu buvo siekiama susieti paauglio polinkį konfliktuoti su jo temperamento tipu. Paauglių pasiskirstymas pagal lytį ir temperamentą pateiktas 10 paveiksle. Didžiąją dalį (75 proc.) apklausoje dalyvavusių mergaičių galima skirti melancholiško tipo temperamentui, sangvinikių 63 proc. Berniukų tarpe daugumą (64 proc.) sudaro flegmatikai. Analizuojant šiuo aspektu, kad mergaičių melancholikių tyrime daugiausia, tačiau nemaža dalis jų 44 tarpe yra sangvinikių ir cholerikių, o šio tipo žmonės energingi ir staiga užpykstantys. Tik cholerikas pyksta ilgai ir nemoka atsiprašyti, o sangviniko nuotaika nuolat keičiasi ir erzina choleriką, nes pastarasis į kito priekaištus reaguoja audringai. Remiantis gautais rezultatais, galima daryti prielaidą, kad apklausoje esant daugiausiai flegmatikų berniukų, jų polinkis konfliktuoti buvo mažesnis, nei mergaičių. Skaičiuotas chi-kvadrato koeficientas, kuris parodė statistiškai patikimą abiejų kintamųjų skirtumą (χ2=18,20; p=0,0004). 64% berniukai 37% 56% 36% mergaitės 63% 44% melancholikas flegmatikas sangvinikas cholerikas 0 10 20 30 40 50 60 70 80 10 pav. Berniukų ir mergaičių pasiskirstymas pagal vyraujantį temperamento tipą (proc.) Šie duomenys patvirtina L. Večerkos teiginį, kad mergaičių populiarumą ir konfliktus lemia asmenybės charakteris ir temperamentas (Barkauskaitė, 2001a). Paauglių artima socialinė aplinka paprastai yra konfliktiška (Navaitis, 2001). Išsiskiriantis elgesys ir fizinė išvaizda turi didelę reikšmę. Šios ypatybės nėra vien tik konfliktų atsiradimo priežastis – tiesiog tai matomi dalykai, kuriuos žemintojas pastebi ir pagal juos pasirenka auką. Kartais pakanka tam tikroje aplinkoje būti ne tokiam kaip visi, kad susilauktum priekabių, ir konfliktas taptų neišvengiamas (Robichaud, 2007). M. Koskeniemio nuomone, svarbūs veiksniai, turintys įtakos mokinio statusui klasėje, yra išvaizda (išvaizda gali būti populiarumo ar atstūmimo priežastis), amžius (vyresniojo amžiaus vaikai užima aukštesnį statusą), kai kurios charakterio savybės (sugebėjimas nekonfliktuojant prisitaikyti prie aplinkybių, paklusti reikalavimams (Barkauskaitė, 2001a). 45 Tarpusavio nesutarimai ir konfliktai tampa nemaža problema paauglių tarpe. Todėl svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys turi įtakos jų tarpusavio konfliktams. Iš respondentų atsakymų galima pastebėti, kad paauglystėje labai svarbi išvaizda (42 proc.), kuri atspindi tendenciją vertinti žmogų pagal aprangą, drabužių gamintoją, brangumą, išskirtinumą (11 pav.). Paaugliams aktuali ir tarpusavio konkurencija (35 proc.), t.y. noras dominuoti, aktyviai ginti savo poziciją. Mokytojo mokiniui rašomas įvertinimas balais, kuris yra vienas iš „sveiką“ konkurenciją skatinančių rodiklių, gali sukelti tarpusavio konfliktines situacijas, tai nurodo apie 11 proc. apklaustųjų. dėlpažymio; 7% 11% dėlišvaizdos; 35% dėlmokytojų pastabų; dėltarpusavio konkurencijos; dėlkitų 5% 42% priežasčių. 11 pav. Paauglių nuomonių pasiskirstymas apie konfliktų atsiradimo priežastis (proc.) Siekiant nustatyti paauglių konfliktų atsiradimo priežastis gauti duomenys palyginti pagal apklaustųjų lytį (12 pav.). Statistinė duomenų analizė atskleidė, kad konfliktų atsiradimo priežastys nuo lyties mažai priklauso. Tačiau nors ir nerasta statistiškai reikšmingo skirtumo, bet gauti palyginimo duomenys parodė šiek tiek didesnes mergaičių konfliktų atsiradimo priežastis dėl išvaizdos bei dėl tarpusavio konkurencijos (55 proc., 62 proc.) nei berniukų (38 proc., 59 proc.). Vadinasi, mergaitės linkusios dažniau konfliktuoti dėl šių priežasčių, nei jų bendraamžiai berniukai. Kaip matyti iš duomenų analizės, dėl mokytojų pastabų berniukai (13 proc.) dukart dažniau konfliktuoja nei mergaitės (6 proc.). Statistikai reikšmingo skirtumo tarp šių rezultatų nenustatyta (χ2=7,91; p=0,0950). 46 dėl kitų priežasčių. dėl tarpusavio konkurencijos; 9% 15% 59% 62% berniukai dėl mokytojų pastabų; 6% 13% mergaitės dėl išvaizdos; dėl pažymio; 38% 55% 11% 12% 0 10 20 30 40 50 60 70 12 pav. Berniukų ir mergaičių nuomonių apie konfliktų atsiradimo priežastis pasiskirstymas (proc.) Kaip buvo minėta, siekiant atskleisti mokinių konfliktų priežastis, buvo palyginti mokinių atsakymai pagal amžių (13 pav.). dėlkitųpriežasčių. 17% 14% 14-15m. 12-13 m. dėltarpusavio konkurencijos; dėlmokytojųpastabų; 21% 13% 7% 11% dėlišvaizdos; 22% 31% dėlpažymio; 34% 31% 0 5 10 15 20 25 30 35 40 13 pav. Mokinių nuomonių apie konfliktų atsiradimo priežastis palyginimas pagal amžių (proc.) Iš tyrimo duomenų matyti, kad išsiskiria 12 – 13 metų ir 14 – 15 metų apklaustųjų nuomonės. 12 – 13 metų bendraamžių tarpe dažniausiai konfliktų priežastimi tampa išvaizda – 31 proc. Paaugliai, sulaukę 14 – 15 metų, dažniau konfliktuoja dėl tarpusavio konkurencijos – 21 proc.. Dėl vertinimo pažymio paauglių atsakymai skyrėsi nežymiai: 12 – 13 metų grupėje 31 proc. mokinių nurodė, kad konfliktuojama dėl mokytojo rašomo įvertinimo, 14 – 15 metų grupėje – 34 proc.. 47 Gauti duomenys parodė paauglių amžiaus ypatumus, kad paauglystės laikotarpiui būdingas kritiškas aplinkos, bendraamžių, žmonių vertinimas. Rezultatai statistikai nereikšmingi (χ2=3,08; p=0,5424). Siekiant labiau diferencijuoti iš respondentų gautus duomenys, jie palyginti pagal mokyklos tipą (14 pav.). Statistinė duomenų analizė atskleidė, kad visose trijose mokyklose, vyraujančios konfliktų atsirado priežastys yra tos pačios kaip ir lyginant respondentų atsakymus apie konfliktų atsirado priežastis pagal lytį ar amžių. Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje net 50 proc. konfliktų kyla dėl išvaizdos, o Kauno rajono ir Panevėžio miesto gimnazijose – 45 proc. Duomenys taip pat parodė, kad Kauno rajono (60 proc.) ir Panevėžio miesto (65 proc.) gimnazijose dėl konkurencijos įvyksta daugiau konfliktų nei Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje (58 proc.). Taip pat iš diagramos matyti, kad dažnesni konfliktai kyla Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje ir Panevėžio miesto gimnazijose dėl pažymio (17 proc. ir 11 proc.), nei tai atsitinka Kauno rajono gimnazijoje (8 proc.), tačiau pastarojoje mokykloje konfliktai dėl mokytojų pastabų dažnesni, nei kitose tyrime dalyvavusiose mokyklose. 70 60 dėl pažymio 50 dėl išvaizdos 40 dėl mokytojų pastabų 30 dėl tarpusavio konkurencijos 20 dėl kitų priežasčių 10 0 Panevėžio miesto vidurinė mokykla Panevėžio miesto Kauno raj. gimnazija menų gimnazija 14 pav. Paauglių nuomonės apie konfliktų atsiradimo priežastis palyginimas pagal mokyklos tipą (proc.) Daugelyje klasių pastebimas ryškus paauglių susiskirstymas į grupes. Paauglių tarpe bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus įgyjant socialinę padėtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią pažiūrų sistemą. Būtent šiame gyvenimo periode labai svarbi draugų, bendraamžių įtaka (Barkauskaitė, 2001a). Klasėje susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių santykių sistemoje. Klasėje mokinys priklauso nuo kitų grupės narių, jų požiūrio, tikslų, siekių, priimtinų vertybių. Paaugliai, bendraudami su bendraamžiais, visada 48 pastebi draugo elgesį, jį vertina, greitai „užsikrečia“ jam patrauklaus vienmečio interesais, artimi draugai stengiasi viską daryti kartu, daug ir dažnai. Labai svarbu kaip, kokiais būdais mokiniai klasėje sąveikauja, bendrauja, nes nuo to susidaro klasės teigiama ar neigiama atmosfera (Barkauskaitė, 2001b). Priklausymas „gaujai“ patenkina esminį paauglio poreikį mokyklinio amžiaus vaiko socializacijos raidoje. Priklausyti draugų grupei, jaustis, kad tave vertina ir priima, pripažįsta už tai, ką gali duoti grupei, - šie poreikiai vis labiau ryškėja paauglystėje (Robichaud, 2007). Remiantis B. ir Ph. Newman‘ų raidos koncepcija, vienas svarbiausių paauglių uždavinių yra tapti bendraamžių grupės nariu. (Petrulytė, 2003). Siekiant gauti išsamesnę informaciją apie konfliktų atsiradimo priežastis, mokiniams pateikiamas klausimas: „Ar Jūsų klasėje yra susidariusios mokinių grupės?“. Tyrimo rezultatai parodė, kad net 69 proc. mokinių į šį klausimą atsakė teigiamai (15 pav.). Todėl galima daryti tokią išvadą, kad susiskirstymas į grupes paauglių tarpe, neišvengiamai didina konfliktų atsiradimo priežastis. 18% 13% 69% taip ne nežinau 15 pav. Mokinių nuomonės apie grupių buvimą klasėje pasiskirstymas (proc.) Duomenys parodė, kad mergaitės ir berniukai skirtingai linkę vertinti pateiktą klausimą: „Ar Jūsų klasėje yra susidariusios mokinių grupės?“. Lyginamoji analizė rodo, kad mergaitės (85 proc.) labiau pastebi klasėje susidariusias grupes, nei berniukai (50 proc.) (16 pav.). Skaičiuotas chi-kvadrato koeficientas parodė statistiškai patikimą abiejų kintamųjų skirtumą (χ2=39,76; p=0,0001). 49 85% 50% 7% taip ne nežinau 90 80 70 60 50 40 30 20% 30% 20 10 8% 0 berniukai mergaitės 16 pav. Berniukų ir mergaičių nuomonės apie grupių buvimą klasėje pasiskirstymas (proc.) Kelta hipotezė, kad dažnos konfliktų atsiradimo priežastys mokinių tarpe – prieštaravimai tarp įvairių mokinių grupių, pasitvirtino. Tyrimo metu taip pat domėtasi, kaip ši situacija yra pasiskirsčiusi pagal apklaustųjų amžių. Iš tyrimo duomenų matyti, kad paauglių nuomonė lyginant pagal amžių skiriasi: 65 proc. 12 – 13 metų ir 75 proc. 14 – 15 metų mokinių teigia, kad jų klasėje yra grupių (17 pav.). Šie duomenys statistiškai patikimi (χ2=7,83; p=0,0191). Galima spėti, kad keičiantis paauglių amžiui, stiprėja grupių susidarymo klasėje procesas. 12-13 m. 14-15m. nežinau 17% ne 18% taip 65% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 17 pav. Paauglių nuomonė apie grupių buvimą klasėje palyginimas pagal amžių (proc.) Sugretinus tyrimo duomenis pagal mokyklos tipą, itin aiškiai skiriasi paauglių atsakymų pasiskirstymas. Didžiausias paauglių susiskirstymas į grupes, kaip pastebima, Panevėžio miesto menų gimnazijoje (80 proc.) ir Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje (73 proc.) (18 pav.). Mažiau 50 grupių yra Kauno rajono gimnazijoje (60 proc.). Šie lyginamieji duomenys statistiškai patikimi (χ2=16,74; p=0,0211). 21% Kauno raj.gimnazija 19% 60% Panevėžio miesto menų gimnazija 6% 14% 80% nežinau ne taip Panevėžio miesto vidurinė mokykla 22% 6% 73% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 18 pav. Mokinių nuomonė apie grupių buvimą klasėje, palyginimas pagal mokyklos tipą (proc.) Mokslininkų atliktais tyrimais galima teigti, kad paauglių grupė – tai tarpusavio santykių pagrindu susibūrę paaugliai, palaikantys nuolatinį kontaktą ir siekiantys bendra veikla bendroje erdvėje realizuoti savo asmeninius poreikius bei interesus. Grupės nariai santykius palaipsniui formuoja sąveikaujant grupės interesams, vertybėms, tikslams, poreikiams, sąlygoms ir kitiems veiksniams. Pastebimos įvairios paauglių, priklausančių skirtingoms kultūroms, visuomenėms, socialiniams sluoksniams, bendravimo formos. Dažnai tėvai pageidauja, kad jų vaikų draugai būtų iš panašių arba „geresnių“ šeimų (Barkauskaitė, 2001a). Analizuojant paauglių konfliktų priežastis, paaugliams buvo pateikiamas klausimas: „Kas, jų požiūriu, turi įtakos grupės susidarymui?“. Iš tyrimų rezultatų galima pastebėti, kad daugiau nei pusė (53 proc.) visų respondentų nurodė bendrus interesus kaip priežastį, turinčią įtakos grupės susidarymui (19 pav.). Beveik ketvirtadalis (22 proc.) respondentų mano, kad gyvenimo būdas, taip pat lemia grupes. Mažiausiai įtakos turi gyvenamoji vieta (5 proc.). Remdamiesi duomenimis pagrįstai galime teigti, kad daugiau kaip 50 proc. paauglių savo artimiausioje draugų, klasės aplinkoje vertina bendrą veiklą, požiūrį ir kt. 51 9% 22% 53% 11% 5% bendriinteresai; gyvenamojivieta gabumai; gyvenimobūdas; kita. 19 pav. Paauglių nuomonė dėl priežasčių, turinčių įtakos grupės susidarymui pasiskirstymas (proc.) Atlikus lyginamąją duomenų analizę tarp mokyklų galima daryti išvadą, kad Panevėžio miesto vidurinėje ir menų gimnazijoje grupės susidarymui įtakos turi bendri interesai (63 proc. ir 52 proc.) (20 pav.). Kauno rajono gimnazijoje šis požymis siekia tik 5 proc. Antroji priežastis, dominuojanti paauglių tarpe – gyvenimo būdas: Panevėžio miesto menų gimnazijoje – 31 proc., Kauno rajono gimnazijoje – 21 proc., Panevėžio miesto vidurinė mokykla – 19 proc.. Kiti paaugliai mano, kad grupes jungia gabumai bei gyvenamoji vieta. Lyginamieji duomenys statistiškai patikimi (χ2=21,95; p=0,0040). Kauno raj. gimnazija 5% 12% 21% 11%3% Panevėžio miesto menų gimnazija Panevėžio miesto vidurinė mokykla 6% 9% 2% 8% 19% 1% 9% 31% 52% 63% 0 10 20 30 40 50 60 70 bendri interesai; gyvenamoji vieta gabumai; gyvenimo būdas; kita. 20 pav. Priežasčių, turinčių įtakos mokinių grupės susidarymui, palyginimas pagal mokyklas (proc.) Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir pan. Didelė 52 dalis paauglių apie save sprendžia iš aplinkinių santykio su jais, savęs vertinimui didelės reikšmės turi jiems svarbių bendraamžių požiūris (Petrulytė, 2003). Atsižvelgus į gautus tyrimo rezultatus apie priežastis, lemiančias grupių susidarymą, siekta išsiaiškinti, kokie kriterijai svarbūs tampant grupės lyderiu. Lyginamieji tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad grupės lyderį nulemia būdo savybės. Iš duomenų matyti, kad tiek mergaitės (69 proc.), tiek berniukai (55 proc.) nurodė šį požymį. Antrasis požymis, dominuojantis berniukų tarpe – pažangumas 17 proc., o mergaičių – socialinė padėtis 12 proc. (21 pav.). Skaičiuotas chi-kvadrato koeficientas parodė statistiškai patikimą abiejų kintamųjų skirtumą (χ2=11,44; p=0,0212). 70 60 69% pažangumas; 50 40 30 20 10 0 8% 12% 1% mergaitės 55% 17% 17% 10% 8% 3% berniukai nepažangumas; socialinė padėtis; būdo (asmeninės, charakterio) savybės; kita. 21 pav. Berniukų ir mergaičių nuomonių, kas lemia grupės lyderį pasiskirstymas (proc.) I. Polonskio teigimu, į grupes paaugliai jungiasi tam, kad patenkintų bendravimo poreikį, kuris reiškiasi kaip savęs vertinimas (Barkauskaitė, 2001b). Paaugliams patinka būti panašiems vieniems į kitus ir taip pat jaustis aktyvia grupės dalimi, tapatintis su muzikos grupe, jie taip pat mėgsta nešioti to paties stiliaus drabužius ar šukuoseną ir vienodai kalbėti (Robichaud, 2007) Daugelio tyrinėtojų darbai, kuriuos apžvelgė C.Gagnonas, „iš tiesų rodo, kad prisitaikymo prie bendraamžių sunkumai, o ypač socialinis atstūmimas, neprisitaikymas paauglystėje gali nulemti mokslų nutraukimą, antisocialų elgesį, nusikalstamumą ar kitus sutrikimus (Robichaud, 2007). Paaugliai, nepriimti į klasės kolektyvą ar paauglių grupeles, būna atstumti, nepripažinti, neturi glaudžių emocinių kontaktų su bendraklasiais (Barkauskaitė, 2001a). 53 Remiantis tuo buvo bandoma rasti atsakymą, kodėl vieni mokiniai turi daug draugų, kiti – ne. Tyrimo duomenys parodė apie klasėse esamas grupes, todėl bandoma išsiaiškinti, ar klasėse yra atstumtųjų. Į klausimą: ,,Ar Jūsų klasėje yra „atstumtieji“?“, 64 proc. apklaustųjų respondentų atsakė teigiamai (22 pav.). Ne visada grupės yra vienodo lygio, interesų, socialinio aktyvumo. Galimi atvejai, kai grupėje yra narių, atsiliekančių nuo bendro jos lygio. Pasitaiko, kad atskiri grupės nariai aplenkia savo bendraamžius intelektualiniu, fiziniu, socialiniu išsivystymu. Tokiu atveju nepritampantys grupės nariai riboja kontaktus su kitais, ieško pažinčių kitose grupėse (Leliūgienė, 1997). 19% 17% 64% taip ne nežinau 22 pav. Mokinių nuomonė, ar jų klasėje yra „atstumtųjų“. Paauglys, kuris yra nepriimtas į grupę – izoliuotas ar atstumtas, patiria neigiamas emocijas, žemą savęs vertinimą (Barkauskaitė, 2001a). Būti atstumtam reiškia, kai per pertraukas niekas su tavim nežaidžia ar nesikalba, niekas nenori su mumis sėdėti, niekas nekviečia pas save savaitgaliais nei į gimtadienio šventes (Robichaud, 2007). 23 paveiksle pateiktos tyrime dalyvavusiųjų paauglių nuomonės apie „atstumtųjų“ buvimą klasėje. Gauti palyginimo rezultatai rodo, kad respondentų nuomonės išsiskyrė: mergaitės labiau pastebi „atstumtuosius“ ir teigia, kad jų yra 75 proc., berniukai nurodė, kad „atstumtųjų“ yra 52 proc. Tyrimo duomenys statistiškai patikimi (c2=15,73; p=0,0004). 54 taip ne nežinau 80 70 75% 60 50 52% 40 30 20 22% 26% 10 12% 13% 0 mergaitės berniukai 23 pav. Mergaičių ir berniukų nuomonių apie„atstumtųjų“ buvimą klasėje pasiskirstymas (proc.) Ta pati tendencija lieka ir sugretinus skirtingų mokyklų duomenis apie atstumtųjų buvimą klasėje (24 pav.). Palyginus visose trijose mokyklose gautus rezultatus, pastebėta, kad Panevėžio miesto menų ir Kauno rajono gimnazijose atstumtųjų daugiau (74 proc. ir 69 proc.), nei Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje (54 proc.). Šių duomenų rezultatai statistiškai patikimi (c2=9,1; p=0,0420). Kauno raj. gimnazija Panevėžio miesto menų gimnazija 16% 15% 69% 15% 11% 74% Panevėžio miesto vidurinė mokykla 24% 22% 54% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 taip ne nežinau 24 pav. „Atstumtųjų“ buvimas klasėse lyginant pagal mokyklos tipą (proc.) Anketoje buvo siekiama sužinoti, kaip dažnai paaugliai „įsivelia“ į tarpusavio konfliktus ir ar gina savo nuomonę, savo tiesą. Atsakymų pasiskirstymas pateikiamas 25 ir 26 paveiksluose. 55 Atsakymai į klausimą „Ar dažnai „įsiveliate“ į konfliktus?“ pasiskirstė taip: 49 proc. visų apklaustųjų stengiasi konfliktų išvengti, 14 proc. teigė esantys nekonfliktiški („nekonfliktuoju“), 11 proc. teigė, kad į konfliktus įsivelia dažnai. dažnai; retai; stengiuosiišvengti; nekonfliktuoju. 14% 11% 26% 49% 25 pav. Mokinių nuomonių, ar dažnai „įsivelia“ į konfliktų, pasiskirstymas (proc.) Į klausimą „Ar ginate savo nuomonę, savo tiesą?”, respondentų atsakymų pasiskirstymas toks: 52 proc. mokinių atsakė, kad visada pasako savo nuomonę, 30 proc. mokinių atsakė, kad bando diskutuoti, o 10 proc. tyli, norėdami konfliktų išvengti. Kadangi dažniausiai paaugliai siekia išsakyti kategorišką savo nuomonę, savo tiesą, tai gali sukelti paauglių tarpusavio konfliktus. 10% 5% 3% visada pasakau savo nuomonę; bandau diskutuoti; skundžiuosi; 52% 30% tyliu; kita. 26 pav. Paauglių atsakymų pasiskirstymas, kaip elgiasi konflikto metu (proc.) Respondentų atsakymus palyginus pagal temperamentą (27 pav.), gauti duomenys parodė, kad daugiausia savo nuomonę siekia išsakyti cholerikai 62 proc., diskutuoti linkę flegmatikai 34 56 proc., o „tylą“ pasirenka melancholikai 21 proc. Gauti rezultatai yra statistiškai patikimi (c2=25,12; p=0,0124). 70 62% 60 55% 50 40 30 21% 20 11% 10 3% 2% 0 42% 31% 36% 38% 19% 21% 21% 5% 7% 8% 8% 3% 6% 0 visada pasakau savo nuomonę; bandau diskutuoti; skundžiuosi; tyliu; kita. 27 pav. Mokinių temperamento palyginimas, ar konflikto metu gina savo nuomonę, tiesą (proc.) Dažnėjantys paauglių smurto proveržiai ragina sunerimti ir ieškoti priežasčių bei galimų problemos sprendimo būdų. Iš tiesų „tik patys paaugliai gali papasakoti apie savo kasdienybę ir smurto realijas“ (Bagdonaitė, 2006). Siekta išsiaiškinti, ar tyrime dalyvavusių paauglių tarpe ši tendencija egzistuoja. Duomenys parodė, jog didžioji dalis paauglių atsakė, kad konfliktinėje situacijoje neteko naudoti fizinės jėgos (54 proc.), t.y. muštis, stumdytis ir pan., o likusieji (46 proc.) konflikto metu ją naudojo (28 pav.). 46% 54% taip; ne. 28 pav. Paauglių pasiskirstymas kylančius konfliktus spręsti fizine jėga (proc.) 57 Siekiant labiau išsiaiškinti, ar ši tendencija teisinga, duomenys lyginami pagal respondentų lytį. Atsakymų pasiskirstymas pateikiamas 29 paveiksle. Iš duomenų matyti, kad berniukai dažniau naudoja fizinę jėgą (72 proc.) nei mergaitės (28 proc.). Tyrimo duomenys statistiškai patikimi (c2=44,49; p=0,0014). taip; ne. 33% berniukai 72% 67% mergaitės 28% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 29 pav. Berniukai ir mergaitės kylančius konfliktus sprendė fizinės jėgos panaudojimu (proc.) Akivaizdu, kad esminiu veiksniu, lemiančiu konflikto spendimo būdą, yra temperamentas. Cholerikui būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, jo emocijos išreiškiamos labai aiškiai, jis tampa irzliu, dirgliu, greitai užsiplieskiančiu, nepajėgiančiu savęs kontroliuoti. Melancholikui būdingas santūrumas, drovumas, neryžtingumas. Nepalankios sąlygos melancholiką gali paversti baikščiu, nerimastingu, greit pažeidžiamu žmogumi. Buvo įdomu sužinoti, ar fizinės jėgos naudojimui įtakos turi paauglių temperamentas? Lyginamosios analizės rezultatai parodė, kad dažniausiai konfliktus fizine jėga sprendžia cholerikai (67 proc.), kiek mažiau sangvinikai (43 proc.), kai tuo tarpu melancholikai tai elgiasi rečiausiai (25 proc.) (30 pav.). Skaičiuotas chi-kvadrato koeficientas parodė statistiškai patikimą abiejų kintamųjų skirtumą (χ2=16,72; p=0,0431). 58 melancholikas 25% 75% flegmatikas sangvinikas 62% 38% 57% 43% ne taip cholerikas 33% 67% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 30 pav. Mokinių, konfliktus sprendusių fizine jėga, palyginimas pagal temperamento tipą (proc.) Analizuojant paauglių bendravimą, jų elgesį konflikto metu, pateikiamas klausimas: „Ar teko konflikto metu užstoti silpnesnįjį?“ Gauti tyrimo duomenys parodė, kad du trečdaliai (68 proc.) visų mokinių atsakė teigiamai – jiems teko ginti silpnesnįjį, o trečdalis (32 proc.) teigė, esant konfliktinei situacijai, bendraamžių negina (31 pav.). taip ne 32% 68% 31 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, ar gina silpnesnius konflikto metu (proc.) Atlikus lyginamąją duomenų analizę matyti, kad silpnesnius dažniau gina mergaitės (78 proc.) nei jų bendraklasiai berniukai (56 proc.) (32 pav.). Skaičiuotas chi-kvadrato koeficientas parodė statistiškai patikimą abiejų kintamųjų skirtumą (χ2=15,50; p=0,0012). 59 80 70 78% 56% 60 50 40 44% 30 20 mergaitės berniukai 10 22% berniukai 0 mergaitės taip ne 32 pav. Paauglių pasiskirstymas pagal lytį, ar gina silpnesnius konflikto metu (proc.) Duomenis palyginus pagal temperamentą pastebėta, kad dažniausiai silpnesnius gina sangvinikai (75 proc.), o melancholikai (54 proc.) linkę išlaikyti neutralią poziciją (33 pav.). Šie duomenys statistiškai patikimi (χ2=15,01; p=0,001). 54% melancholikas 46% 47% flegmatikas 53% 25% sangvinikas 75% ne taip 26% cholerikas 74% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 33 pav. Mokinių temperamento pasiskirstymas pagal tai, ar gina silpnesnius konflikto metu (proc.) Siekiant išsiaiškinti, ar paaugliai laiko save konfliktiškais, pateikiamas klausimas: „Ar jūs esate konfliktiška asmenybė?“. Atsakymų pasiskirstymas matyti 34 paveiksle. Šiek tiek daugiau nei pusė (51 proc.) linkę save vertinti kaip nekonfliktišką asmenybę, konfliktiškais save laiko apie trečdalis (34 proc.) 12 – 15 amžiaus paauglių. 60 15% 34% 51% taip; ne; nežinau. 34 pav. Respondentų pasiskirstymas, ar laiko save konfliktiška asmenybe (proc.) Tyrimas atskleidė, kad skirtingo temperamento paaugliai pagal polinkį konfliktuoti vertina save skirtingai (35 pav.). Iš gautų rezultatų galima teigti, kad iš visų temperamento tipų cholerikai labiausiai save priskiria konfliktiškai asmenybei (28 proc.), tai paaiškina anksčiau analizuotus atsakymo palyginimus pagal temperamento tipą. Nekonfliktiškomis asmenybėmis iš visų temperamento tipų dažniausiai save laiko flegmatikai (72 proc.). Apskaičiavus chi-kvadrato skirtumo reikšmingumo kriterijų, buvo nustatyta, kad tyrimo metu gauti duomenys statistiškai patikimi (χ2=14,79; p=0,0231). 37% melancholikas 46% 17% 23% flegmatikas 6% 37% sangvinikas 50% 13% 72% nežinau; ne; taip. 36% cholerikas 36% 28% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 35 pav. Paauglių nuomonių, ar laiko save konfliktiška asmenybe, pasiskirstymas pagal temperamento tipą (proc.) Taigi atliktas tyrimas patvirtino daugelį literatūroje skelbiamų duomenų apie konfliktus tarp paauglių (Barkauskaitė, 2001a, 2001b; Petrulytė, 2003; Navaitis, 2001 ir kt.) ir papildė ją naujais, dar iki šiol mažai tirtais duomenimis, ypač apie paauglių konfliktiškumo priklausomybę nuo temperamento. 61 IŠVADOS 1. Paauglystė – vienas maištingiausių gyvenimo etapų, kiekvienam jaunam žmogui sukeliantis daug prieštaringų minčių ir permainingų emocijų. Šiuo raidos etapu, kuriam įtaką daro aplinka (mokykla ir bendraamžių grupės), paaugliai kaip asmenybės turi suformuoti savo tapatybę, atrasti savąjį „aš“. Paauglių padėtis klasėje ir jų skirtingas statusas sukelia daugiausia tarpusavio konfliktų. Konfliktų pasireiškimas mokykloje nėra vien tik mokyklos problema, tai socialinė problema, kuriai reikia sprendimų. 2. Mergaitės (32 proc.) labiau linkusios į konfliktus nei (27 proc.) berniukai. Konfliktai kyla tarp paauglių, nepriklausomai nuo jų amžiaus: tarp 12 – 13 metų mergaičių (31 proc.), taip pat ir berniukų (32 proc.), konfliktai kyla beveik vienodai. 14 – 15 metų paauglystėje mergaitės linkusios dažniau konfliktuoti (34 proc.), o berniukai – mažiau (22 proc.). Iškelta hipotezė „Konfliktuoti labiau linkusios mergaitės nei berniukai“ pasitvirtino. 3. Mokyklose VI – VIII klasių mokinių tarpe konfliktinės situacijos dažniausiai kyla dėl tarpusavio konkurencijos (35 proc.) bei dėl išvaizdos (42 proc.), kuri atspindi tendenciją vertinti žmogų pagal aprangą, drabužių brangumą, išskirtinumą. Be to, „dėl išvaizdos“ mergaitės dažniau įsivelia į konfliktus (55 proc.) nei berniukai (38 proc.). Lyginant duomenis pagal amžių nustatyta, kad dažniausia konfliktų priežastimi 12 – 13 metų bendraamžių tarpe tampa išvaizda (31 proc.) ir pažangumas (31 proc.), o 14 – 15 metų amžiaus tarpsnyje išryškėja konfliktai dėl išvaizdos (22 proc.), tarpusavio konkurencijos (21 proc.) bei pažymio (34 proc.). Kelta hipotezė „Dažniausios konfliktų atsiradimo priežastys mokinių tarpe – skirtinga išvaizda, tarpusavio konkurencija“ pasitvirtino. Tačiau kelta hipotezė „Mokinių tarpe konfliktai kyla dėl socialinio skirtumo“ nepasitvirtino. 4. Paauglių konfliktų priežasčių tyrimas rodo, kad konfliktai kyla tarp klasės „atstumtųjų“ ir mokykloje (ar klasėje) susidariusių grupių. 85 proc. mergaičių ir 50 proc. berniukų mano, kad paauglių tarpe tokios grupuotės yra susidariusios (69 proc.). Mergaitės buvo įžvalgesnės, jos dažniau buvo linkusios pastebėti klasės „atstumtuosius“ (72 proc.) nei tyrime dalyvavę berniukai (52 proc.). Kelta hipotezė „Dažniausios konfliktų atsiradimo priežastys mokinių tarpe – prieštaravimai tarp įvairių mokinių grupių“ pasitvirtino. 5. Temperamento testas parodė, kad skirtingas paauglių temperamentas sukelia neigiamą tarpusavio sąveiką, jų santykiai tampa įtempti, konfliktiški. Konflikto metu 62 proc. cholerikų, 55 proc. sangvinikų, 42 proc. melancholikų ir 36 proc. flegmatikų linkę išsakyti savo nuomonę. Konflikto metu panaudoti fizinę jėgą labiausiai linkę cholerikai (67 proc.), mažiausiai konflikte fizinę jėgą naudoja melancholikai (25 proc.). Save kaip konfliktiškas asmenybes dažniausiai vertina cholerikai (28 proc.) ir melancholikai (17 proc.). 62 REKOMENDACIJOS Mokykla kaip institucija norėdama sumažinti konfliktus mokykloje, pirmiausia turėtų būti suinteresuota ir siektų pedagogams skirti daugiau valandų auklėjamajam darbui (dialogams, susitikimams su vaikais), užklasinės veiklos organizavimui. Mokyklose turėtų būti uniformos, kad nekiltų konfliktų dėl aprangos, nebūtų paauglių tarpe madų „vaikymosi“. Ugdymo institucijoje aktualu sudaryti sąlygas, padedančias mokinius supažindinti ne tik su jų teisėmis, bet ir su pareigomis, ir šias sąvokas tinkamai integruoti į mokinių vertybių sistemą. Reikia parengti ir išleisti praktinę pedagoginę ir psichologinę literatūrą, skirtą konfliktų valdymui mokykloje. Paauglių konfliktišką elgesį mažintų didesnis dėmesys šiai problemai, tolerantiškumo ir tikrųjų vertybių ugdymas. Daugiau dėmesio skirti socialinių įgūdžių ugdymui. Mokinių socialinių įgūdžių ugdymo tikslai turi būti integruoti į visas mokomųjų dalykų programas. Skatinti mokyklos bendruomenę analizuoti, vertinti mokinių tarpusavio santykius, ugdyti mokytojų kompetencijas konfliktų prevencijos srityje. 63 LITERATŪRA 1. Adamonienė R., Daukilas S., ir kt. Profesinio ugdymo psichologija ir pedagogika. – Kaunas: Indra, 2004. 2. Adamonienė R. Psichologijos įvadas. – Kaunas – Akademija: LŽŪU, 1998. 3. Aramavičiūtė V. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 4. Bagdonaitė M. Paaugliai prabyla apie smurto priežastis [interaktyvus]. 2006. Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55226. 5. Barkauskaitė M. Paaugliai: Sociopedagoginė dinamika. – Vilnius: 2001a. 6. Barkauskaitė M. Paauglys dabartinėje visuomenėje / SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija. – Vilnius: UAB ,,Efrata”, 2001b. 7. Bendroji psichologija. – Vilnius: Mokslas, 1996. 8. Bokemiūlis J. Lytinė branda ir jos krizės. – Vilnius: Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidykla, 2000. 9. Bortkevič A. Mokyklos kaip institucijos įtaka smurtui [interaktyvus]. 2005. Prieiga per internetą http://submit.library.lt/ETD-afiles/VPU/etd-LABT20050614-143310-99393/unrestricted/aurelijabortkevic.pdf. 10. Bulotaitė L., Asmenybės ir bendravimo psichologija. – Vilnius: Tyto alba, 2002. 11. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas: pedagoginis psichologinis įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – Vilnius: Margi raštai, 1996. 12. Černius V.J. Žmogaus vystymosi kelias nuo vaikystės iki brandos. – Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2006. 13. Čiuladienė G. Adolescent conflicts and the pedagogic strategies for resolving them. – Vilnius: 2007. 14. Čiuladienė G. Paauglių konfliktai: vertybinis aspektas ir išraiškos tendencijos. Acta Pedagogica Vilnensia [interaktyvus]. 2006. Prieiga per internetą www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=D67E389E-9CCB-4642-AD06-0F8E6524C6BA. 15. Edelman Joel, Mary Betch Crain. Derybų kelias: kaip išvengti konfliktų ir juos spręsti darbe ir kasdieniniame gyvenime. – Vilnius: Margi raštai, 1997. 16. Ignatavičienė K., Račelytė D. Apie konfliktą ir jų sprendimą. – Vilnius: VPU, 2003. 17. Jakštys J. Psichologija šiandien vadovėlis. Asmenybė – Kaunas: Technologija, 2007. 64 18. Jokūbaitytė J. Kelionių agentūrų personalo konfliktai bei jų sprendimo būdai [interaktyvus]. 2008 Prieiga per internetą http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080618_120641-66441/DS.005.0.01.ETD. 19. Jovaiša L. Profesinio konsultavimo psichologija. – Vilnius: Agora, 1999. 20. Jusienė R. Laurinavičius A. Psichologija. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007. 21. Kas ir kaip dalyvauja socializacijoje? [interaktyvus]. Prieiga per internetą http://www.etib.lt/site_files/Poviliuno/kas%20ir%20kaip%20dalyvavuja.doc. 22. Kemerienė S. Seksualinė prievarta prieš vaikus: informacinė medžiaga tėvams ir mokytojams. - Vilnius: 2000. 23. Krikščiūnas B. Probleminis mokymas: (mokymo ir metodinė priemonė LŽŪU studentams). – Kaunas-Akademija: LŽŪU Leidybinis centras, 2000. 24. Kulvinskienė V.R., Stanickas E.R. Konfliktai Lietuvos organizacijose. 2003. 25. Lekavičienė R. Bendravimo psichologija. Konflikto Psichologija. – Kaunas: Technologija, 2005. 26. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. – Kaunas: 2002. 27. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – Kaunas: Technologija, 1997. 28. Leščinskas V. Švietimo sistema toliau smukdoma [interaktyvus]. Prieiga per internetą http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=1977. 29. Miškinis K. Konflikto anatomija. – Kaunas: 1998. 30. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui. – Vilnius: Kronta, 2001. 31. Obulaitis P. Konfliktų vadyba ir jų sprendimų modelis bendrojo lavinimo mokykloje [interaktyvus]. 2004. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2004~D_20040608_153641-72253/DS.005.0.01.ETD. 32. Pažink save ir kitus / sudarė K. Šiurna – Vilnius: Arėjas, 1994. 33. Petrulytė A. Jaunesniojo paauglio socialinė raida. – Vilnius: Persivika, 2001. 34. Psichologijos žodynas. - V: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 35. Reihold Ruthe. Tipai ir temperamentai. – Vilnius: Vaga, 1999. 36. Robichaud M.G.R. Vaikas kenčia pažeminimus mokykloje. Baltos lankos , 2007. 37. Suslavičius A. Socialinė psichologija, Studentams ir ne tik jiems. – Vilnius: VUL, 2006. 38. Šuškevič L. Rizikos grupės vaikų deviantinio elgesio ypatumai Lietuvoje ir Lenkijoje[interaktyvus]. 2004. Prieiga per internetą http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2004~D_20040605_132108-75693/DS.005.0.01.ETD. 39. Vaičiulienė A. Paauglystė – didelių permainų metas. – Vilnius: VPU, 1998. 40. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001. 65 41. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. – Vilnius: 1997. 42. Vasiliauskaitė Z. Bendravimo psichologija. Bendravimas ir individualūs skirtumai. – Kaunas: Technologija, 2005. 43. Želvys R. Bendravimo psichologija. – Vilnius: Margi Raštai, 2007. 44. Žodynas. info 2006 – 2009 m. Prieiga per internetą http://terminu.zodynas.info 45. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi Raštai, 2007. 67 1 PRIEDAS ANKETA Sutikdami užpildyti šią anketą, padėsite sužinoti mokinių konfliktų atsiradimo priežastis mokykloje. Jeigu esate bent kartą konfliktavęs su bendraamžiais, matęs konfliktus mokykloje, atsakykite į klausimus remdamiesi savo patirtimi, jai neteko konfliktuoti išsakykite savo nuomonę. Anketos duomenys bus panaudoti rašant magistrinį darbą. Garantuojamas visiškas konfidencialumas. 1. Lytis (apibraukite atitinkamą): a. mergina, b. vaikinas. 2. Jūsų amžius (įrašykite): 3. Klasė, kurioje mokotės (apibraukite atitinkamą skaičių): a. 6; b. 7; c. 8. 4. Tarp ko dažniausiai kyla konfliktai klasėje?(apibraukite vieną atsakymo variantą) a. tarp mergaičių; b. tarp berniukų; c. tarp blogai ir gerai besimokančių bendraklasių; d. tarp mokinių ir mokytojų; e. kita ........................................................................ 5. Dėl ko dažniausiai pasitaiko konfliktų mokinių tarpe? (galimi keli variantai) a. dėl pažymio; b. dėl išvaizdos; c. dėl mokytojų pastabų; d. dėl tarpusavio konkurencijos; e. dėl kitų priežasčių (įrašyti).................................................. 6. Ar Jūsų klasėje yra susidariusios mokinių grupės? a. taip; b. ne; c. nežinau. 7. Kokios priežastys įtakoja grupės susidarymą? a. bendri interesai; b. gyvenamoji vieta; c. gabumai; d. gyvenimo būdas; e. kita.................................................. 8. Kas, Jūsų manymu, nulemia grupės lyderį? a. pažangumas; b. nepažangumas; c. socialinė padėtis; d. būdo (asmeninės, charakterio) savybės; e. kita.................................................. 9. Koks Jus esate klasėje? a. lyderis; b. atstumtasis; c. niekuo neišsiskiriantis; d. išsiskiriantis tam tikrais būdo bruožais, sugebėjimais; e. kita (įrašyti).................................................... 10. Ar jaučiatės saugus mokykloje? a. taip; b. ne; c. nežinau 68 11. Ar Jūsų klasėje yra „atstumtieji“? a. taip; b. ne; c. nežinau. 12. Kaip reaguojate į klasės „atstumtuosius“ ? a. nekreipiu į juos dėmesio; b. tyčiojuosi iš jų; c. bendrauju kaip ir su kitais bendraklasiais; d. kita............................................................ 13. Ar dažnai „įsiveliate“ į konfliktus? a. dažnai; c. stengiuosi išvengti; b. retai; d. nekonfliktuoju. 14. Kaip elgiatės, kad išvengtumėte konflikto bendraamžių tarpe? a. suprantu, kad visi yra skirtingi, ieškau konflikto dalyviams priimtinų sprendimo būdų; b. įrodau savo teisybę, bandau logiškai argumentuoti; c. nusileidžiu stipresniems ir tikiuosi, kad jie manęs nelies; d. kita (įrašyti).................................................. 15. Ar teko konflikto metu muštis? a. taip; b. ne. 16. Ar teko konflikto metu užstoti silpnesnįjį? a. taip; b. ne. 17. Ar jums svarbi draugo socialinė padėtis (turtingas arba neturtintas)? a. taip; b. ne. 18. Ar esate linkęs konfliktuoti su bendraamžiais, kurių socialinė padėtis prasta? a. taip; b. ne; c. kartais. 19. Ar esate iš anksto nusistatęs prieš „geriau atrodantį“ bendraamžį? a. taip; b. ne; c. man nesvarbu kaip jis atrodo. 20. Ar jums teko konfliktuoti dėl to, kad jūs kitaip atrodote nei kiti jūsų bendraamžiai? a. taip; b. ne. 21. Ar ginate savo nuomonę, savo tiesą? a. visada pasakau savo nuomonę; b. bandau diskutuoti; c. skundžiuosi; d. tyliu; e. kita (įrašyti).................................................. 22. Kaip elgtumėtės, jei su jumis mokytųsi kitų įsitikinimų, kitos rasės, kitaip mąstantis bendraamžis? a. taip, kaip su kitais; b. stengčiausi draugauti ; c. stengčiausi jį pažeminti „užkabinti“; d. šalinčiausi jo, nes jis „kitų pažiūrų“, e. kita (įrašyti).................................................. 23. Įsivaizduokite, kad tarp jūsų ir bendraamžio kilo konfliktas. Kokiais būdais jį galima išspręsti? a. „gražiuoju“ išsiaiškinu; b. įrodinėju savo tiesą, imuosi drastiškų veiksmų (panaudoji jėgą prieš bendraamžį); c. stengiuosi būti neutralus; d. nusileidžiu; e. kita........................................................... 24. Ar jūs esate konfliktiška asmenybė? a. taip; b. ne; c. nežinau. Ačiū už atsakymus! 69 2 PRIEDAS ASMENYBöS TESTAS Temperamentas – tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu, tempu, pastovumu. Jis yra įgimtas. Šio testo dėka sužinosime jūsų temperamento tipą. Testo duomenys bus panaudoti rašant magistrinį darbą. Garantuojamas visiškas konfidencialumas. Iš keturių teste siūlomų variantų išrinkti vieną, kuris Jums labiausia tinka: 1. a) judrus, smulkmeniškas, nuolat skubantis; b) linksmas, džiugus; c) ramus, šaltakraujiškas; d) drovus, kuklus. 2. a) nesusivaldantis, ūmus, aršus; b) energingas, veiklus, dalykiškas; c) nuoseklus, šalininkas, išrankus; d) pasimetate naujoje vietoje. 3. a) neištvermingas, nekantrus; b) nepabaigiate darbus iki galo; c) atsargus, giliamintis; d) sunkiai kontaktuojate su naujais žmonėmis. 4. a) šiurkštus, tiesmukiškas, tiesiai rėžiate tiesą į akis; b) kartai pervertinate save; c) mokate laukti; d) nepasitikite savo jėgomis. 5. a) ryžtingas, iniciatyvus; b) greitai išmokstat naujus dalykus; c) tylus, nemėgstate daug kalbėti; d) lengvai pakelia vienatvę. 6. a) užsispyręs; b) nepastovus; c) ramiai kalbate su pauzėmis; d) jaučiate labai prislėgtas kai kažkas nepavyksta. 7. a) išradingas ginčuose; b) lengvai išgyvenate nesėkmes; c) kantrus; d) grimsti į savianalizę. 8. a) dirbate netolygiai, mėgstate rizikuoti; b) lengvai adaptuojatės; c) visada baigiate pradėtus darbus; d) greitai pavargstate. 9. a) linkę rizikuoti, iš pradžių griebiate darbus, paskui nusiraminate; b) su entuziazmu imatės nauju užsiėmimų; c) nešvaistote savo jėgų be reikalo; d) tyliai kalbate, kalbėdami dažnai pritildote balsą. 10. a) nekerštingi; b) jeigu kažkas jau Jūsų nebedomina, greitai tai pamirštate; c) griežtai laikotės dienos arba darbo grafiko; d) nevališkai prisitaikote prie pašnekovo charakterio. 70 11. a) Jūsų kalba greita, aistringa, intonacija kinta; b) lengvai galite persijungti iš vieno darbo į kita,draugiškas; c) lengvai susivaldote; d) jausmingi iki ašarų. 12. a) linkę karščiuotis, nestabilus ir agresyvus; b) nekenčiate kasdienybės, vienodumo; c) mažai reaguojate į pastabas; d) esate jautus gyrimui ir peikimui. 13. a) kartais galite agresyviai kabinėtis prie kitų; b) nesivaržantys bendrauti su nepažįstamu žmogumi, komunikabilus; c) atlaidus kritikams, nepiktybiškas, ignoruojate įžeidimus skirtus Jums; d) labai reiklus sau ir kitiems, nepasitikite kitais. 14. a) nepakantus trūkumams; b) Jus ištvermingas ir darbštus, užjaučiantis kitus; c) laikotės tų pačių interesų, santūrus su žmonėmis; d) įtarus ir nepasitikintis. 15. a) Jūsų mimika yra išraiškinga; b) Jūsų kalba garsi, greita, tiksli, kalbant gestikuliuojate; c) sunkiai pereinate nuo vieno darbo prie kito; d) labai lengvai įsižeidžiate. 16. a) mokate greitai imtis veiksmo; b) nepanikuojate naujoje, sunkioje situacijoje; c) vienodai draugaujantys su visais; d) labai išdidus, uždari ir nebendraujantys. 17. a) visada siekiate naujovių; b) visada esate geros, žvalios nuotaikos, optimistas; c) visur mėgstate tvarką; d) nemėgstate bendrauti, dalintis savo mintimis, neaktyvus. 18. a) judesiai staigūs, ryškus; b) greitai užmiegate ir lengvai keliatės; c) sunkiai priprantate prie naujos aplinkos; d) neaktyvus, darote viską, ką Jums sako. 19. a) tvirtai siekiate užsibrėžto tikslo, greitai priimate sprendimus; b) jei turite tikslą, stengiatės jį pasiekti bet kokia kaina; c) tylus, nejudrus; d) paklūstate kitų valiai, norite kad kiti Jus guostų. 20. a) dažna nuotaikos kaita; b) paviršutiniškas, mokate nukrypti nuo temos; c) ištvermingas, kantrus; d) norite, kad aplinkiniai užjaustų, padėtų, jautriai reaguojate į komentarus apie Jus. Ačiū už atsakymus! 71 3 PRIEDAS MOKINIŲ KONFLIKTŲ PRIEŽASTYS MOKYKLOJE ANKSTYVOSIOS PAAUGLYSTöS TARPSNYJE Ineta Raukštaitė Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje keitėsi kultūrinis, socialinis ir politinis gyvenimas. Visuomenėje vykstantis socialinių struktūrų persitvarkymas paaštrino daugelį socialinių, psichologinių ir ekonominių problemų. Tai palietė iš esmės kiekvieną šeimą, joje augančius vaikus. Šiuolaikinė šeima ir mokykla - sudėtingas mūsų tikrovės atspindys. Ugdymo praktikoje pastebėta, jog nemaža dalis konfliktiškos elgsenos vaikų išauga nedarniose ir asocialiose šeimose. Prastas tokios šeimos mikroklimatas vaikus nuteikia prieš suaugusius, skatina nepagarbą žmonėms, nedrausmingumą, nenorą mokytis, formuoja liguistai uždarą ir nesugebančią bendrauti asmenybę [9]. Bendrojo lavinimo mokykla yra pagrindinė švietimo sistemos grandis, kurioje mokiniai ne tik įgyja žinių, bet ir išmoksta kritiškai vertinti įvairius dalykus, adaptuotis besikeičiančioje socialinėje aplinkoje ir joje patiems keistis. Mokykla yra viena svarbiausių žmogaus socializacijos institucijų, kurioje vaikai bendraudami su kitais vaikais greitai išmoksta įvairių elgesio modelių. Konfliktas yra vienas pagrindinių socialinių reiškinių, nuolatos kylančių tarp draugų ir priešų, tarp tėvų ir vaikų, tarp įvairiausių žmonių grupių. Psichologai pastebi, jog konfliktų mokykloje problema negali būti analizuojama atskirai nuo kitų elgesio problemų. Jie teigia, jog konfliktiško elgesio prielaidos dažnai glūdi ankstyvojoje vaikystėje – pastebima, kad konfliktuojantys paaugliai jau vaikystėje turėjo tam tikrų elgesio sunkumų, pasižymėjo agresyviu ar nevaldomu elgesiu, savo artimiausioje socialinėje aplinkoje stebėjo ar patys patyrė agresyvų elgesį ar prievartą [2]. Nesiimant efektyvių intervencijos priemonių prieš anksti vaikystėje pasireiškiančius nežymaus elgesio, emocijų socialinio bendravimo sutrikimus, jie paauglystės laikotarpiu perauga į grėsmingus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius konfliktais, smurtu, agresija prieš visuomenę (nusikalstamumas) arba prieš save (savižudybės, savęs žalojimas, naikinimas psichoaktyviomis medžiagomis). Šiame straipsnyje aptariama 12 - 15 metų mokinių vienas iš ryškiausių paauglystės bruožų – konfliktiškumas mokyklose. Straipsnyje siekiama atskleisti, dėl kokių priežasčių, dažniausiai atsiranda paauglių konfliktai. Taip pat nagrinėjama ar tarp merginų ar tarp vaikinų dažniau pasitaiko paauglių konfliktinės situacijos. Apibrėžiant darbo problemą reikia pastebėti, kad mokyklose pastaruoju laikotarpiu pagausėjo konfliktinių situacijų mokinių tarpe. Apie konfliktus mokykloje ir bendraamžių vaikų tarpe daug kalbama, rašoma bei patariama ką reikia daryti, norint jų išvengti, kad šie reiškiniai nepasikartotų. Tačiau mažai, kas yra daroma. Probleminę sritį išryškina ir pačių moksleivių išsakomos mintys apie konfliktus, smurtą mokykloje. Atsižvelgus į tai, šio tyrimo objektu pasirinkti mokinių (paauglių) konfliktai su bendraklasiais. Tyrimo tikslas - išanalizuoti dėl kokių priežasčių mokykloje kyla konfliktai mokinių tarpe. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti literatūros analizę apie 12 – 15 metų mokinių (paauglių) konfliktus ir jų atsiradimo priežastis. 2. Ištirti paauglių polinkį konfliktuoti atsižvelgiant į jų lytį. Tyrimo metodai. Iškeltai problemai tirti mokslinės medžiagos apie paauglius analizė, empirinis tyrimas, tyrimo duomenų interpretacija. Panevėžio miesto bendrojo lavinimo mokyklose buvo atlikta 12-15 m. mokinių apklausa. Šia anonimine-anketine apklausa buvo siekiama įvertinti moksleivių konfliktų atsiradimo priežastis. Paauglystės amžiaus tarpsnio apibūdinimas. Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas ir kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių asmenybės susiformavimą [5]. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šiuo 72 periodu vyksta visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius - fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt. [5]. Įvairūs mokslininkai turi skirtingus požiūrius į paauglystės amžiaus tarpsnio ribas. Paauglystė gali būti skirstoma į ankstyvąją - 12-14 metų ir vėlyvąją- 16-18 metų, 15-uosius metus laikant pereinamaisiais [7]. Šiuo laikotarpiu kinta paauglio asmenybė: keičiasi poreikiai, formuojasi kritinis mąstymas, gilėja išgyvenimai ir peržiūrimos vertybės, išryškėja paauglio visuomeniškumas, aktyvumas, siekimas bendrauti su bendraamžiais ar kiek vyresniais, dažnai atsiribojama nuo suaugusiųjų [5]. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Tuo pačiu keičiasi ir jauno žmogaus tarpusavio santykių pobūdis su bendraamžiais: paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, siekiant įtvirtinti savo naujai suvoktą poziciją, statusą, o esant nepalankiomis aplinkybėms gali iššaukti tam tikrus paauglio elgesio nukrypimus ar net įvairius asocialaus elgesio apraiškas. Daugiausiai dėl šios priežasties paauglių santykiai yra konfliktiški. Anot M. Barkauskaitės, klasė yra pirminis formalus kolektyvas, kuriame paauglys praleidžia daug laiko tarp savo bendraamžių. Pirmieji santykiai naujoje bendruomenėje visada būna susiję su pagrindine veikla tam tikrame jos vystymosi etape. Atsiradus dalykinių santykių sistemai neišvengiamai užmezgami emociniai kontaktai. Taigi dalykiniai santykiai klasėje yra emocinių santykių sistemos susiformavimo pagrindas. Remdamiesi turimomis žiniomis, emocijomis paaugliai vertina vienas kitą. Paaugliai dažniausiai vertinimo pagrindo nesuvokia, tačiau vertina bendraklasius skirtingai. Klasėje susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių santykių sistemoje [1]. Paauglystės amžiaus tarpsnio ribos gana sąlygiškos. Įvairūs mokslininkai turi skirtingus požiūrius. Konflikto sąvoka mokslinėje literatūroje traktuojama labai įvairiai. Sociologinėje literatūroje galima įžvelgti dvi jos sampratas. Viena vertus, konfliktu vadinami bet kurie nesutarimai tarp žmonių, žmonių grupių, kūnuose esama nesuderinamų ir prieštaringų tikslų [8]. Konfliktas - tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pozicijų susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių - nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas - bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo „AŠ" idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas [10]. Rezultatai. Tyrimas atliktas Panevėžio miesto bendrojo lavinimo mokyklose. Taikyta anketinė apklausa, kurią sudaro 24 klausimai. Apklausoje dalyvavo 155 mokiniai, kurių amžius 12 - 15 metų. Tiriamųjų atranka buvo atlikta naudojant mokinių sąrašą ir taikant atsitiktinės atrankos metodą. Anketą sąlyginai galima suskirstyti į šias dalis: 1. socio - demografiniai tiriamųjų rodikliai: lytis, amžius, klasė; 2. konfliktų pasiskirstymas mokinių tarpe; 3. konfliktų atsiradimo priežastys; 4. klasėje susidariusios grupuotės ir „atstumtieji“. Tyrimo metu apklausti VI-VIII klasių moksleiviai. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių moksleivių buvo merginos (61,94 proc.), vaikinai apklausoje sudarė daugiau nei trečdalį (38,06 proc.) visų respondentų (1 pav.). 38,06% 47,10% 61,94% 52,90% mergina vaikinas 12-13m. 14-15m. 1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį 2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių Pagal amžių buvo išskirtos dvi respondentų grupės: 12- 13m. (47,10 proc.), 14-15m. (52,90 proc.) (2 pav.). 73 Gauti rezultatai atskleidė (3 pav.), kad mokinių tarpe dažniau yra linkusios konfliktuoti merginos (36,13 proc.) nei vaikinai (21,94 proc.). 14,19% 36,13% 18,06% 9,68% 21,94% tarp mergaičių; tarp berniukų; tarp blogai ir gerai besimokančių bendraklasių; tarp mokinių ir mokytojų; kita. 3 pav. 12-15 metų mokinių pasiskirstymas pagal polinkį konfliktuoti Daugelis autorių nurodo, kad merginos labiau emocionalios, nei vaikinai. Jos, apibūdindamos draugystę, dažnai pasakoja apie įtampą, pavydą, konfliktus, be to, merginos labiau linkusios išgyventi pavydo jausmą ir baimę būti atstumtos [10]. Norėdami nustatyti, kodėl mokinių tarpe kyla konfliktai, buvo iškeltas klausimas: „Dėl ko dažniausiai pasitaiko konfliktų mokinių tarpe?“. 8,39% 14,84% 33,55% 39,35% 3,87% dėl pažymio; dėl mokytojų pastabų; dėl kitų priežasčių. dėl išvaizdos; dėl tarpusavio konkurencijos; 4 pav. Paauglių nuomonė apie konfliktų atsiradimo priežastis Iš respondentų atsakymų (4 pav.) galima pastebėti, kad paauglystėje labai svarbi išvaizda (39,35 proc.), tarpusavio konkurencija (33,55 proc.). Paauglių padėtis klasėje ir jų statusas būna skirtingas, todėl daugiausiai dėl šių priežasčių atsiranda tarpusavio konfliktai. Paaugliai siekia, bendrauti su savo bendraamžiais, užimti deramą vietą tarp jų. Jiems svarbesnė ne tėvų ar mokytojų nuomonė apie jų elgesį, charakterio savybes, o draugų nuomonė [4]. Siekdami gauti išsamesnę informaciją apie klasėje susidariusias grupuotes, mokiniams pateikiame klausimą: „Ar Jūsų klasėje yra susidariusios mokinių grupuotės?“. 15,48% 9,68% 74,84% taip ne nezinau 5 pav. Paauglių nuomonės apie grupuočių buvimą klasėje Tyrimo rezultatai parodė (5 pav.), kad net 74,84 proc. mokinių į šį klausimą atsakė teigiamai. Daugelyje klasių pastebimas ryškus paauglių susiskirstymas į grupes. Paauglių tarpe bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus įgyjant socialinę padėtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią pažiūrų sistemą. Būtent šiame gyvenimo periode labai svarbi draugų, bendraamžių įtaka [4]. Toliau pateikti duomenys, kaip ši situacija yra pasiskirsčiusi tarp lyčių (žr. 6 pav.). 74 85,42% 90 80 70 57,63% 60 50 28,81% 40 30 20 10 0 7,29% 7,29% mergina 13,56% vaikinas taip ne nezinau 6 pav. Vaikinų ir merginų nuomonės apie grupuočių buvimą klasėje Merginos labiau pastebi klasėje susidariusias grupuotes, nei vaikinai. Todėl, galima teigti, kad viena iš konfliktų atsiradimo priežasčių yra paauglių susiskirstymas į grupuotes (c2=16.19; p=0,0003, p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!