Motinystės apsauga Lietuvoje

SANTRAUKA Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje viena šių dienų aktualiausių problemų yra gimstamumo mažėjimas. Vienas iš būdų kovoti su šia problema yra motinystės apsaugos efektyvumo gerinimas. Lietuvoje motinystės atostogų sąlygos yra vienos geriausių pasaulyje, pašalpų sistema sparčiai vystoma, tačiau moterys daugiausia susiduria su motinystės ir profesinės veiklos derinimo sunkumais, kuriuos sukelia nelankstus darbdavių požiūris į dirbančias motinas, lankstaus darbo formų ir vaikų priežiūros įstaigų įvairovės trūkumas (vaikų priežiūros skyrių darbovietėje, nemokamų būrelių po pamokų, savaitinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir t.t.). Šio darbo tyrimo tikslas yra Lietuvos valstybėje vykdomos motinystės apsaugos priemonių efektyvumo ir informacijos sklaidos apie jas vertinimas bei jų įtakos nustatymas gimstamumo didėjimui. Šiam tikslui įgyvendinti pasirinktas kiekybinis darbo metodas – anketinė apklausa. Apklausoje dalyvavo 100 respondenčių, turinčių vaikų iki 11 metų amžiaus. Toks vaikų amžius pasirinktas, siekiant gauti kuo aktualesnę informaciją susijusią su motinystės apsauga. Motinų apklausa buvo vykdoma įvairiose vietose ir keliais būdais, siekiant gauti, kuo įvairesnę patirtį turinčių respondenčių atsakymus. Taikytas atsitiktinis grupės parinkimo būdas, nes anketos buvo platinamos vietose, kur lengva rasti reikalavimus atitinkančias respondentes: vaikų ugdymo įstaigose, parkuose, interneto svetainėje, skirtoje motinoms, “Motinos ir vaiko globos namuose”. Atlikus tyrimą nustatyta, kad dauguma moterų motinystės apsaugą vertina kaip vidutiniškai efektyvią ir tik 41 proc. mano, kad motinystės apsauga turi įtakos gimstamumo didėjimui. Vienas veiksnių labiausiai darančių įtaką gimstamumo didėjimui yra materialinis šeimos stabilumas, tačiau tyrimas parodė, jog šis stabilumas menkai siejamas su motinystės pašalpų gavimu, labiau orientuojamasi į šeimos gaunamas pajamas. Tačiau pašalpų reikšmę patvirtina tai, kad dauguma motinų į darbą grįžta po vaiko priežiūros atostogų, kurios trunka iki vaikui sukanka vieneri metai, nes tik iki metų mokama pašalpa, vaiko priežiūros atostogų metu. Vertindamos informacijos apie motinystės apsaugą prieinamumą, dauguma moterų ją vertino kaip vidutiniškai arba lengvai prieinamą. Daugiausia moterys gauna informacijos iš įvairių leidinių, savo gydytojo bei interneto. SUMMARY Nowadays one of the most burning issues in the whole world, as well in Lithuania, is the decline of birth rates. One of the ways to deal with this problem is the development of efficiency of maternity protection. In Lithuania, the conditions of maternity leave are one of the best in the world and the benefit system is being rapidly developed. However, women mostly face difficulties in balancing maternity and career. Those difficulties are caused by employers‘inflexible view to working mothers, shortage of flexible work forms and childcare institutions (childcare sections in workplace, free of charge after-class activities, pre-school establishments, etc.). The aim of this paper is to evaluate the efficiency of means of maternity protection in Lithuania, including information dispersion about them, and to measure their influence on the increase of birth rates. To achieve this goal, quantitative method was chosen – questionnaires. 100 female respondents that have children under age of 11 participated in the survey. Children of such age were chosen to achieve as relevant information as possible related to maternity protection. The mothers were interviewed in various places and using several approaches in order to get answers from respondents having a wide range of experience. The method of random group selection was used because questionnaires were distributed in places where it was easy to find qualified female respondents: in children education institutions, parks, website for mothers and „Mother‘s and Child‘s Foster Home“. The research shows that majority of women evaluate maternity protection as of average efficiency and only 41 percent of women think that maternity protection has some influence on the increase of birth rates. One of the factors that make the most impact on the increase of birth rates is the family economic stability. However, the research showed that this stability has little connection to maternity benefits, and the most emphasis is made on the family income. Yet the importance of maternity benefits is proved by the fact that majority of mothers return to work after parental leave that lasts until a child reaches the age of one year as maternity benefits are paid only for one year during the period of parental leave. While rating the information concerning accessibility of maternity protection the majority of women indicated it as being of easy or mediocre accessibility. The major information sources for women are various publications, family doctors and the Internet. ĮVADAS Motinystė yra viena pagrindinių moters funkcijų, taip pat ir visuomeninė vertybė, kuri užtikrina tautos ir valstybės gyvavimo tęstinumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pasakyta, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (38 str. 2 d. Žin., 1992, Nr. 33-1014). Ši nuostata pasako, kad motinystės apsauga yra visuomenės ir vyriausybės pareiga. Motinystės apsauga yra glaudžiai susijusi su gimstamumo mažėjimo reiškiniu, kadangi šiuolaikinėje visuomenėje didelę įtaką vaikų skaičiaus pasirinkimui turi materialinės šeimos galimybės aprūpinti vaikus. Dirbančios motinos Lietuvoje jau įprastas reiškinys, todėl valstybė turi pasirūpinti garantijomis, kad dėl nėštumo ar mažamečių vaikų moteris neprarastų darbo vietos. Valstybė vykdo šeimos politiką, kuria siekiama sudaryti sąlygas, leidžiančias dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą su darbu. Pagrindinis tarptautinis teisės aktas, ginantis motinų teises yra Tarptautinės darbo organizacijos priimta Motinystės apsaugos konvencija, kuri nustato pagrindines gaires motinytės apsaugoje. Konvencija taikoma visoms moterims, tarp jų ir toms, kurios dirba netipinių formų darbus, taip pat ir neformalaus, neoficialaus sektoriaus darbus. Ši Konvencija ratifikuota ir Lietuvoje. Konvencija reglamentuoja motinystės atostogų suteikimą, piniginių išmokų skyrimą, moters darbo vietos išsaugojimą, diskriminacijos draudimą, taip pat įrašytos nuostatos dėl krūtimi maitinančių motinų, joje yra nuostatos saugoti ne tik motinos, bet ir vaiko sveikatą (Žin., 2003, Nr. 49-2162). Lietuvos Respublikos įstatymai tokie kaip LR Konstitucija, Darbo kodeksas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas ir kiti teisės aktai reglamentuoja visas pagrindines konvencijos reguliavimo sritis. Ši tema man pasirodė aktuali, nes nepaisant visų motinystės apsaugos priemonių, gimstamumas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vis mažėja. Tai rodo, kad valstybės politika motinystės apsaugos atžvilgiu nėra efektyvi ir neskatina gimstamumo. Motinystės apsauga labai susijusi su socialine politika bei socialiniu darbu. Socialinė politika nustato pašalpas, įvairias lengvatas bei kompensacijas apie kurias turėtų informuoti socialinis darbuotojas ir padėti sutvarkyti reikiamus dokumentus. Žinoma, dažniausiai socialiniai darbuotojai dirba su motinomis patenkančiomis į socialinės rizikos grupę. Šį darbą sudaro teorinė ir empirinė dalys. Teorinėje darbo dalyje nagrinėjamos motinystės apsaugos priemonės, kurios yra taikomos Lietuvoje, jų kitimo tendencijos. Nagrinėjama motinos ir vaiko sveikatos priežiūra, motinystės atostogos ir pašalpos, vaiko priežiūros paslaugos, motinoms priklausančios lengvatos. Daug dėmesio skirta motinystės ir darbo derinimo problemoms, nes šios problemos apima labai platų spektrą reikalingų paslaugų bei lengvatų. Empirinėje dalyje sieksiu išsiaiškinti ar motinystės apsaugos priemonėmis gali naudotis visos motinos, ar jos pakankamai efektyvios bei patenkina motinų poreikius, ar lengva gauti informaciją apie pašalpas, paslaugas ir teises, priklausančias motinoms, kas ją suteikia, ar motinystės apsaugos priemonės, motinų nuomone, turi įtakos gimstamumui. Šio darbo tikslas išnagrinėti Lietuvoje esančią motinystės apsaugą ir nustatyti kaip valstybė skatina gimstamumo didėjimą per motinystės apsaugos priemones. Mano nuomone, ši problema glaudžiai susijusi su valstybės sudarytomis vaiko auginimo sąlygomis, apimančiomis tiek ekonominę paramą, tiek darbo vietos išsaugojimą, tiek vaiko priežiūrą. Jos priežastis nagrinėja daugelis autorių migracijos, šeimos modelio ir kultūros kitimo bei kitais aspektais. Aš pažvelgsiu į šią problemą ir iš moterų, ir vaikų poreikių pusės. 1. MOTINYSTĖS APSAUGOS PRIEMONĖS Šiais laikais kinta tradicinis šeimos modelis, kurį sudarė mama, tėtis ir vaikai. Šeimos kuriamos sulaukus vyresnio amžiaus, moterys vaikus gimdo vėliau, daugiau porų gyvena nesusituokusios, daugėja nepilnų šeimų skaičius, vaikų gimusių ir augančių neregistruotose šeimose, kurios atsiranda dėl ištuokų ar gimus nesantuokiniam vaikui. Tokios šeimos yra mažiau stabilios ir jose pareigos bei atsakomybės jausmas už vaikų priežiūrą yra silpnesni. Šeimos vertybėms ir šeimos narių elgsenai didžiausią poveikį daro socialinės ekonominės permainos, rinkos santykių kaita, gilėjantis individualizacijos procesas (Jackienė, 2004). Šeimos sudėties pokyčiai – tai reakcija į ekonominį nestabilumą ir gyvenimo lygio blogėjimą. Ekonominio nestabilumo, krizių metu, esant dideliam nedarbui, smunkant gyvenimo lygiui pirmiausia mažėja santuokų, jos atidedamos, arba gyvenama kartu be didelių įsipareigojimų – nesusituokus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir perėjus į kapitalistinę santvarką buvo prarastos kai kurios socialinės garantijos: garantija į darbą, minimalias pajamas, būsto garantija (Stankūnienė, Jonkarytė, Mikulionienė, 2003). Dėl minėtų priežasčių šiame darbe vartojama šeimos sąvoka apima ne tik tradicinę šeimos sampratą, kur šeimą sudaro vyras, moteris ir vaikai, bet ir vaikų bei vieno iš tėvų, dažniausiai tai būna motina, šeimą. Mažėjantis santuokų ir didėjantis nestabilių šeimų skaičius bei socialinės ir ekonominės problemos padarė didelę neigiamą įtaką vaikų gimstamumui. Viena iš priemonių skatinančių gimstamumą yra motinystės apsaugos priemonių tobulinimas, kad šios priemonės kuo labiau atitiktų motinų poreikius. Motinystės apsauga yra viena iš valstybės vykdomos šeimos socialinės politikos sričių. Dabartinė socialinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, politika nukreipta į piniginių išmokų sistemos plėtojimą. Valstybės vykdomos šeimos politikos uždavinys yra užtikrinti šeimos stabilumą ir išlikimą, sudaryti saugias sąlygas kartų kaitai. Tolesniuose skyriuose bus aptariamos pagrindinės kryptys, kuriomis teikiama valstybės parama šeimai: sveikatos apsaugos sistema, piniginės išmokos ir įvairios kompensacijos, pašalpos bei natūrinės paslaugos ir lengvatos vaikus auginančioms šeimoms (Jackienė, 2004). 1.1. Motinų ir kūdikių sveikata Lietuvoje nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikata – prioritetinė sveikatos priežiūros sritis. Kiekvienos visuomenės svarbiausias uždavinys užtikrinti sveiką vaikų gyvenimo pradžią, nes būsimų kartų sveikata priklauso nuo šiandienos motinų bei vaikų sveikatos būklės. Sveikatos apsaugos sistema užtikrina medicininę nėščiosios sveikatos priežiūrą. Konstitucijoje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos gyventojai turi teisę gauti priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme įtvirtinta valstybės bei savivaldybių remiama asmens sveikatos priežiūra nėščioms moterims ir vaikams iki 16 metų (Žin., 1994, Nr. 63-1231). Motinos ir vaiko sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos visoms moterims. Kiekvienai moteriai teikiamas kvalifikuotas medicininis nėštumo eigos stebėjimas, stacionari medicinos pagalba gimdant ir gydymas bei profilaktika motinai ir naujagimiui (Jackienė, 2004). Nėščiųjų sveikatos priežiūra, ankstyvas sergančių nėščiųjų išaiškinimas, pašalinimas priežasčių, komplikuojančių nėštumą ir gydymas infekcijų, padeda apsaugoti vaisiaus gyvybę ir sveikatą. Kūdikių sveikatai didelę reikšmę turi tėvų genai, jų gyvenimo būdas, žalingi įpročiai, socialinė bei fizinė aplinka, taip pat ir motinos priešgimdyminė sveikatos būklė. 2005 m. gimė 5,5 proc. neišnešiotų naujagimių. Tam, be abejo, turėjo įtakos ne tik nėščiųjų ligos, ankstesni nėštumo nutraukimai, socialinė ir materialinė padėtis, bet ir žalingi motinų įpročiai, tai yra rūkymas, alkoholio bei narkotikų vartojimas. Dažnai gimdymas užbaigiamas Cezario pjūvio operacija. Per paskutinius septynerius metus Cezario pjūvio operacijų skaičius padidėjo 28 procentais. Tai rodo motinų aplaidų požiūrį į savo sveikatos saugojimą nėštumo metu bei brandos trūkumą. Kūdikių sveikatai didelę reikšmę turi maitinimas krūtimi. Tai tinkamiausia mityba, stimuliuojanti imuninę sistemą, užtikrinanti papildomą apsaugą nuo infekcinių ligų bei alerginių susirgimų vaikystėje (Gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklos 2005 m. apžvalga). Pasaulio sveikatos asamblėjoje, vykusioje 2002 metais, patvirtinta Kūdikių ir mažų vaikų mitybos gerinimo strategija, kuri nubrėžė visuomenės sveikatos iniciatyvos saugoti ir remti kūdikių žindymų gaires. Žemi žindymo rodikliai ir ankstyvas jo nutraukimas turi didelių sveikatos ir socialinių pasekmių moterims, vaikams, bendruomenei ir aplinkai, didina nacionalinius sveikatos priežiūros kaštus ir sveikatos nelygybę. Žindymas pirmuosius 6 mėnesius užtikrina optimalų augimą, vystymąsi ir sveikatą (EC, 2004). 1.2. Motinystės atostogos 1.2.1. Nėštumo ir gimdymo atostogos Apmokamos motinystės atostogos vaidina svarbų vaidmenį sudarant sąlygas moterims motinystę derinti su profesine veikla. Užtikrindami darbo vietos išsaugojimą, motinystės atostogų įstatymai apsaugo moteris nuo diskriminacijos darbo rinkoje. Šiuo laikotarpiu mokamos pašalpos leidžia išlikti materialiai savarankiškomis. Motinystės atostogos, skiriamos motinai prieš ir po gimdymo, yra Europos socialinės gerovės politikos priemonė, skirta šeimai. 2000 metais priimtoje Motinystės apsaugos konvencijoje nustatyta, kad motinoms turi būti suteikiamos ne trumpesnės nei 14 savaičių atostogos ir jų metu mokama pašalpa, užtikrinanti tinkamą pragyvenimą. Tais pačiais metais priimta Motinystės apsaugos rekomendacija, kurioje skatinama motinoms užtikrinti ne trumpesnes negu 18 savaičių atostogas ir jų metu mokėti pašalpas, sudarančias 100 proc. ankstesnio darbo užmokesčio (Stankūnienė, Masilionytė, Jančaitytė, 2005). Lietuvoje nėštumo ir gimdymo atostogos yra vienos ilgiausių ir jų taikymo sąlygos yra vienos palankiausių, lyginant su kitomis šalimis. Dažniausiai atostogos trunka 126 kalendorines dienas: 70 dienų iki gimdymo ir 56 dienas po gimdymo, tačiau jei gimdymas komplikuotas skiriama 70 dienų atostogų po gimdymo. Šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos moteriai visos, nepaisant faktiškai iki gimdymo panaudotų dienų skaičiaus. Asmenims įvaikinusiems ar globojantiems naujagimius, suteikiamos 70 dienų atostogos (Žin., 2002, Nr. 64-2569). 1.2.2. Pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu Vaiko auginimas priskiriamas prie socialinės rizikos atvejų. Kadangi socialinė sauga – tai visuma priemonių, kuriomis sukuriamas solidarumas žmonių, netekusių darbo arba turėjusių ypatingų išlaidų, akivaizdu, kad vaiko auginimas susijęs su ypatingomis išlaidomis. Išėjusi atostogų motina netenka pajamų šaltinio, kuris toks svarbus gimus vaikui ir padidėjus išlaidoms, todėl valstybė suteikia piniginę paramą. Motinystės pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant išbandymo laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną. Motinystės pašalpa mokama ir tuo atveju, kai moteris, turinti reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, atleidžiama iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu, dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto. Jei apdraustasis asmuo įgyja teisę į motinystės pašalpą nemokamų atostogų metu, motinystės pašalpa nemokama (Ališauskaitė-Paulavičienė, 2004). Motinystės apsaugos rekomendacijoje nustatyta, kad pašalpos motinoms gali būti mokamos iš socialinio draudimo, valstybinių fondų arba tam tikroje šalyje įstatymų nustatytu būdu (Stankūnienė, Masilionytė, Jančaitytė, 2005). Lietuvoje motinystės pašalpa už visą atostogų laiką mokama iš socialinio draudimo lėšų. Darbdavys motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų metu nemoka. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas nustato, kad moterims, turinčioms ne trumpesnį nei 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, iki pirmos nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, mokama motinystės pašalpa. Ji sudaro 100 proc. kompensuojamo uždarbio. Pašalpos vieno mėnesio suma negali būti mažesnė nei ketvirtadalis metų draudžiamųjų pajamų, kurios galiojo suteikiant nėštumo ir gimdymo atostogas ir viršyti paskutinių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,5 dydžio sumos. Nuo 2006 metų liepos 1 dienos draudžiamosios pajamos – 1212,00 Lt (Žin., 2000, Nr. 111-3574). Moterims pagimdžiusioms 22-28 nėštumo savaitę, motinystės pašalpa mokama už 28 kalendorines dienas po gimdymo. Jeigu kūdikis gyvena 28 paras ir daugiau pašalpa mokama už 70 dienų po gimdymo. Motinystės pašalpa skiriama ir apdraustam asmeniui, įvaikinusiam naujagimį ar paskirtam jo globėju, mokama nuo įvaikinimo ar globos nustatymo dienos, kol kūdikiui sueis 70 dienų. Motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokama už darbo dienas pagal kalendorių, taikant 5 dienų darbo savaitę (Ališauskaitė-Paulavičienė, 2004). Nėščioms moterims, kurios mokosi mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose ir neturi teisės gauti valstybinio socialinio draudimo motinystės pašalpos, likus 70 kalendorinių dienų iki gimdymo skiriama 2 MGL dydžio vienkartinė išmoka. Gimus kūdikiui skiriama 8 MGL vienkartinė išmoka. Ši išmoka priklauso kiekvienam gimusiam kūdikiui, nepriklausomai nuo jų skaičiaus (Stankūnienė, Masilionytė, Jančaitytė, 2005). 1.2.3. Vaiko priežiūros atostogos Vaiko priežiūros atostogos skiriamos vaiko priežiūrai pirmaisiais jo gyvenimo metais. Teise į šias atostogas gali pasinaudoti tiek vaiko tėvas, tiek motina. Taip siekiama padalinti rūpinimosi vaiku naštą tarp vyro ir moters, įtvirtinti lyčių lygybę darbo rinkoje, sumažinti nedarbą bei padidinti užimtumą. Pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui, vienas iš tėvų turi teisę į vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis 3 metai (Stankūnienė, Masilionytė, Jančaitytė, 2005). Statistiniai duomenys rodo, kad tėvai nelinkę eiti vaiko priežiūros atostogų. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis 2005 metais ir 98,64 procentai motinų gavo motinystės ir tik 1,36 procentų tėvų gavo tėvystės pašalpą, kitais žodžiais tariant, išėjo motinystės/tėvystės atostogų. Ankstesniais metais šis rodiklis buvo dar mažesnis. Tėvų vengimas eiti vaiko priežiūros atostogų aiškinamas mažomis išmokomis ir nepakankama informacijos apie šias atostogas sklaida, kadangi Lietuvoje tėvystės atostogos buvo įteisintos tik nuo 2006 metų liepos pirmosios dienos (Raigardienė, Tereškinas, 2006). Dažniausiai vyrai ryžtasi eiti atostogų, jei jų pajamos mažesnės nei vaiko motinos. Motinos ir vaiko ryšys laikomas stipresniu nei vaiko ir tėvo. Motinoms atsakomybė už vaiką prasideda vos tik jam gimus nesvarbu ar jinai ištekėjusi, ar ne ir niekas negali tos atsakomybės panaikinti, išskyrus, kai motina miršta ar vaikas yra įvaikinamas. Tuo tarpu tėvas atsakingas už vaiką tampa tik susituokęs su vaiko motina ir pripažįstantis tėvystę. Galima teigti, kad motinos atsakomybė už vaiką atsiranda iš gamtos, o tėvo yra labiau nulemta socialiai, todėl tėvystės atostogos yra geras būdas tėvui suartėti su vaiku, prisiimant atsakomybę už jo priežiūrą (Mitchels, James, 2001). 1.2.4. Pašalpa, gaunama vaiko priežiūros atostogų metu Vaiko priežiūros atostogų mokama motinystės pašalpa. Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas, kuris apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks vieneri metai ir per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos vaiko priežiūros dienos turi ne trumpesnį kaip 7 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Kai moteriai gaunančiai motinystės pašalpą, suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos ir ji įgyja teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, jai mokama iš šių pašalpų didesnioji arba pagal jos pasirinkimą. Jei vienas iš tėvų ar globėjas, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų arba gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą arba turintis reikalaujamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, atleidžiamas iš darbo dėl įmonės likvidavimo ar bankroto bylos iškėlimo, taip pat dėl to, kad pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas, jam paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa mokama ne ilgiau kaip iki įsidarbinimo. Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. padidėjo iki 85 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo 2007 m. liepos 1 d. šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis 6 mėnesiai, dar padidės iki 100 procentų, o likusį laiką bus gaunami 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Apdraustajam, jeigu gimsta du ir daugiau vaikų, esančiam vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogose, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė nei trečdalis vaiko priežiūros atostogų suteikimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Kai apdraustasis dirba ne vienoje darbovietėje, motinystės (tėvystės) pašalpa jam apskaičiuojama pagal gautą kompensuojamąjį uždarbį tik tose darbovietėse, kuriose jis yra išleistas vaiko priežiūros atostogų (Žin., 2000, Nr. 111-3574). Jeigu ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustas asmuo negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, nes neturėjo pakankamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, motinystės pašalpa skiriama nuo vaiko gimimo dienos, tik tuo atveju, kai apdraustasis asmuo yra įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros iki vaikui sukaks vieneri metai atostogų ir turi reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą motinystės (tėvystės) pašalpai gauti. Nėščiai moteriai, kuri neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ar dėl kitų priežasčių neturi teisės gauti motinystės pašalpos iš socialinio draudimo lėšų, likus 70 kalendorinių dienų iki numatomos gimdymo datos, mokama vienkartinė 2 MGL dydžio pašalpa pagal LR Išmokų vaikams įstatymą (Žin., 1994, Nr. 89-1706). Piniginės valstybės išmokos atspindi valstybės biudžeto galimybes teikiant paramą. Pagal motinystės išmokų didėjimo tendenciją galima spręsti, jog Lietuvos ekonominė padėtis gerėja. Motinystės pašalpos skiriamos tokios, kurios patenkintų vaiko ir mamos poreikius. Žinoma, motinų poreikiai gali labai skirtis, tai dažnai priklauso nuo gauto atlyginimo. Moteris gaunanti minimalų atlyginimą ar gyvenanti iš pašalpų, dažniausiai perka tik pirmo būtinumo prekes tokias kaip maisto produktai ir drabužiai, tačiau daugiau uždirbančioms motinoms prabangos prekės gal būti taip pat laikomos pirmo būtinumo, todėl valstybės teikiamos pašalpos skaičiuojamos procentais nuo gauto atlyginimo. Gimus vaikui išlaidų padaugėja ir už gautas pajamas motina turi išlaikyti jau du asmenis, tačiau pajamos sumažėja, nes tik pirmuosius mėnesius gaunamos didelę dalį atlyginimo sudarančios pašalpos, todėl motinos, ypatingai auginančios vaikus vienos, turi kuo greičiau grįžti į darbą, kad galėtų patenkinti materialinius savo ir vaikelio poreikius, nes už vaiką iki trejų metukų gaunama 0,75 MGL pašalpa, nepatenkina vaiko poreikių. 1.3. Vaiko priežiūros paslaugos Tėvams, norintiems išlikti ekonomiškai aktyviais, viena iš pagrindinių prielaidų tam yra vaiko priežiūros paslaugų prieinamumas. Tai aktualu tėvams, kurie nori grįžti į darbą po motinystės (tėvystės) atostogų. Europoje pagrindinis vaiko priežiūros paslaugų teikėjas yra valstybė. Daugelyje šalių daugėja vaikų priežiūros paslaugas, ypač iki 3 metų, siūlančių savanoriškų ir privačių organizacijų. Per paskutinį dešimtmetį dėl socialinės gerovės politikos restruktūrizacijos ir vykstančio valstybinių priežiūros paslaugų pasiūlos keitimo į išmokas, skirtas vaiko priežiūrai, šios organizacijos, taip pat ir kvalifikuotas aukles siūlančios tarnybos tampa vis svarbesniais vaiko priežiūros paslaugų subjektais. Vaiko priežiūros paslaugos – tai viena iš pagrindinių ir Lietuvoje viena iš seniausiai taikomų šeimos ir darbo derinimo priemonių. Šių paslaugų pagrindinis teikėjas Lietuvoje išlieka valstybė (Stankūnienė, Masilionytė, Jančaitytė, 2005). Motinos grįždamos į darbą po vaiko priežiūros atostogų susiduria su problema kieno priežiūrai palikti vaiką. Dažnai būna sunku rasti patikimą auklę ar lopšelį-darželį. Dažniausiai vaikams ieškoma auklė, nes vaikas bus prižiūrimas jam pažįstamoje aplinkoje, tėvams reikiamu metu, vaikas neužsikrės ligomis nuo kitų vaikų, vaikui susirgus jį prižiūrės auklė, lengviau nustatyti norimas auklėjimo taisykles, nei lopšelyje-darželyje. Tačiau sunku rasti auklę, kuri nuoširdžiai rūpintųsi vaiku ir tinkamai jį auklėtų, be to, samdyti auklę yra labai brangu, todėl ne visos šeimos tai gali. Renkantis tinkamą lopšelį ar darželį G. Prayor siūlo išsiaiškinti kiek vaikų yra grupėje, kiek laiko vaikai praleidžia su auklėtoja (-u), kiek laiko auklėtoja (-as) studijavo vaikų vystymąsi, ar tėvams galima aplankyti vaiką neįspėjus (Prayor, 1997). Lietuvoje ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas. Ikimokyklinio ugdymo organizavimas ir finansavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. Ikimokyklinio ugdymo įstaigoms savivaldybė dengia didžiąją dalį išlaidų. Už vaikų maitinimą moka tėvai. Įstatymo numatytais atvejais tėvai atleidžiami nuo mokesčio už vaikų išlaikymą ugdymo įstaigose arba moka tik dalį mokesčio. Sprendimą leisti vaiką į darželį lemia socialinių ir edukacinių paslaugų poreikis. Siekiama patenkinti vaiko bendravimo su bendraamžiais poreikį, užtikrinti geresnes vaiko ugdymo sąlygas bei kokybišką vaiko globą vaikų darželyje. Apsisprendimą lemia ir šeimos poreikių tenkinimas, nes darželis suteikia galimybę tęsti profesinę veiklą. Dažniausiai tėvai vaikų ugdymo įstaigas renkasi esančias arčiausiai gyvenamosios vietos. Lietuvoje trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų įvairovės, kuri padėtų tėvams prisiderinti prie darbo laiko. Labai nedaug yra privačių, savaitinių darželių, darželių dirbančių pagal netradicines programas (Švietimo ir mokslo ministerija, 2006). Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme ikimokyklinis ir priešmokyklinis vaikų ugdymas priskiriamas neformaliajam švietimui švietimo sistemoje. Pirmiausia ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, taip pat ikimokyklinio ugdymo programą vykdo lopšeliai, lopšeliai-darželiai, darželiai, mokyklos-darželiai ir kitos mokyklos, laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas. Ikimokyklinis ugdymas padeda vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros ir etninius, socialinius, pažintinius poreikius. Ikimokyklinis ugdymas teikimas nuo 1 iki 5 arba 6 metų. Vaikui sėkmingai pasirengti mokytis pagal pradinio ugdymo programą padeda priešmokyklinis ugdymas. Jis teikimas, kai vaikui sueina 6 metai, tėvų prašymu gali būti teikiamas anksčiau, bet ne jaunesniam kaip 5 metų vaikui. Vienerių metų priešmokyklinio ugdymo programą vykdo darželiai, pradinės ir kitos mokyklos, laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas (Žin., 1991, Nr. 23-593). Atėję į mokyklą pirmokai susiduria su daugybe problemų. Vaikai būna nevienodai fiziškai ir psichiškai išsivystę, skirtingų gebėjimų, tad juos ugdyti reikia atsižvelgiant į turimą išsivystymo lygį. Vaiko brandinimas mokyklai, t.y. visų fizinių ir psichinių galių puoselėjimas, teigiamos socialinės ir emocinės patirties įgijimas, pažinimo motyvacijos žadinimas, kūrybiškumo skatinimas vienerius metus iki pradedant lankyti mokyklą gali padėti vaikams lengviau prisitaikyti esamoje situacijoje. Socialinio pažinimo turinys svarbus vaiko socializacijai, nes nukreipia vaiko mąstymą į kitų žmonių, savo paties elgesio ir tarpusavio santykių suvokimą (Malinauskaitė, 2006). Neformalus vaikų švietimas tenkina pažinimo lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padeda jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Valstybinėje ir savivaldybės mokykloje mokymas pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, profesinio mokymo ir aukštesniųjų studijų programas yra nemokamas. Nevalstybinėje mokykloje mokestį už ugdymą, mokymą ar studijas nustato mokyklos steigėjas. Mokestis mokamas sutarties pagrindu (Žin., 1991, Nr. 23-593). 1.4. Motinoms teikiamos lengvatos, piniginės išmokos ir įvairios kompensacijos 1.4.1. Išmokos, kompensacijos ir kitos lengvatos Valstybė vykdydama motinystės apsaugą ir atsižvelgdama į šeimos poreikius teikia įvairias lengvatas, išmokas bei kompensacijas. Nepilnoms ir studentų šeimoms kompensuojama 50 proc. mokesčio ikimokyklinėms priežiūros vaikų įstaigoms. Vaikus auginantiems tėvams taikomos mokesčių lengvatos bei darbo garantijos. Dar viena svarbi paramos šeimai forma – parama aprūpinant būstu. Socialiai remtinos šeimos gali gauti lengvatinius kreditus be palūkanų ir negrąžinti 20 proc. gautos sumos. Tačiau dauguma socialiai remtinų šeimų nėra pajėgios grąžinti net ir lengvatinių kreditų. Prie šių paramos formų dar galima priskirti mokyklose remtiniems vaikams taikomą nemokamą maitinimą, transporto lengvatas bei ambulatorinio gydymo išlaidų padengimą vaikams iki 7 metų. Šeimoms, negalinčioms savarankiškai pasirūpinti pakankamomis gyvenimo lėšomis yra glimybė gauti socialinę pašalpą. Iš prašančiosios šeimos reikalaujama, kad jie pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas, darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose, auginant vaiką nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ir nustatyta tėvystė, šiems vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan. Jei nesikreipiama dėl vaiko išlaikymo priteisimo ar dėl tėvystės pripažinimo arba nustatymo, šeima nepaliekama be paramos – socialinė pašalpa skiriama vaikams. Socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos šeimoms, kurių turimo turto vertė neviršija jų gyvenamajai vietovei nustatyto vidutinio turto lygio (Socialinis pranešimas 2005-2006). Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytos specialios nepilnose šeimose augančių vaikų ekonominės apsaugos priemonės tokios, kaip teisė gauti našlaičio pensiją mirus vienam iš tėvų, tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nutraukus santuoką, taip pat padidintas neapmokestinamas minimumas be sutuoktinio vaiką auginantiems asmenims. Nepaisant šių priemonių bei kitų valstybės teikimų socialinių išmokų ir lengvatų, atlikti skurdo tyrimai rodo, kad vienišų motinų šeimos daug dažniau priskiriamos neturtingųjų ar skurstančiųjų kategorijai. Valstybės parama labiausiai jaučiama našlių šeimose, išsituokusios ar netekėjusios moterys valstybės paramos praktiškai negauna, išskyrus tai kas priklauso visoms mažamečius auginančioms moterims (Kanopienė, 2002). Motinoms auginančioms vieną arba du vaikus, nuo vaiko gimimo dienos iki tol kol jam sukaks 3 metai, mokama 0,75 MGL dydžio išmoka per mėnesį, o nuo 3 iki 7 metų 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį. Motinoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, skiriama 1,1 MGL dydžio išmoka per mėnesį kiekvienam vaikui, o nuo 3 iki 18 metų ir vyresniems, besimokantiems dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų, - 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį. Valstybė vykdo vaikus auginančių šeimų rėmimo reformą, kuri numato palaipsniui pereiti prie išmokų mokėjimo kiekvienam vaikui iki 18 metų ir vyresniam, kol jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje (Socialinis pranešimas 2005-2006). Vokietijoje ir Norvegijoje atliktas tyrimas, norint palyginti pragyvenimo lygį šeimose, kuriose yra tik vienas iš tėvų ir abu tėvai. Tyrimo metu nustatyta, kad šiose šalyse didesnis procentas skurdžiau gyvena vienišų tėvų negu pilnų šeimų. Norvegijoje skurdžiai gyvena 10,9 proc. vienišų motinų, o Vokietijoje net 21.5 proc. (Hansen, Jurgens, Strand, 2006). Tai rodo, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse susiduriama su vienišų tėvų socialinėmis bei ekonominėmis problemomis. 1.4.2. Motinų teisės ir diskriminacija darbe Tradiciškai pripažįstama, jog įstatymais turi būti saugoma motinystės funkcija. Tai laikoma ne tam tikra privilegija, o garantuojama apsauga. Išskirtinės sąlygos dirbančioms moterims dėl motinystės apsaugos nelaikomos diskriminavimu (Vidrinskaitė, 2003). Daugybė tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų įtvirtina galimybę motinoms grįžti į darbo rinką ir suteikia įvairių lengvatų. Motinystės apsaugos konvencija nustato darbo vietos išsaugojimą, motinoms grįžusioms iš nėštumo ar motinystės atostogų, bei diskriminacijos dėl motinystės statuso darbe ar siekiant įsidarbinti draudimą. Grįžus iš motinystės atostogų motinai turi būti suteikta ta pati darbo vieta. Jei tokios galimybės nebėra darbdavys turi suteikti panašias pareigas, kurios atitiktų darbo sąlygas, buvusias ankstesniame darbe (Departament of Trade ans industry, 1998). Darbo kodeksas ir kiti įstatymai įtvirtina nėščių ir vaikus auginančių moterų teises ir lengvatas. Jame numatyta, kad atsižvelgdamos į savo būklę nėščios, neseniai pagimdžiusios ar krūtimi maitinančios moterys gali reikalauti nustatyti joms ne visą darbo dienos ar darbo savaitės laiką. Įstatymais reglamentuojamos ne viso darbo laiko sąlygos. Darbdavys privalo nustatyti ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbo grafiką. Dalinis užimtumas, laikinas darbas ir kitos dalinio užimtumo formos leidžia moterims tęsti darbą auginant mažamečius vaikus, lankstus darbo grafikas palengvina šeimos/darbo vaidmenų suderinamumą. Darbo kodekse numatyta, kad darbo sutartis su nėščia moterimi negali būti nutraukta nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo patekta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms. Be to, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo, auginančio vaiką (vaikus) iki trejų metų, kaltės. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis nesukelia jokių apribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, keliant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo teisių. Darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui. Dirbti viršvalandinius darbus, naktį, poilsio dienomis ar skirti budėjimą įmonėje ar namuose galima tik su darbuotojų sutikimu. Moterys, turinčios vaikų iki pusantrų metų ir dėl to negalinčios dirbti, jų pačių prašymu perkeliamos į kitą darbą, paliekant vidutinį ankstesnio darbo užmokestį, iki vaikui sueis pusantrų metų. Taip pat be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, joms ne rečiau kaip kas trys valandos duodamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Motinos pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti, pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos (pamainos) pabaigą, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną (pamainą). Šios pertraukos apmokamos pagal vidutinį darbo užmokestį (Žin., 2002, Nr. 64-2569). Dažnai moters pranešimas darbdaviui apie nėštumą sukelia neigimą reakciją. Galvojama, jog nėščia moteris trukdys darbui imdama laisvas dienas arba negalės atlikti jokio fizinio darbo, taip pat negalės tokios būklės susitikti su klientais, vėliau keletą mėnesių jos nebus darbe, o grįžusi gali dirbti nebe taip efektyviai. Lengviausia išeitis darbdaviui atleisti tokią darbuotoją, tačiau įstatymai saugo motinų teises, todėl moters atleidimas dėl nėštumo yra neteisėtas, siekiant išlaikyti darbuotoją darbo rinkoje. Yra keletas išimčių kada galima atleisti darbuotoją: kai moteris dėl nėštumo nebegali atlikti savo darbo arba kai darbo sąlygos kelia pavojų motinai ir kūdikiui ( Malone, 1993). Motinai grįžus vėliau nei po motinystės atostogų ir darbdaviui atsisakius ją priimti, moteris gali kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėto atleidimo, tačiau atleidimas yra teisėtas, jeigu dėl etatų mažinimo nebėra laisvos darbo vietos ir darbdavys negali pasiūlyti kitų pareigų arba moteris be priežasties atsisakė siūlytų kitų pareigų (Departament of Trade ans industry, 1998). 1.5. Motinystės ir profesinės veiklos derinimo problemos Vaikus auginantys ir dirbantys tėvai susiduria su daugybe problemų. Apmokamą darbą dirbanti moteris turi atlikti ir daugumą namų ruošos darbų. Jeigu nėra senelių, artimų žmonių, kurie galėtų pasirūpinti vaikų laisvalaikiu, vizitu pas gydytoją ar kitą specialistą, jei darbdavys nelinkęs atsižvelgti į šeiminę padėtį, šeimai kyla didelių problemų, dėl kurių iš dalies nukenčia ir vaikai. Šios problemos formuoja šeimai palankios politikos ir draugiškos darbo vietos poreikį, kad būtų lanksčiai reaguojama į darbuotojų problemas, susijusias su rūpinimusi šeima. Šeimai palanki politika apibrėžiama kaip į užimtumą orientuota socialinė politika, kuri palengvina galimybę derinti įsipareigojimus darbui ir šeimai, padeda užtikrinti adekvačius šeimos išteklius ir vaikų vystymąsi, remia tėvų auginančių vaikus, apsisprendimą dalyvauti darbo rinkoje, skatina lyčių lygybę užimtumo srityje. R. Jančaitytė palankios šeimai politikos priemones skirsto į keletą grupių: • Atostogos: motinystės/tėvystės atostogos, atostogos dėl šeiminių aplinkybių. • Praktinė pagalba prižiūrint vaikus: lopšeliai – darželiai, vaikų priežiūros centrai darbovietėse. • Darbo tvarkos keitimas atsižvelgiant į šeimines aplinkybes: darbas namuose, lankstus darbo laikas, sutrumpinta darbo savaitė, pasirinkimas dirbti pilną ar pusę darbo laiko ir galimybė tai keisti, nuotolinis darbas pasitelkiant komunikacijas. • Kitos paramos priemonės: informacijos apie darbo ir šeimos sričių derinimą teikimas, parama pakartotinai įsitraukusiems į darbo rinką, apmokymai (Jančaitytė, 2006. 31p). Ilgos atostogos gali būti naudingos vaiko raidai, tačiau gali turėti neigiamos įtakos moters išlikimui ar įsitvirtinimui darbo rinkoje, profesiniams įgūdžiams, pensijos dydžiui, teisei į bedarbio pašalpą ar kitokią socialinę apsaugą. Šie neigiami aspektai verčia moteris kuo greičiau grįžti į darbo rinką (Stankūnienė, Masilionytė, Jančaitytė, 2005). 2006 metų gegužės mėnesį Europos Komisijos remiamame projekte „Modernūs vyrai išsiplėtusioje Europoje II: šeimai palanki darbo aplinka“ Lietuvoje buvo atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa, kuri parodė, kad daugiau nei 60% šalies gyventojų patiria nuolatinį šeimos ir darbo derinimo konfliktą, kai dėl darbo nukenčia šeima arba dėl šeimos problemų nukenčia darbas. Dėl šio vaidmenų derinimo konflikto ypatingai nukenčia moterys. Kas ketvirta Lietuvos moteris dėl vaikų priežiūros turėjo atsisakyti karjeros galimybių (25%), patyrė padidėjusį fizinį ir psichologinį stresą darbe (23%), taip pat turėjo susimažinti darbo apimtis (22%). Moterims „dviguba darbo pamaina“ sukelia nuolatinį nuovargį (Reingardienė, 2006). Pirmiausia iškyla problema, dėl vaiko priežiūros, nes nedaug uždirbanti šeima negali pasisamdyti brangiai kainuojančios auklės ir suteikti tinkamos priežiūros savo vaikui, o dienos priežiūros įstaigos dirba tik tam tikromis valandomis, todėl dirbančioms pamaininį darbą ar viršvalandžius iškyla dar daugiau sunkumų (U.Siparienė, 2004). Lietuvoje įstatymai numato daugybę lengvatų motinoms, auginančioms vaikus, tačiau rinkos ekonomikoje, kur privačių įmonių svarbiausias tikslas yra pelnas, vargu ar visos šios lengvatos taikomos. Įstatymai siūlo moterims galimybę dirbti ne visą darbo dieną, tačiau tokiu atveju gaunamas mažesnis atlyginimas, mažesnė socialinė apsauga, mažesnės paaukštinimo galimybės, nes yra žmonių galinčių skirti visą savo energiją ir dėmesį darbui (Garner, 1980). Verslo moterims irgi ne lengviau, nes šioje srityje viskas keičiasi labai greitai ir praleidusi vos pusmetį, gali nebesuspėti paskui įvykusį progresą. Veiklios moterys ir taip stengiasi kiek galėdamos sutrumpinti vaiko auginimo atostogas, dirba namuose ir stengiasi kuo mažiau atitrūkti nuo darbo. Galima deklaruoti atžalų turinčių mamų teises ir privilegijas, tačiau darbdaviai mieliau renkasi bevaikes ar bent jau paaugusių vaikų turinčias darbuotojas. Vis dar veikia senas stereotipas, kad maži vaikai dažnai serga, jiems reikia daugiau priežiūros ir toks darbuotojas vargu ar galės dirbti visu pajėgumu (U.Siparienė, 2004). Moterys susiduria su dilema kaip susirasti darbą, kuris patenkintų ją ir derėtų su motinos pareigomis. Dauguma motinų nori, kad darbas būtų arti namų, kad galėtų būti arčiau šeimos, taip pat gerai mokamas, mėgstamas ir su draugišku kolektyvu. Tuo tarpu darbdaviai nori garantijų, kad nekils problemų dėl vaiko priežiūros darbo metu. Jų požiūris nepasikeis, kol darbdaviai nesupras, kad dirbančios motinos yra gyvenimo realybė ir dauguma jų yra patikimos darbuotojos. Moterų, turinčių vaikus nebuvimas darbe, iš tiesų yra ne dažnesnis nei kitų darbuotojų (Garner, 1980). Esant pilnai šeimai motinai darbo rinkoje gali padėti išsilaikyti vyras, išeidamas tėvystės atostogų, tačiau Lietuvos vyrai dar pernelyg susaistyti stereotipų. Jų požiūriu vaikus ir namus turi prižiūrėti moterys, nepaisant to, kad jos darbo rinkoje gali uždirbti daugiau. Dėl tokio požiūrio Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, bendradarbiaudama su partneriais Danijoje, Islandijoje ir Maltoje, 2004-2005 metais įvykdė projektą „Modernūs vyrai išsiplėtusioje Europoje: naujų lyčių lygybės strategijų paieška“. Projekto tikslas – paskatinti vyrus aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime, aktyviau naudotis galimybe išeiti vaiko priežiūros atostogų, imtis stereotipiškai moteriškomis laikomų profesijų. Moterų aktyvėjimas, besikeičiantis jų vaidmuo visuomenės gyvenime verčia permąstyti ir vyrų socialinius vaidmenis, aktyvinti juos kaip tėvus. Pabrėžiama, kad nauji vyrų vaidmenys yra neišvengiami, siekiant lyčių lygybės visuomenėje, tolygesnio pasidalijimo tarp vyrų ir moterų pareigomis šeimoje ir visuomeniniame gyvenime. Vis tik lyčių stereotipai yra viena iš sunkiausiai įveikiamų kliūčių, siekiant lygybės principų įtvirtinimo Lietuvoje (Reingardienė, Tereškinas, Zdanavičius, 2005). Tyrimas atliktas Europos Sąjungos šalyse 2003 metais parodė, jog 84 proc.vyrų gyvenančių Europos Sąjungos šalyse nebuvo išėję ir nesiruošia eiti tėvystės atostogų, tačiau procentai tarp šalių skyrėsi. Net 95 procentai ispanų ir 90 procentai airių nesiruošė eiti tėvystės atostogų, tačiau Švedijoje taip manė tik 33 procentai vyrų, tai paskatino teigiama išėjusių vaiko priežiūros atostogų patirtis. Europos Sąjungos šalyse tėvystės atostogų buvo išėję apie 4 procentai vyrų. Pastebėtas koreliacinis ryšys tarp vyrų amžiaus ir jų požiūrio į tėvystės atostogas. Tik 59 procentai vyrų 18-24 metų amžiaus teigė, jog nesiruošia eiti ar neis tėvystės atostogų, o tarp 40-54 metų ir vyresnio amžiaus vyrų taip teigė net 92 procentai. Priežastys dėl kurių vyrai nenori (nenorėjo) ar negali (negalėjo) eiti tėvystės atostogų buvo tokios: nes tokios atostogos dar neegzistavo, nedirba žmona, vaiko priežiūros atostogos labiau skirtos moterims, atostogos pakenktų karjerai. Vyrus paskatintų eiti tėvystės atostogų didesnės pašalpos, geresnės darbo garantijos, platesnė informacijos sklaida apie tėvystės atostogas, darbdavių ir bendradarbių teigiamas požiūris, geresnės socialinės garantijos (European Comission, 2004). Lietuvoje tėvystės atostogos įtvirtintos 2002 metais Darbo kodekse, tačiau apie šias atostogas trūksta pagrindinės informacijos net Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos darbuotojams. Dažnas darbuotojas teigia apie jas negirdėjęs (Reingardienė, Tereškinas, Zdanavičius, 2005). Lietuvos valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių programoje lygybė grindžiama lygiomis teisėmis, atsakomybe bei galimybėmis. Šia programa siekiama moterų ir vyrų šeimos ir darbo vaidmenų derinimo bei lygybės vaikų priežiūroje, tačiau realios lyčių vaidmenų ir institucinės socialinės kaitos įgyvendinimą apsunkina įvairios kliūtys: nuoseklios strategijos trūkumas, kuruojančių valstybės pareigūnų nekompetencija, nejautrumas lyčių problemoms, finansavimo nestabilumas tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas. 2005 metais Seimo valdančioje daugumoje esančių politinių partijų nuostatose dažniausiai akcentuojama konstitucinė žmonių teisė į lygias galimybes, o ne konkrečios priemonės galimybių lygybei įgyvendinti. Tėvystės/motinystės klausimai svarstomi šeimos saugumo ir socialinės gerovės kontekste. Siūloma didinti pašalpas, skatinti gimstamumą ir remti šeimas, mažinti mokesčių naštą priklausomai nuo šeimoje esančių išlaikytinių skaičiaus, ar didinti vaikų išlaikymo lėšas bei užtikrinti šeimai reikalingas socialines paslaugas šeimos gyvenamojoje vietoje, taikant tėvams lanksčias darbo formas. Šios nuostatos įtrauktos į LR Vyriausybės 2004-2008 metų programą, tačiau lygių galimybių politikos srityje konkrečios priemonės neįvardijamos (Reingardienė, Tereškinas, Zdanavičius, 2005). 1.6. Tyrimo tikslas ir uždaviniai Teorinėje darbo dalyje nustačius ir aptarus motinystės apsaugos priemones aišku, jog Lietuvoje ši sritis yra pakankamai išplėtota. Žinoma, ją dar reikia tobulinti bei siekti kuo greitesnės naujovių sklaidos visuomenėje. Šiuo metu didžiausias dėmesys sutelktas į pašalpų didinimą, todėl jaučiamas nepakankamas dėmesys kitų paslaugų, tokių kaip vaikų priežiūra, plėtojimui, todėl čia atsiranda privačios iniciatyvos. Atsižvelgiant į tai, kad motinystė tampa vis retesniu reiškiniu dėl socialinių bei ekonominių veiksnių, empirinio tyrimo tikslas yra Lietuvos valstybėje vykdomos motinystės apsaugos priemonių efektyvumo ir informacijos sklaidos apie jas vertinimas bei motinų požiūrio nustatymas, kokią įtaką motinystės apsauga turi gimstamumo didėjimui. Tyrimo uždaviniai: • Nustatyti, kokie veiksniai, motinų nuomone, turi didžiausią įtaką gimstamumui. • Nustatyti ar informacija apie motinystės apsaugos priemones yra lengvai prieinama. • Ištirti nuo ko labiausiai priklauso motinystės pašalpų gavimas. • Ištirti kokiomis motinystės apsaugos priemonėmis motinos naudojosi derindamos profesines ir motinystės pareigas. • Išsiaiškinti ar motinos darbe nesijaučia diskriminuojamos dėl savo statuso. • Išsiaiškinti kokių socialinių paslaugų motinoms trūksta. Tyrimo hipotezės: Šios hipotezės kyla iš teorinėje darbo dalyje aptartų motinystės apsaugos priemonių aktualumo moterims. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje neturėtų būti problemų norint sužinoti kokios teisės, parama ir paslaugos priklauso motinoms. Dėl pastaraisiais dešimtmečiais išaugusios moterų integracijos į darbo rinką labai svarbia motinystės apsaugos dalimi tapo pašalpos, mokamos išėjus motinystės atostogų, taip pat priemonių, padedančių moterims derinti motinystę su profesiniu darbu, įvairovė. Tačiau visuomenėje išlikusios patriarchališkos nuostatos vis dar kelia darbdaviams susirūpinimą dėl moterų sugebėjimo derinti darbą su rūpinimusi vaikais. ◦ Motinų nuomone, gimstamumo didėjimui didelės įtakos turi valstybės teikiama parama. ◦ Motinos gali lengvai gauti informacijos apie motinystės apsaugos priemones. ◦ Motinystės pašalpos, kurias gauna valstybės institucijose dirbančios moterys labiausiai patenkina vaiko ir motinos poreikius. ◦ Vaikų priežiūros įstaigos viena dažniausiai pasirenkamų paslaugų, derinant darbą ir motinystę. ◦ Motinos jaučia neigiamą darbdavio požiūrį į save dėl to, kad turi vaikų. ◦ Motinoms labiausiai trūksta vaikų ugdymo įstaigų įvairovės, kuri padėtų vaikų priežiūrą suderinti su darbo laiku. 2. TYRIMO METODIKA 2.1. Tyrimo metodas Šis tyrimas yra kiekybinis, nes siekiama sužinoti tam tikro skaičiaus motinų nuomonę, apie motinystės apsaugos efekyvumą bei jos įtaką gimstamumo augimui. Nusprendžiau naudoti apklausos metodą, taikant anketą, kuria galima apklausti daug respondenčių ir lengva apibendrinti duomenis. Be to, galima surinkti pakankamai įvairiapusiškos informacijos. Anketa yra anoniminė, kad skatintų respondenčių atvirumą. Tyrimo anketą sudaro uždari ir pusiau uždari klausimai, kuriuose respondentės gali įrašyti ir savo atsakymą. Dauguma klausimų yra tiesioginiai, nes klausiama apie respondenčių patirtį. Anketos klausimuose atsispindi tyrimo uždaviniai, todėl klausimus galima suskirsti į tam tikras grupes: • Demografinio pobūdžio klausimai apie amžių, išsilavinimą, atlyginimą, šeiminę padėtį, vaikų skaičių ir amžių, darbovietę sudaro vieną klausimų grupę. • Kitą klausimų grupę sudaro klausimai padedantys išsiaiškinti, kokie veiksniai skatina gimstamą: noras turėti tam tikrą skaičių vaikų, valstybės parama, šeimos sudėtis, šeimos ekonominė padėtis ir pan. • Trečiąją grupę sudaro klausimai apie motinystės apsaugos priemonių informacijos sklaidą. Šie klausimai padės išsiaiškinti ar informacija lengvai prieinama ir iš kokių šaltinių dažniausiai gaunama. • Ketvirtąja klausimų grupe siekiama išsiaiškinti, kokie veiksniai daro įtaka motinystės pašalpų gavimui ir kokio amžiaus vaikų turinčių motinų poreikius tos pašalpos patenkino, nes vaikų amžius atspindi valstybės pašalpų politikos kaitą. • Penktojoje grupėje klausimai skirti išsiaiškinti, kokias motinystės apsaugos siūlomas priemones naudoja moterys derindamos motinystę ir profesinę veiklą: tėvystės atostogas, vaiko priežiūros įstaigas, lengvatas darbe. • Šeštąją grupę sudaro klausimai apie motinų santykius su darbdaviu. Jais norima nustatyti ar moterys nebuvo diskriminuojamos dėl to, jog yra motinos, ar darbdavys suteikė priklausančias socialines garantijas. • Paskutine klausimų grupe siekiama sužinoti, kaip motinos vertina motinystės apsaugos efektyvumą bei kokių paslaugų joms trūko nėštumo metu ir pagimdžius. 2.2. Tyrimo atranka Šio tyrimo generalinė visuma yra Lietuvos motinos turinčios vaikų iki 11 metų. Imtį sudarys 100 respondenčių. Tokio amžiaus vaikų turinčias respondentes pasirinkau, nes manau, kad bus atspindėtas motinystės apsaugos kitimas jau susiformavus šeimos politikai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio. Tyrime bus taikomas atsitiktinis grupės parinkimo būdas, nes anketos bus platinamos vietose, kur lengva rasti tinkančias repondentes: vaikų ugdymo įstaigose, gatvėje, interneto svetainėje, skirtoje motinoms. Pastarajį būdą pasirinkau, kad galėčiau apklausti respondentes iš įvairių miestų, miestelių, kaimų, kad galima būtų palyginti ar skiriasi motinystės apsauga mieste ir kaime. 2.3. Tyrimo eiga ir organizuotumas Tyrimo metu apklausta šimtas respondenčių. Anketos buvo platinamos lopšeliuose-darželiuose, apklausą atliko vaikų auklėtojos, tačiau iš 110 anketų grįžo tik 59. Taip pat apklausą atlikau “Motinos ir vaiko globos namuose”. Prieš apsilankant šioje įstaigoje dėl apklausos buvo susitarta su socialine darbuotoja telefonu. Keturias merginas, kurios buvo įstaigoje apklausiau iš karto ir palikau dar šešias anketas, tačiau kitą dieną atėjusi pasiimti radau tik vieną užpildytą anketą, todėl ten užpildytos tik 5 anketos. Kadangi apklausa buvo vykdyta balandžio mėnesį geru oru apklausa atlikta ir parkuose, kur motinos vaikščiodavo su vaikais, tačiau respondentės pildė anketas labai nenoriai. Iš internetinio puslapio supermamos.lt grįžo tik 17 anketų, todėl dauguma mamų apklaustos Vilniaus mieste. Kadangi motinų iš kaimų ir miestelių skaičius buvo statistiškai nereikšmingas, nebuvo lyginama motinystės apsauga miestuose, miesteliuose ir kaimuose kaip buvo planuota. Apklausos įvairovę lėmė siekis apklausti kuo įvairesnę patirtį turinčias motinas bei respondečių atsisakymas pildyti anketas. 3. TYRIMO REZULTATAI 3.1. Rezultatų pristatymas Aptariant rezultatus duomenų reikšmingumas bus tikrinamas Pearson Chi kvadrato kriterijumi. Kai gauta reikšmė p 0,05, tuomet duomenys statistiškai reikšmingai nesiskiria. Norint nustatyti kokie veiksniai turi įtakos gimstamumo didėjimui, pirmiausia nustatome ryšį tarp moterų noro turėti tam tikrą vaikų skaičių ir to priežasčių. Išnagrinėjus rezultatus paaiškėjo, jog dauguma moterų, net 59,2 proc. nori turėti du vaikus, 19,4 proc. nori turėti vieną vaiką ir 21,4 proc. - tris vaikus. Panaudojus Pearson Chi kvadrato kriterijų nustatyta, kad ryšys tarp vaikų skaičiaus ir priežasčių yra statistiškai nereikšmingas, nes p = 0,644. 63,2 proc. motinų norinčių turėti vieną vaiką renkasi atsakymą „taip įsivaizduojate savo šeimą“. Šį atsakymą renkasi ir 50 proc. du vaikus norinčių turėti motinų ir 71,4 proc. motinų, norinčių turėti daugiavaikę šeimą (5.1. lentelė). 5.1. lentelė. Motinų norinčių turėti 1, 2, 3 ir daugiau vaikų pasirinkimo priežastys (proc.) Kodėl moterys nori turėti tiek vaikų? Motinos norinčios turėti vieną vaiką Motinos norinčios turėti du vaikus Motinos norinčios turėti tris vaikus Tiek leidžia materialinė padėtis. 11,5 31 23,8 Norite siekti karjeros. 0 3,4 0. Taip įsivaizduojate savo šeimą. 63,2 50 71,4 Galėtumėte tinkamai išauklėti tiek vaikų. 15,8 10,3 0 Gautumėte iš valstybės didesnę paramą. 0 1,7 0 Kita 5,3 3,4 4,8 Motinos paklaustos „ar valstybės teikiama parama ir paslaugos turi įtakos Jūsų apsisprendimui, kiek turėti vaikų?“ teigiamai atsakė 41 proc., neigiamai – 50 proc., nežinojo atsakymo 9 respondentės. Tai iš dalies paneigė iškeltą hipotezę, jog gimstmumo didėjimui didelę įtaką turi valstybės teikiama parama, nes dauguma moterų atsakė negiamai, tačiau skirtumas tarp teigiamų ir neigiamų atsakymų nėra labai didelis, todėl galima teigti, jog valstybės parama yra reikšminga gimstamumo didėjimui. Lyginant motinų norą turėti tam tikrą skaičių vaikų ir jų išsilavinimą, gaunamas statistiškai reikšmingas ryšys tarp šių kriterijų, nes p = 0,019. 64,8 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų norėtų turėti du vaikus. Tris vaikus nori turėti daugiausia moterų, turinčių vidurinį išsilavinimą 42,9 proc., vieną vaiką nori turėti 66,7 proc. aukštąjį nespecialųjį išsilavinimą turinčios moterys. Paprašytos įvertinti kokią įtaką duoti veiksniai turi gimstamumo didėjimui motinos didžiausią įtaką skyrė ekonominiam stabilumui 77 proc., taip pat nemaža reikšmė suteikta šeimos vertybėms 68 proc. Mažiausiai įtakos turinčiu veiksniu buvo įvardinta „lygybė tarp lyčių viešojoje ir privačiojoje sferoje“ 27 proc. (5.2 lentelė). 5.2 lentelė. Veiksniai darantys įtaką gimstamumo augimui (proc.) Didelę įtaką Turi šiek tiek įtakos Neturi įtakos Materialinis stabilumas. 77 ,8 19,2 3 Lygybė tarp lyčių viešoje ir privačioje sferoje. 19,2 53,5 27,3 Šeimos vertybės. 68,7 30,3 1 Darbo ir šeimos pareigų derinimo sąlygos. 53,1 46,9 - Valstybinės vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugos. 45,9 48 6,1 Pašalpų sistema. 44,9 42,9 12,2 Būsto įsigijimo sąlygos. 62,2 27,6 10,2 Moterų sveikatos būklė. 61,2 31,6 7,1 Siekiant sužinoti „ar valstybės pašalpų sistema daugiavaikėms šeimoms skatina gimdyti daugiau vaikų?“ išskirti daugiavaikių ir nedaugiavaikių motinų požiūriai. 89,6 proc. motinų turinčių vieną ar du vaikus atsakė teigiamai ir tik 10,4 proc. daugiavaikių (5.1 pav). Šis požiūrių skirtumas yra statistiškai reikšmingas. Vertinant valstybės gimdymo skatinimo efektyvumą, aktyvumą ir reikšmingumą dauguma respondenčių pasirinko neutralų atsakymą „nei taip, nei ne“. Dėl efektyvumo taip pasisakė 37.1 proc., aktyvumo – 43, 8 proc., reikšmingumo – 43,8 proc. (5.3 lentelė). Šie rezultatai rodo, kad motinos neturi tvirtos nuomonės apie gimstamumo skatinimą. 5.3 lentelė.Valstybės gimstamumo skatinimo efektyvumas, aktyvumas, reikšmiškumas (proc.) labai efektyvus truputi efektyvus nei taip, nei ne truputi neefektyvus labai neefektyvus Efektyvumas 1 15,5 37,1 18,6 27,8 Aktyvumas 2,1 14,6 43,8 25 14,6 Reikšmiškumas 9,4 19,8 43,8 18,8 91,7 Siekiant išsiaiškinti ar šeimos sudėtis turi reikšmę vaikų skaičiui, buvo sulyginti moterų auginančių vaikus su vyrais ir vienišų motinų duomenys su turimu vaikų skaičiumi. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog santykis tarp vaikų skaičiaus ir šeimos sudėties yra statistiškai reikšmingas. 46,8 proc. moterų gyvenančių su vyrais turėjo vieną vaiką, 42,9 proc. du vaikus ir 10,4 proc. buvo daugiavaikės mamos. Tuo tarpu 87 proc. išsiskyrusių ar netekėjusių motinų turėjo vieną vaiką, 8,7 proc. du vaikus ir 4,3 proc. tris ir daugiau vaikų. Norint įvykdyti antrąjį uždavinį buvo sudarytas klausimų blokas, kuriame klausiama respondentėms žinomos informacijos iš įvairių sričių: sveikatos, pašalpų, lengvatų darbe, tėvystės atostogų bei motinystės atostogų trukmės. Net 98 proc. moterų žinojo, jog nėštumo metu turi tikrintis sveikatą, taip pat pakankamai geras žinias turėjo apie priklausančias pašalpas, tėvystės atostogas ir motinystės atostogų trukmę, atitinkamai 63 proc., 69 proc. ir 76 proc. nieko nežinojo apie pašalpas tik 4 proc. moterų ir 33 proc. turėjo dalį informacijos. Apie tėvystės atostogas 19 proc. moterų nieko nežinojo ir 12 proc. žinojo iš dalies, o apie motinystės atostogų trukmę iš dalies žinojo 11 proc. moterų, 12 proc. nežinojo apskritai. 51 proc. moterų turėjo informacijos apie lengvatas darbe, iš dalies turėjo 34,7 proc. ir jokios informacijos neturėjo 14,3 proc. respondenčių. Informacijos prieinamumas nustatytas pagal respondenčių užpildytą skalę. Daugiausia moterų pažymėjo, jog informacija vidutiniškai 28 proc. ir lengvai 27 proc. prieinama (5.2 pav.). Populiariausi informacijos šaltiniai buvo įvardinti įvairūs leidiniai 45 proc. Šie šaltiniai rodo, kad moterys linkusios pačios ieškotis informacijos. Taip pat ieškoma informacijos šiuolaikinėmis technologijomis, t.y. internete. Tokiu būdu ieško 36 proc. respondenčių. Iš specialistų dažniausiai kreipiamasi į gydytojus 40 proc., į socialinius darbuotojus kreipiasi tik 8,1 proc. moterų. Darbdaviai suteikia informacijos apie motinystės apsaugą taip pat, į juos kreipiasi 11 proc. moterų. 33 proc. motinų patarimo kreipiasi į šeimos narius bei gimines. Informacijos šaltinių gausa ir moterų informuotumas leidžia patvirtinti hipotezę, kad informacija yra gana lengvai prieinama. Siekiant trečiojo uždavinio, remiantis Pearson Chi kvadrato kriterijumi paaiškėjo, kad nustatomas pašalpos gavimas statistiškai reikšmingai priklauso nuo veiklos, kuria moteris užsiiminėjo prieš gimdymą. Prieš gimdymą dirbo 53 proc. moterų, mokėsi – 15 proc., mokėsi ir dirbo – 22 proc, neturėjo konkrečios veiklos - 9 proc., kita - 1 proc. Statistiškai reikšmingai priklauso ir tai, kaip gaunama pašalpa patenkina motinos ir vaiko poreikius ar darbas privačioje, ar valstybinėje organizacijoje. Pagal gautus duomenis iš dirbančių moterų valstybinėje įstaigoje yra daugiau patenkintų gaunama pašalpa, nei privačiame sektoriuje, taigi pasitvirtino hipotezė, kad pašalpa geriau patenkina valstybės tarnautojų poreikius. Tačiau gautos pajamos prieš motinystės atostogas nėra reikšmingai susijusios su tuo, kaip motinystės pašalpa patenkina motinos bei vaiko poreikius, neatsižvelgiant į tai, kad pašalpą sudaro tam tikras procentas nuo buvusio atlyginimo. 5.4 lentelė. Motinystės pašalpos atitikimo motinos ir vaiko poreikiams priklausomybė nuo moters darbo vietos Visiškai nepatenkino Nepatenkino Vidutiniškai patenkino Patenkino Visiškai patenkino Dirbote privačioje įmonėje 32,5 37,5 20 5 5 Dirbote valstybinėje institucijoje 27 27 16,2 16,2 13,5 Nedirbote 0 42,9 28,6 21,4 7,1 Kita 25,5 34 20,2 11,7 8,5 Motinystės pašalpos gaunamos turint tam tikrą darbo stažą. Apklausos metu paaiškėjo, kad 65 proc. moterų gavo nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros pašalpas ir tik 4 proc. negavo jokios paramos (5.3 pav.). Motinystės ir profesijos darbo derinimas labai svarbus tiek moters savarankiškumui, tiek saviraiškai. Norėdama palengvinti šią užduotį valstybė teisės aktuose įtvirtino įvairių lengvatų motinoms darbe. Apklausos rezultatai parodė, kad 31 proc. motinų į darbą grįžta po vaiko priežiūros atostogų, kurios trunka iki metų, 25 proc. grįžta iki vaikui sueina dveji metai, 18 proc. iki vaikui sueina treji metai, 15 proc. moterų lieka auginti vaikus namuose, 6 proc. – pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, 4 proc. – dar nepasibaigus gimdymo atostogoms ir 1 proc. grįžta, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Motinai į darbą gali padėti greičiau sugrįžti ir naujai įtvirtinta teisė vyrams eiti tėvystės atostogų, tačiau tik 15,6 proc. respondenčių svarstė šį klausimą, 80,2 proc. apskritai apie tai negalvojo, o 4,2 proc. nesiryžo atsakyti į šį klausimą . Viena didžiausių problemų išeinant į darbą kur ir su kuo palikti vaikus. Dauguma moterų, net 59,1 proc. renkasi vaikų ugdymo įstaigas (lopšelius, darželius) ir 18,3 proc. senelių globą. Mažiausiai vaikus prižiūri tėvas ar vyresni vaikai, atitinkamai 5,4 proc. ir 6,5 proc. Šie duomenys patvirtina, kad vaikų ugdymo įstaigos yra viena iš dažniausiai pasirenkamų paslaugų motinystės derinimui su darbu. Anketoje buvo parašytos vienos iš pagrindinių lengvatų, kurias privalo suteikti darbdavys. Net 9 proc. respondenčių neatsakė į šį klausimą. Populiariausia lengvata darbe yra darbo vietos išsaugojimas, ja pasinaudojo 62,6 proc. visų moterų, nors ne visos motinos, pasinaudojusios šia teise, grįžo dirbti. Mažiausiai moterų naudojosi pertraukomis kūdikių maitinimui (5.5 pav.). Kitu uždaviniu siekiama išsiaiškinti ar moterys nepatiria diskriminacijos darbe dėl motinos statuso. Šiam uždaviniui įgyvendinti iškelti keli klausimai. Į šiuos klausimus neatsakė 9 proc. visų respondenčių. Diskriminacija gali prasidėti jau nuo pokalbio dėl priėmimo į darbą arba prasidėti moteriai tapus nėščiai, todėl moterys buvo klausiamos „ar priimant į darbą Jūsų klausė ar turite vaikų?“. Teigiamai į šį klausimą atsakė net 66,3 proc. respondenčių, tačiau kiti rodikliai rodo, kad dauguma darbdavių suteikia socialines garantijas 59,1 proc. ir nenuvertina savo darbuotojų sugebėjimų derinti motinystę su profesinėmis pareigomis (5.5 lentelė). 5.5 lentelė. Darbdavio diskriminacija (proc.) Taip Neturiu nuomonės Ne Ar priimant į darbą Jūsų klausė ar turite vaikų? 66,3 7 26,7 Ar nejaučiate, kad esate darbdavio nuvertinama kaip darbuotoja dėl to, kad turite vaikų? 23,3 36,7 50 Ar manote, kad Jus vengia paaukštinti, nes bijo, kad nesugebėsite derinti darbo su motinos pareigomis? 25,6 30,2 44,2 Ar darbdavys suteikia Jums priklausančias socialines garantijas? 59,1 21,6 19,3 Kadangi motinystės apsauga dar tik vystosi, paskutinis iškeltas uždavinys yra išsiaiškinti, kokių paslaugų motinoms dar trūksta. 52 proc. moterų pasisakė už lanksčių darbo formų trūkumą, taip pat jaučiamas nemokamų būrelių po pamokų ir psichologo konsultacijų po gimdymo trūkumas, atitinkamai 46,9 ir 43,3 proc. Mažiausias poreikis savaitinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų 14,3 proc. Pagal šiuos duomenis hipotezė, kad tėvams labiausiai reikia vaikų ugdymo įstaigų įvairovės, pasitvirtino tik iš dalies, nes tėvams labiausiai reikia vaikų priežiūros skyriaus darbovietėje, nemokamų būrelių po pamokų, tačiau mažiausia paklausa savaitinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms (5,6 lentelė). 5.6 lentelė. Paslaugos, kurių trūksta motinoms (proc.) Konsultacijų kaip prižiūrėti savo ir vaiko sveikatą 32,7 Konsultacijų kaip auginti vaiką 23,5 Savaitinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų 14,3 Vaikų priežiūros skyriaus darbovietėje 31,6 Nemokamų būrelių po pamokų 46,9 Psichologo konsultacijų po gimdymo 43,3 Lankstaus darbo formų. 52 Apklausos pabaigoje, paprašyta motinų įvertinti motinystės apsaugos efektyvumą. Kad motinystės apsauga visiškai efektyvi pasisakė 5,1 proc. motinų, už efektyvią 8,2 proc., už vidutiniškai efektyvią 44,9 proc., neefektyvią 33,7 proc. ir visiškai neefektyvią 8,2 proc. (5.6 pav.). Šie duomenys rodo, kad motinystės apsauga ne visiškai atitinka motinų poreikius, todėl valstybė vystydama motinystės apsaugą turėtų giliau pažvelgti į praktinį lygmenį. 3.2. Rezultatų aptarimas Aiškinantis kokie veiksniai, motinų nuomone, turi įtakos gimstamumo didėjimui, literatūroje daugiausia išskirtos ekonominės priežastys ir šeimos modelio kitimas. Empirinėje dalyje dauguma moterų taip pat išskyrė kaip svarbiausią kriterijų materialinį stabilumą, tačiau vienu iš svarbiausių kriterijų išskirtos ir šeimos vertybės, todėl galima teigti, jog šeimos vertybinę orientaciją parodo vaikų skaičius. Materialinis stabilumas yra vienas pagrindinių kriterijų gimstamumo augimui, tačiau šis stabilumas nedaug susijęs su valstybės teikiamomis pašalpomis, nes ekonominį stabilumą, kaip didelę įtaką gimstamumo didėjimui darantį veiksnį, pasirinko 77, 8 proc. moterų, o pašalpų sistemą 44,9 proc. (5.2 lentelė). Galima daryti prielaidą, kad motinos ekonominį stabilumą sieja su šeimos uždirbamomis pajamomis. Tiriant rezultatus paaiškėjo, jog moterų noras turėti vaikų pirmiausia yra pagrįstas šeimos vizija, o po to tik materialine gerove (5.1. lentelė). Tiriant valstybės paramą daugiavaikėms šeimoms išaiškėjo, kad daugiavaikės motinos mano, jog ši parama neskatina gimstamumo, o vieną ar kelis vaikus turinčios motinos mano, kad skatina (5.1.pav). Kadangi paramą gauna daugiavaikės moterys ir ta parama nepatenkina jų poreikių, manau, jų nuomonė yra svaresnė, nes kyla iš jų patirties. Vertindamos gimstamumo skatinimo efektyvumą, aktyvumą ir reikšmiškumą, moterys neišreiškė savo tvirtos nuomonės, pasirinkdamos neutralius atsakymus (5.3 lentelė). Nors kaip tik šios moterys turėtų turėti savo požiūrį, nes būtent jos naudojasi tomis priemonėmis, kuriomis valstybė bando skatinti motinystę ir tik jos gali pasakyti ko trūksta, kad šios priemonės būtų efektyvios. Norėdamos pasinaudoti motinystės apsaugos suteikiamomis galimybėmis moterys turi gauti informacijos apie tai. Daugiausia informacijos moterys savarankiškai ieško įvairiuose leidiniuose ir internete, atitinkamai 45 ir 36 procentai respondenčių. Iš specialistų, daugiausia informacijos suteikia gydytojai, todėl iš apklausos paaiškėjo, kad moterys geriausiai informuotos apie sveikatos priežiūrą. Tyrimu nustatyta, kad informacija apie motinystės apsaugą yra pakankamai lengvai prieinama, todėl moterys gali naudotis visomis joms suteiktomis teisėmis. Nors teorinėje dalyje minėtas informacijos trūkumas apie tėvystės atostogas ne tik tėvams, bet ir Sodros darbuotojams, tačiau šio tyrimo duomenys parodė, kad net 63 proc. respondenčių žinojo apie šias atostogas ir 12 proc. žinojo iš dalies, nors šiomis atostogomis nesinaudojo, tačiau bent 15,6 proc. šeimų apie tai svarstė. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis 2005 metais tik 1,36 procentų tėvų išėjo tėvystės atostogų, todėl padidėjęs skaičius diskusijų šeimoje apie šias atostogas yra nemažas žingsnis pirmyn. Šiuo metu pagal įstatymus motinystės pašalpos priklauso moterims, kurios turi 3 mėnesių darbo stažą per 12 mėnesių arba pusės metų stažą per du metus. Neturinčioms motinystės stažo prieš gimdymą išmokama vienkartinė 2 MGL išmoka. Analizuojant duomenis išryškėjo, kad nedirbusios motinos labiau patenkintos pašalpa nei dirbančios. Ši situacija galėjo susiklostyti dėl to, jog nedirbančių moterų poreikiai yra mažesni nei dirbančiųjų. Pasitvirtino iškelta hipotezė, kad valstybės tarnautojų poreikius pašalpos patenkina geriau. Šią situaciją galima aiškinti dvejopai: valstybės tarnautojų atlyginimai palyginti nėra dideli, todėl jų poreikiai mažesni, nei klestinčių verslininkių arba tuo, jog privačiame sektoriuje atlyginimai dažnai gaunami „vokeliuose“, todėl gaunama pašalpa gali būti minimalaus dydžio. Kalbant apie motinų diskriminaciją darbe, iš tyrimo duomenų matyti, kad dauguma darbdavių suteikia socialines garantijas, teigiamai vertina darbuotojų sugebėjimą derinti darbą su motinyste, kai kurie net konsultuoja darbuotojus, tačiau kai kurios respondentės skundėsi, kad darbdaviai neleidžia naudotis jokiomis lengvatomis. Net jeigu tokių darbdavių ir mažuma, tai jau vis tiek yra problema. Literatūroje rašoma apie žmogaus ir motinų teises, kurias gina įstatymas, tačiau neįmanoma apginti moterų, kurios atvirai apie tai nekalba. Norint priartinti motinystės apsaugą prie motinų poreikių reikia sužinoti, kokių paslaugų motinoms labiausiai trūksta. Remiantis teorine darbo dalimi buvo iškelta hipotezė, kad labiausiai motinoms trūksta vaikų ugdymo įstaigų įvairovės, kuri padėtų tėvams suderinti darbo laiką su vaikų priežiūra, nes kai kurie tėvai dirba pamaininį darbą arba turi dirbti viršvalandžius. Ši hipotezė pasitvirtino tik iš dalies, nes tik 14,3 proc. motinų išreiškė tokį poreikį, tačiau tyrimas parodė, kad daugiausia sunkumų su vaikų priežiūra patiria motinos turinčios mokyklinio amžiaus vaikų, nes 46,9 proc. moterų įvardino nemokamų būrelių po pamokų trūkumą. Pamokos vyksta tik pusę dienos, o likusią dienos dalį vaikai lieka be priežiūros, todėl labai svarbu pasirūpinti, kad vaikas užsiimtų prasminga veikla. Trečdalis motinų pageidautų, jog būtų įkurtas vaikų priežiūros skyrius darbovietėje. Tai suteiktų galimybę motinoms būti arčiau vaikų bei praleisti su jais daugiau laiko. Gimus kūdikiui moters gyvenimas pasikeičia kardinaliai, todėl moterims reikia moralinės paramos, prisitaikant prie pokyčių. Dažnai šį poreikį stengiasi patenkinti šeimos nariai, tačiau net 43,3 proc. motinų jaučia didelį psichologo konsultacijų trūkumą po gimdymo. Daugiausia moterų motinystės apsaugą įvertino kaip vidutiniškai efektyvią 44,9 proc. ir 33,7 proc. kaip neefektyvią. Šie rezultatai rodo, kad valstybės vykdoma parama motinoms nepakankamai patenkina motinų poreikius, tačiau reiktų atsižvelgti į tai, kad motinystės apsauga buvo vertinama ne tik tokia kokia yra dabar, bet ir kokia buvo prieš 10 metų, tai priklauso nuo respondenčių vaikų amžiaus. Kadangi buvo pasirinktos respondentės, turinčios vaikų iki 11 metų imtinai, motinystės apsaugą galima lyginti nuo 1995-1996 metų iki 2007 metų. Tuo metu, pavyzdžiui, motinystės pašalpų sistema gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Nuo 1995 metų sutrumpėjo vaiko priežiūros pašalpos skyrimo laikotarpis nuo 1,5 iki 1 metų, bet padidėjo pačios pašalpos dydis. Pradėta mokėti pašalpa sudarė 60 proc. vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimali mėnesio alga, arba 1/3 vidutinių draudžiamųjų pajamų. Nuo 2004 m. kovo 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pakilo iki 70 proc. (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.). Žvelgiant į lėtą motinystės pašalpos augimo tempą, suprantama, kodėl motinos, turinčios vyresnių vaikų gali būti nepatenkintos motinystės apsauga vien jau šiuo aspektu. 4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI Šio darbo tikslas buvo išnagrinėti motinystės apsaugos priemones ir susieti jas su gimstamumo didėjimu. Teorinėje dalyje aptarta materialinės padėties įtaka vaikų skaičiui šeimoje pasitvirtino ir atlikus tyrimą. Tačiau išryškėjo dar vienas aspektas, kodėl mažėja gimstamumas. Šiuolaikinėje visuomenėje susiformavo šeimos modelis, kuris pritaikytas ne sėsliam, o greitai besikeičiančiam gyvenimui. Dažniausiai šeimą sudaro ne daugiau kaip du vaikai. Tyrimas parodė, kad išsiskyrusios šeimos ar vienišos motinos dažniausiai turi tik vieną vaiką. Taip pat svarbu pabrėžti, kad motinos materialinį stabilumą sieja ne su valstybės teikiamomis pašalpomis, o su šeimos pajamomis. Gimstamumą varžo ir moterų noras save realizuoti profesinėje veikloje. Darbdavių požiūris į motinas keičiasi labai pamažu. Jie vis dar mano, kad moteris, turinti vaikų, negali gerai atlikti savo pareigų. Nors darbdaviai suteikia motinoms priklausančių socialinių garantijų ir vertina darbuotojas, tačiau vis dar priimant į darbą dažnai moteriai užduodamas klausimas „ar jinai turi vaikų?“ yra diskriminuojantis. Rinkdamiesi darbuotoją darbdaviai savo dėmesį turėtų skirti jo kvalifikacijai ir asmeninėms savybėms, o ne šeimyninei padėčiai. Paplitus tėvystės atostogoms būtų sustabdyta moterų diskriminacija šiuo atžvilgiu, nes išeiti atostogų galėtų bet kuris iš tėvų. Moterims derinančioms darbą su motinyste labai svarbu, kad vaikas būtų gerai prižiūrimas ir naudingai leistų laiką, joms esant darbe. Motinoms, kurių atžalos eina į mokyklą tai kelia didžiausią rūpestį, nes vaikai mokykloje praleidžia tik dalį dienos, o kitą dalį jie praleidžia be priežiūros, jei nesamdoma auklė ar neprižiūri seneliai. Tai išspręst padėtų nemokami būreliai po pamokų, nes ne visos šeimos gali sumokėti mokestį, arba vaikų priežiūros skyriai darbovietėje. Motinystės apsaugos priemonės padeda sumažinti dvigubą darbo krūvį moterims motinystės atostogų suteikimu, pašalpomis, lengvatomis darbe, vaikų priežiūros įstaigomis. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dauguma moterų mano, kad motinystės apsauga yra neefektyvi arba vidutiniškai efektyvi. Šie rezultatai rodo, kad motinystės apsauga toliau turi būti vystoma, kuo labiau atsižvelgiant į praktinius moterų poreikius. Nėščiosios, pagimdžiusios ir kūdikio sveikatos priežiūra yra vienas svarbiausių dalykų, tačiau specialistai orientuojasi daugiausia į fizinę motinų būklę. Atliktas tyrimas parodė, kad net 43,3 proc. motinų reikia psichologo konsultacijų po gimdymo. Šį poreikį galima interpretuoti kaip paramos poreikį prisitaikant prie naujos šeimos sudėties, naujų pareigų ir atsakomybės. Ši paslauga turėtų būti priskirta prie būtinų sveikatos priežiūros paslaugų ir teikiama kiekvienai norinčiai nėščiajai ar pagimdžiusiai motinai, nes kai kurioms motinoms toks poreikis gali atrodyti gėdingas. Motinystės atostogos yra viena palankiausių motinystės apsaugos priemonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, o piniginių pašalpų sistema sparčiai gerėja. Norėčiau pastebėti, kad reiktų ne tik didinti pašalpas, bet ir pratęsti jų teikimo laiką iki vaiko priežiūros atostogų pabaigos, t.y. iki trejų metų. Psichologai vieningai sako, kad vaikui mama būtina iki trejų metų. Vienerių – trejų metų vaikas yra pernelyg priklausomas nuo suaugusio žmogaus, o lopšeliuose auklėtojos prižiūri būrį vaikų, todėl skiriamas nepakankamas dėmesys kiekvienam vaikui. Alternatyva yra susirasti auklę, tačiau ne kiekviena šeima dėl materialinės padėties gali ją nusisamdyti, taip pat sunku rasti patikimą ir mylintį vaikus žmogų. Manau, kuo ilgiau laiko vaikas praleis su motina, tuo ilgiau jaus artimiausio žmogaus meilę, kuri suteikia saugumo jausmą ir skatina pažinti aplinkinį pasaulį. LITERATŪRA 1. Department of Trade and Industry. Maternity Rights: a Guide for Employers and Emloyees. United Kingdom; 1998. 2. European Comission. European‘s Attitudes to Paternal Leave. Eurobarometer, 2004. [2007-04-25]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!