Nedarbas Lietuvoje - savarankiškas darbas

ĮVADAS Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas, nes tai vienas iš socialinių reiškinių susijusiu su žmonių gyvenimu. Ši problema tapo ypač aktuali, 2008 m. Lietuvoje kilus ekonominiai krizei, kuri ženkliai padidino bedarbystę. Juk daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja bedarbystę, norėdami nustatyti jos lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nedarbo ekonominės ir socialinės pasekmės sunkiai nusakomos, bet jos tiesiogiai susijusios su šalies ekonomikos rezultatais, nes, kylant ekonomikos potencialui, didėja gyventojų užimtumas, tenkinami gyvenimo poreikiai, iki minimumo mažėja žmonių psichologinis ir socialinis nuosmukis. Todėl gyventojų užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas – pagrindinė šalies ekonominės politikos užduotis. Darbo tikslas – išanalizuoti nedarbą Lietuvoje. Darbo objektas – nedarbas Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1. Supažindinti su nedarbo sąvoka bei jo reikšme visuomenei; 2. Pateikti duomenis apie nedarbo lygį; 3. Išanalizuoti vidutinį nedirbančiųjų vyrų ir moterų amžių; 4. Įvertinti išsilavinimo svarbą užimtumui; 5. Pateikti duomenis, apie bedarbių skaičių Lietuvos apskrityse. Darbo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 1. NEDARBAS IR JO SUKELIAMOS PASEKMĖS 1.1. Nedarbas ir jo formos Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Lietuvoje, kuriančioje naują ekonominių ir socialinių santykių tipą – rinkos ekonomika, darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo metodologinės, teorinės ir praktinės problemos tampa vis aktualesnės. Todėl svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys sukelia nedarbą. Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR). Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išsivysto kapitalo šalys, įžengusios į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai: 1) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus; 2) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo; 3) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti; 4) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė; 5) aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių. Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Bendro vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to darbuotojų perteklius labai padidėja. Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominė krizė, kurios nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir prognozavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai jų ieško bedarbių tarpe. Paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomikos veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityse skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrengimus, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose“ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino. Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti konkurencija darbo rinkoje. Nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau nei pragyvenimo reikmių kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. Silpnai išsivysčiusiose šalyse įvyko vadinamasis „demografinis sprogimas“, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionalinei ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „pigios darbo jėgos“ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Nereikia užmiršti, kad oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai. Išsiaiškinus, kad nedarbo priežasčių gali būti įvairių, turime pripažinti, kad ir bedarbystė nėra vienarūšė. Ji gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo (geriau apmokamo darbo). Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai. Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo formas: • Tekamoji (frikcinė) nedarbo forma – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuoti, o pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku. • Struktūrinė nedarbo forma – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu. • Paslėptinė nedarbo forma apima darbuotojus, kurie priversti dirbti ne visą darbo dieną (darbo laiką) arba nėra įtraukti į oficialią nedarbo statistiką. Paslėptinis gyventojų perteklius istoriška yra susijęs su kapitalizmo raida žemės ūkyje. Augant darbo našumui, darbininkų žemės ūkyje reikia vis mažiau. Tačiau negaudami darbo kitose ekonomikos veiklose, daugelis valstiečių nepalieka savo ūkių susidaro darbo jėgos perteklius. Paslėptinis nedarbas plačiai paplitęs ir Lietuvos miestuose, nes daug miesto bedarbių nėra registruoti darbo biržose. Be to, dalis oficialiai užimtųjų ekonominėse veiklose darbuotojų dirba ne visą darbo dieną (savaitę) ir gali būti priskiriami prie dalinių bedarbių. • Ciklinė nedarbo forma – susijusi su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%). • Sustingusiai nedarbo formai priklauso ta darbingo amžiaus gyventojų dalis, kuriai būdingas didžiulis darbo nereguliarumas ir ilga nedarbo trukmė. Tokie yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“ gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Jie atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji. Lietuvoje ši nedarbo forma apima ne kvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus bei ilgalaikius bedarbius. Bendroje apžvalgoje matome, kad visai išvengti nedarbo neįmanoma, nes tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra natūralus nedarbo lygis. Jei šalyje yra tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP. Taip pat nedarbo išvengti yra ir nepageidautina, nes nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kai įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Kalbant apie nedarbą Lietuvoje taip pat svarbu aptarti ir jo pasekmes gyventojams. 1.3. Psichologinės bedarbystės pasekmės Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia streso būklę, neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių. Pirma ir pati svarbiausia nedarbo pasekmė - pasikeitusi bedarbio socialinė padėtis. Pirmajame nedarbo laikotarpyje tai pasireiškia tik kaip ekonominė nedarbo pasekmė, t.y. sumažėja pajamos ir krenta pragyvenimo lygis, o tai sukelia neigiamus psichologinius reiškinius: savanorišką psichologinę izoliaciją, nesugebėjimą prisitaikyti, nepilnavertiškumo jausmą, bendravimo stoką, depresiją. Antra nedarbo pasėkmė – profesinio lygio sutrikimas. Trečia pasekmė – sveikatos sutrikimai. Ketvirta - psichologinė depriviacija (trūkumas, nepriteklius, stoka). Nutrūkus profesiniai veiklai, staiga pasikeičia žmogaus socialinė aplinka, jis netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta jam svarbūs socialiniai ryšiai. 1.4. Ekonominės nedarbo pasekmės Gyventojų užimtumas ir nedarbas turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese. Norint įvertinti darbo veiksnį ekonominiu požiūriu, yra išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi kuo daugiau žmonių aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didindami darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą, pasieksime norimų rezultatų rinkos ekonomikos sąlygomis. Ypatingą vietą žmogaus gyvenime užima profesinė socializacija – darbas veikia asmenybę. Didžiąją dalį laiko suaugęs žmogus praleidžia darbe. Darbo laikas paprastai formuoja dienos ir gyvenimo struktūrą. Užimama pozicija suteikia socialinę vertę, visuomenės pripažinimą. Dauguma socialinių suaugusio žmogaus sąveikų vyksta jo darbo aplinkoje. Darbo užmokestis leidžia geriau ir paprasčiau patenkinti materialinius poreikius, tačiau daugeliui tai nėra vienintelis motyvas dirbti, nes dauguma žmonių netgi turėdami pragyvenimui užtektinai lėšų vis tiek dirbtų. 2. Nedarbo lygis Lietuvoje Nedarbo lygis yra glaudžiai susijęs su nedarbo kategorija, nes jis parodo, koks yra visų darbo išteklių bedarbių procentas. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, nusakantis, kuri darbo išteklių dalis neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (nauji bedarbiai) viršija nuotekį (žmones, gaunančius darbą) (žr.1 pav.). Paveiksle matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai visi asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – įsidarbina naujai, treti – pasiekia pensinį amžių, arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia ir jau niekada nebedirba. Vertinant nedarbo lygį yra susiduriama su tam tikrais sunkumais, kurie priverčia taikyti paklaidas. Visų pirma tai paslėptasis nedarbas, kurį paprastai sudaro apie 0,1 % - 0,5 % darbo išteklių. Paslėptasis nedarbas į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Jo lyginamasis svoris visų darbo ištekliams priskirtų gyventojų skaičiuje sudaro nuo 6 % iki 9 %. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį. Būna ir priešingai - nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu. pav. Nedarbo lygis 2007 - 2009 m. (pr 2009 m. trečiąjį ketvirtį gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, bedarbių buvo 228,1 tūkst., t.y. tik 5 tūkst. daugiau nei antrąjį 2009 m. ketvirtį, o nedarbo lygio augimas sulėtėjo. Trečiąjį 2009 m. ketvirtį nedarbo lygis buvo 13,8 proc., arba 0,2 proc. punkto didesnis nei antrąjį 2009 m. ketvirtį. Per metus (trečiąjį 2009 m. ketvirtį, palyginti su trečiuoju 2008 m. ketvirčiu) nedarbo lygis išaugo 2,3 karto. Sparčiai didėja jaunimo (15–24 metų amžiaus) nedarbas. Trečiąjį 2009 m. ketvirtį 53 tūkst., arba kas dešimtas jaunas žmogus buvo bedarbis. Prieš metus jaunų bedarbių buvo net dvigubai mažiau - 26 tūkst. Jaunimo nedarbo lygis trečiąjį ketvirtį išaugo iki 33,3 proc. Per ketvirtį jų nedarbo lygis padidėjo 3,7 proc. punkto, o per metus – 2,2 karto. Žemiausias (6,9 proc.) jaunimo nedarbo lygis buvo antrąjį 2007 m. ketvirtį. 2 pav. Nedarbo lygis 2007 - 2009 m. (proc.) Nors jaunų bedarbių prieš metus buvo du kartus mažiau (26 tūkst.) nei trečiąjį 2009 m. ketvirtį, tačiau su aukštuoju išsilavinimu jų buvo tiek pat, atitinkamai 7,4 ir 7,8 tūkst. Pirmąjį 2009 m. ketvirtį tokių specialistų buvo 2,8 tūkst. Trečiąjį 2009 m. ketvirtį kas penktas jaunas žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, kas septintas – vidurinįjį ir kas devynioliktas – pagrindinį išsilavinimą buvo bedarbis. Vyrų nedarbo lygis didėja sparčiau nei moterų. Vyrų nedarbo lygis nuo 6 proc. trečiąjį 2008 m. ketvirtį išaugo iki 17,3 proc. (2,9 karto), o moterų – nuo 5,9 iki 10,3 proc. (1,7 karto). Antrąjį 2009 m. ketvirtį vyrų nedarbo lygis buvo 16,7 proc., o moterų – 10,4 proc.. Didesnį vyrų nedarbą lėmė spartus darbo apimties mažėjimas pramonės ir statybos įmonėse ir dirbančių asmenų skaičiaus. Trečiąjį š.m. ketvirtį užimtumo lygis sudarė 60,4 proc., per ketvirtį jis padidėjo 0,1 proc. punkto, o prieš metus užimtumo lygis buvo 4,6 proc. punkto didesnis. Trečiąjį 2009 m. ketvirtį vyrų užimtumo lygis buvo 59,6 procento, moterų – 61,2 procento. Per metus vyrų užimtumo lygis sumažėjo 7,9, moterų – 1,5 procentinio punkto. 3. nedirbančiųjų vyrų ir moterų amžius Lietuvoje Gyventojų užimtumui didelę įtaką turi jų amžius. Jaunesnėms moterims yra lengviau įsidarbinti nei esant vyresnio amžiaus. Vyrų tarpe amžius tai pat svarbus, nes kuo vyresni tuo didesni procentą sudaro bedarbių sąraše. Tai pavaizduota 3 paveiksle, kur palyginti 2007 - 2008 metų bedarbių duomenys. 2008 metais didesnis procentas jaunesnio amžiaus vyrų priklausė bedarbių grupei nei, kad vyresnio, priešinga tendencija yra tarp moterų. Pavyzdžiui, 20 – 24 metų amžiaus vyrų nedirbo 10,1 proc., o 45 – 49 metų amžiaus - beveik dvigubai mažiau, tik 5,3 proc. 25 - 29 m. amžiaus moterų nedirbo 4,7 proc. o sulaukusių 45 – 49 metų - 6,1 proc. Tokia pat tendencija išlieka ir 2007 metais, nes 20 – 24 m. amžiaus vyrai sudarė 4,2 proc. visų nedirbančiųjų, o 45 – 49m. amžiaus - 3 proc. Tačiau moterų 2007 metais duomenys pasikeitė lyginant su 2008 metais, nes 20 – 24 metų amžiaus nedirbo 5,3 proc. moterų, o 45 – 49 metų amžiaus grupės - 4 proc. 2008 m. lyginant su 2007 m. nedirbančių vyrų skaičius išaugo beveik pusantro karto, nuo 6,9 proc. iki 5,2 proc. Moterų duomenys išliko beveik panašūs abejais laikotarpiais, tačiau nuo 45 – 49 m. amžiaus jų tarpe bedarbystė išaugo dvigubai. 3 pav. Nedirbančiųjų vyrų ir moterų amžiaus dinamika 4. IŠSILAVINIMO SVARBA UŽIMTUMUI Žmogui ieškančiam darbo labai svarbus yra išsilavinimas, nes turint žemą jo lygį, yra sunku rasti gerai apmokamą darbą. Vyrai įgiję žemesnį išsilavinimą, didesnė jų dalis tampa bedarbiais nei moterys, tačiau priešinga tendencija – vyrai užimantys aukštesnės kvalifikacijos lygį. Tai patvirtina 4 lentelė, kurioje pavaizduotas nedarbas 2007 – 2008 metais, nepriklausomai nuo turimo išsilavinimo lygio. Pagal šiuos duomenis matome, kad 2007 m. darbo neturėjo 69 tūkst., o 2008 m. - 94,3 tūkst. gyventojų Iš kurių 2007 m. vyrų - 34,6 tūkst., o 2008 m. – 49,5 tūkst. 2007 m. moterų, kurios nedirbo buvo 34,3 tūkst., o 2008 m. - 44,8 tūkst. 2008 m. vyrų turinčių žemesnį išsilavinimą nedirbančių buvo daugiau nei, kad moterų. Pavyzdžiui, pagrindinį išsilavinimą turinčių vyrų buvo 8 tūkst., o moterų - 4,2 tūkst. 2007 m. vyrų - 5,3 tūkst., o moterų - 3,8 tūkst. Tačiau su aukštesniu išsilavinimu vyrų, kurie neturi darbo yra mažiau nei moterų. 4 lentelė Bedarbių išsilavinimas pagal lytį 2007 - 2008 m. (tūkst.)   2007 metais 2008 metais Išsilavinimas Vyrai Moterys Vyrai Moterys Pradinis 0,4 0,3 0,8 0,5 Pagrindinis 5,3 3,4 8 4,2 Pagrindinis su profesine kvalifikacija 3 0,9 4 1,1 Vidurinis 9 10,7 11,4 13 Specialusis vidurinis 3,8 5,4 4,6 6,7 Povidurinis 1,9 3,1 3,5 5 Vidurinis su profesine kvalifikacija 6,7 1,6 10,4 1,9 Aukštesnysis 1,1 ... 1,1 0,4 Pradinis su profesine kvalifikacija 0,3 1,3 0,3 1,3 Aukštasis 3,4 5 5,4 7,9 Išsilavinimas padidina tikimybę tiek vyrams, tiek moterims susirasti darbą, tapti užimtais pilnaverčiais asmenimis. Užim­ti gy­ven­to­jai – 15 metų ir vyresni asme­nys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų bei pelno. Tai darbdaviai, savininkai, ūkininkai, samdomieji darbuotojai, šeiminėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, savarankiškai dirbantys asmenys. Abiejų lyčių dirbančių atstovų 2007 m. buvo1534,2 tūkst., o 2008 m. -1520,0 tūkst., iš kurių 2007 m, dirbančių vyrų - 777,7 tūkst., moterų - 756,5 tūkst. 2008 m. vyrų – 768,7 tūkst., o moterų – 751,4 tūkst. Ir vienais, ir kitais metais vyrų su žemesniu išsilavinimu buvo didesnis užimtumas, nei kad moterų. Tai rodo 5 lentelėje pateikti duomenys. Pagrindinį išsilavinimą turintys bei dirbantys vyrai 2007 m. siekė 67,6 tūkst., o moterys - tik 38,9 tūkst. Taip pat 2008 m. dirbančių vyrų buvo 55,2 tūkst., o moterų - 30,3 tūkst. Tačiau išsilavinimo kvalifikacijai didėjant auga ir moterų užimtumas, pavyzdžiui, 2007 m. su aukštuoju išsilavinimu, darbą turi 236,1 tūkst. moterų, 170,3 tūkst. – vyrų. Sekančiais metais - 236,1 tūkst. moterų ir 182,4 tūkst. – vyrų. 5 lentelė Dirbančių žmonių išsilavinimas pagal amžių 2007 – 2008 m. (tūkst.)   2007 metais 2008 metais Išsilavinimas Vyrai Moterys Vyrai Moterys Pradinis 8,8 4,0 3,7 2,3 Pagrindinis 67,6 38,9 55,2 30,3 Pagrindinis su profesine kvalifikacija 42,5 11,8 34,0 9,7 Vidurinis 152,1 154 146,4 147 Specialusis vidurinis 104,5 141,8 107,4 123,5 Povidurinis 59,0 65,3 60,7 68,1 Vidurinis su profesine kvalifikacija 130,0 45,2 141,1 58,9 Aukštesnysis 38,7 58,2 34,4 57,7 Pradinis su profesine kvalifikacija 4,4 1,3 2,8 1,3 Aukštasis 170,3 236,1 182,4 252,7 5. BEDARBIAI LIETUVOS APSKRITYSE Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Be­dar­biai – nedirbantys 15–74 metų amžiaus asmenys, kurie aktyviai ieško darbo (per paskutines keturias savaites kreipėsi į vals­ty­bi­nę ar pri­va­čią dar­bo bir­žą, darbda­vius, drau­gus, gi­mi­nes, žiniask­laidą, lai­kė įdar­bi­ni­mo tes­tus ar da­ly­va­vo įdar­bi­ni­mo po­kal­biuo­se, ieš­ko­jo pa­tal­pų, įren­gi­mų sa­vo ver­slui, ban­dė gau­ti verslo liudijimą, li­cen­ci­ją, kredi­tą) ir per apibrėžtą laiko­tarpį (dvi savaites) gali pradėti dirbti. Daugiausia bedarbių yra didžiuosiuose Lietuvos rajonų apskrityse. Tai patvirtina 6 paveiksle pavaizduoti 2007 - 2008 m. duomenys. 6 pav. Bedarbių skaičiaus (proc.) pasiskirstymas apskrityse: vidinis žiedas – 2007m., išorinis žiedas – 2008 m. IŠVADOS Supažindinus su nedarbo sąvoka bei jo reikšme visuomenei, galima teigti, kad nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Netekus darbo sumažėja pajamos ir krenta pragyvenimo lygis, prasčiau patenkinami materialiniai poreikiai. Tai pat jis sukelia savanorišką psichologinę izoliaciją, nesugebėjimą prisitaikyti, nepilnavertiškumo jausmą, bendravimo stoką, depresiją. Sumažėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos, mažiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Pateikus duomenis apie nedarbo lygį galima teigti, kad 2009 m. trečiąjį ketvirtį gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, bedarbių buvo 228,1 tūkst. t.y. 5 tūkst. daugiau nei antrąjį 2009 m. ketvirtį, o nedarbo lygio augimas sulėtėjo. Sparčiai didėja jaunimo (15–24 m. amžiaus) nedarbas. Prieš metus jaunų bedarbių buvo du kartus mažiau - 26 tūkst. Nedarbo lygis sparčiau didėja vyrų tarpe, nuo 6 proc. trečiąjį 2008 m. ketvirtį išaugo iki 17,3 proc. (2,9 karto), o moterų – nuo 5,9 iki 10,3 procento (1,7 karto). Didesnį vyrų nedarbą lėmė spartus darbo apimties mažėjimas pramonės ir statybos įmonėse bei dirbančių asmenų skaičius. Išanalizavus vidutinį nedirbančiųjų vyrų ir moterų amžių galima teigti, kad 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė padidino bedarbystę. Tai įrodo 2008 m. beveik 1,5 karto padidėjęs bedarbių skaičius lyginant su 2007 m., o tai reiškia, kad prieš tai buvusiu laikotarpiu buvo lengviau įsidarbinti. Ekonominės krizės laikotarpiu jaunesnio amžiaus moterims yra lengviau įsidarbinti, kuo vyresnės - tuo mažesnė dalis iš jų turi darbą. Vyrų tarpe amžius tai pat svarbus - vyresni sudaro didesnį procentą bedarbių sąraše. Įvertinus išsilavinimo svarbą užimtumui galima teigti, kad išsilavinusios moterys turi didesnę tikimybę susirasti darbą nei, kad vyrai. Pagrindinį išsilavinimą dirbančių vyrų 2007 m. buvo 67,6 tūkst., o moterų tik 38,9 tūkst., 2008 m. vyrų - 55,2 tūkst., o moterų 30,3 tūkst. Tačiau išsilavinimo kvalifikacijai didėjant auga ir moterų užimtumas, pavyzdžiui, 2007 m. turi darbą 236,1 tūkst. moterų su aukštuoju, o 170,3 tūkst. – vyrų. 2008 m. dirbančių moterų – 236,1 tūkst. ir 182,4 tūkst. – vyrų. Pateikus duomenis apie bedarbių skaičių galima teigti, kad daugiausia bedarbių yra didžiausiose Lietuvos apskrityse. Vilniaus apskrityje 2008 m. bedarbių buvo 24 proc., o Marijampolės – 4 proc. 2008 metais bedarbių skaičius apskrityse padidėjo beveik 1,5 proc. nei, kad buvo 2007 m. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. Dalmantienė, Birutė; UNTERHAUSER, Laima; DAVYDOVIENĖ, Marija Irena. Profesinio bakalauro baigiamasis darbas: metodiniai patarimai. Panevėžio kolegija, 2007. ISBN 978-9955-695-88-2. 2. Kinderis, Remigijus. Lietuvos darbo ištekliai: metodinė knyga. Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija, 2008. ISBN 978-9955-880-10-3. 3. PAULAVIČIUS, Kęstutis Balys. Darbo rinka. Vilnius, 2002. ISBN 9955-516-24-6. 4. MARTINKUS, Bronislovas; BERŽINSKIENĖ, Daiva. Lietuvos gyventojų užimtumo ekonominiai aspektai. Kaunas, 2005. ISBN 9955-09-957-7. 5. Statistikos departamentas. Bedarbiai. Požymiai: pagrindinė profesijų grupė, gyvenamoji vietovė, lytis, ketvirtis. 2009, [žiūrėta 2009-12-1]. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!