Nemokamos spaudos fenomenas LT ir pasaulyje

Įvadas Darbe siekiama periodinius leidinius apibūdinti formos ir turinio atžvilgiu, išskirti tam tikras būdingas leidinio dalis, apibūdinti tęstinius, keletą metų rengiamus leidinio skyrius, įžvelgti juose spausdinamos informacijos specifiką. Nemokama spauda ir spauda yra savotiški „nacionalizmo" gimdytojai. Būtent šios dvi minėtos medijos visuomeninei ir nacionalinei segmentacijai darė didžiausią įtaką. Komunikacijos pokyčiai pereinant iš oralios į rašto, o vėliau ir spaudos visuomenę sąlygoja modernių tautų susiformavimą. Nemokama spauda - tai mediją, bene ryškiausiai paveikusi tradicinės arba oralinės visuomenės egzistavimo tiek išorines sąlygas, tiek vidinį savitą patirties, pasaulėžiūros perdavimo mechanizmą, nuo kurio priklauso ir perduodamos informacijos turinys. Rašytinė kalba steigia distanciją tarp žodžio ir daikto, o tai atveria kelią virtualybei, įsivaizdavimui. Oralinės kultūros „čia ir dabar" rašto visuomenė keičia į „ten, kažkur, kažkada, kažkas". Nemokama spauda sukuria naują komunikacinę terpę tarp žmonių. Jis sugeba įdaiktinti kalbą, suteikia jai materialiai susijusius tam tikroje formoje vizualius ženklus. Si materiali kalbos forma užtikrina jos netrukdomą perdavimą erdvės ir laiko požiūriu. Tai, ką žmonės galvoja ir sako, gali būti išgelbėjama nuo sakytinės (oralinės) komunikacijos trumpalaikiškumo. Gentinis oralinės bendruomenės žmogus tapęs raštingu praranda daugelį emocinių ir bendruomeninių šeimos jausmų. Jo pažinimas nesusijęs su bendrai visuomenėje patiriama, kartu kuriama bei interpretuojama samprata. Rašto žmogus gali laisviau atsiskirti nuo genties, tapti „civilizuotu individu". Kita vertus, rašto mediją nutraukusi gentinius santykius, kuria kitą bendrumo, kartais net savotiškos „brolystės" ryšį su tą patį raštą skaitančiais ir naudojančiais individais. Rašto raida įgalina atsirasti intymiems žanrams (esė), kurie spaudos technologijos būdu išplinta visuomenėje. Svarbu tai, kad toks žanro stilius leidžia intymiai kalbėti didelei anonimiškai auditorijai. Vėliau panašūs aspektai pasirodo ir besiformuojančioje periodinėje spaudoje. Spaudos pagalba ilgainiui gimsta nuo genties atskirtas individas, atsiranda rašytojo ir skaitytojo sampratos. Susiformuoja įprotis savo patirtis užrašyti tam, kad tai vėliau galėtų perskaityti kiti (naratyvinės tapatybės užuomazgos: esu tiek, kiek apie mane pasakojama/rašoma). Be to, rašytinis žodis suvienodina sakytinę kalbą ir tuo pačiu išsilavinusiems leidžia pajusti bendrumą. 1.Nemokamos spaudos fenomenas kontroversijų spąstuose Su demokratiniu valdymo procesu susijęs paradoksas, jog pasitelkiant viešumą, spauda sugeba atlikti „valymo" funkcijas: "magiškai lanksti žinių nutekėjimo kontrolė aukščiausio laipsnio slaptumą paverčia publikos dalyvavimu ir atsakomybe." Valdžia, nutekindama slaptas žinias spaudai, atsikrato dalies atsakomybės, nes viešumu įtraukia į slaptus dalykus ir visą bendruomenę. Kita šios savybės pusė ta, kad greta kiekvienos neeilinio visuomenės figūros, patekusios į laikraščio puslapį, lygiai taip pat atsiduria ir blogai besielgiantis pilietis, kuris pajunta valančiąja viešumo jėgą. Spauda sukuria vaizdinį, kad visuomenė yra ištisinių veiksmų seka, sujungta laiko ir vietos linija. Be vietinės kalbos, datos ir vietos nurodymas, yra vienintelis organizuojantis laikraščio bendruomenės vaizdo principas. Kai spaudos leidėjai suprato, kad žinių pateikimas yra ne įvykių pranešimas ar kartojimas, bet „tiesioginė įvykių priežastis", tuomet buvo iš esmės suvokta pagrindinė galia įtakoti grupinę sąmonę. Kai mažėja laiko ir erdvės svarba, stiprėja pats visuomenės vaizdas, mozaikiškumas, sudarytas iš nenutrūkstamų ir nesusijusių pranešimų masės. Svarbi yra pati mediją, jos kuriamas vaizdas, kuriame kiekvienas žmogus randa savo vietą, o taip pat ir kitus bendruomenės narius. Tokia spaudos savybė visiškai priešinga knygos medijai, kurios esmė yra informacijos turinys, jo prasmė. Laikraščio prasmė ir pagrindinė jėga slypi bendruomeninio ryšio sukūrime bei periodiškame palaikyme, per kurį nuolat atpažįstama savoji egzistencija, o bendruomenės gyvenimas įgyja specifinę prasmę. Kitas spaudos turinio aspektas: jos užpildymas vietinėmis Vakarų visuomenės naudojamas tarmėmis sukūrė naują galingą mediją - vietines liaudies kalbas. Jos tapo komunikaciniu keliu, kuris įgalino pasiekti didžiules, išsaugojusias savo kalbą Vakarų visuomenės „neraštingąsias" mases. Tokiu keistu principu spausdinimas ir jo mozaikiškoji spauda sukūrė naują fenomeną - nacionalizmą: „Vakarų pasaulis nežinojo, kas yra nacionalizmas, iki Renesanso, kai Gutenbergas leido išvysti gimtąją kalbą, aprengtą vienodu rūbu." Spaudos jungiančioji savybė grupuoti individus bei jos specifinis vietinės kalbos turinys atsitiktinai pasiūlė naują gyvenimo organizavimo modelį spausdintos knygos transformuotai visuomenei. Nacionalizmo paradigmos kūrėjas B. Andersonas taip pat įrodo laikraščio medijos ir tautinės bendruomenės sąsają. Jo teigimu, laikraščio forma ir jos įtakojamas aktyvus dalyvavimo procesas, sukuria ta, tikrą laikraščio naudojimo (pirkimo/skaitymo) „ceremoniją". Si „ceremonija" į vieną „tikrovės audinį" supina fiktyvioje laikraščio erdvėje visiškai atsitiktinai sukonstruotas sampratas su realioje tikrovėje gyvenančiais žmonėmis. Sis autorius pastebi, jog periodinės spaudos, o ypač laikraščio, forma įgalino „techniškai „atvaizduoti" tokią įsivaizduojamą bendruomenę, kokia yra nacija". Įdomu tai, kad lygindamas vieno iš grožinės literatūros žanro - romano ir laikraščio formas, šis autorius didesnį fiktyvumą priskiria laikraščio formos kuriamame tekste. Tai atrodo ganėtinai keista, kad grožinės literatūros kūrinys, kuriame pasakojama autoriaus išgalvota istorija, suvokiama kaip natūralesnė tikrovės vaizdavimo forma nei realios praktinės tikrovės žinios užfiksuotos periodinėje spaudoje. Toks „sukrečiantis" fiktyvumo efektas siejasi su išskirtine M.McLuhano įvardinta kaip mozaikiška laikraščio forma. Esminis laikraščio sąlygiškumas slypi tame, jog pasakojimai „apie sovietų disidentus, badą Malyje, žiaurią žmogžudystę, pučą Irake, atrastą retą suakmenėjusią iškaseną Zimbabvėje ir Mitterand o kalbą - tokie skirtingi ir vienas su kitu nesusiję jokiais praktinėje tikrovėje egzistuojančiais aspektais, tačiau visi jie sugretinami išspausdinus viename laikraščio puslapyje. Viena vertus akivaizdu, jog šie įvykiai vyksta savarankiškai ir juose dalyvaujantys asmenys nieko vienas apie kitą nežino. Tai, jog šie įvykiai laikraščio erdvėje sugretinami savavališkai, akivaizdžiai parodo šių įvykių įsivaizduojamą, fiktyvų ryšį. Naujos technologijos, naujos žiniasklaidos priemonės, nauji išradimai teikia žmogui daugybę naudos, praplečia jo gerovę, daugeliu atvejų yra stačiai gryna palaima. Prie tokių priskirtinas ir internetas. Šiandien beveik nė vienam nereikia aiškinti, kokią naudą duoda – kaip čia jį pavadinus? – šis "daikčiukas". Jo dėka neregėtai išsiplėtė ir pagreitėjo mūsų komunikacija; apsiperkant per "Amazon" ar pačiam siūlant ir perkant per "E–Bay" neblogai sutaupoma; akimirksniu gaunamos visos karščiausios pasaulio naujienos; šimtus kartų didesniam žmonių ratui tampa prieinama beveik visa pasaulio informacija; interneto dėka daug geriau matomos, prieinamos ir kontroliuojamos vyriausybės, partijos bei valstybinės institucijos (ar jau teko rašyti elektroninį laiškelį Seimo nariui?); internetas prisideda prie nuomonių demokratizavimo, įvairovės ir plėtros bei yra puiki priemonė krikščioniškai misionieriškai veiklai. Aktualu, pigu, demokratiška – to geras pavyzdys yra internetinė "Free Encyclopedia", http://www.wikipedia.org . Čia kiekvienas gali ne tik straipsnių pasiskaityti, bet ir pats šį tą parašyti bei taisyti kitų parašytus. Ir tai vyksta gana sėkmingai ir gerai. Siūlau pabandyti! (Beje, lietuviškasis variantas dar gana menkas.) Šiuo metu Kinija blokuoja „WikiLeaks” tinklalapį, JAV įsitempusios dėl duomenų saugumo, o pasaulis sužino apie planuotą karinį perversmą prieš Pakistano prezidentą. Kasdien mus pasiekia vis nauji JAV diplomatų reportažai. „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as (Džuljanas Asandžas) buvo suimtas trečiadienį Londono metropoliteno policijos dėl įtarimų, kad Švedijoje įvykdė keletą seksualinių nusikaltimų prieš dvi moteris. J.Assange’as yra JAV diplomatines paslaptis pastarosiomis savaitėmis viešinančio portalo „WikiLeaks“ įkūrėjas, sukėlęs ažiotažą, kai paviešino 250 000 slaptų diplomatinių ryšių dokumentų ir atskleidė įvairių šalių, o ypač JAV, diplomatijos veidą. „WikiLeaks“ sukūrė fenomeną – pasaulinę viešąją erdvę, kurioje sukasi visas pasaulis. Europos spauda džiūgauja, kad šis fenomenas suvienijo pasaulio žiniasklaidą ir sukūrė bendrą informacinę erdvę, kurioje praskleidžiama uždanga į diplomatijos užkulisius. Helsinkio dienraštis ILTALEHTI rašo, kad „WikiLeaks“, be abejonės, yra itin populiari svetainė, nes patenkina žmonių smalsumą. Šiandienis gyvenimo ritmas ir informacijos sklaidos tempai yra pašėlę, todėl „WikiLeaks“ atskleistos diplomatinio pasaulio detalės sukėlė seniai nematytą sensaciją. Tokie informacijos „nutekėjimai“ negali būti pavojingi, ypač jei jie prieštarauja klaidinančią informaciją skleidžiančioms valstybinėms institucijoms. Todėl tokie žmonės kaip J.Assange‘as ir jo svetainė „WikiLeaks“ demokratinės visuomenės visada bus vertinami tik teigiamai. Kairuoliškų pažiūrų Berlyno dienraščio TAGESZEITUNG žurnalistė Ines Kappert rašo, kad reikia džiaugtis „WikiLeaks“ publikacijomis internete. Kontroversiškas išviešinimo metodas, kurį panaudojo „WikiLeaks“ kūrėjas, kuria tam tikrą skaitytojų laisvę ir pasaulinę viešąją erdvę. Demokratija negali veikti, jei nėra skaidrumo. Tuo pačiu metu jai reikalingas ir tam tikras slaptumo lygis. „WikiLeaks“ yra tarp šių dviejų priešybių ir yra įdomu stebėti, kaip jos balansuoja prieš skaitytojų akis. Žurnalistai ir paprasti skaitytojai stebi, kuri iš priešpriešų paims viršų – viešumas ar slaptumas. „WikiLeaks“ rodo, kad vyriausybės žmonių masėms piešia visai kitokį pasaulio tvarkos vaizdą. Iš tiesų šitas vaizdas dažnai prasilenkia su tikrove. 2. Nemokamos spaudos raida ir istorinė reikšmė Galiausiai Rytų Europos nacionalizmo tyrinėtojai taip pat dažnai svyruoja tarp dviejų kategorijų, siekdami paaiškinti šiuolaikinių (Rytų Europos) tautų susidarymo sąlygas. Šio regiono analizės diskursas dažnai balansuoja tarp kitų kategorijų - „istoriškumo" ir „ne-istoriškumo", socialiai „susiformavusio" ir „nepilnai susiformavusio" proceso lyginimo, kuris galiausiai netgi implikuoja tautų skirstymą ir suvokimą pagal „pranašumo" ir „nepilnavertiškumo" sampratas. Mokslinis diskursas apie nacionalizmą ar nacionalinius judėjimus, labai priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas šio reiškinio analizės objektas. Jei siekiama paaiškinti nacionalizmą, tuomet analizė tampa labai abstrakti ir tampa neaiškus konkrečios tautos skirtingumo klausimas. Jei bandoma aiškintis per socialinius principus, kurie paaiškina tam tikrų žmonių grupių sąmoningėjimo kaip apsisprendimo tendencijas, tuomet niekaip neįmanoma suvokti šio reiškinio visuotinumo bei plitimo principo, kaip tam tikros standartizuotos formos. Galiausiai šią problematiką siekiama atskleisti pagal konkretaus sąmoningumo išraiškas kaip „kritinės savimonės požiūrį vieno nacionalinio varianto ribose Šiame kontekste norėtume išskirti B. Andersono teorinę poziciją išdėstytą jo monografijoje „Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą." Sio autoriaus analizuojama teorija aktuali mūsų darbo atžvilgiu, dėlto, jog joje atkreipiamas dėmesys į nemokamos spaudos reikšmę nacionalizmo plėtroje. Nemokamos spaudos medijos raida, autoriaus nuomone, vienokiu ar kitokiu aspektu suvaidino labai svarbų vaidmenį formuojantis nacionalizmui kaip tam tikram „standartiniam" principui. Todėl į „įsivaizduojamų bendruomenių" formavimosi bei plitimo raidą, pamėginsime pažvelgti išryškindami B. Andersono pastebėtų nemokamų medijų poveikį bendruomenei. Reikia pastebėti, kad B. Andersono teorinis metodas lietuviškoje akademinėje erdvėje kritikuojamas dėl pernelyg abstraktaus teorinio diskurso, kuris mažai ką bendro turi su realiu konkrečios tautos turiniu. Dažnai jo teorija nepriimtina, nesuprantama ir visiškai sukritikuojama, kai proceso formavimosi raidoje nerandamo ryšio su konkrečios tautos savitumo susiformavimu. Vienas svarbiausių B. Andersono teorijos principų, tai kad jis į tautą žvelgia kaip į specifinę bendruomenę. Tokiu būdu jis istorinėje raidoje apžvelgia įvairių tipų religines, politines, kultūrines, socialines bendruomenes ir jose ieško bendrumo pamato, to kas jungia atskirus žmones. Taip suformuluodamas savo teorinę perspektyvą jis vienu metu lyg ir apčiuopia problemą, kurią siekiama suaktualinti ir šiame darbe. „Iš tikrųjų visos bendruomenės, didesnės už pirmykščius kaimus, kur visi gyventojai vos ne kasdien susiduria akis į akį (turbūt netgi ir jie), yra įsivaizduojamos." Taigi sureikšmindamas „įsivaizdavimo aspektą, autorius neturi tikslo sukurti „lengvai įsimenamą idėją , tačiau priartėja prie sakytinės tradicijos specifiškai formuojamo bendrumo pamato. Tačiau šios minties ir skirties nusuvokęs atranda kitokio pobūdžio bendrumo pagrindą - rašto (šventųjų kalbų formoje) medijas, bei jos tęsinius, suvokia jų įtakojama šio bendrumo įsteigiamą „netikrumo" ar kaip W. Ong'as įvardina „nežmogiškumo" situaciją. B. Andersonas neneigia nacionalizmo kaip reiškinio tęstinumo su senosiomis civilizacijomis bei kultūromis, kaip daugeliu atveju yra apibūdinamos modernistinės ar konstrukcinės nacionalizmo teorijos. Jo senųjų ir tautinių bendruomenių skirtingumas rėmėsi jų specifiškai skirtinga laiko samprata, kuri visuotinai atsirado tik XVIII amžiuje. Pagrindinė B. Andersono idėja tai, kad sąvokos apibūdinančios nacionalizmo reiškinį [tautybė, tautiškumas, nacionalizmas], tai tam tikri kultūriniai artefaktai, kurie susikristalizavo painiai susikryžiavus atskiroms istorinėms jėgoms XVIII a.pab. Šios idėjos tapę modalinėmis, stereotipinėmis sąvokomis, buvo ir yra kopijuojamos ir perkeliamos į įvairius sąmoningumo lygmenis, socialine plotmes. B. Andersono pozicija nacionalizmo traktavimo atžvilgiu išsiskiria visapusiškumu, įžvalgumu suformuluojant problemišką bei prieštaringą šio reiškinio santykį su tikrove. „Nacionalizmo teoretikus dažnai trikdė ar netgi erzino trys paradoksai: (1) objektyvus nacijų modernumas istorikų požiūriu ir jų subjektyvus senumas nacionalistų požiūriu. (2) formalus tautybės, kaip socialinės-kultūrinės sąvokos, universalumas (šiandien kiekvienas gali ir privalo „turėti" tautybę taip, kaip jis ar ji „turi" lytį) ir neišvengiamas jos konkrečios raiškos savitumas (pavyzdžiui, pagal apbrėžimą „graikų" tautybė yra unikali - sui generiš). (3) „politinė" nacionalizmo galia ir skurdus, netgi padrikas jo filosofinis pagrindimas." B.Andersenas formuluoja tautos, kaip specifinės bendruomenės sampratą. Tačiau atskiria ją nuo E. Gellnerio, kuris tautos "išradimą" sieja su „falsifikavimu" ir „dirbtinumu". Tai reiškia, kad jis nepritaria, kad egzistuoja natūralios ir tikrosios bendruomenės. Jo nuomone visos benduormenės "didesnės už pirmykščius kaimus" yra įsivaizduojamos. Praktiškai autorius visiškai ir nesiekia bendruomenes apibrėžti kokiu nors vertybiniu principu ar kategorizavimu. Jo nuomone svarbu atkreipti dėmesį, kokiu būdu bendruomenės įsivaizduojamos. Si pastanga, pažvelgti į patį bendruomeniško gyvenimo bendrumo pajutimo praktinę, materialinę plotmę, pažvelgti koks realus pagrindas, tarpininkas egzistuoja toje bendruomenėje, kurioje žmonės realiai neturi galimybių kasdien susitikti, pamatyt vienas kito ir net galiausiai žinot apie kiekvieno konkretaus bendruomenės nario egzistavimą. Tam tikru būdu siekiama atsiriboti nuo abstraktaus diskurso ir pabandyti pažvelgti į nacionalizmą kaip idėjinės sampratos ir realios socialinės sampratos susisaistymo būdą. Dabar pereisime prie antrosios darbo dalies, kurioje atliksime savotišką lietuvių tautos su (s i) formavimo pjūvį ir praktikškai „patikrinsime" kaip visi anksčiau aptarti bruožai tinka konkrečiam atvejui. „Lietuvių" ar „lietuviškumo" sampratos, kurios formavosi XIX amžiuje, apibrėžė iš esmės naujus reiškinius ir procesus. Istorijos šiuolaikinis mokslinis diskursas nustato konkrečią ribą, tikslius 1905 metus, kai baigėsi moderniosios tautos formavimasis. Mūsų tikslas - suvokti, kokiu būdu yra įmanomas visiškai naujos sampratos atsiradimas, kuris turi tiksliai datuojamą pabaigą. Lietuvių moderniosios tautos formavimosi procesas Lietuvos istorikų darbuose dažniausiai įvardijamas kaip „lietuvių tautinis atgimimas" arba „lietuvių tautinio atgimimo judėjimas" . Anapus šių dviejų sampratų slypi esminis reikšmių skirtumas - ar tai reiškinys, kuris iškyla ir atsiranda savaime, ar tai sąmoningai paveikiamas, formuojamas procesas. Pasirinkus teorinę poziciją, jog „atgimimo" laikotarpį įmanoma suvokti vertinant iš socialinės reiškinio pusės, kaip tam tikrų naujų žmonių socialinių grupių susiformavimą, tuomet iškyla datavimo ir periodizavimo problema. Neaiškus senų ir naujų socialinių grupių „susikalbėjimo" arba tęstinumo klausimas. Istorijos mokslo diskurse lyg ir sutariama dėl dviejų lietuvių tautinio atgimimo dalių. Pirmoji -tai XIX amžiaus žemaitiškais-lituanistinis etnokultūrinis sąjūdis, kuris susijęs su Vilniaus universitete studijavusių bajoriškos kilmės studentų veikla. Sis etnokultūrinis sąjūdis siekė „studijuoti krašto praeitį, liaudies kalbą, papročius, gyvenimo būdą, ne tik populiarinti valstiečių subkultūros vertybes, tarp viešpataujančių sluoksnių, bet ir šviesti pačią liaudį, kovoti dėl jos socialinio, visų pirma juridinio išlaisvinimo. Žinoma, pastarųjų tikslų nebūtinai turėjo būti siekiama tiesiogiai." Kitas lietuvių tautinio atgimimo judėjimo etapas istoriškai susijęs su 1863 m. sukilimu, po kurio carinė Rusijos valdžia pradėjo vykdyti unifikacinę politiką savo imperijos teritorijoje. Lietuvių etninei bendruomenei ši Rusijos nauja administracinė tvarka pasireiškė kaip nemokamos spaudos lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis leidimo, platinimo ir skaitymo uždraudimas. Sis draudimas įsigaliojo tiek viešojoje, tiek ir privačioje erdvėse. Tačiau su juo susijęs palyginti naujos žmonių grupės atsiradimas. Po Vilniaus universiteto uždarymo, esant tam tikrų standartinių tuo laikotarpiu raštingų žmonių poreikiui, dalis etninių lietuvių įgijo galimybę gauti išsilavinimą Rusijos Imperijos universitetuose (Maskvoje, Peterburge). Su šiuose universitetuose išsilavinimą įgijusia lietuvių visuomenės dalimi susijęs ir pirmo lietuvių laikraščio „Aušra" pasirodymas: „Su „Aušra" lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo tarsi iš naujo. Tik jo socialinis pagrindas buvo kitas nei ikisukiliminiu laikotarpiu - bemaž grynai liaudiškas, valstietiškas. Taigi lietuvių tautinio atgimimo istoriniame moksliniame diskurse bandoma suderinti šiuos du etapus, siekiama juos lyginti ir atrasti jų sąlyčio taškus. Vieni istorikai juos įžvelgia, kitiems atrodo, kad antrasis etapas buvo visiškai naujas. Skirtumas iškyla tuomet, kai kalbama apie šio atgimimo turinį ir apie to turinio suvokėjus. Kai bandoma aiškintis per tam tikrą savimonės diskursą, tuomet „bajoriškasis" XIX amžiaus pradžios sąjūdis tarsi ir laikytinas tautos atgimimo pradžia. Tačiau tautinės savimonės egzistavimą sunku apčiuopti kalbant apie mažai raštingosios visuomenės pagrindą. Tuomet įvardijant tautinio atgimimo ribas, remiamasi aiškia visuomenine veikla, kuri ryškiausiai išreiškiama kaip tam tikri politiniai reikalavimai. Žvelgiant šiuo požiūriu, atgimimo procesas (modernumas) nusikelia į XIX amžiaus pabaigą ar XX amžiaus pradžią. Egzistuoja ir kitokia teorinė nuostata, aiškinanti lietuvių atgimimą kaip „tipišką savo netipiškumo ieškojimą" . Atsiribojant nuo istorinių, socialinių priežasčių ir jo pasekmių aiškinimosi, kaip nepakankamo pagrindo, siekiant suvokti „Atgimimą", bandoma suvokti moderniosios tautos formavimąsi kaip unikalų reiškinį pagal jo turinį: „...tai kultūros, sąmonės ir savimonės domenas, kuris nėra tiesiogiai ir „kietai" koreliuotas objektyviais, materialiniais žmonių visuomenės gyvavimo dėsniais." , tačiau kultūros turinio analizėje dažniausiai ieškoma ir remiamasi tam tikrais individualiais požiūriais, jų savimonės, pasaulėžiūros sampratomis. Šiuolaikinės tautos susiformavimo „ašis" suprantama „kai asmenybės individualumas pasiekia ir valstietiškas gan konservatyvios XIX a. Lietuvos visuomenės „apačias", kai nebelieka luominių tarpiklių, pereinamų būsenų tarp sąmoningo asmens ir tautos, kai individas ima susivokti priklausąs tautai, o ne luomui ar religinei bendruomenei

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!