Nepritampančio žmogaus būtis literatūroje

 Nepritampančio žmogaus būtis literatūroje Žmonės, kaip socialios būtybės, nuo pat mažų dienų supranta, jog pasaulyje nėra vieni. Jie sukuria ryšį su savo aplinka ir tampa šeimos, religinės bendruomenės bei tautos dalimi. Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi teigė; ,,Katorga yra ten, kur darbas beprasmiškas, kur jis nesieja žmogaus su žmonių bendruomene.” Kitų palaikymas leidžia žmogui tobulėti, siekti didesnių tikslų, todėl nepritapimas prie bendruomenės skaudina. Kadangi santykiai su kitais yra labai svarbūs gyvenime, o nepritapimo problema opi visais laikais, todėl ir rašytojai plėtoja šią tema. Ji aktuali tiek pasaulinėje, tiek lietuvių literatūroje. Nepritampančio individo būti vaizduoja prancūzų rašytojas ir filosofas Alberas Kamiu moderniajame romane ,,Svetimas’’ parodydamas veikėją, kuris visuomenėje jaučiasi svetimas, nes atsisako elgtis pagal nustatytas taisykles, bei lietuvių kūrėjas modernistas Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė’’ atskleidžiant lietuvių emigranto menininko, gyvenimą pragmatiškoje Amerikos visuomenėje. Kaip ir buvo minėta įžangoje, XX a. vidurio filosofo, egzistencializmo srovės atstovo, savo gyvenamojo laiko moralinio autoriteto bei Nobelio premijos laureato Albero Kamiu romane ,,Svetimas’’ parodoma visuomenė, kuri išskiria ir teisia kitaip mąstanti individą. Egzistencializmui darė įtaka istorinė situacija, tai pirmasis ir antrasis pasauliniai karai, po kurių žmonija buvo apėmusi egzistencinė krizė. Vaizduojamas romano pagrindinis veikėjas iš pirmo žvilgsnio yra nieko neišsiskiriantis biuro darbuotojas vardu Merso, tačiau įsigilinus paaiškėja, jo kitokia pasaulėžiūra: veikėjui užtenka paprasto gyvenimo, jis neturi didesnių siekių, yra atsiribojąs nuo tikrovės. Tai atskleidžia dažnai vartojami protagonisto žodžiai ,,man vistiek”. Romanas pradedamas sakinių, konstatuojančiu motinos mirtį. Merso ši žinia nesukelia jokios jausminės reakcijos ir nors veikėjas nežino tikslios mirties datos, tuo nesidomi. Nors motinos netektis nesukrečia veikėjo, Merso nėra šaltas ir bejausmis. Protagonistas myli motiną, tačiau yra kitoks ir elgiasi kitaip nei visi. Veikėjo gyvenimas yra tik atsakas į išorės dirgiklius. Protagonistas rūko, kai nori nusiraminti, miega, kai pajunta nuovargį, mylisi, nes geidžia Mari, geria kava, nes jam patinka. Merso į gyvenimą įsitraukia tik tiek, kiek jį įtraukia aplinka. Kad veikėjas kitoks nei visi parodo ir savitas pasakojimo būdas, nors kūrinys parašytas pirmuoju asmeniu, sukuriama distancija tarp protagonisto ir aplinkinių. Po laidotuvių Merso elgiasi, kaip įprasta: susitinka su Mari, maudosi, veikėjai eina į kiną, mylisi. Tai, jog protagonistas elgiasi kitaip, atskleidžia ir merginos reakcija, jai pastebėjus Merso juodą kaklaraištį ir paklausus, kas atsitiko. Sužinojusi apie veikėjo motinos mirtį, Mari sutrinka, nes Merso elgesys nerodo, kad jis išgyventų netekties skausmą. Taip pat Merso nepritapimą atskleidžia ir jo santykiai su kaimynais, vienas iš jų yra Reimonas. Nors aplinkiniai Reimoną vertina kritiškai, mano, jog jis suteneris, Merso šis faktas nėra svarbus ir Reimonui pasiūlius būti draugais, važiuoti kartu į paplūdimį, veikėjas sutinka. Protagonistas nujaučia, kad yra kitoks, tačiau išskirtinumas netampa problema iki tol, kol pagrindinis veikėjas nenužudo arabo. Būtent žmogžudystė ir atskleidžia, kaip visuomenė vertino veikėją. Merso nušauna arabą, nužudymas vaizduojamas, kaip atsitiktinumas, šį poelgį net pačiam protagonistui sunku paaiškinti. Antroje romano dalyje vaizduojant teismo procesą, kuriama nesusikalbėjimo situacija tarp individo ir visuomenės. Teismo procesas nubudina Merso sąmonę. Kūrinyje atskleidžiama absurdo situacija, nes bet kokios pastangos paaiškinti savo poelgį taip ir lieka be reikšmes, veikėjo niekas negiri arba jo veiksmus interpretuoja savaip. Jo teismas virsta absurdiška tragedija. Kamiu kaip egzistencialistas, pabrėžia, jog Merso jaučiasi tarsi tarp absurdo sienų. Vaizduojama, kaip tesimo metu Merso nustemba, jog jis kaltinamas ne tik arabo žmogžudyste, bet ir šaltakraujiškumu, abejingumu, nusikaltėliška prigimtimi. Merso poelgiai, kurie iki tol nebuvo vertinami aplinkinių, dabar yra nusikaltimo veiksmai: rūkymas, kavos gėrimas per motinos laidotuves, draugystė su Reimonu, laiko leidimas su Mari. Nors sprendžiamas veikėjo likimas, jam yra liepiama tylėti, jis niekam nerūpi. Kūrinyje yra pabrėžiama, jog Merso paskelbta mirties bausmė, dėl kitokių įsitikinimų, kitokio elgesio, o ne dėl įvykdytos žmogžudystės. Parodoma, jog visuomenė vadovaujasi stereotipais, todėl tiesiog sunaikina nepritampantį individą. Veikėjo išgyvenama absurdo situacija, kai jį atstumia dėl kitokių įsitikinimų, sugrąžina veikėjui gyvenimą pilną pojūčių. Maištas prieš absurdą reiškia panieką pasauliui: veikėjas atsisako priimti kapelioną, laukia mirties ir nori pamatyti džiūgaujančia minią, likusi laiką nori patirti gyvenimą pilną pojūčių. Romano pabaigoje Merso parodomas, kaip liekantis ištikimas savo tiesai. Taigi, XX a. vidurio autorius Alberas Kamiu romane ,,Svetimas’’ atskleidžia, jog dažniausiai nepritampančiam ir visuomenės smerkiama individui vienintelė išeitis yra maištauti prieš pasaulio absurdą. Dar vienas kūrinys, vaizduojantis nepritapančio žmogaus problemas visuomenėje, yra XX a. vidurio rašytojo, egzodo bei katastrofų literatūros atstovo, modernisto Antano Škėmos psichologinis intelektinis romanas ,,Balta drobulė’’. Jame kuriamas išeivio menininko nepritampančio pragmatiškoje visuomenėje ir besiilginančio tikrųjų dvasinių vertybių paveikslas. Autorius parodo, kad protagonistas Antanas Garšva negalėdamas pritapti svetimoje šalyje ir realizuoti savęs, nei kaip menininko, nei kaip asmenybės kenčia. Jau pirmuose įvado pastraipose atskleidžiamas keltuvininko santykis su aplinka. Vaizduojama, jog didmiesčio gyvenimas yra griežtai reguliuojamas laiko, kuris kūrinyje yra įvardijimas tiksliai. Parodoma, jog žmogus ,,asfalto džiunglėse” praranda savo individualybę, tampa didelio mechanizmo dalimi. Apibūdinant aplinkos detales atskleidžiama, jog Niujorkas yra daugiakultūris miestas, todėl išeivis lietuvis pradingsta tarp milijonų gyventojų. Garšvai Niujorkas yra svetimas miestas, jame nėra šiltų santykių. Kaip ir jo vaizduojamam veikėjui, autoriui buvo sunku pritapti Amerikoje. Antanui Škėmai tikrumas viena iš svarbiausių vertybių, jis stengėsi priešintis miesčioniškos gyvensenos standartams, tokį jis ir vaizduoja protagonistą. Amerikos visuomenė parodoma dehumatizuota, žmogus tik statistinis vienetas, skaičius, įvykis: ,,Nėra tragedijų šituose miestuose.“ Tai atskleidžia ir kūrinyje vartojama ironija, kuri lygina žmones su skaičiais, banko sąskaitomis, apelsinais. Romane Garšva save lygina su akacijų krūmų bandančiu prigyti svetimoje žemėje. Pasaulis, kuriame protagonistas gyvena veikėjo netenkina. Vaizduojama, jog Garšva nepritampa darbe, viešbutyje galioja griežtos taisyklės ir su lankytojais veikėjas turi bendrauti maloniai, dėvėti uniformą, su kurią pats sau atrodo juokingas ir save lygina su Štrauso operetės aktoriumi. Protagonistas darbe turi vaidinti. Turintis kūrėjo talentą veikėjas norėtų tęsti Mažvydo pradėtą darbą, tačiau būdamas keltuvininku, atliekančiu automatinį Sizifo darbą, jaučiasi tarsi kaukas, dėvintis juokingą operetės herojaus kostiumą. Jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas, nereikalingas šiai pragmatiškai, miesčioniškai visuomenei, - intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo standartų. Pragmatiškoje visuomenėje žmogaus vertės matas yra pinigai, Niujorko didmiestyje yra vertinami daiktai, jie vyrauja ir kuriant urbanizuota erdve. Garšva į pasaulį žiūri visiškai kitokiu žvilgsniu. Veikėjas ilgisi tikrumo, tikrų jausmų, nuoširdžių tarpusavio santykių ir negalėdamas šitaip bendrauti kenčia. Dramatiška protagonisto būsena atskleidžia romane vartojama ironija. Garšva praranda viltį, gyvenimas veikėjui beprasmis, nes protagonistas jaučiasi vienišas, visuomenėje vyrauja susvetimėjimas, abejingumas, stinga jautrumo. Garšvai pasaulis atrodo absurdiškas, nes jo norams nelemta išsipildyti. Taigi, XX a. vidurio rašytojo, egzodo atstovo, modernisto Antano Škėmos psichologiniame intelektiniame romane ,,Balta drobulė” atskleidžiama, jog nepritampantys individai egzistencija dažnai vertina kaip beprasmę, nes ji nuolatinė kančia dėl to, kad atsiskyrimas nuo kitų neleidžia žmogui realizuoti save. Apibendrinant galima teigti, jog Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė” ir Alberas Kamiu romane ,,Svetimas” atskleidžia, jog visuomenės priešiškumas, pasaulio neteisybė ir iracionalumas neigiamai veikia individą. Kamiu vaizduoja, kad nepritampantis žmogus turi vienintele išeitį maištauti, o Škėma atskleidžia, kad tokioje aplinkoje kurti visavertį gyvenimą dažnai yra be galo sunku, todėl neretai individas pralaimi. Nepritampantis žmogus yra vienišas ir, kaip teigė garsi prancūzų novelistė feministė Žorž Sand: ,,Vienišas žmogus tėra žmogaus šešėlis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!