O. Milašius "Baladė"

Kurie prie Įlankos skenduolių tyko bet kuriuo laiku.
Ir varpas su senais nasrais, kurie lietaus pilni,
Ir šiurpūs dingusių dienų balsai jau tolimi;
Ir kryžius, ant kurio būriais sutūpę alkani varnai,
Ir žlibas vienuolynas, ruošiantis agapes per dažnai;
Ir tie grioviai klastingi ir kraupiausi iš visų,
Ir senas kvapas, tarp griuvėsių neužmiegantis tamsių;
Ir juoka pražudytų meilių nebylių,
It tyluma alėjoj alksnių nekuplių.
Mylėjo liesą riterį voratinklių skraiste šviesia,
Bat jam praeinant moterys ir virai tuoj žegnojosi visi.
Kas susidurdavo su jo žvilgsniu, giliu lyg šuliniai tušti,
Išgirsdavo keistus vidurnakčio garsus širdy.
Lyg rudenėjant kormoranų skrydis Elsinoro link,
Jo fleitos aižios ir geltonos dainos sklisdavo aplink.
Medaus spalvos griuvėsių saulė ir driežai ant akmenų šiltų
Su juo apie Artūrą ir Genievrą pakalbėdavo kartu.
Jis žiurkę raudonų akių nešiojosi maiše,
Girdi, tas žiurkinas – tai Lanceloto pasiklydusi dvasia.
Jo sapnuose daugybė nuosavų žaliuojančių valdų;
Ištyse pakaruokliai mandagiai jį sveikino vardu.
Vikšrai didžiuliai su gauruotais kailiniais
Jo išsvajotą Damą grauždavo it slibinai.
O jo ginklanešys – tai apsukriausias iš visų žmonių,
Dėl jo kaltės pražuvo daug vienuolių apkūnių.
Jo žirgas pilkas kaip lietus, tačiau ruda viena ausis.
Ne kartą pats girdėjau kaip mėnulin žvengė jis.
O gyslos susiraitę lyg žalčiai, užmigę tarp kerų;
Kai kas jį laikė Pulijono karalystės senjoru.
Kai eidavo jisai per drėgnas ir melsvas girias,
Jam kėlė šungrybiai liepsningas kepures.
O vakarais merginos laukdavo prie samanotų šulinių.
Ir tam krašte daug buvo kuprių, pavainikių alkanų.
Žvangėjo auksas jo šarvų, tokios spalvos kaip mirusios žolės,
Šito prakeiktojo karaliaus Monotenijos šalies.
Jo herbo šūkis trumpas: Ar pamilsiu ką?
Turėjo širdį seno žalčio, kuris miega po sniegų danga.
Tačiau po tryliktos taurės, kai būdavo gana,
– Po gluosniu, augančiu arti,
Diena jo vakarykštė tuokėsi linksmai su rytdiena.
Sakyk, sesuo manoji, rodos, ragas skamba, ar girdi? – 1
Oskaro Milašiaus „Baladės“ žanrinė analizė
O. Milašiaus literatūrinėje „Baladė“, kaip ir būdinga šiam žanrui, yra „sintezės žanras“: joje susijungia lyrikos, epo ir dramos elementai, tiesa, lyriškasis pradas šioje baladėje yra šiek tiek prislopinamas, o vyrauja epiškas pasakojimas ir draminiai elementai.
Veiksmas sutelkiamas apie netoliese augantį gluosnį – tai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!