Lyginamoji analizė: lietuvių liaudies pasakos ir O. Milašius "Sigutė"

VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS GERMANŲ KALBŲ KATEDRA LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOS IR OSKARO MILAŠIAUS PASAKOS „SIGUTĖ“ LYGINAMOJI ANALIZĖ GINTARĖ MENDŽICKAITĖ KAUNAS 2008 Lietuvių liaudies pasakos Pasakos – epinio žanro, trumpi, fantastiniai, pamokantys, lengvo turinio kūriniai su beveik visada gera pabaiga. Šiam žanrui būdingi stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose ypatingai atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai. Pasakose apstu personifikacijų, magiškų skaičių. Pasakos – tai kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma. Pasakos gimė iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Senieji žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys yra apgyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius. Pasakas, kaip liaudies meninę kūrybą, pradėta užrašinėti gana vėlai, tik XIX a pradžioje. To pradininkai buvo vokiečių filologai broliai Jakobas ir Vilhelmas Grimai, kurie 1807 – 1811 m. išleido rinkinį ,,Vaikų ir šeimos pasakos“. Pirmasis užrašęs lietuvių pasakas - Simonas Daukantas, 1835 m. išleido ,,Pasakos masių“. Pastaruoju metu pagausėjo mokslininkų tyrinėjančių pasakos prasmę, sandarą. Jau neapsiribojama paviršutinišku pasakos supratimu, jų siužetų atpasakojimu, personažų apibūdinimu. Ieškoma gilesnės pasakos semantinės prasmės. Taip pat didelis dėmesys skiriamas pasakos struktūrai. Dabartinėje folkloristikoje nėra vienodo pasakų skirstymo pagal žanrus. Įvairiuose šaltiniuose galima rasti skirtingus pasakų žanrus. Dažniausiai pateikiamas toks skirstymas: stebuklų, gyvulinės (arba žvėrių), buitinės (arba juokų), formulinės (arba grandininės) pasakos. Visi šaltiniai pateikia stebuklinių pasakų žanrą, jis yra gausiausias. Stebuklinės pasakos - tai pačios neįtikinamiausios istorijos. To, kas vaizduojama stebuklinėse pasakose, gyvenime nėra. Taikliai ir glaustai aptarti stebuklines pasakas nėra lengva. Jos labai įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo. Vienos labai glaustos, kitos – labai išplėtotos. Pasaulyje stebuklų pasakų yra užrašyta šimtai tūkstančių. Lietuvių tautosakos instituto kataloge stebuklinių pasakų skyriuje susisteminta apie 12 tūkstančių variantų. Bet stebuklinių pasakų siužetų skaičius ribotas. Tautosakininkas Leonardas Sauka teigia, kad ,,pagal siužetą galima išskirti tris ryškesnes pasakų grupes: 1) pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais priešininkais (slibinu, velniais, burtininkais ir kt.) 2) pasakojama apie vedybas su nepaprastos kilmės žmona/ vyru (gulbe, varle, žalčiu ir kt.) 3) pasakojama apie sunkius uždavinius, daug dėmesio skiriama nepaprastiems pagalbininkams (žirgui, baltam vilkui, seneliu ir kt.) (Sauka, 1998.42). Lietuvių stebuklinės pasakos neturi išplėtotos ekspozicijos. Vienu kitu sakiniu atskleidžiama pradinė padėtis (ekspozicija). Vienose pasakose ko nors trūksta, kas nors yra pavogta, reikia ką nors atnešti, sugauti. Veiksmo pradžiai yra būdingas veikėjo išbandymas, o paskui veikėjo apdovanojimas. Kartais herojaus įgyti stebuklingi daiktai ir yra tai, ko ieškoma nuo pradžios. Tada tuo ir baigiama pasaka. Bet dažnai stebuklingi daiktai tėra priemonė tikslui pasiekti. Tada veiksmas plėtojasi toliau: skiriamas išbandymas, išbandymas įvykdomas iškart ar per kelis kartus. Dažniausiai lietuvių pasakose būna trys išbandymai. Pasakos baigiasi savęs ar kitų išgelbėjimu. Sudėtingo siužeto pasakose, tuo metu, kai įvykdyti visi trys išbandymai, atsiranda dar vienas pasakos atsišakojimas, nes daiktas, kurį herojus atgavo, vėl yra pavagiamas. Tuomet vėl herojus bandomas kitais veiksmais. Stebuklinės pasakos paprastai pabaigiamos vestuvėmis, puota ar ilgu ir laimingu gyvenimu. O. Milašius ir liaudies kūryba O. Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare, buvo senos aristokratų giminės palikuonis. 1902–1906 m., viešėdamas tėvo dvare, jis susidūrė su lietuvišku folkloru ir labiau juo susidomėjo. Galbūt ir pats užrašinėjo lietuvių liaudies pasakas, pasakojimus ir dainas . O. Milašius gerai išmanė folkloristo tekstologo darbą, metodologijos pagrindus. Tai lėmė jo domėjimąsi folkloru. Apie rašytojo erudiciją daug pasako įžanginis jo lietuviškų pasakų ir legendų antologijos tekstas. Čia atsiskleidžia savotiškai dvilypis O. Milašiaus požiūris į pasakojamąją liaudies tradiciją. Ją O. Milašius traktuoja, viena vertus, kaip informaciją, kurios integralumą ir dokumentinę vertę būtina paslėpti meninio apdirbimo procese, kita vertus, kaip potencialią literatūrinio pasakojimo, galinčio tenkinti išsimokslinusį skaitytoją, medžiagą. Tokio požiūrio sekmuo yra bandymas susieti du skirtingus dalykus – išsaugoti, kaip sako O. Milašius, ir „rašytojo sąžiningumą”, ir šaltinį, t. y. leisti sau folklorinį pasakojimą „perdirbti” pagal kitokias nei liaudies estetikos taisykles, nuspalvinti ir papildyti „nuslėptą” turinį, kuris neakcentuojamas liaudies pasakojime. O. Milašius vertina lietuviškos kultūros tradicijas prisimindamas jos archajiškumą ir vietą archajinėje kultūroje. Rašytojas tvirtina: „Šiuolaikinis mokslas, priešinęsis XIX a. skelbtam požiūriui, dabar labiau linksta prie to, kad indoeuropietiškos rasės lopšiu laikytina ne Azija, o Baltijos jūros rajonas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!