Nedarbas Panevėžio mieste

 Nedarbas Panevėžio mieste ĮVADAS Nedarbas užima reikšmingą vietą tarp daugelio ekonominių problemų. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Šiuolaikine darbo rinka sparčiai vystosi, visuomenei nuolat keldama naujus reikalavimus. Viena iš pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių – nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventojų labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir patobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nedarbas yra visada aktuali tema. Mano darbo tikslas – išnagrinėti, kas yra nedarbas, nusakyti jo esmę, priežastis, rūšis, bei padarinius, paminėti pagrindines darbo rinkos problemas. Nedarbas buvo ir yra viena skaudžiausių problemų visiems žmonėms, o ypatingai jaunimui. Baigus studijas, kiekvienas nori sėkmingai įsidarbinti, todėl svarbu žinoti supančios aplinkos nedarbo tendencijas, norint rasti darbą. Darbo tyrimo objektas yra Panevėžio apskritis. Nedarbas, ypač ilgalaikis , yra ne vien tik Panevėžio problema. Darbo trūkumo tema yra nagrinėjama visoje Lietuvoje, tačiau dažniausiai minimi tik skaičiai, pastebimos mažėjančio arba didėjančio nedarbo tendencijos. Todėl šiame darbe yra keliami tokie uždaviniai: • Teoriškai susipažinti su nedarbo sąvoka bei kitomis su nedarbu susijusiomis sąvokomis. • Išsiaiškinti kokios yra 2007 – 2008 metų nedarbo tendencijos Panevėžio apskrityje. Iškelti uždaviniai yra atskleidžiami teorine ir empyrine darbo dalimis. Teorinėje dalyje naudojamasi įvairių autorių knygomis, informacija iš interneto. Empyrinėje dalyje remiamasi Statistikos departamento ir Panevėžio darbo biržos informacija. 1. NEDARBO ESMĖ Nedarbas - tai toks reiškinys visuomenėje, kai dalis civilinių darbingų jos asmenų nedalyvauja kuriant šalies ekonominį produktą, kitaip tariant, neturi darbo, kartu ir pragyvenimo šaltinio. Tai prarastas žmogiškasis kapitalas, kurį buvo galima panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje, siekiant patenkinti visuomenės poreikius. Nedarbo sąvoka buvo pradėta vartoti tik XIX a. pabaigoje. Ankstesniuose veikaluose nedarbas buvo apibūdinamas kaip darbo stoka, priverstinis dykinėjimas ir pan. Pats paprasčiausias bedarbio supratimas būtų toks: bedarbis yra asmuo, kuris neturi darbo, bet jo ieško. Asmenys, kurie neturi darbo ir jo neieško, nėra bedarbiai. Jie yra priskiriami prie neaktyvių gyventojų. Tačiau praktiškai dėl šios sąvokos skirtingo vartojimo iškyla daug problemų, nes realiai reikia atsižvelgti į asmens amžių bei į tai, ar jis gali dirbti. Bedarbiai yra sudedamoji darbo jėgos dalis. Darbo jėga yra darbingo amžiaus ( Lietvoje nuo 15 metų.) dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys žmonės. Vadinasi, skaičiuojant bedarbius iš bendro gyventojų skaičiaus reikia atimti ekonomiškai neaktyvius gyventojus. Prie ekonomiškai neaktyvių gyventojų Lietuvoje buvo priskiriami: vaikai iki šešiolikos metų; asmenys, esantys specialiose institucijose: kareiviai, kaliniai, neįgalieji; nesantys darbo jėga: namų šeimininkes; nedirbantieji, kurie aktyviai neieško darbo, arba nusivylę ir nesitiki jo rasti. Iš darbo jėgos atėmę ekonomiškai neaktyvius gyventojus rasime ekonomiškai aktyvius šalies gyventojus, kurie skirstomi į bedarbius ir dirbančiuosius. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus tuo pačiu metu:  tiriamą savaitę neturi darbo arba privačios veiklos;  per paskutines keturias savaites aktyviai ieško darbo;  jeigu bus pasiūlytas darbas, pasirengę pradėti dirbti per dvi savaites. Taigi bedarbiu bus laikomas tik tas žmogus, kuris pasiekęs tam tikrą darbingo amžiaus ribą, tenkina šiuos reikalavimus: neturi darbo, gali dirbti, ir ieško darbo. 1.1. Nedarbo tipai Tam tikrais atvejais nedarbas gali būti šalies ekonomikos būklės sukeltas reiškinys, kai darbo paklausa neatitinka darbo pasiūlos. Tai - priverstinis nedarbas. Jo priežastis gali būti per didelis darbo užmokestis, kurio reikalauja kolektyvinės darbo grupės, struktūriniai ekonomikos pokyčiai, dėl kurių išnyksta vienos profesijos ir atsiranda kitos, monopolijų įsigalėjimas rinkos struktūroje. Kitais atvejais nedarbas yra savanoriškas. Tai daugiau subjektyvių veiksnių nulemtas ir pavienis reiškinys, kai dėl įvairių aplinkybių žmonės, paprastai laikinai nenori dirbti. Nedarbas pagal jį sukeliančias priežastis yra skirstomas į tris rūšis. Tekamasis nedarbas. Jis dar vadinamas einamuoju ar laikinu nedarbu. Tekamasis nedarbas atsiranda tada, kai rinka nepajėgi užtikrinti idealios ir nuolatinės pageidaujamo darbo ir siūlomo darbo pusiausvyros. Potencialūs darbuotojai gali laisvai rinktis darbo vietą, veiklos rūšį, profesiją, todėl jie kurį laiką gali būti ,,tarp darbų“, t.y. ieškoti darbo. Vieni savo noru keičia darbo vietą, kiti buvo atleisti ir ieško kito darbo, treti laikinai neteko sezoninio darbo. Be to, dalis jaunų žmonių, kurie baigė mokslus, pirmą kartą pradeda darbo paiešką. Kai šie nedirbantys žmonės suras darbą arba griš į senajį, bedarbių gretose dėl tų pačių priežasčių atsiras kiti, kurie po kurio laiko taip pat taps dirbančiais. Taigi ši nedarbo rūšis neišnyksta ir nepriklauso nuo ciklinių ekonomikos svyravimų. Todėl ši nedarbo rūšis ir vadinama tekamuoju, arba laikinu, nedarbu. Tekamasis nedarbas yra neišvengiamas ir iš dalies pageidautinas. Jis sudaro prielaidą efektyviau išnaudoti darbo jėgą, racionaliau paskirstyti darbo išteklius, tuo pačiu didinti realią gamybos apimtį. Tačiau jis neturi būti didesnis negu reikia ekonominiam efektyvumui. Struktūrinis nedarbas. Vartotojų paklausos pobūdis ir gamybos technologija laikui bėgant keičiasi, dėl to atsiranda naujų profesijų paklausa ir nereikalingomis tampa senosios, jos neatitinka rinkos reikalavimų. Keičiasi darbo jėgos darbo jėgos paklausos struktūra. Taigi dalis dirbančiųjų, kurių kvalifikacijose ir įgūdžių nereikia tiems, kurie juos samdo, tampa bedarbiai. Struktūrinis nedarbas gali atsirasti ir dėl to, kad keičiasi geografinė užimtumo struktūra. Migruojant pramonės šakoms iš vieno regiono į kitą, iš miesto į primestines zonas, dalis dirbančiųjų, turinčių tik šiai šakai reikalingą profesiją ir dėl įvairių aplinkybių negalintys migruoti kartu, tampa struktūriniais bedarbiais. Struktūrinių bedarbių grupę papildo ir stambių gamybos padalinių, kuriems reikia specifinių profesijų - atominių elektrinių, kalnakasybos, uždarymas. Tarp tekamojo ir struktūrinio nedarbo yra esminis skirtumas. Tekamojo nedarbo subjektai, atsiradus laisvai darbo vietai, yra pasirengę ją užimti, o struktūrinio nedarbo atveju tokių darbo vietų, kuriose galėtų dirbti darbą praradęs žmogus, nėra. Dirbančiuoju jis gali tapti tik pakeitęs savo profesiją, igijęs naują, rinkos paklausą atitinkančią profesiją. Tekamasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis ir savanoriškas, o struktūrinis - ilgalaikis ir priverstinis. Ciklinis nedarbas. Jo mastą lemia makroekonominiai verslo ciklai. Apie ciklinį nedarbą sakoma, kad jis yra veidrodinis BVP dinamikos atspindys. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos frazė, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Gamybos nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė prekių ir paslaugų paklausa mažeja, mažeja ir užimtumas. Dėl to ciklinis nedarbas dažnai vadinamas paklausos deficito sukeltu nedarbu. Pagyvėjimo ir pakilimo fazėje užimtumas paprastai didėja. Nedarbo klausimus nagrinėjantys specialistai mano, kad nedarbas yra ilgalaikė problema, o ne ciklinis ekonominio smukimo rezultatas. Ciklinis nedarbas yra praeinantys reiškinys, su kuriuo galima kovoti fisklalinės ir pinigų politikos priemonėmis, nebijant sukelti infliacinių reiškinių, o kova su kitomis nedarbo rūšimis priklauso nuo daugelio kitų sudėtingų politinių ir socialinių problemų sprendimo. 1.2. Visiškas užimtumas ir jo dinamika Jau matėme, kad frikcinis ir struktūrinis nedarbas dėl darbo jėgos kaitos ir dėl to, jog žmonės kurį laiką nedirba ieškodami ir rinkdamiesi naują darbą, bei dinaminių ūkio pokyčių yra neišvengiamas. Tačiau statistikai šias nedarbo rūšis įtraukia į nedarbo lygio skaičiavimą. Ekonomikos teorijoje apibūdinti visišką užimtumą, frikcinio ir struktūrinio nedarbo duomenys neapskaitomi. Vadinasi, visiškas užimtumas negali būti lygus 100 procentų. Visiškas užimtumas - tai tokia darbo rinkos padėtis, kai nėra ciklinio nedarbo nedarbo, t.y egzistuoja tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas. Toks užimtumo lygis dar vadinamas natūraliu nedarbo lygiu. Tai toks nedarbo lygis, prie kurio grįžta ekonomika pasibaigus cikliniam gamybos didėjimui arba nuosmukiui. Kartais jis dar vadinamas nedarbo, nedidinančio infliacijos lygiu. Esant natūraliam nedarbo lygiui sukuriamas produktas vadinamas visiško užimtumo arba potencialiu produktu. Tai produktas, kurį ekonomika yra pajėgi sukurti panaudodama visus turimus gamybos veiksnius, t.y gamindama, kai yra gamybos galimybių kreivės riba. Kai yra visiškas užimtumas, darbo rinka yra pusiausviri. Tai reiškia, kad ieškančių darbo žmonių kiekis atitinka laisvų darbo vietų kiekį, nors tuo metu ieškantys darbo dar ir nėra pasirengę pradėti dirbti dėl neadekvačios paklausai darbo jėgos kvalifikacijos ar pan. Jai ieškančiųjų darbo pasiūla yra didesnė negu vakansinių darbo vietų kiekis, susidaręs darbo jėgos perteklius yra ekonomikos recesijos požymis, o bedarbiai priklauso ciklinio nedarbo rūšiai ir neįskaičiuojami į natūralų nedarbo lygį. Pakilimo laikotarpiu darbo rinkoje nėra pusiausvyros dėl to, kad darbo jėgos pasiūla nepajėgi patenkinti sparčiai didėjančios gamybos poreikių. Dažniausiai esant tokiai būklei didėja darbo kaina, dėl to atsiranda infliaciniai reiškiniai. Ekonomikoje gali susidaryti ir tokia padėtis, kai nedarbo lygis tampa mažesnis už natūralų, o tai savo ruožtu rodo, kad sukuriamas didesnis negu potencialus BVP. Tokia padėtis gali atsirasti, kai ekonomika labai sparčiai plečiasi ir darbo jėgos stygius verčia ieškoti netradicinių jos įtraukimo i gamybą būdų. Tada visais įmanomais būdais bandoma apsaugoti darbo jėgą nuo emigracijos, įdarbinimas besimokantis jaunimas, dirbami viršvalandžiai, įdiegiamas į gamybą pamaininis darbas ir kt. Visa tai leidžia sumažinti tekamąjį nedarbą žemiau tradicinių normų ir sukurti didesnį negu potencialus bendrąjį vidaus produktą. Mažesnis negu natūralus nedarbo lygis gali atsirasti ir dėl šalyje susiklosčiusių ekstremalių sąlygų, pavyzdžiui, smarkiai padidėjus karinei pramonei karo atveju, padidėjus darbo jėgos paklausai po žemės drebėjimo ir pan. Kadangi frikcinio ir stuktūrinio nedarbo dydis priklauso nuo įvairių veiksnių, tai ir natūralus nedarbo lygis gali kisti. Atskirose šalyse ir skirtingu laikotarpiu jis gali būti nevienodas. Natūralaus nedarbo lygio didėjimas nuo 4 iki 6 procentų buvo susijęs su demografiniais pokyčiais. Gimstamumo bumas pasaulyje amžiaus viduryje ir po dviejų dešimtmečių smarkiai padidėjusi darbo pasiūla padidino tekamąji nedarbą, taigi ir natūralų nedarbo lygį. Be to, daugelis pasaulio šaliu daugiau dėmesio pradėjo skirti nedarbo, kaip socialinės ir ekonominės problemos, sprendimui. Buvo didinamos nedarbo įšmokos, ilginamas jų mokėjimo laikas, dėl to didėjo bedarbių įšmokų dydžio ir gaunamo darbo užmokesčio santykis ( šis santykis vadinamas pakeičiamumo, arba substitucijos, rodikliu). Padaugėjo pašalpas gaunančių žmonių. Visa tai pakeitė bedarbio požiūrį į pačią darbo ieškojimo problemą: jo galima buvo ieškoti ilgiau ir labiau atitinkančio turimą kvalifikaciją. Dar viena natūralaus nedarbo lygio didėjimo priežastis - spartūs gamybos struktūros pokyčiai, naujų ir našių technologijų įdiegimas. Įvykus šiems pokyčiams, netekusių darbo darbo darbuotojų nėra galimybių įdarbinti kitose veiklos srityse, formuojasi ilgalaikis prislėgtasis nedarbas. Natūralų nedarbą didino ir pasaulinis žaliavų kainų didėjimas, valstybių vykdoma infliacijos spartą ribojanti politika. Natūralaus nedarbo lygis pradėjo mažeti tada, kai vaikai, gimę bumo metu, tapo darbo rinkos subjektais ir gavo darbą. Dabar daugelis iš jų dėl senyvo amžiaus jau nepriklauso potencialiai darbo jėgai. Taigi, kaip matome, aptartos nedarbo priežastys labai įvairios, jų kiekvienoje šalyje gali būti daugiau arba mažiau ir jos gali turėti skirtingą poveikį nedarbo lygiui. Svarbiausių nedarbo priežasčių aptarimas leidžia suprasti, kodėl ekonomikos teorijoje skiriamos įvairios nedarbo rūšys. 1.3. Nedarbo padariniai Priverstinio nedarbo padariniai grėsmingas ir nepageidautinas reiškinys įvairiu atžvilgiu. Žmogus, netekęs darbo, patiria visų pirmą dvasinį diskomfortą ir jaučia iš to kylančius negatyvius psichologinius padarinius. Nedarbas demoralizuoja žmogų, sukelia netikrumą ateitimi, savižudybes, depresiją ir nusikaltimus, sumažeja žmogaus gebėjimas prisitaikyti. Nedarbas skatina moralinių ir eitinių vertybių nuvertėjimą. Pirmieji psichologinių nedarbo padarinių tyrimai buvo atlikti jau praėjusio amžiaus trečiuoju dešimtmečiu. Jie leido daryti išvadą, kad psichologiniai nedarbo padariniai yra pablogėjusių bedarbio ekonominių gyvenimo sąlygų rezultatas. JAV universitete buvo atlikti nedarbo ir fizinių bei protinių sutrikimų priklausomybės tyrimai. Pateikti tokie tyrimo duomenys: padidėjus nedarbo lygiui 1 proc. JAV, dar 920 žmonių nusižudo, 650 padaro žmogžudystes, 500 miršta nuo širdies, inkstų ir kepenų ligų, 4000 patenka į psichiatrijos ligonines, 3000 - į kalėjimus. Vokietijos medikų skaičiavimu, vieneri metai be darbo sutrumpina bedarbio gyvenimą penkeriais metais. Didelį neigiamą poveikį nedarbas daro šeimai: mažeja gyventojų prieaugis, didėja išsiskyrusių, gyvenančių nesantaikoje šeimu skaičius. Didelis nedarbas turi tiesioginę įtaką šalies gyventojų gerovei, gyvenimo standartų pokyčiams. Be to, žmogaus darbas labai svarbus ekonominis veiksnys, be kurio kapitalas ir žemė negali dalyvauti gėrybių kūrimo procese. Maža to, analizuojant Keyneso kryžių galima įsitikinti, kad ekonomikos nuosmukis prasideda tada, kai nedarbas peržengia natūralaus nedarbo ribas. Tai - socialiniai ir ekonominiai nedarbo padariniai, kurios galima vertinti dviem požiūriais: mikroekonominiu ir makroekonominiu. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai - tai nuostoliai, kuriuos nedarbas sukelia darbo jėgos veiksniui - darbui. Netekęs galimybės gauti darbo pajamų, žmogus dažnai praranda pagrindinį pragyvenimo šaltini, smunka jo gyvenimo lygis, jis priverstas skolintis arba naudoti santaupas. Kompensuojant ši praradimą mokamos nedarbo draudimo išmokos, tačiau jos tik iš dalies dengia nedarbo sukeliamus nuostolius. Kitas nedarbo padarinys - kvalifikacijos praradimas. Darbas negali būti kaupiamas būti kaupiamas, jo vartojimas negali būti atidėtas vėlesniam laikotarpiui. Nedirbatnis žmogus neįgyja naujų darbo įgūdžių ir praranda buvusius, kartu neproduktyviai naudojamos jo kvalifikacijai įsigyti panaudotos lėšos. Prarastiems įgudžiams atkurti gavus darbą reikia papildomo laiko ir pinigų. Profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas tiesiogiai skatina individualią ir visuomeninę darbo jėgos degradaciją. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai - nuostoliai, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Kai šalies ūkis nepajėgus sukurti tiek darbo vietų, kiek yra norinčių dirbti, nesukuriamas potencialiai įmanomas produktas. Nedarbas trukdo pasiekti gamybos galimybių ribą. Kuo didesniu dydžiu faktinis BVP mažesnis už potencialų, tuo didesni ekonominiai nedarbo nuostoliai. Didėjantis potencialus ir faktinio BVP atotrūkis ( recesinis tarpsnis ) - tai produkcijos praradimai. Didelių ekonominių nuostolių gali sukelti ir dėl nedarbo didėjanti darbingumo amžiaus žmonių emigracija į užzsienį. Su šia problema Lietuva susiduria jau maždaug dešimtmetį. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje, padidėjusios legalaus darbo galimybės suteikia migracijai naują paskatą. Viena iš pagrindinių neigiamo migracijos saldo Lietuvoje priežasčių - didelis jaunimo nedarbas. Jauni žmonės - dinamiškiausia, imliausia naujovių visuomenės dalis. Jai nesuradus tikslingo užimtumo nišos visuomenėje ir darbo rinkoje, valstybė turi nuostolių, nulemtų šios darbo jėgos kvalifikacijos įsigijimo kaštų, mažeja darbo sukuriamas produktas. Nemaža dalis emigrantų yra aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai - medikai, programuotojai, kurių rengimas valstybei daug kainuoja. Emigracija keičia darbo jėgos kvalifikacinę stuktūrą, gali sukurti kvalifikuoto darbo stygių ir nekvalifikuoto darbo perteklių, padidinti mažai mokamo darbo apimtį, dėl to didėja gyventojų diferenciacija pagal gaunamą pajamų lygį. Be to, gali sulėtėti naujų technologijų panaudojimo galimybės, kartu atsiranda trukdžių efektyviai panaudoti užsienio investicijas. Dėl to ne tik kad sumažetų ekonomikos augimo tempai, bet ir stiprėtų socialinė ir politinė įtampa, nepasitenkinimas, kurį jau šiandien Lietuvoje rodo rinkimų ,,švytuoklė“. Pozityvus migracijos poveikis tas, kad ji šiek tiek pristabdo nedarbo lygio augimą ir leidžia sumažinti išlaidas bedarbių pašalpoms bei aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms. 1.4. Nedarbo mažinimo priemonės Sumažinti nedarbą iki natūralaus jo lygio yra vienas iš svarbiausių makroekonominės politikos tikslų, nes jį pasiekus priartėjama prie gamybos galimybių ribos, sukuriamas potencialus BVP, leidžiantis užtikrinti pakankamai aukštus šalies gyventojų gerovės rodiklius. Nedarbo likvidavimo priemones, užimtumo programas turi parengti ir įgyvendinti vyriausybė, tačiau mokslininkai jas vertina labai skirtingai, o tai apsunkina vyriausybės galimybes rasti optimalų nedarbo problemos sprendimo variantą. Įvairiose šalyse nedarbo mažinimo priemonės gali labai skirtis pagal tai, koks yra valstybės institucijų požiūris i rinką. Siekiant mažinti ciklinį (konjunktūrinį) nedarbą yra vykdoma užimtumo politika, kurią sudaro fisklainės ir monetarinės politikos priemonės, skatinančios gamybos apimčių augimą. Šiu priemonių aprašymas ir nagrinėjimas pateiktas kituose skyriuose. Kaip galima ciklinio nedarbo mažinimo priemonę verta paminėti ir viešuosius darbus. Tačiau tai susiję su didelėmis išlaidomis, be to, yra diskutuojama, ar viešieji darbai tikrai efektyvūs: jeigu bedarbis nedirbtų viešųjų darbų, galbūt per tą laiką jis įsidarbintu. Kita ciklinio nedarbo priežastis yra didelė profsąjungų galia ir veiklos mastai. Kuo didesnis tarpusavio supratimas vyrauja tarp profsąjungų ir darbdavių organizacijų dėl darbo užmokesčio ir užimtumo, tuo didesnės ciklinio nedarbo mažinimo galimybės. Pasyvia darbo rinkos politika siekiama švelninti nedarbo pasekmes - valstybinėmis priemonėmis reguliuojamas nedarbo kompensacinis mechanizmas: pašalpų mokėjimo sąlygos, dydis ir pan. Aktyvi darbo rinkos politika skirta nedarbo priežastims šalinti - valstybinėmis priemonėmis reguliuojamos pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje santykis, siekiama mažinti frikcinį ir stuktūrinį nedarbą. Frikcinis nedarbas gali būti mažinamas tobulinant darbo rinkos paslaugas ir ypač - kaupiant laisvų darbo vietų duomenų banką ir informuojant apie jas darbo rinkos dalyvius. Nemažą reikšmę frikcinio nedarbo trukmei daro ir bedarbio pašalpos dydis bei mokėjimo tukmė. Ypač didelį vaidmenį atlieka pašalpos mokėjimo trukmė: kuo didesnės ir ilgesnį laiko tarpą mokamos nedarbo pašalpos, tuo ilgiau bedarbiai ieško darbo. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams galima sumažinti frikcinį nedarbą. Struktūrinis nedarbas gali būti sumažintas tobulinant trūkstamų specialistų rengimą. Dauguma bedarbių, nekvalifikuoti, neišsilavinę asmenys, o modernioje aplinkoje darbo rinkoje reikalingi aukštos kvalifikacijos ir gerą iššsilavinimą turintys specialistai. Šia problemą galima sušvelninti švietimo, kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo sistemas priderinant prie darbo rinkos poreikių. Tai įgalintu padidinti ir darbo jėgos profesinį mobilumą. Teritorinį darbo jėgos mobilumą padidinti galima plečiant galimybes dirnti namuose. Tam sąlygas sudaro personalinių kompiuterių panaudojimas. Priklausomai nuo konkrečių šalies ekonominių ir kitų sąlygų, pasyvios ir aktyvios darbo politikos santykis įvairiose šalyse labai skiriasi. Tiek pasyvi, tiek aktyvi politika gali būti efektyvi. Pavyzdžiui, Beneliukso šalims būdinga pasyvi darbo rinkos politika, tačiau ji vertinama gana palankiai. Taip pat JAV, Italijoje, Šveicarijoje aktyvios darbo rinkos politkos priemonės nėra vyraujančios, tuo tarpu Švedija, Vokietija,Olandija, Belgija, Anglija efektyviai vykdo aktyvią darbo rinkos politiką. Pastaruoju metu darbo rinkos politika aktyvėja tiek Lietuvoje, tiek ir kitose postkomunistinėse šalyse. 2. NEDARBO TENDENCIJOS PANEVĖŽIO APSKRITYJE Panevėžys - penktas pagal dydį Lietuvos Respublikos miestas. Čia susikerta pagrindiniai šalies keliai, yra automagistralė „Via Baltica“, miestą kerta geležinkelis ir turizmo reikmėms naudojamas siaurasis geležinkelis. Panevėžys - beveik pusiaukelė tarp dviejų Baltijos jūros regiono valstybių sostinių- Vilniaus ir Rygos. Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto - 225 kilometrai. Patogi geografinė padėtis sudarė palankias sąlygas mieste kurtis daugeliui įmonių. 2007 m. sausio 1 d. Panevėžyje veikė 3307 ūkio subjektai. Daugiausia veikiančių ūkio subjektų yra didmeninės ir mažmeninės prekybos (976), pramonės (394), statybos (153), transporto ir sandėliavimo (219) bei nekilnojamojo turto, nuomos (343) sektoriuose. Panevėžyje dominuoja smulkusis ir vidutinis verslas. Mieste daugiausia veikiančių ūkio subjektų – įmonės, kuriose dirba 1-9 darbuotojai. Panevėžys turi didelį potencialą tapti svarbiausiais Lietuvos šiaurės rytų vartais, strateginiu logistikos mazgu, šalies pažangiųjų technologijų ir pramonės centru, patrauklia verslui ir investicijoms Aukštaitijos sostine. Palankus miesto Savivaldybės požiūris į investuotojus, supratimas, kad tik nuo bendradarbiavimo su privačiu verslu priklauso miesto plėtros sėkmė, parodo, kad miestas atviras investicijoms ir kviečia kurti bei plėtoti verslą.  Tačiau net ir esant palankioms sąlygoms darbo rinkos plėtojimui mieste egzistuoja nedarbas. 2007 metais Panevėžio darbo rinka pasižymėjo mažejančia darbo jėgos pasiūla ir mažejančiu darbo biržoje įregistruotų bedarbių skaičiumi. 2007 metų pradžioje darbo biržoje buvo įregistruoti 5478 bedarbiai, jie sudarė 5,5 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Nemažejanti darbo jėgos paklausa švelnino stambiausios miesto įmonės bankroto pasekmes: iš daugiau nei 2300 įsiregistravusių darbo biržoje buvusių AB„Ekranas“ darbuotojų darbo paiešką tęsia mažiau nei 100 asmenų. Bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų per 2007 metus sumažejo 2,6 proc. punkto ir lapkričio 1 d. siekė 2,9 proc. Per 2007 metų 10 mėn. į darbo biržą kreipėsi 7989 užimtumo siekiantys asmenys, tai ketvirtadaliu mažiau nei per atitinkamą laikotarpį 2006 metais. Pernai besikreipiančių skaičiaus augimo priežastimi tapo minėtos įmonės bankrotas. Nuo 2007 metų pradžios įregistruotų bedarbių skaičius sumažejo 49 proc. ir šiuo metu darbo paiešką tęsia 2882 asmenys, iš jų 63 proc. sudaro moterys (1816 asm.). Susidariusi disproporcija rodo, kad užimtumo problemą sunkiau išsprendžia moterys. Problematiškiausia vyresnio nei 50 m. amžiaus moterų integracija, jos tarp įregistruotų moterų sudaro 26 proc. (479 asm.).1 Tai parodo, kad žlugus AB „ Ekranui“ priverstinai atleidžiami žmonės patyrė negatyvius psichologinius padarinius. Dauguma jų nebesugebėjo prisitaikyti prie esamos darbo rinkos ir buvo išstumti iš jos. Panevėžio apskrityje nemaža dalį bedarbių užima jaunimas. Jaunimas iki 25 metų tarp besikreipiančių sudaro 22 proc.(1723 asm). 2007 metais besikreipiančio jaunimo srautas išaugo beveik 10 proc. Tai naujas reiškinys, kadangi nuo 2003 metų šios amžiaus grupės asmenų skaičius besikreipiančiųjų tarpe tik mažejo. Kadangi jaunimui iki 25 metų amžiaus aktyvios darbo rinkos priemonės siūlomos per pirmus 6 nedarbo mėnesius, todėl tarp šiuo metu tęsiančių darbo paiešką asmenų jie sudaro tik 13 proc.(363 asm.). Jauni bedarbiai, palyginti su vyresniais, dažniau yra nekvalifikuoti (60 proc. jaunimo) ir tai apsunkina jų integraciją. Tačiau jaunimo tarpe daugiau ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų (12 proc. besikreipiančio jaunimo). Šiuo metu jaunų bedarbių (iki 25 m.) santykis su darbingais šios amžiaus grupės gyventojais sudaro 1,6 proc. Per 2007 metus šis rodiklis sumažintas 0,6 proc. punkto. Jaunų bedarbių skaičiaus augimą įtakoją žinių stoka praktikoje, darbdaviai dažniausiai tikisi darbuotojų su mažiausiai vienerių metų patirtimi. Besikreipiančių į darbo biržą bedarbių struktūra pagal profesinį pasirengimą, lyginant su 2006 m., išliko nepakitus. Bedarbiai su aukštuoju išsilavinimu tarp besikreipiančių sudaro 9 proc. Bedarbiai su aukštesniuoju išsilavinimu sudaro 15 proc. besikreipiančių, o turintys vidurinį, pagrindinį bei pradinį išsilavinimą ir profesiją sudaro 42 proc. besikreipiančiųjų. Tik 37 proc. besikreipiančiųjų gali konkuruoti darbo rinkoje. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą per 2007 metus neturėjo profesinės kvalifikacijos. (2703 asm.). Daugiau nei pusė jų (55 proc.) įgiję vidurinį, o 14 proc. besikreipiančių šios grupės asmenų neturi pagrindinio išsilavinimo (373 asm.). Tokius skaičius įtakoja stiprėjanti konkurencinė kova tarp gerą išsilavimimą turinčių asmenų, gebančių puikiai prisitaikyti prie spartaus mokslo ir technikos pažangos tempo. Asmenys nesugebantys to padaryti tampa bedarbiais. Tarp šiuo metu tęsiančių darbo paiešką (2882 asm.) bedarbių daugiau nei pusė - 57 proc. - turi sunkumų įsidarbinti ir yra darbo rinkoje papildomai remiami. Šiuo metu registruotų bedarbių tarpe didžiausią dalį (92 proc.) sudaro asmenys, kurių nedarbo trukmė trumpesnė nei 12 mėn. Ilgalaikiai bedarbiai sudaro 8 proc. registruotų bedarbių (228 asm.). 2 2007 metus buvo įdarbinti 6909 bedarbiai. Šis skaičius, lyginant su 2006 metais, 8% didesnis. Tam įtakos turėjo neterminuoto darbo vietų pasiūlos augimas. Įdarbinimas pagal neterminuotas darbo sutartis, lyginant su 2006 metais, ketvirtadaliu išaugo ir sudarė 84 proc. viso skaičiaus (5831 asm.). Įdarbinimas pagal terminuotas darbo sutartis išliko 2007 m. lygyje ir sudarė 15,6 proc. visų įdarbintųjų (1078 asm.). Lyginant su 2006 metais, daugiausiai įdarbintųjų skaičius augo paslaugų sektoriuje - 25 proc. Įdarbintųjų pasiskirstymas pagal darbo sutarties pobūdį įvairiose ekonominėse veiklose yra nevienodas. Ypač tai būdinga žemės ūkyje: įdarbintieji šiame sektoriuje sudarė – 3,5 proc. visų įdarbintų pastoviam darbui, o teminuotam – 14 proc. Daugiau nei pusė įdarbintų nuolatiniam darbui – dirba paslaugų sferos įmonėse, įdarbintieji pramonės įmonėse sudaro – 29 proc. , o 8,5 proc. - statybos įmonėse. Specialistai su aukštuoju išsilavinimu įdarbintųjų tarpe sudarė 10 proc. (698 asm.) iš jų 94 proc. pagal neterminuotas darbo sutartis. Aukštesnįjį išsilavinimą turintys specialistai tarp 2007 metais įdarbintų asmenų sudarė 18%, (1246 asm.) iš jų 85 proc. - neterminuotai. Didžiausią dalį – 50 proc. (3473 asm.) įdarbintųjų sudarė pradinį, pagrindinį, vidurinį išsilavinimą ir profesinį parengimą turintys asmenys, o 86 proc. jų buvo įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis. Asmenys be profesinio parengimo įdarbintųjų tarpe sudarė 22 proc. (1492 asm.) iš jų 77 proc. pagal neterminuotas darbo sutartis. Taigi Panevėžio apskrityje labiausiai vyrauja neterminuotos darbo sutartys. Ši sutartis yra sudaroma neribotam laikui. Tokios sutarties galiojimas baigiasi tada, kai bet kuri šalis pareiškia nora nutraukti sutartį. Lyginant 2007 metus su šiais metais, nedarbo lygis, bedarbių skaičius ir kiti rodykliai yra didesni. Statistikos departamentas praneša, kad gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, antrąjį 2008 m. ketvirtį nedarbo lygis buvo 4,5 procento, tai yra 0,4 procento mažesnis nei pirmąjį 2008 m. ketvirtį, bet 0,4 procento didesnis nei antrąjį 2007 m. ketvirtį. Bedarbių antrąjį 2008 m. ketvirtį buvo 72,5 tūkst., per ketvirtį jų skaičius sumažėjo 5 tūkst., arba 7 procentais, o per metus jų skaičius išaugo 6,5 tūkst., arba 10 procentų. 3 Moterų nedarbo lygis antrąjį 2008 m. ketvirtį buvo 4, vyrų - 5,1 procento. Per metus moterų nedarbo lygis sumažėjo 0,2, o vyrų išaugo 1,1 procento. Didėja jaunimo (15-24 metų amžiaus) nedarbo lygis. Antrąjį 2008 m. ketvirtį jaunimo nedarbo lygis siekė 10,8 procento (pirmąjį 2008 m. ketvirtį - 10,1 proc.). Prieš metus šios amžiaus grupės gyventojų nedarbo lygis sudarė 6,9 procento. Didžiausias jaunimo nedarbo lygis buvo 2001 m. - 31,1 procento. Mažėjant bedarbių skaičiui, gerokai sumažėjo ilgalaikių bedarbių, tai yra asmenų, ieškančių darbo vienus metus ir ilgiau, skaičius. Per metus jų sumažėjo beveik du kartus - nuo 24 tūkst. antrąjį 2007 m. ketvirtį iki 13 tūkst. antrąjį 2008 m. ketvirtį. Ilgalaikių bedarbių dalis antrąjį 2008 m. ketvirtį sumažėjo iki 18 procentų, prieš metus jie sudarė daugiau nei trečdalį visų bedarbių. Užimtų gyventojų skaičius didėja, tačiau augimo tempas lėtesnis. Antrąjį 2008 m. ketvirtąjį dirbo 1 mln. 525 tūkst. gyventojų, arba 15 tūkst. (1 proc.) daugiau nei pirmąjį 2008 m. ketvirtį, bet 19 tūkst. (1,2 proc.) mažiau nei prieš metus. Tokias nedarbo tendencijas įtakoja Lietuvą palietusi pasaulinė finansų krizė. Nors krizė tiesiogiai ir nepalietė šalies, tačiau sukėlė neramumus. Daugiausia gyventojų antrąjį 2008 m. ketvirtį dirbo paslaugų sferoje - 927 tūkst. (61 proc.), pramonėje - 307 tūkst. (20 proc.). Dirbančiųjų žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje skaičius toliau mažėja. Antrąjį 2008 m. ketvirtį šiose srityse dirbo 121 tūkst. (8 proc.) užimtų gyventojų, o antrąjį 2007 m. ketvirtį - 11 procentų. Gyventojų užimtumo lygis antrąjį 2008 m. ketvirtį buvo 64,6 procento, arba 0,7 procento didesnis nei pirmąjį 2008 m. ketvirtį, bet 0,8 procento mažesnis nei prieš metus. Moterų užimtumo lygis išlieka žemesnis nei vyrų. Antrąjį 2008 m. ketvirtį vyrų užimtumo lygis buvo 68, o moterų - 61,3 procento ir per metus sumažėjo, atitinkamai 0,2 ir 1,4 procento. Toliau didėja pagyvenusių (55-64 metų amžiaus) gyventojų užimtumo lygis, kuris antrąjį 2008 m. ketvirtį buvo 54,5 procento (pirmąjį 2008 m. ketvirtį - 52,5 proc.). Darbo jėgai priskiriamų gyventojų antrąjį 2008 m. ketvirtį buvo 1 mln. 598 tūkst. Aktyvumo lygis antrąjį 2008 m. ketvirtį buvo 67,6 procento ir per metus sumažėjo 0,6 procento.4 Taigi didėjančius nedarbo rodyklius įtakoja daugybė veiksnių. Svarbiausi iš jų pasaulinė finansų krizė, mažėjantis žmonių aktyvumas. IŠVADOS Nedarbas reiškia ekonominius ir socialinius kaštus tiek atskiriems individams, tiek visai visuomenei, pradedant visuomenės gerovės praradimu, finansiniais ir visuomeniniais kaštais ir baigiant bedarbio patiriamoms finansinėms, psichologinėms ir kvalifikacijos praradimo problemomis. Savo darbe aptariau savo miesto apskrities aktualią temą – nedarbą . Apibūdinau nedarbo esmę, jo formas, pasekmes bei mažinimo būdus. Taip pat remiantis Panevėžio darbo biržos ir Statistikos departanemto duomenimis buvo apžvelgtos Panevėžio apskrities 2007 – 2008 metų nedarbo tendencijas. Šiems metams dar nepasibaigus darbo biržoje jau yra įregistruoti 2812 ieškantys darbo asmenys, o 2007 metais buvo įregistruota 67 asmenimis mažiau (2745). Tai rodo, kad asmenų, ieškančių darbo, palaipsniuj daugėja ir šis skirtumas metų pabaigoje gali būti dar didesnis. Tarp visų bedarbių nemažą dalį sudaro ir jaunimas. 2007 metais darbo biržoje buvo įregistruoti 1988 jaunuoliai neturintys darbo, šių metų pradžioje jaunimo nedarbas sudarė 10,1 proc. visų Panevėžio darbo biržoje įregistruotų bedarbių. Neigiami ekonominiai pokyčiai ir demografiniai procesai įtakojo didėjantį darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių. Nedarbo lygio pokyčiai sąlygojo bedarbių struktūros pokyčius. Didėjant nedarbui, didėja ir nelegalaus darbo galimybės, todėl vyrų dalis bedarbių struktūroje mažėja.  2008 m. sausio 1 d. Panevėžio darbo biržoje vyrai sudarė 38,2 proc. bedarbių, moterys - 61,8 proc. Tad galima daryti išvada, kad ieškančių darbo asmenų procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų didėja. Taigi palyginus Statistikos departamento ir Panevėžio darbo biržos duomenis yra matomas skirtumas. Tokį šių rodiklių nesutapimą nulemia skirtingi Statistikos departamento ir Panevėžio darbo biržos naudojami bedarbių sąvokos ir nedarbo lygio apibrėžimai. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją tiek Panevėžio apskrityje, tiek visoje lietuvoje. . LITERATŪRA 1. Darbo ir socialinių tyrimų institutas (1998). Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Vilnius: Agora. 2. Darbo kodeksas [ interaktyvus ] [ žiūrėta 2008 – 11 – 03 ]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieška.showdoc_|?p_id=169334. 3. Darbo rinkos skyrius. Užimtumo ir darbo rinkos politika. [ interaktyvus ] [ žiūrėta 2008 – 10 – 25 ]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!