Nedarbas Lietuvoje: jo priežastys ir paplitimas

 NEDARBAS LIETUVOJE: JO PRIEŽASTYS IR PAPLITIMAS Kursinis darbas Vilnius, 2004 TURINYS ĮVADAS...............................................................................................................3 1. NEDARBAS KAIP KATEGORIJA………………………………………..5 2. NEDARBO RŪŠYS…………………………………………………………9 3. NATŪRALUS NEDARBO LYGIS…………………………………….…12 4. NEDARBO PRIEŽASTYS………………………………………………..14 5. NEDARBO PAPLITIMAS………………………………………………..19 5.1. Jaunimo – pagyvenusių žmonių problema ir nedarbo paplitimas tarp jų…………………………………………....………………………………….20 5.2. Nedarbo paplitimas tarp lyčių…………………………………………..24 5.3. Regioniniai nedarbo aspektai…………………………………………....26 5.4. Išsilavinimo reikšmė nedarbo paplitimui………………………………28 IŠVADOS……………………………………………………………………...31 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI……………………………………………...32 ĮVADAS Nedarbas yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kodėl Lietuvoje toks didelis nedarbas? Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ką veikti. Tai reiškia, kad žmogui trūksta pinigų. Būtent dėl pinigų vienas žmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas – darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu - ir darbdavys, ir dirbantysis. Kodėl iš tiesų viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Nedarbas plačiąja prasme yra viena iš svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Visuomenė praranda galimybę pagaminti ir įsigyti papildomų prekių ir paslaugų. Taigi, kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamo kiekio darbo vietų visiems, kurie nori ir gali dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Kai darbo jėga panaudojama nepilnai, turi būti atsisakyta metinio vartojimo prekių srauto ar investicinių prekių srauto padidėjimo. Taigi visiškas išteklių panaudojimas gyvybiškai svarbus reikalas. Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese. Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis. Taigi nedarbas yra viena svarbiausių makroekonominių problemų Lietuvoje. Žmogus praradęs darbą kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas, ir panašiai. Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę. Patirties praradimas nedarbo atveju irgi turi neigiamas puses. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi ir įgytieji sugebėjimai, žinios. Toks nedarbo problemos sprendimo reikšmingumas ir sąlygojo autorės norą plačiau panagrinėti vienos iš svarbiausių makroekonominių problemų – nedarbo – aspektus Lietuvoje. Pagrindinis šio darbo tikslas – susipažinti su nedarbu, jo priežastimis bei paplitimu Lietuvoje. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Išsiaiškinti, kas yra nedarbas. 2. Nustatyti, kokios yra nedarbo rūšys. 3. Išnagrinėti natūralų nedarbo lygį. 4. Atskleisti pagrindines nedarbo priežastis Lietuvoje. 5. Panagrinėti nedarbo paplitimą Lietuvoje. Rašant darbą buvo naudoti įvairūs makroekonominiai vadovėliai, straipsniai, Lietuvos Statistikos departamento, Lietuvos darbo biržos statistinė medžiaga. 1. NEDARBAS KAIP KATEGORIJA Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Nors darbas buvo nenašus, bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko. Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokių specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį susiradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai  ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti. Bedarbiams taip pat priskiriami samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (≥50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo.  Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos. [11, http://www.std.lt/web/main.php] Vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu, nuo 1996 m. kovo mėn. bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbiams nepriskiriami: • vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga; • asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai; • pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus; • gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai. Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule: L= E + U; U/L= nedarbo lygis procentais (%) L – visuminė darbo jėga; E – dirbančiųjų žmonių skaičius; U – neturinčių darbo žmonių skaičius. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo: • žmonių kiekio, sudarančio darbo jėgą; • darbo paieškų laiko trukmės; • darbo paieškų kriterijaus; • nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos; • naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo. Šalyje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai: • Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. • Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su aibe keblumų: • žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą; • užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas; • į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja. Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais. Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kurio mastas kyla, kai naujas bedarbių skaičius viršija žmonių, gaunančių darbą, skaičių. ___________________________________ Įtekėjimas: • atleisti iš darbo; • laikinai nedirbantys (atleisti); • darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų; • naujai tapę darbo jėga. ____________________________________ Nedarbo mastas ___________________________________ Nuotėkis: • naujai priimti į darbą; • grįžę į savo ankstesnes darbo vietas; • nebepriklausantys darbo jėgai. ___________________________________ 1 pav. Nedarbo mastas [3, p.383] Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys baigę mokslus. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į ankstesnes darbo vietas, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir todėl nebepriklauso darbo jėgai. Jei į bedarbių būrį įsijungia daugiau žmonių negu jį palieka, tuomet nedarbo lygis auga. Tačiau nedarbą galima vertinti ir pagal jo poveikį tiesiogiai žmogui. Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų. Galima teigti, kad bedarbystė yra labai opi šiandieninė Lietuvus visuomenės problema. 2. NEDARBO RŪŠYS Visuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė. Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė: Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai. Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis: Laikinasis nedarbas (dar vadinamas migraciniu, tekamuoju, frikciniu arba einamuoju nedarbu) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant gyvenamąją vietą ir profesiją; atleidus ir ieškant naujo darbo, pirmą kartą atėjus į darbo rinką. [5, p.120; 3, p.395] Tekamasis nedarbas atsiranda, kai žmogus gali laisvai pasirinkti veiklos rūšis, darbo vietas. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai (pakėlę kvalifikaciją, pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms ir pan.), kiti ieško naujo darbo, atleidus juos ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Yra žmonių, kurie ieško darbo pirmąsyk, baigę vidurines, aukštąsias mokyklas ir pan. Vieni suranda darbą arba grįžta į ankstesnę darbovietę, kiti išeina iš darbo ir papildo tekamąjį pdarbą, todėl ši nedarbo forma pastoviai išlieka. Manoma, kad tekamasis nedarbas - neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas todėl, kad nemažai darbuotojų pereina į geriau apmokamą, aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, geriau paskirstoma darbo jėga, taigi padidėja BNP apimtis. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, atsirandanti augant gamybos techniniam lygiui ir darbuotojų kvalifikacijai neatitinkant darbo jėgos paklausos. [5, p.121; 3, p.396] Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai keičiasi bendros paklausos struktūra, gamybos technologijos, t.y. esant mokslo ir technikos pažangos sąlygoms. Dėl tokių pokyčių paklausa kai kurioms profesijoms sumažėja arba visiškai išnyksta, kitoms, įskaitant naujas profesijas, padidėja. Struktūrinis nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo pasiūla į šiuos pokyčius reaguoja lėtai , darbo jėgos struktūra neatitinka naujų darbo vietų struktūros. Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės – minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, šakų ir įmonių profsąjungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Dėl to dalis darbuotojų (pvz.vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai) lieka be darbo, nes įstatymo nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Struktūrinis nedarbas apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Jam priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu. Ciklinis nedarbas – nedarbo forma, atsirandanti esant žemai darbo jėgos paklausai visose šalies ūkio šakose, sferose, visuose regionuose. [5, p.120; 3, p.397] Jis atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi. Taigi cikliniu nedarbu laikomas toks nedarbas, kurį sukelia gamybos nuosmukis. Tada bendrosios paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimas palydimas didėjančiu nedarbu. Neįmanoma tiksliai išmatuoti nuostolius dėl nedarbo. Geriausiu atveju galima apytiksliai nustatyti bedarbių skaičių. Negalima pasikliauti darbo biržos duomenimis, nes jie apima toli gražu ne visus bedarbius, yra gana didelis taip vadinamų nusivylusių darbuotojų skaičius, nebeieškančių darbo. Nedarbo nuostolių įvertinimą komplikuoja: 1. Prislėgtasis nedarbas. 2. Paslėptasis nedarbas. Prislėgtasis nedarbas - kai žmogus nusivylęs darbo paieška (ilgą laiką aktyviai ieškojęs darbo ir neradęs), nutraukia jo paieškas kaip beviltiškas, tuo pačiu sumažindamas ir darbo jėgos skaičių. Tokie žmonės į darbo biržą jau nesikreipia ir nedidina bedarbių skaičiaus. Lietuvoje yra nemažai įmonių, darbuotojų, dirbančių ne visą darbo savaitę ar darbo dieną. Nereti atvejai, kai įmonės nedirba mėnesiais. Tai jau paslėptas nedarbas. Paslėptasis nedarbas - situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastoviai jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą. Šešėlinis nedarbas kyla dėl žmonių, linkusių meluoti, kad ieško darbo. Tai daryti skatina įvairiausios programos bedarbiams paremti, todėl bedarbio statusas dažnai suteikiamas žmonėms, kuriems jis neturėtų būti suteiktas. Migruojantis nedarbas kyla dėl to, kad žmonės ieškodami geresnių darbo vietų, migruoja ne tik iš miesto į miestą, bet ir iš šalies į šalį. Pagrindinė tokios migracijos priežastis – ekonominė. Geografinis ir teritorinis mobilumas vaidina gana svarbų vaidmenį rinkos ekonomikoje. Tai įgalina parinkti darbuotojus, turinčius atitinkamą darbo kvalifikaciją. Bet kokie darbo jėgos judėjimo apribojimai trukdytų rinkos ekonomikai efektyviai funkcionuoti. Migruojantis nedarbas yra labia susijęs su struktūriniu nedarbu. Autorė pabandė visas nedarbo rūšis sugrupuoti pagal atskirus kriterijus: Laisvų darbo vietų buvimo: • Laisvanoriškas nedarbas. • Priverstinis nedarbas. Priežaščių: • Laikinasis nedarbas. • Struktūrinis nedarbas. • Ciklinis nedarbas. Atspindintis statistikos skaičiavimo ydas: • Prislėgtasis nedarbas. • Paslėptasis nedarbas. • Šešėlinis nedarbas. • Migruojantis nedarbas. 3. NATŪRALUS NEDARBO LYGIS Visiškas užimtumas – maksimalus darbo jėgos panaudojimo lygis, tai tokia situacija, kai ekonomikoje egzistuoja tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas. Visiškas užimtumas - tai ne nulinis nedarbo lygis. Jis būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukialia infliacijos padidėjimų. BNP atotrūkis išreiškia skirtumą tarp faktiškų gamybos apimčių ir potencialių, kurios galimos, esant visiškam užimtumui. BNP atotrūkis išreiškia ekonomikos nuosmukio kainą. Jis įvertina, kokiu dydžiu sumažėja potiancialūs gamybos mastai. Negalima užmiršti ir to, kad pastarasis rodiklis neįvertina visų socialinių padarinių. Taigi esant visiškam užimtumui nedarbas šalyje egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo dažnai vartojama natūralaus nedarbo lygio sąvoka. Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Friedmanas. Kai yra natūralus nedarbo lygis, tai yra sakoma, kad ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo salygomis, o sukuriamas BVP vadinamas potencialiu arba pilno užimtumo BVP. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.) Natūrali nedarbo norma yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. NUR = (Uf + Us) / LF x 100% NUR – Natūrali nedarbo norma; Uf – tekamasis nedarbas; Us – struktūrinis nedarbas; LF – darbo jėga. Natūralaus nedarbo lygio sąvoką reikia patikslinti dviem aspektais: 1. Šis terminas nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja esant natūraliam nedarbo lygiui ir kartu realizuoja savo gamybinį potencialą. Ekonominio ciklo nuosmukio fazėje nedarbas viršija natūralų lygį. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. 2. Natūralus nedarbo lygis nėra pastovus, jis peržiūrimas keičiantis sąlygoms. Visiškas užimtumas pasiekiamas, kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgos paklausos. Visiško darbingo amžiaus žmonių užimtumo, pasak M.Friedmano pasiekti neįmanoma, nes būtinas laikas įgyti išsilavinimą, o be to, dėl struktūrinių pokyčių ekonomikoje iškyla darbuotojų perkvalifikavimo būtinumas. Taigi, M. Friedmano įvesta “natūralaus nedarbo lygio” sąvoka šiuolaikiniams makroekonomikos specialistams yra viena iš esminių. 4. NEDARBO PRIEŽASTYS Nedarbas yra viena iš svarbiausių šalies problemų visame pasaulyje, žinoma, ir Lietuvoje, todėl labai svarbu išsiaiškinti, kodėl atsirado nedarbas Lietuvoje, kokios gi jo priežastys. Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę. [3, p.385] 1. Neoklasikinė rinkos teorijos pozicija: Remiantis šia pozicija, galime teigti, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją pasiekti pusiausvyrą arba maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Šiame lygyje darbą galėtų susirasti visi norintys dirbti, kai yra tam tikras darbo užmokesčio lygis. Pagrindinė neoklasikų idėja – visiškas užimtumas nusistovi savaime, o jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai. Kai nedarbas auga, valandinis darbo užmokestis turi mažėti, o nedarbui mažėjant – didėti. Taigi remiantis šia rinkos teorija, galima teigti, kad pagrindinė didelio nedarbo priežastis yra laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Šie apribojimai atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis, sukeliantis priverstinį arba lūkesčių nedarbą. Šis lūkesčių nedarbas kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nors darbo pasiūla ir yra perteklinė. Taigi galima išskirti pagrindines darbo nelankstumo priežastis: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai dėl stabilių darbo užmokesčių; skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčių sistemų įvedimas; 2. Keinsistinė rinkos teorijos pozicija: Remiantis šia pozicija, galima teigti, kad gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa. Jei bendroji paklausa mažėja, tai sumažėja ir ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių bei kyla nedarbo lygis. O bendrajai paklausai padidėjus, bedarbių skaičius mažėja, ekonomika pagyvėja. Nuosmukio metu, dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų, sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis ir, žinoma, darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Didėjančio nedarbo priežastimi galėtų būti ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, kurios sukelia bendrosios paklausos mažėjimą. Kita svarbi nedarbo priežastis yra ekonomikos struktūros pokyčiai. Vystantis techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, o kitos tampa nebereikalingomis. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Taigi darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, norintys susirasti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų turima kvalifikacija, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir naudojamos tobulesnės technologijos, mažinančios darbo jėgos paklausą. Nedarbo lygio kitimą veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose ir regionuose. Didelė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, sukelia nedarbo lygio augimą. Reiktų aptarti ir nedarbo draudimo sistemą kaip vieną iš svarbių nedarbo priežasčių. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, nes yra labai palengvinama bedarbių padėtis. Bedarbiai stebėdami santykį tarp pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, sutikdami dirbti pirmą pasiūlytą darbą, neretai nusprendžia, kad bedarbio pašalpa yra priimtinesnis sprendimas. O pašalpų trukmė yra pagrindinis rodiklis paaiškinantis ilagaklaikio nedarbo priežastis. Nedarbo priežastis galima nagrinėti atsižvelgiant į struktūralistinę ir histerezės hipotezes. [3, p.393] 1. Struktūralistinė hipotezė: Ši hipotezė teigia, kad didelį nedarbą skatina specifinės ūkio valdymo kliūtys – pernelyg dideli atlyginimai, didelės bedarbių pašalpos, per didelės vyriausybės išlaidos, dideli mokesčiai ir kt. 2. Histerezės hipotezė: Nedarbo histerezės atveju, dėl kokių nors veiksnių poveikio žymiai išaugęs nedarbo lygis, nebegali sugrįžti į pradinį lygį, nors minėtų veiksnių poveikis ir išnyksta. Nedarbo lygio augimą skatina ir žmonės praradę savo sugebėjimus, sudarančius žmogiškąjį kapitalą, todėl jie nebegali dirbti net ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Dar viena svarbi priežastis, lemianti nedarbo lygio augimą yra darbo užmokesčio apmokestinimas. Mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją mažindamas ir skatinadamas nedarbo augimą. Dideli mokesčiai mažina ir verslininkystės paskatas, neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi bei neoficialaus užimtumo augimą. Taigi galima išskirti šias bendras nedarbo priežastis: • Laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. • Vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis. • Ekonomikos struktūros pokyčiai. • Netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose. • Nedarbo darudimo sistema. • Specifinis ūkio valdymas. • Nedarbo histerezė. • Darbo užmokesčio apmokestinimo lygis. • Firmų pajamų apmokestinimo lygis. Pasak G. Steponavičienės (LLRI ekspertės) komentaro žinių radijui, pagrindinė priežastis, dėl ko nedarbo lygis šalyje yra gana aukštas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai: privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą. Trečia priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus, tuo pačiu ir naujas darbo vietas. Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. [15, http://www.lrinka.lt/Komentarai/Koment36.phtml] Keletas Lietuvos verslininkų pasisakymų apie nedarbo priežastis ir jų mažinimą Lietuvoje: Evaldas Budvilaitis, UAB "Vilkasa" valdybos pirmininko pavaduotojas: “Augant nedarbui mažėja gyventojų perkamoji galia. Verslui tai labai blogai, nes perkama mažiau prekių ir paslaugų, mažėja apyvarta bei pelnas. Todėl valstybė turėtų imtis iniciatyvos ir skatinti naujų darbo vietų kūrimą. Manau, kad čia labai padėtų pelno mokesčio atsisakymas. Laisvus pinigus įmonės investuotų į verslo plėtrą, o kartu ir į naujų darbo vietų kūrimą. Dabar viskas atvirkščiai: nuolat didinami "Sodros" mokesčiai verčia darbdavį susimąstyti, ar verta priimti naują žmogų, nes kiekviena papildoma darbo vieta jam labai brangiai atsieina.” [18, http://www.vilkasa.lt/lt/viewer.php?current_item=308 ] Petras Čėsna, AB "Vilniaus baldų kombinatas" generalinis direktorius: ”Dabartiniai įstatymai ir valstybės politika verčia įmones patirti nuostolius dėl to, kad neleidžiama laikinai įdarbinti žmonių. Pavyzdžiui, mūsų įmonė kartais gauna didelių užsakymų, kuriuos reikia skubiai įvykdyti. Tuomet mums prireikia daugiau darbuotojų, tačiau negalime jų įdarbinti, nes užsakymą įvykdžius tektų juos atleisti ir visiems sumokėti kompensacijas. Po kurio laiko gavus kitą užsakymą istorija kartotųsi iš naujo, o bendrovė turėtų daug sąnaudų. Tačiau negalėdami priimti papildomų darbuotojų, produkcijos pagaminame mažiau ir prarandame dalį galimų pajamų. Manau, kad, jeigu būtų įteisintas laikinasis darbas, šalyje turėtume 2–3% mažesnį nedarbo lygį. Be to, darbo našumas įmonėse padidėtų, jeigu būtų supaprastinta pensijinio amžiaus žmonių atleidimo tvarka, o į jų vietą būtų galima priimti jaunus darbuotojus. Dabar bendrovės neturi tiek lėšų, kiek jų reikėtų sumokėti pensijinio amžiaus žmonių išeitinėms kompensacijoms.” [18, http://www.vilkasa.lt/lt/viewer.php?current_item=308 ] Taigi kaip matome, nedarbas nėra paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus “darbo vietų kūrimo” ar panašią programą. Nedarbą galima sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių šioms priežastims pašalinti. Todėl reikėtų labiau įsigilinti į nedarbą didinančias priežastis ir jų poveikį visuomenei. 5. NEDARBO PAPLITIMAS Atsiradus darbo rinkai atsirado ir nedarbas, kuris yra suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nuo 1991 metų įsigaliojo Gyventojų Užimtumo įstatymas, kuris 1996 metų kovo mėnesį buvo pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Įgyvendinant šiuos įstatymus, nuo 1991 metų kovo mėnesio pradėtos steigti valstybinės darbo biržos. Taigi Lietuvoje pirmieji bedarbiai buvo užregistruoti 1991 metų kovo 1 dieną, kai savo veiklą pradėjo teritorinės darbo biržos. 1991-1992 metais bedarbių registravosi mažai, po to su šiokiais tokiais svyravimais jų skaičius nuolat didėjo. Tačiau, ekspertų nuomone, ne visi bedarbiai kreipiasi į darbo biržą, nes tik dalis darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių turi galimybę gauti bedarbio pašalpą. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, informacija apie nedarbą kaupiama dviem būdais, t.y. Lietuvos darbo biržos duomenys ir Statistikos departamento darbo jėgos tyrimai. Todėl skiriamas registruotas ir neregistruotas nedarbas pagal tyrimų duomenis. Lietuvoje nedarbas pagal Statistikos departamento duomenis daugiau negu du kartus aukštesnis už nedarbą pagal Darbo biržos pateiktus duomenis. Tokie skirtumai būdingi ir Europos šalims, kadangi ne visi bedarbiai kreipiasi į darbo biržas. 2 pav. Nedarbo lygis % (1991-2003) [11, http://www.std.lt/web/main.php] Nedarbo augimą šalyje galima suskirstyti į tris etapus. • Pirmasis, 1991 - 1994 metai, neturėjęs didesnės įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo nuo 0,3 iki 3,8 proc. • Antrasis, 1995 - 1998 metai, kuomet susiformavo darbo rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 - 7 proc. • Trečiasis – nuo 1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio, turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2 proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000 metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn. nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. Ekonominis nuosmukis, ūkio restruktūrizacija, privatizacijos procesas lėmė aukštą ir struktūriškai nepalankų nedarbo lygį: didelis jaunimo bei ilgalaikis nedarbas, ryškus teritoriniai nedarbo skirtumai. Pakankamai didelė darbo jėgos dalis yra nepajėgi prisitaikyti prie rinkos pokyčių, jų turima kompetencija neatitinka darbdavių keliamų reikalavimų. 2002 m. Lietuvos darbo rinkoje įvyko reikšmingas lūžis: nedarbas sumažėjo iki 13,1% (nors palyginti su ES vidurkiu atitinkamais metais (7,5%), jis vis vien išliko labai aukštas) ir iki šios dienos vis dar mažėja. Nedarbo mažėjimą lemia teigiamos tendencijos rinkoje ir didėjanti darbo pasiūla. Ypač sparčiai augantis paslaugų ir statybų sektorius reikalauja daugiau dirbančių žmonių. Atsidarančios naujos parduotuvės bei kavinės, naujų namų statybos bei rekonstrukcijos apimčių didėjimas augina darbo jėgos paklausą. Matyt, tam įtakos turi atsigaunanti šalies ekonomika. Būdami labiau garantuoti dėl savo ateities darbdaviai daugiau žmonių priima nebe laikinam darbui. 5.1. Jaunimo – pagyvenusių žmonių problema ir nedarbo paplitimas tarp jų Jaunimas – viena labiausiai nedarbo pažeidžiamų žmonių grupė. Jauni bedarbiai, tai jaunuoliai dažniausiai baigę devynmetes ar vidurines mokyklas, neturintys profesijos ar specialybės nei darbo įgūdžių. Jaunimo nedarbas, kaip ir kitose šalyse, yra aukštesnis nei bendras. Darbo jėgos tyrimų duomenimis vidutinis metinis jaunimo (iki 25 metų amžiaus) nedarbas 2001 m. buvo 30,2 proc. 15 – 24 m. amžiaus grupėje buvo 34,9 proc. vyrų ir 23,6 proc. moterų vidutinis metinis nedarbas. Tai gerokai viršija ES vidurkį (16,1 proc., 2000 m.). Daugiau kaip trečdalis jų – neturintys kvalifikacijos. [17, http://www.socmin.lt/?1690608327] Jaunų (iki 25 metų amžiaus) bedarbių 2003 metų pradžioje Lietuvos darbo biržoje buvo registruota 21,7 tūkst., pabaigoje – 17,2 tūkst. Per metus jų skaičius sumažėjo beveik penktadaliu. 2004 I ketvirtį jauni bedarbiai iki 25 m. amžiaus sudarė 18,3 proc. besikreipiančių bedarbių. Lyginant su praeitų metų pirmu ketvirčiu, darbo jėgos pasiūloje jaunimo dalis 2 punktais sumažėjo. [11, http://www.std.lt/web/main.php] 2004 I ketvirtį bedarbis jaunimas sudarė 3,7 proc. nuo 16-24 m. amžiaus grupės gyventojų skaičiaus. Jaunų bedarbių dalis didžiausia Alytaus, Panevėžio ir Marijampolės apskrityse ir sudaro 5,3 proc. šios amžiaus grupės gyventojų. . Ypač didelis jaunimo nedarbas kaime. Kaime gyvenantis jaunimas dažniausiai baigia pradines mokyklas ir netoli esančią profesinę mokyklą, jų galimybės siekti mokslo aukštumų yra gerokai mažesnės nei miesto jaunimo. Kita su jaunimo nedarbu susijusi problema – mokymo įstaigų ir mokslo kokybė, įgytos profesijos paklausa šiandienos darbo rinkoje. Trišalės tarybos prie Vilniaus darbo biržos narys Antanas Liutkevičius sako, kad ši problema dar gilesnė, nes valstybė neturi vizijos, neaišku, kokių specialistų reikės – pramonės, turizmo, prekybos…? Mokslas yra brangus, todėl daugeliui tampa neprieinamu. Kaimo, mažesnių miestų jaunimas negali baigti net vidurinės mokyklos, baigę pradinę ieško bet kokio darbo, nes turi išlaikyti brolius, seseris, tėvus. Be to, yra daug mokymo įstaigų, dirbančių iš inercijos, ruošiančių darbo rinkoje nepaklausius specialistus. Dar viena nedarbo priežastis – informacijos stoka. Jaunimo integravimo į darbo rinką kelias turi prasidėti dar besimokant bendrojo lavinimo mokykloje. Nuo to, kaip ir kada jauni žmonės galės gauti išsamią informaciją apie darbo pasiūlą, profesijos ar specialybės pasirinkimą, įsidarbinimo perspektyvas, priklausys tolesnis jų gyvenimo kelias, gerovė. Taigi būtų galima išskirti tokias konkrečias jaunimo grupes, turinčias didesnių problemų darbo rinkoje, ir šių problemų priežastis: • Našlaičiai. Jie dažnai įgyja netinkamą, nepaklausų išsilavinimą. • Jaunuoliai, atlikę karo prievolę. Šie asmenys dažnai turi labai menką išsilavinimą ir per tarnybos laikotarpį yra nutraukti socialiniai ryšiai, kurie padėtų įsilieti į darbo rinką. • Kaimo jaunimas. Dėl nepalankios geografinės padėties šie asmenys neturi arba turi menką išsilavinimą, neturi patirties, praktinių įgūdžių ir ganėtinai silpni jų socialiniai ryšiai. • Besimokantis jaunimas. Šiuos asmenis vengiama priimti į darbą, nes retoje darbovietėje yra prieinamas lankstus darbo grafikas, būtinas besimokantiems asmenims. • Jaunos šeimos. Joms taip pat būtinas lankstus darbo grafikas. • Vieni iš mažiausiai ginamų bei institucijų dėmesio susilaukiantys yra nepilnamečiai tėvai, kurie dėl šeimos sukūrimo ar gimdymo ar vaiko priežiūros priversti mesti mokslą ir tampa lengviausiai pažeidžiama darbo rinkos dalimi – nekvalifikuotu darbuotoju. Nors tai nėra masinis reiškinys, tačiau tokiems asmenims trūksta paramos. Kaip matome, pagrindinės jaunų žmonių integravimosi į darbo rinką kliūtys yra nepaklausi įgyta profesiją arba jos neturėjimas, kompetencijos bei socialinių įgūdžių trūkumas. Nepaisant valstybės vykdomos politikos, siekiančios aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis mažinti socialinę jaunimo atskirtį, trūksta veiksmų, skatinančių jaunų žmonių kvalifikacijos, atitinkančios darbo rinkos poreikius, įgijimą ir socialinių įgūdžių formavimą. Priešpensinio amžiaus žmonių užimtumas yra žemesnis nei vidutinis, taip pat šioje tikslinėje grupėje moterų užimtumas yra žemesnis nei vyrų. 2002 metais moterų užimtumo lygis 50-64 metų amžiaus grupėje buvo 46,7 proc., kai vyrų toje pačioje amžiaus grupėje užimtumo lygis siekė 58,2 proc. Tačiau reikia pripažinti, kad tiek vyresnio amžiaus moterims, tiek ir vyrams įsidarbinti šiuo laikotarpiu ypač sunku. [9, http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx] 2002 metais asmenų 50-64 metų amžiaus grupėje užimtumo lygis buvo beveik 8 punktais mažesnis nei bendrasis užimtumo lygis ir sudarė 51,8 proc. 2003 m. liepos 1 d. darbo biržose buvo įregistruota 17,4 tūkst. vyresnių negu 55 metų ieškančių darbo asmenų. Jie sudaro 11,4 proc. visų įregistruotų bedarbių. Moterų užimtumo lygis šioje amžiaus grupėje buvo tik 46,7 proc., o vyrų – žymiai aukštesnis – 58,2 proc. Priešpensinio amžiaus bedarbių, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne ilgiau kaip penkeri metai, skaičius Lietuvos darbo biržoje beveik stabilus ir antrus metus sudaro apie 14 tūkst. Jie aktyviai ieško darbo ir dalyvauja darbo rinkos programose bei laikino užimtumo priemonėse. Be to darbo biržoje registruota apie 13 tūkst. priešpensinio amžiaus asmenų, turinčių ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio draudimo stažą. Jiems, iki senatvės pensijos likus ne ilgiau kaip dvejiems metams ir atsisakius aktyvios darbo paieškos, iki senatvės pensijos amžiaus mokama priešpensinė bedarbio pašalpa. 2004 I ketvirtį lyginant su praeitų metų pirmu ketvirčiu, darbo jėgos pasiūloje priešpensinio amžiaus bedarbių dalis 0,5 proc. punkto padidėjo (iki 5,6 proc.). [9, http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx] Pagrindiniai užimtumą priešpensinio amžiaus žmonių darbą ribojantys veiksniai: kompetencijos neatitikimas šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų ir nusistovėjęs darbdavių neigiamas požiūris į šią grupę. Daugelio vyresniojo amžiaus darbuotojų turima kompetencija neatitinka dabartinių darbo rinkos poreikių, praeityje įgyta profesinė kvalifikacija yra per daug specializuota, mokymosi metu nebuvo išugdyti bendrieji gebėjimai. Be to, vyresnio amžiaus darbuotojai yra vangiai siunčiami į kvalifikacijos tobulinimo kursus, mokymus. Dažniausia aiškinama tuo, kad investuoti į vyresnį darbuotoją tiesiog neapsimoka. Tokių darbuotojų mokymui paprastai reikia daugiau laiko sąnaudų ir lėšų, palyginti su tuo, ko reikia jauniems darbuotojams. Vyresnio amžiaus asmenys, ypač moterys, vengia darbo kompiuteriu. Dažniausiai jie neturi galimybių išmokti jais naudotis, o jei ir turi, tai mokymo metodikos nėra pritaikytos vyresnio amžiaus žmonėms. Rūpindamasi priešpensinio amžiaus žmonių bedarbystės problemomis, valstybė vykdo aktyvias darbo politikos programas, tačiau teisinė bazė skatina priešpensinio amžiaus darbuotojų ankstyvą darbo rinkos palikimą. Kaip matome, abi amžiaus grupės darbo rinkoje susiduria su aibe problemų ir keblumų. 5.2. Nedarbo paplitimas tarp lyčių Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo nedarbo problema. Tačiau jau 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių, 3 000 iš jų buvo moterys. Atgavus nepriklausomybę daugelis moterų pasirinko iki to laiko neįmanomą namų šeimininkės vaidmenį ir nustojo dirbti. Daug vaikų darželių ypač kaimuose buvo uždaryta, nes mamos pačios augino vaikus. Nedirbančių gyventojų skaičius labai sparčiai augo ir 1995 metais jis siekė 110 tūkstančių. Pažymėtina, kad beveik per visą šį laikotarpį (išskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugiau nei pusę oficialiai užregistruotų nedirbančių asmenų. 1991 – 1995 metais dirbančių moterų skaičius sumažėjo 19 proc., tačiau 1998 m. pabaigoje dirbančių moterų pradėjo daugėti. Šis skaičius pradėjo augti, ir dėl ekonomikos augimo ir dėl to, kad šeimoms nepakako vieno uždarbio.  Nors 1998 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas moteris visuomenėje ginantis, lyčių diskriminaciją apibūdinantis įstatymas, tačiau moteris, Lietuvos visuomenėje vis dar yra “antraeilis“ asmuo. Vis dėl to, vyrų bedarbių skaičius kai kada lenkia moterų skaičių. Tai motyvuojama tuo, kad moterys dažniau randa užsiėmimo namuose, o vyrai orientuoti į darbą už namų ribų. 1998 – 2001 m. pastebimos vyrų nedarbo augimo tendencijos, moterų nedarbui nedidėjant. 2002 m. vyrų nedarbo lygis buvo 14.6, o moterų – 12.9 procento, 2003 m. atitinkamai 12.7 ir 12.2 procento. [13, http://vingis.sc-uni.ktu.lt/sif/lt/moterys.html] Tuo tarpu 2004 I ketvirtį moterys sudarė 46,5 proc., vyrai - 53,5 proc. visų bedarbių. Tarp darbingo amžiaus vyrų buvo 7,3 proc. bedarbių, tarp tos pačios amžiaus grupės moterų – 8,5 proc. bedarbių. Didžiausia dalis bedarbių moterų yra Telšių (13,1 proc.) ir Tauragės (12,7 proc.) apskrityse, didžiausias bedarbių vyrų procentas registruotas Tauragės (11,4 proc.) ir Panevėžio (10,6 proc.) apskrityse. [9, http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx] Moterų įsidarbinimo galimybes sąlygoja dar gana tvirtai įsišaknijęs stereotipinis požiūris į moters ir vyro socialinį vaidmenį, nors Lietuvos teisės aktai numato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams dalyvauti darbo rinkoje. Nuostata dėl paramos šeimai ir tėvų vienodų pareigų jai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tačiau vyrams lengviau gauti darbo, nes manoma, kad už šeimos išlaikymą pirmiausia yra atsakingi jie. Pagal susiformavusius stereotipus vyrams priskiriamas ne tik šeimos maitintojo įvaizdis: darbdaviai juos laiko kompetentingesniais, labiau jaučiančiais atsakomybę, racionaliau priimančiais sprendimus. Svarbus moterų užimtumo lygio veiksnys – dalyvavimas versle. Moterims imtis verslo ir jį plėtoti ypač sunku. Vis daugiau moterų pradeda savo verslą, tačiau jos šioje srityje turi įveikti gausybę kliūčių. Moteriai, turinčiai vaikų, sunkiau pradėti verslą, nes dažnai tik ji atsako už vaikų priežiūrą. Moterims sunku tapti lygiavertėmis vyrų verslininkų partnerėmis, nes jie skeptiškai žiūri i moterį verslininkę. Moterys susiduria ir su kitais sunkumais: verslo įgūdžių, informacijos stoka. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginėmis kryptimis bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175, siekiama spręsti moterų verslininkių problemas, be to, moterys verslininkės skatinamos teikti pasiūlymus, kaip spręsti šias problemas. Jų pasiūlymų pagrindu minėtosios priemonės galėtų būti papildytos. Tyrimai Vakarų šalyse rodo, kad moterims sunkiau negu vyrams gauti kreditus verslui. Lietuvoje neturima duomenų, kokią dalį gavusių kreditus verslininkų sudaro moterys. Tačiau įtakojant visuomenėje veikiantiems stereotipams, taip pat tokioms aplinkybėms kaip moterų mažesnis darbo užmokestis, mažesnės galimybės kilti karjeros laiptais, Lietuvoje moterys atsisako profesinio gyvenimo dėl to, kad reikia prižiūrėti vaiką ar kitą priežiūros reikalaujantį asmenį. Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad moters ir vaidmuo, ir įvaizdis yra labiau problematiški negu vyro. Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties,tiek egzistuojančios moterų diskriminacijos. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami. Atsižvelgiant į aukštesnį moterų išsilavinimą, galima būtų manyti, kad jų perspektyvos darbo rinkoje yra geresnės. Tačiau išsilavinimo lygis neturi lemiamos įtakos užimtų moterų ir vyrų pasiekimams darbo sferoje, daug labiau  moterų ir vyrų padėčiai darbo rinkoje atsiliepia jų įgytos profesijos. Tad vyrai greičiau kyla profesinės karjeros laiptais, užima aukštesnes pareigas ir gauna didesnius atlyginimus. 5.3. Regioniniai nedarbo aspektai Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausia buvo nukreiptos į labiausiai išvystytus regionus. Todėl atsirado reikšmingų regioninių užimtumo skirtumų. DJT duomenimis 15–64 metų amžiaus asmenų užimtumo lygis 2001 m. buvo žemiausias Alytaus ir Marijampolės apskrityse ir tebuvo atitinkamai 53,5 ir 54,6 proc. Didžiausias minėto amžiaus asmenų užimtumas nustatytas Klaipėdos (61 proc.) ir Vilniaus apskrityse (58,9 proc.). Daugelyje apskričių (ypač Tauragės ir Marijampolės) didelė oficialiai užregistruotų dirbančiųjų dalis tenka žemės ūkio sektoriui, ir tai dažniausia yra mažai produktyvi žemdirbystė, skirta tik pragyvenimui užsitikrinti. DJT duomenimis, aukščiausias nedarbo lygis 2001 m. buvo Alytaus (21,9 proc.) ir Šiaulių ( 19,1 proc.) apskrityse, žemiausias – Panevėžio (14,2 proc.) ir Vilniaus (15,6 proc.) apskrityse. Tačiau paskutinės nedarbo mažėjimo tendencijos yra optimistiškos. Per 2002 metus nedarbo lygis sumažėjo 2 procentiniais punktais – nuo 12,9 proc. iki 10,9 procento. Aukščiausias nedarbas buvo įregistruotas vasario 1 d. - 13,1 procento. Per metus nedarbo lygis sumažėjo visose apskrityse, labiausiai - Šiaulių (3,3 procentinio punkto) ir Marijampolės (3,1 procentinio punkto) apskrityse. Nedarbas nuo 1 iki 4 procentinių punktų mažėjo beveik visose šalies savivaldybėse, išskyrus Varėnos, Pasvalio ir Neringos savivaldybes, kur nedarbas nepakito. Rietavo savivaldybėje nedarbas išaugo 3,5 procentinio punkto. [6, http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=9038] 2003 m. sumažėjo skaičius savivaldybių, kuriose nedarbas viršija 20 procentų. Didesnis kaip 20 proc. vidutinis metinis nedarbo lygis buvo registruotas septyniose šalies savivaldybėse, o tuo tarpu pernai - trylikoje. Didžiausias vidutinis metinis nedarbo lygis, kaip ir praeitais metais, išliko Druskininkuose (26,1 proc.), mažiausias - Vilniaus miesto ir Kretingos savivaldybėse (po 6,1 proc.). 3pav. Situacija darbo rinkoje [9, http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx] Mažiausia bedarbių dalis 2004 m. balandžio 1 d. buvo Kauno (5,7 proc.) ir Vilniaus (6 proc.) apskrityse, daugiausiai – Tauragės apskrityje (12 proc.). Pagal savivaldybes daugiausiai bedarbių nuo darbingo amžiaus gyventojų buvo registruota Akmenės (18,4 proc.), Druskininkų (16,7 proc.) ir Mažeikių (16,4 proc.) savivaldybėse. Mažiausias procentas bedarbių buvo Trakų darbo biržos aptarnaujamose savivaldybėse: Trakų rajono – 3,0 proc. ir Elektrėnų – 3,4 proc. Iš didžiųjų šalies miestų mažiausias procentas bedarbių nuo darbingo amžiaus gyventojų registruotas Vilniuje (4,2 proc.), Kaune (4,8 proc.), o didžiausias – Panevėžyje (7,9 proc.) . [6, http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=9038] 5.4. Išsilavinimo reikšmė nedarbo paplitimui Bedarbių išsilavinimas labai skirtingas. Nedarbo lygis labai skirtingas įvairiose išsilavinimo grupėse. DJT duomenimis, 2001 m. asmenų su aukštesniu nei viduriu išsilavinimu nedarbo lygis siekė 11 proc., su viduriniu išsilavinimu – 22 proc., su pagrindiniu išsilavinimu – 26 proc. Apytikriai 4/5 darbo biržoje įsiregistravusių bedarbių neturi kvalifikacijos arba jų kvalifikacija neatitinka dabartinių darbo rinkos poreikių. Apie pusė užsiregistravusių jaunų bedarbių neturi jokios kvalifikacijos. Darbo jėgos išsilavinimas Lietuvoje yra pakankamai aukštas, bet jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis, nei vyresniojo amžiaus žmonių tarpe. Turimi duomenys rodo, kad Lietuvoje gana aukštas abiejų lyčių suaugusiųjų vidutinis išsilavinimas. Pagal 2001 m. darbo jėgos tyrimus 33,3 proc. (atitinkamai 30 proc. vyrų ir 36,1 proc. moterų) turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, 30,9 proc. (33 proc. vyru ir 29 proc. moterų) turi vidurinį išsilavinimą, o 18,3 proc. (22,1 proc. vyru bei 15,1 proc. moterų). – pagrindinį išsilavinimą. Tai maždaug atitinka ES vidurkį. Tačiau 15-24 m. amžiaus grupėje jaunimo neturinčio pagrindinio išsilavinimo yra žymiai daugiau (21 proc.), negu 25-49 m. amžiaus grupėje (1 proc.). Tai atsitiko todėl kad, pasikeitus socialinei-ekonominei aplinkai, išaugo anksti švietimo sistemą paliekančio jaunimo skaičius. 2003 m. beveik pusė visų bedarbių buvo baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas ir neturėjo profesijos. Apie ketvirtadalis bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turinčių bedarbių buvo 42 tūkst., arba 21 procentas. Didėja bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičius. Per metus jų skaičius išaugo 2 tūkst. 2003 m. aukštojo mokslo diplomus turinčių bedarbių buvo 18.5 tūkst., arba 9 procentai visų bedarbių. 2002 m. tokį išsilavinimą turinčių bedarbių buvo 16.6 tūkst., arba 7 procentai. [9, http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx] 4pav. Bedarbių išsilavinimas [11, http://www.std.lt/web/main.php] Profesijos neturinčių bedarbių 2004 m. I ketvirtį buvo įregistruota 21,2 tūkst. arba 33 proc. visų bedarbių. Tai ketvirtadaliu mažiau negu praeitais metais per tą patį laikotarpį. Nepaisant to, kad oficialios statistikos duomenimis dirbančiųjų išsilavinimas Lietuvoje yra palyginti aukštas ir asmenys su pilnu viduriniu ar aukštesniu išsilavinimu sudaro 80% darbo jėgos, Lietuvoje dominuoja didelis švietimo sistemą paliekančių skaičius (dažniausiai net neįgijus pagrindinio išsilavinimo). Tai iškalbingai rodo statistika: 2000 metais tik 73,7 % 15-mečių įgijo pagrindinį išsilavinimą, kai 1992 metais šioje amžiaus grupėje tokių buvo 80%. Pastebimai žemas dalyvavimo tęstiniame mokyme lygis. Tęstinis mokymas yra orientuotas tik į bedarbių mokymą, dirbančiųjų mokymas nėra pakankamai skatinamas. Nėra pilnai užtikrintos lygios mokymo prieinamumo sąlygos. Netolygumai, kurie dominuoja šalies ūkyje atsiliepia ir profesinio rengimo bei turimos kvalifikacijos srityse. Nors mokymo institucijų tinklas yra suformuotas ,deja, neužtikrina lygių prieinamumo galimybių atskirose šalies teritorijose, ypač kaimo vietovėse ir mažas pajamas turintiems žmonėms. Nepatenkinama aukštųjų mokyklų materialinė bazė, pastatai yra nepritaikyti neįgaliesiems. IŠVADOS Nedarbas – viena svarbiausių šalies problemų. Nedarbas, socialinė atskirtis, pernelyg didelis daugelio visuomenės sluoksnių nesaugumas, jaunų žmonių padėtis kelia pagrįstą visuomenės rūpestį. Todėl būtina ieškoti ekonominių sprendimų, galinčių įtakoti pozityvias socialines permainas. 1. Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose. 2. Nagrinėdami nedarbo rūšis, pirmiausia išskiriame laisvanorišką ir priverstinę bedarbystę. Tuomet išskiriame pagrindines nedarbo rūšis: laikiną, struktūrinį bei ciklinį nedarbą. Nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo klaidas, yra: prislėgtasis, paslėptasis, šešėlinis bei migruojantis nedarbas. 3. Nedarbo egzistavimas yra neišvengiamas, todėl vartojama natūraliojo nedarbo lygio sąvoka. Esant 6 % natūraliajam nedarbo lygiui, ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis. 4. Nagrinėdami nedarbo priežastis išskiriame neoklasikinę ir keinsistinę teorijas bei struktūralistinę ir histerezės hipotezes. Taip pat kaip nedarbą didinančias priežastis išskiriame užimtumo pokyčius bei bedarbių struktūros pokyčius. 5. Lietuvoje, vykstantys struktūriniai ekonomikos pokyčiai sąlygoja darbo vietų ir atitinkamų kvalifikacijų darbuotojų poreikių pasikeitimus. Dėl to ypatingą reikšmę įgauna darbo išteklių kokybės atitikimas ūkio poreikiams. Profesinio mokymo tobulinimas yra svarbus rezervas darbo pasiūlos ir paklausos struktūrų atitikimui gerinti. 6. Įvertinę ekonominių ir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdavių prognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metais turėtų sumažėti iki 7,5 – 7,7 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 8,1 proc. 2004 metų pabaigoje teritorinėse darbo biržose įregistruotų bedarbių skaičius gali sumažėti dar apie 15 tūkst. ir siekti 140 - 145 tūkst. [9, http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx] LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Nedarbas. Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas. – Vilnius, 1998/1999, 45 – 49 p. 2. Skominas, Vytautas. Ekonomikos teorija. Paskaitų konspektas. – Vilnius, 2002/2003. – 226 p. 3. Snieška, Vytautas. Makroekonomika. Vadovėlis. –Kaunas: Technologija, 2002. – 635 p. - ISBN 9986 – 13 – 935 – X. 4. Užimtumas ir nedarbas. Lietuvos makroekonomikos apžvalga. – Vilnius, 2004 m. sausis, Nr. 16, 22 - 23 p. 5. Wonnacott, Paul; Wonnacott Ronald. Makroekonomika. – Kaunas: Litera, 1994. – 417 p. – ISBN 9986 – 475 – 02 – 3. 6. Daugėja nuolatinių darbo vietų. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandis 6 d.]. Prieiga per internetą:. 7. Gyventojai ir darbo jėga. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandis 18 d.]. Prieiga per internetą:. 8. Lietuvoje bedarbių mažėja. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandis 21 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!