Organizacijų etikos vadybos analizė ir atsinaujinimo galimybės

ĮVADAS Temos aktualumas. Nepertraukiami ir tęstiniai integracijos procesai į Europos Sąjungos (ES) ir Pasaulio valstybių jungtines infrastruktūras 1 užtikrina ne tik Lietuvos, kaip valstybės, įsitvirtinimą ir dalyvavimą politinėje, institucinėje, ekonominėje ir kultūrinėje veikloje, bet kartu, vykdant dvišalių, trišalių, daugiašalių, tarptautinių organizacijų ir ES sutarčių įsipareigojimus, natūraliai įgalina Lietuvą tapti ir pasaulio internacionalizacijos bei globalizacijos procesų dalyve (Ridzevičiūtė E., 2002). Akivaizdu, jog mūsų valstybė, įvardinama kaip vis dar „jauna“ ir „besivystančia“ kitų ES „senbuvių“ 2 valstybių atžvilgiu, vis labiau įsipareigoja paisyti ne tik internacionalinių susitarimų 3 , bet darosi jautri ir priklausoma nuo pasaulyje vykstančių dinamiškų pokyčių bei permainų. Reikšmingas įžvalgas pateikia ir žymūs Lietuvos socialinių mokslų atstovai, tokie kaip: prof. Habil. Dr. Povilas Gylys, doc. dr. Stasys Kropas, prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius, prof. Habil. Dr. Pranas Žukauskas, doc. dr. Leonas Žitkus 4 , doktorantas Arūnas Skrudupas (2007) 5 ir kt. Intensyvėjant šiems procesams, tenka pripažinti, jog ir organizacijų ateities perspektyvos bei išlikimas konkurencinėje aplinkoje vis labiau priklauso nuo išorės veiksnių, esančių už mūsų šalies ribų. Integracijos procesai neabejotinai bus ir toliau traktuojami kaip vieni iš motyvų, skatinančių privataus ir viešojo sektorių organizacijų atsinaujinimo būtinybę, leidžiančią tarptautinėje „arenoje“ išlaikyti lygiavertiškumo ir demokratiškumo principą. Demokratiškumo principas visada glaudžiai susijęs su kitomis vertybėmis – atsakomybe 6 ir pareiga, orientuotomis į visuomenės gerovę. Todėl Jungtinių Tautų (JT) didėjantis dėmesys humanistiniams dalykams (Pučėtaitė R., 2007; Vasiljevienė N., 2006) vėl tapo aktualus, kai pasaulį paveikė sunkiai valdomi sociakultūriniai ir ekonominiai procesai, galintys sukelti katastrofinių padarinių. Didėjant globalių ekonomikos, politikos ir socialinės veiklos struktūrinių darinių galiai, vis stiprėja jų poveikis ir įvairioms visuomenės gyvenimo sritims (Pruskus V., 2002; Vasiljevienė N., 1 Vieni iš svarbiausių integracijos į tarptautinį organizacijų tinklą procesų: 1991 m. rugsėjo 17 d. – Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) narė; 1991 m. spalio 7 d. – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) narė; 2001 m. gegužės 31 d. – Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė; 2004 m. kovo 29 d. – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos ( NATO) narė; 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos (ES) narė; 2007 m. gruodžio 21 d. prisijungia prie Europos Bendrijos (EEB) Šengeno erdvės narių, Lisabonos sutarties ratifikavimas ir t.t. 2 Europos Sąjungos pirmtakę – Europos Bendriją – pasirašydamos Romos sutartį (1957 m., kovo 25 d.) įkūrė šešios Europos valstybės: Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai; vėliau prie sutarties prisijungė Danijos Karalystė, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Airijos Respublika, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė, Jungtinė Karalystė. 3 2009 m. gruodžio pirmąją dieną, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjungos valstybės - narės, pasak politikos analitikų, netenka dar daugiau „veto“ teisių. 4 Žr. Lietuvos ekonomika Europoje ir globalioje erdvėje: straipsnių rinkinys. – Vilnius, Respublikos ūkio ministerija & Ekonominių tyrimų centras, 2007. – 145 p. Iš inteneto tinklalapio: erc.lt. Prieiga per internetą: http://www.erc.l/get.php?f.467 [žiūrėta 2009-08-20] 5 Žr. Skrudupas Arūnas. Lietuva aidų tinkluose//Lietuva. Iš interneto svetainės: geopolitika.lt (Geopolitinių studijų centro tinklalapis). Prieiga per internetą: http://www.geopolitika.lt/?artc=679 [žiūrėta: 2009-08-20] 6 Lietuvos Europos Sąjungos politikos vizijoje deklaruojamos šios vertybės – saugi, turtinga,aktyvi ir atsakinga Lietuva. 10 Vasiljevas A., 2008), todėl iškyla vis didesnė būtinybė ir Lietuvos organizacijoms prisiimti vis didesnę atsakomybę už kuriamą visos visuomenės (esant ES nare – ir visos Europos) gerovę ir puoselėjamų vertybių bei priemonių pasirinkimą, įgyvendinat pasirinktus tikslus. Taip, pasak Valdo Pruskaus (2002), organizacijų rezultatus ir veiklą vis labiau krypstama vertinti ir etiniu aspektu. Etika ir jos vadyba tampa kertine priemone paslaugų / produkto tiekėjo interesus sujungti su paslaugų priėmėjo / produkto vartotojo atsižvelgiant į visuomenės poreikius bei lūkesčius. Dėl naujo etinio požiūrio į žmogiškųjų santykių pokyčius (Vasiljevienė N., 2006) atsiranda ir organizacijų atsinaujinimo (atnaujinimo) būtinybė. Atsinaujinimo (inovatyvumo) arba Naujojo mąstymo aspektas yra vienas iš svarbiausių besivystančios ne tik visuomenės, bet ir organizacijos dalių (Melnikas B. ir kt., 2000; Drucker P. F., 2004; Valatkevičius S., 2006; Jucevičienė P., 2007; Galavan R. Et al., 2008; Weiner E., 2008 Sullivan O., Dooley L., 2009; Баранчеев В. П., 2007; Ли Хён – Дже, 2008). Daugelis racionalistinio mąstymo pasekėjų atsinaujinimo sąvoką traktavo vienareikšmiškai – eiti į priekį reiškia eiti „tiesine“ linija. Tačiau tai, kas anksčiau intelektualioje sistemoje buvo įvardijama ateities garantu ir perspektyva, bandant procesus paaiškinti nekintančiais principais ir dėsningumais, o permainos buvo traktuojamos tik kaip „atsitiktinumas“ (Drucker P. F., 2004), dabartiniame „post“ laikmetyje žymi būvį, kai neprasminga eiti toliau, o kintant mąstymo krypčiai, belieka eiti „giliau“ – sudėtingų sistemų procesinė prigimtis daug sudėtingesnė: ji turi kintamumo, nevienalytiškumo, neužbaigtumo, transformacijos ir sąveikos požymių, reikalaujanti sisteminio suvokimo. Temos problematika. Kitaip sakant, Naujojo mąstymo būtinybė atsirado ne tik dėl uždavinių, sprendžiančių, kaip vystyti toliau technologijas, kaip siekti kuo didesnio pelno, politinės įtakos ar bet kokiais būdais užvaldyti konkurencinę rinką, o dėl žmogaus veiklos, jo mąstymo ir pasaulio santykio atsiradusios problemos (Morkūnienė J., 2004). Šioje vietoje galime įžvelgti jau praėjusiame šimtmetyje pastebėtą mąstytojo Mumfordo kocepcijos apie kultūros krizę triadą: kultūros krizė – miesto krizė – asmenybės krizė (Donskis L., 1993) (miesto krizę paraleliškai galima gretinti su valstybės krize, asmenybės krizę – socialine krize, o kultūros krizę – vertybių krize). Iškilusi pasaulinio lygio problema pirmiausiai išryškino etikos infrastruktūros (pasauliniu mastu), kaip vadybos priemonės, neveiksmingumą: pasireiškė naujų technologijų, informacijos ir žinių srauto kontrolės trūkumas; monopolinių darinių „įsiviešpatavimas“ laisvojoje rinkoje, iškreipiant garbingos konkurencinės aplinkos sąvoką; politikos priklausomybė nuo kelių ekonominių gigantų; didelė finansinė priklausomybė nuo finansų rinkos pokyčių – visa tai bandymo sukurti universalią tarptautinę rinką, pamirštant humanizmo aspektą, padariniai. Mega lygmens etinės problemos nėra izoliuotos nuo makro, mezo ir mikro terpių. Jos veikia atoveiksmio principu judėdamos iš vieno lygmens į kitą – „pirmyn“ ir „atgal“. 11 Kalbant apie Lietuvos organizacijų priklausombę nuo įvairių tarpinternacionalinių organizacinių struktūrų, reiktų paminėti, jog įvairūs globaliu mastu vykstantys reiškiniai radijo bangų principu įgalina ir Lietuvą pasidalinti poveikio pasekmėmis (kolektyvinio principo reiškinys). Šiandieną, kai globalios krizės „banga“ nusirito per visą pasaulį, ypač skaudžiai kliudydama ir Lietuvą, tenka akcentuoti ir vieningos – universalios laisvosios rinkos idėjos de facto krizę, kuri verčia permąstyti visą iki šiol gyvavusią „kapitalistinio“ pasaulio radikalią vertybių sistemą (Kurnitzky H., 2004; Morkūnienė ir kt., 2004; Gray, 2006; Kačerauskas T., 2006; Steger, 2008,). Akivaizdu, jog laisvosios rinkos idėja, pagimdyta racionaliosios ideologijos, taip pat „subliuško“ kaip ir visos marksistinės ir neoliberalistinės utopijos. Tačiau, humanistinių dalykų (ypač dalykinės etikos ir vertybių) nustūmimas į „užribį“ – netgi iš to, pasak vokiečių mąstytojo Horst‘o Kurnitzky, „kylantys socialinio žlugimo procesai provokuoja ne visuomenės ir ekonominės sistemos santykio apmąstymą arba individų gyvenimo perspektyvų bei tikslų svarstymą, o vien tik paruošia dirvą daugeliui „išganingų“ dėl įtakos kovojančių judėjimų. Pastarieji yra tikrasis totalitarinių XX amžiaus judėjimų palikimas: organizacijos, reikalaujančios iš savo narių paklusnumo ir bet kokios savo nuomonės atsisakymo“ (Kurnitzky H., 2004, p. 9). 7 Įvardijus globalizmo ir konkurencingumo sąlygų sukeltą vieną iš didžiausių problemų – etikos vadybos neveiksmingumą ir kitų humanistinių dalykų stoką, verta paminėti JT, EU ir kitų tarptautinių organizacijų susirūpinimą ir pastangas kelti naujus uždavinius, orientuotus į humanizmo poreikį 8 . Siekiant sujungti žmogaus, organizacijos ir sociumo tikslus, prireikė taikomosios etikos mokslo, jungiančio ne tik profesines, bet ir filosofines, sociologines, humanitarines, teisines žinias. Pasak mokslininkės N. Vasiljevienės, „Dalykinė etika (business ethics), nuolat integruojanti šių įvairių mokslų duomenis apie savo objektą – žmogų, tampa vadybos dalimi, kuri instrumentiškai padeda gerinti socialinį kapitalą, didinti žmogiškuosius išteklius ir optimizuoti bei subalansuoti įvairias praktinės veiklos sferas“ (Vasiljevienė N., 2006, p. 10). Anot autorės, dalykinės etikos pagrindinis šių dienų tikslas sujungti ekonomiką – efektyvumą, pelningumą, optimalumą – su morale, t. y., padorumu atsakomybe, patikimumu. Tyrimo problema. Siekiant išanalizuoti etikos vadybos taikymą pasirinktose organizacijose ir jos įtakingumą organizacijos atsinaujinimo galimybėms, formuluojama problema: Kaip viešojo ir 7 Kurnitzky Horst. Necivilizuota civilizacija: kaip visuomenė pralaimi savo ateitį. – Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004. – 232 p. – ISBN 9955-545-21-6. P. 9 8 Pavyzdžiui, viename iš Europos Sąjungos sutarties pakeitimo nuostatų įrašoma tokia pirmojo straipsnio konstatuojamoji dalis: „SEMDAMIESI ĮKVĖPIMO iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš kurio susiformavo visuotinės vertybės, kurias sudaro neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės, taip pat laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė“; Bendrosiose nuostatose konstatuojama: „Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybės narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas,nediskriminavimas, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“ Šalys, pasirašydamos Lisabonos sutartį, užtikrina ir pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimą, kurio pirmuosiuose puslapiuose išdėstomos esminiai ES vertybių principai: orumas, laisvės, lygybė, solidarumas,pilietinės teisės, teisingumas (Vadapalas V., 2003). 12 privataus sektorių organizacijų etikos vadybos analizė atskleidžia prielaidas organizacijų atsinaujinimo galimybėms. Hipotezės  Etikos vadybos praktika, kaip organizacijų veiklos atsinaujinimo ir vystymosi sąlyga, Lietuvos valstybiniame ir privačiame sektoriuose yra nepopuliari ir netaikoma.  Organizacijų etikos vadyba, kaip inovatyvus ir pažangus vadybos instrumentas, daro įtaką organizacijų atsinaujinimo galimybėms. Temos ištirtumas ir naujumas. Mokslinėje literatūroje organizacijų etikos vadyba, kaip pažangi vadybos / valdymo priemonė, skatinanti atsinaujinimo galimybes, nėra tirta. Atskiri teoriniai aspektai, nurodantys etikos vadybos, kaip vadybos instrumento, poreikį ir svarbą organizacijose, esant globalizacijos, konkurencingumo sąlygoms, paprastai analizuojami neieškant detalesnių šių struktūrinių dalių sąsajų. Pavyzdžiui, humanistinių dalykų (taip pat ir dalykinės etikos) poreikio „sprogimą“ dėl globalizmo ir konkurencingumo sukeltų problemų nestabiliomis rinkos sąlygomis pabrėžia daugelis užsienio ir lietuvių mokslininkų (O‘Sullivan D., Dooley L., 2009; Weiner E., 2008; Kurnitzky H., 2004; Pruskus V., 2002, 2003; Ridzevičiūtė E., 2002; Misevičius V., 2003; Morkūnienė J., 2004; Vasiljevienė N., 2003, 2006; Kačerauskas T., 2006; Vasiljevienė N., Vasiljevas A., 2008; Pučėtaitė R., 2007, 2009) Kiti mokslininkai, be minėtų autorių, akcentuoja etikos, kaip vadybos instrumento, veiksmingumą optimizuojant ir subalansuojant įvairias praktinės veiklos sferas (Kundrotas V., 1999; Palidauskaitė J., 2001, 2008; Kučinskas V., Pruskus V., 2002, 2003; Misevičius V., 2003; Vyšniauskaitė D., 2007; Laumenskaitė E., 2003 ir kt.). Etikos vadybos priemones ir būdus organizacijų etikoje išsamiai yra išanalizavusios lietuvių mokslininkės Nijolė Vasiljevienė (2006) ir Raminta Pučėtaitė (2007, 2009) (pastaroji autorė teorinius aspektus pagrindusi ir empiriniais tyrimais). Kiti mokslo atstovai dažniausiai analizuoja atskiras etikos infrastruktūros dalis, pvz., Jolanta Palidauskaitė (2001) aptaria etikos kodeksų teorinius aspektus viešajame sektoriuje (nors vėlesni jos tyrinėjimai siejami ir su visa etikos infrastruktūros sistema (2008)), Vilius Misevičius (2003) analizuoja etikos kodeksų sapratą ir funkcijas verslo sektoriuje. Vytolis Kučinskas (2007), Dalia Vyšniauskaitė, Virginijus Kundrotas (1999), be kodeksų, dar išskiria ir socialinio audito kaip vadybos priemonės reikšmingumą. Valdas Pruskus (2002, 2003) plačiau apžvelgia verslo organizacijos etinio kėlimo būdus, išryškindamas etikos infrastruktūros elementus jau kaip bendrą sistemos visumą. Daugiausiai organizacijų etikos srityje analizuotas vienas iš šio mokslo objektų – etinės vertybės. Nemažai atlikta ir vertybių tyrimų organizacijose, kurių duomenys skelbiami mokslinėje literatūroje (Vveinhardt J., Nikaitė I., 2008; Armavičiūtė V., Martišauskienė A., 2006; Kavaliauskienė V.; 2005; Palidauskaitė J., 2008). Tačiau nėra duomenų, kur būtų visapusiškai ištirtos etikos vadybos instrumentų sąsajos su praktine veikla ir jų įtakingumu organizacijos 13 atsinaujinimui. Arizonos universiteto (Arizona State University) profesoriaus psichologo Alex‘o J. Zautr‘os žodžiais tariant, etikos institucionalizavimo įtakingumas organizacijos atsinaujinimui ir vystymuisi – nauja idėja. Dalykas – etikos vadyba kaip vienas iš organizacijos atsinaujinimo elementų. Tyrimo objektas – organizacijų etikos vadyba ir atsinaujinimo galimybės. Tyrimo tikslas – atlikti organizacijų etikos vadybos analizę, siekiant nustatyti etikos vadybos įtakingumo galimybes organizacijų atsinaujinimui. Konkretizuojant tikslą, išskiriami šie tyrimo uždaviniai: 1. analizuoti dalykinės etikos teoriją, metodologiją ir organizacinės etikos diegimo praktikoje efektyvumo prielaidas organizacijos atsinaujinimo sąlygomis; 2. analizuoti organizacijų etiką kaip etinių vertybių vadybos praktiką; 3. išnagrinėti etinių problemų kilmę ir jų poveikį individo nuostatomas bei elgesio normoms; 4. analizuoti organizacijų etikos vadybos procesus kaip inovaciją valdymo metodų srityje; 5. nagrinėti etikos vadybos priemonių efektyvumo prielaidas ir sisteminį taikymo principą; 6. empiriniu tyrimu nustatyti etikos vadyboje naudojamų priemonių įtakingumą viešojo ir privataus sektorių organizacijų atsinaujinimui, išskirti jautriausius etinių problemų punktus, nustatyti etikos vadybos efektyvumo prielaidas; 7. empiriniu tyrimu nustatyti jautriausias etinėms problemoms veiklos sritis ir jų poveikį individų nuostatoms bei elgesio normoms; 8. empiriniu tyrimu nustatyti profesinių ir organizacinių vertybių reikšmingumą viešajame ir privačiame sektoriuose ir jų įtakingumą organizacijos atsinaujinimo galimybėms; 9. analizuoti ryšius tarp etikos vadybos praktikos efektyvumo ir organizacijos atsinaujinimo galimybių. Tyrimo koncepcija ir metodai. Tiriant teorinius, metodologinius etikos vadybos aspektus organizacijų atsinaujinimo galimybių sąlygomis buvo naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: dalykinės mokslinės literatūros analizė, taikant lyginamąjį, sintezės, abstrahavimo, indukcijos, dedukcijos metodus, įvedant filosofinį aspektą; Lietuvos ir tarptautinio lygmens teisinių ir normatyvinių dokumentų analizė; interneto svetainių, Lietuvos ir užsienio šalių empirinių tyrimų, statistinių duomenų, publicistinių straipsnių analizė. Atliekant empirinį tyrimą buvo naudota kokybinio ir kiekybinio tyrimo derinimo metodai – interviu, pokalbis, anketinė apklausa bei kokybinė ir kiekybinė duomenų analizė, kurie įgalino įvertinti ryšį tarp etikos vadybos efektyvumo ir atsinaujinimo galimybių. 14 Darbo struktūros apžvalga. Magistrinį darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados ir siūlymai, analizuotų literatūros šaltinių sąrašas; panaudota 39-ios lentelės, 54-ys paveikslai, 45-i priedai. Pirmojoje dalyje ‚,Organizacinės etikos svarba atsinaujinimo sąlygomis“, siekiant įrodyti dalykinės etikos institucionalizavimo reikšmingumą atsinaujinimo sąlygomis, palyginama subjektyvi ir dalykinė etikos sąvokų samprata; aptariamas etikos dalyko, kaip mokslo, išaugęs poreikis visose gyvenimo srityse; pabrėžiamas organizacijų etikos, kaip inovatyvaus vadybos instrumento, reikšmingumas optimizuojant ir efektyvinant įstaigos ar įmonės veiklą, orientuojantis į vis labiau didesnę svarbą įgyjantį visuomeninį interesą; išanalizavus etikos objekto – vertybių – teorinius aspektus, sukuriama profesinių ir organizacijos vertybių analizės ir vertybių įtakingumo atsinaujinimui anketa; ištyrinėjus etikos problemų kilmę ir paplitimą organizacijose, jų poveikį darbuotojų nuostatoms ir elgsenai, sukuriama (adaptuojama) mobingo apraiškų dažnumo anketa, kartu pabrėžiant įtakingumo atsinaujinimui aspektą; apibendrinant skyrių, remiantis mokslinės literatūros ir įvairaus lygio dokumentų analize, akcentuojamas etinių vertybių reikšmės didėjimas esant dabartinėms krizės sąlygoms, iškeliant ir atsinaujinimo būtinybę. Antrojoje dalyje „Etikos vadyba kaip pažangus organizacijų atsinaujinimo galimybių instrumentas“, analizuojant etikos vadybą kaip pažangų, inovacijų kategorijai priklausantį valdymo instrumentą, aptariama šio Lietuvos organizacijų vadyboje naujo metodo samprata, kartu pabrėžiamas jo reikšmingumas siekiant organizacijos atsinaujinimo galimybių; išanalizavus etikos infrastruktūros elementų sistemą, išskiriant vadybos priemonių funkcijas ir jų veiksmingumą organizacijos veiklos efektyvumui; sudaroma etikos infrastruktūros elementų reikšmingumo organizacijos atsinaujinimui anketa ir socialinio etinio audito klausimyno anketinė lentelės forma. Trečiojoje dalyje “Organizacijų etikos vadybos ir atsinaujinimo galimybių ryšių empirinis tyrimas“ aprašoma tyrimo specifika, kurioje akcentuojamas lyginimo principas; pateikiama organizacijų ir jų darbuotojų charakteristika; nustatomos naudojamos etikos priemonės organizacijų vadyboje ir jų įtakingumas organizacijos atsinaujinimui; įvertinant etinio audito atsakymų pasireiškimo intensyvumą nustatomi jautriausi moralinėms problemoms punktai organizacijų vadyboje ir jų įtakingumas atsinaujinimui; įvertinant mobingo apraiškų dažnumą, identifikuojamos socialinės ir psichologinės darbo aplinkos ir sąlygų problemos ir jų įtakingumas atsinaujinimo galimybėms; nustatomos reikšmingiausios darbuotojams profesinės ir organizacijos vertybės bei jų įtakingumas organizacijos atsinaujinimui. Pagrindiniai žodžiai: dalykinė etika, organizacijų etika, institucionalizavimas, profesinės ir organizacijos vertybės, etinės problemos, etikos vadyba, etikos infrastruktūra, vadybos priemonės, organizacijos atsinaujinimo galimybės. 15 I. ORGANIZACINĖS ETIKOS REIKŠMINGUMAS ATSINAUJINIMO SĄLYGOMIS 1.1.Etikos sąvokos kilmė ir jos objektas Etikos prigimtis. Įvairiuose moksliniuose šaltiniuose teigiama, jog bendroji etikos prigimtis visų pirma turi socialines ištakas (Palidauskaitė J., 2001; Vyšniauskaitė D., Kundrotas V., 1999; Pruskus V., 2003). Moralė – kaip etikos objektas – kartu apsprendžia ir žmogaus veiklos ar poelgio dorovinį matą, kuris įgaunamas jam sąveikaujant su socialine aplinka: „etika nagrinėja moralės normų, egzistuojančių socialinėje sferoje, filosofinius argumentus „už“ ir „prieš““ (Pruskus V., 2003). Nors socialinių mokslų atstovas, profesorius V. Kučinskas (2007), akcentuoja, jog bendroji etika tiria ne tik visuomeninius reiškinius, bet ir individualius asmens poelgius, jų motyvus, kurie iš esmės gali būti nebūdingi tai bendrijai, kuriai jis priklauso (žmogaus veiksmai reguliuojami sudėtingomis moralinės sąmonės formomis – idealais, kurie gali įtvirtinti naują gyvenimo būdą, naujus požiūrius, naujas vertybes; be to, bendroji etika, be asmeninės ir socialinės, analizuoja ir profesinę etiką (Palidauskaitė J., 2001)), tačiau tenka pripažinti, kad šios apraiškos atsiranda tik iš individo kontakto su aplinka (žmogumi, socialine grupe, gamta ir kt.). Kyla klausimas: Kodėl etika nagrinėja individo moralinius įsipareigojimus tam tikros bendrijos priimtoms elgesio normoms? Visų pirma, vienas asmuo be kitų individų pagalbos sunkiai galėtų išgyventi nuolat besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Žmogus, matyt, jau pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje privalėjo palaikyti bendravimo ryšius tarp kitų narių, kad taip palengvintų savo gyvenimą ir reprodukcines galimybes. Žmonija, norėdama save išsaugoti kaip tam tikrą gyvybės rūšį, pasąmonėje formavo įvairius gyvenimo modelius, tradicijas, kūrė taisykles ir normas, kartais susijusias su pasąmoniniu kosmogoninio pasaulio įvaizdžiu arba religine praktika, kad humanizuotų ir išlaikytų tarp individų naudingus tarpusavio ryšius ir santykius, kad padėtų pamatus visuotinos gerovės kūrimo principams. Vystantis visuomenei, kito, transformavosi ir įvairių gyvenimo sričių modeliai, tačiau jie visada egzistavo kaip tam tikra moralės norma, įgalinanti bet kurį individą jaustis saugiau, taip padidindama galimybes „išlikti“ socialinėje terpėje: „socializacija – tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje“ (Pruskus V., 2003) Taip išryškėja akivaizdus individo ir visuomenės suderinamumo/ryšio santykis. Todėl ir pirmoji graikų žodžio ethos 9 (įprotis, būdas, paprotys) reikšmė susijusi su socialinių santykių metmenimis tam tikroje vietovėje: tai susikūrusios bendruomenės gyvenamoji vieta, kurią galima apibūdinti pagal joje įsitvirtinusius bendrus žmonių papročius, elgesio pobūdį, vertybines normas, taip pat ir asmenų charakterio savybes, nuostatas, mąstyseną (Pučėtaitė, 2007). Kalbant apie 9 Įvairiuose aiškinamuosiuose žodynuose nurodoma žodžio ethos graikiška kilmė, pvz.: [Me f. OF ethique or L ethiaus f. Gk ethikos (as ETHOS)] (The Ofhord English Refrence Dictionary/edited by Judy Pearsall and Bill Trumbe, p. 481) 16 charakteringus žmonių bruožus, sąmonės, pasąmonės procesus, asmens būdą, mąstymą, elgsenos formavimąsi, etikos prigimtis sietina ir su vėliau išsirutuliojusiu psichologijos mokslu, tik etika orientuojasi į minėtų reiškinių dorovinę vertę, o psichologija – į prigimtį bei sąlygas (Kučinskas V., 2007). Nuostatos ir mąstysena, kaip pasirinkti vieną ar kitą dorovinės elgsenos būdą; asmens savirefleksija, vertinanti, ką reiškia „būti žmogumi“, neabejotinai nurodo filosofines etikos ištakas, kuri vėliau įgavo praktinį ir teorinį pobūdį. Mokymas, ugdymas, saviugda, kurios įgalina suprasti, priimti ir laikytis tam tikrų visuomenės gyvenimo normų ir taisyklių, etikos mokslui suteikia pedagoginę prasmę. Vėliau visuomenėje įteisinus įstatyminę bazę ir paplitus jos praktikai, etika įgijo teisinę prigimtį: idealiu atveju (siekiamybė) visuomenėje priimtos normos turėtų sutapti su priimtais įstatymais (Vyšniauskaitė D., Kundrotas V., 1999). Kartais etikos mokslą nepagrįstai bandoma sieti ir su politine filosofija, kuri aiškina, kaip reikia valdyti kitus. Tačiau, anot Evaldo Nekrašo (2008), etikai rūpi labiau individo nuostatos ir principai, kuriais jis turi vadovautis gyvenime (kaip žmogus turi valdyti save), o ne visuomenės ar valstybės įgyvendinami principai, kurie galėtų išspręsti tvarkos problemas: „eilinis individas negali garantuoti, kad visuomenėje būtų laikomasi teisingumo, laisvės ir lygybės principų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!