Sveikatos apsauga Lietuvoje

 VILNIAUS UNIVERSITETAS FILOSOFIJOS FAKULTETAS SOCIALINIO DARBO KATEDRA SVEIKATOS APSAUGA LIETUVOJE Referatas Parengė: Darbo vadovė: Prakt., dokt. Jurga Kaučikienė 2006 Vilnius Turinys 1. Įvadas.......................................................................................................................................3 2. Lietuvos sveikatos apsaugos istorija.......................................................................................3 3. Sveikatos apsaugos ir priežiūros sistema Lietuvoje…………………………………………6 4. Sveikatos apsaugos įgyvendintojai Lietuvoje........................................................................11 5. Sveikatos apsaugos ministerijos veikla…………………..….……………………………..13 6. Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos ir uždaviniai………………………….……..…15 7. Sveikatos apsaugos reformos tikslai..……………………….……………………...……....16 8. Sveikatos apsaugos ateities strategija ir prioritetai Lietuvoje …………………………...…17 9. Sveikatos draudimas……………………………………………………………………..…18 10. Valstybinė ligonių kasa………………………………………….………………………....19 11. Privalomasis sveikatos draudimas (PSD)..............................................................................20 12. Institucijos, vykdančios privalomąjį sveikatos draudimą…………………………..…...….20 13. Kas ir kaip draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu…………………………..……..20 14. PSD įmokos............................................................................................................................21 15. 2007 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas – gerokai didesnis……….…24 16. Išvados……………………..…………………………………………………….………….26 17. Klausimai ir temos diskusijai……………………………………………………….………26 18. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………….….…27 20.Priedai………………………………………………………………………………….……29 Įvadas Sveikata - tai nėra veikla, gera mityba, nerūkymas ar gyvenimas sveikoje aplinkoje, ar darbo turėjimas. Ji greičiau yra visos šios ir kitokios veiklos išdava. Žmonės yra daugiau ar mažiau sveiki pagal jų kasdieninio gyvenimo išteklius. Sveikata yra šių veiksnių visuma. Dauguma mano, kad sveikatos politika turi rūpintis medicinos darbuotojai. Tai iš principo klaidinga nuostata. Reikia suvokti, kad sveikatingumo vystymo politikos principus galima vystyti gerinant sveikatą per sveikos visuomenės politiką, kuriant sveiką aplinką, stiprinant bendruomenės veiklą, ugdant asmeninius įgūdžius ir perorientuojant sveikatos paslaugas. Visų pirma, sveikata rūpintis turi kiekvienas žmogus individualiai, na, o kiekvienos teisinės valstybės rūpestis - rūpintis sveikatos apsaugos sistemos kūrimu, organizavimu ir įgyvendinimu. Šio darbo tikslas – supažindinti su teisine sveikatos apsaugos Lietuvoje puse. Čia aprašoma Lietuvos sveikatos apsaugos struktūra, supažindinama su sveikatos sistema, jos valdymu, išskiriamos už jį atsakingas institucijos, supažindinama su jų veikla ir funkcijomis. Taip pat pateikiama sveikatos apsaugos priešistorė Lietuvoje, kad lengviau būtų pažinti procesų, vykstančių šiuo metu, priežastis. Pateikiama išsami ir detali informacija apie sveikatos draudimą, jo rūšis. Daug dėmesio skiriama Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijoms ir tikslams. Svarbiausia, bus supažindinama su priemonėmis, kurių imasi atsakingos žinybos, kad būtų gerinama sveikatos apsauga Lietuvoje, nes dabar ji toli gražu nėra tobula. Lietuvos sveikatos apsaugos istorija Sveikatos sistemos, sveikatos politikos tikslai, užduotys, sveikatos apsauga, socialinė apsauga (liga, negalia, profesinės ligos) ir veiklos kryptys keičiasi priklausomai nuo ekonominės situacijos, socialinių sąlygų. Viso to priežastys slypi ir Lietuvos istorinėje raidoje. Atsiminus Lietuvos istoriją matyti, jog ji turėjo ne vieną kartą kovoti su išorės priešais, priespauda, kentėti nuo karų. O išsikovojus nepriklausomybę, aišku, nebuvo stabilumo, nes atkuriant valstybę susiduriama su realybe - išteklių, tokių kaip patirties, žinių, lėšų stoka, kuri būtent ir sunkina vystymąsi, progresavimą. Sekant Lietuvos istorijos raidą, sveikatos sistemoje kartu ir jos apsaugos sistemoje, galima išskirti ribą iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir po nepriklausomybės atkūrimo, kurią ženklina reformų gausa, ir žymus įstatyminės bazės plėtimas. Įstatymų priėmimų gausėjimas leidžia sekti sveikatos politiką ir sveikatos apsaugos sistemos raidos procesą. Juridiniai dokumentai kuria tam tikrą sistemą, planą, todėl siekia aiškumo, nustato veiklos gaires. Tarpukario Lietuvoje1 (1918 – 1940 metai) buvo sudaryta Sveikatos komisija, kurią reorganizavo į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Jo veikla turėjo apimti naujų įstatymų parengimą. Tai reikšmingas žingsnis įtvirtinant teisinės sveikatos sistemos pradžią jaunoje valstybėje. Prie sveikatos gerinimo svarbu paminėti Raudonojo Kryžiaus, katalikų blaivybės, Medicinos Tarybos veiklą. Sveikatos apsaugą skatino vykdoma mokslinė veikla, leidžiama medicinos literatūra, o tai savo ruožtu skatina mokslinių duomenų kaupimą. 1920 metais nemokamai gydomi mokiniai, vargšai. 1921 metais nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamų ligų. 1926 metais Ligonių kasų įstatymas (pasinaudota Vokietijos pavyzdžiu) - apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. 1938 metais buvo patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa. Lietuva iki nepriklausomybės paskelbimo (1940-1990 metai) priklausė Sovietų Sąjungai, todėl pastarosios politika buvo vykdoma ir Lietuvoje. Sovietų Sąjunga vadovavosi tokiais pagrindiniais principais, kaip centralizavimas, nacionalizavimas, o tai turėjo įtakos ir sveikatos sistemos politikai. Ji buvo centralizuota - pagrindiniai sprendimai, rekomendacijos, reikalavimai (pavyzdžiui, gydytojų kvalifikacijos reikalavimai), nutarimai priimami Maskvoje visos Sovietų Sąjungos mastu. Lietuvos teritorijoje šiuos sprendimus vykdė Sveikatos apsaugos Komisariatas. Finansavimas buvo vykdomas iš valstybės biudžeto, kadangi ligonių draudimas buvo panaikintas 1940 metais. Šioje sistemoje įžvelgiami trūkumai: eilės, mažas darbo atlyginimas, nepakankamas dėmesys pirminei medicinos pagalbai, gydytojo funkcijos siaurinamos, maži medicinos darbuotojų atlyginimai, nepakankamai finansuojama, sveikos gyvensenos trūkumas, buvo orientuojamasi į ligas, prasta medicinos technologija, mažas dėmesys sveikatos mokymui, akcentas į stacionarią pagalbą, tad tai sumažina galimybę labiau pasirūpinti žmonių sveikata, užtikrinti jiems kokybišką priežiūrą, sveikatos apsaugą. Pacientui nebuvo laisvės sveikatos paslaugų srityje. Jis negalėjo rinktis paslaugų tiekėjo. Gydytis buvo privaloma pas atitinkamą medicinos gydytoją, kuris aptarnauja jam paskirtą apylinkę. Gydytojai dirbo tik valstybės samdomi. Egzistavo uždaros ligoninės – skirtos tik aukštesnio rango žmonėms. Vykdoma planinė gamyba. Valstybinės institucijos nurodydavo ką, kiek gaminti, tiekti, panaudoti, iš ko įsigyti - tai yra, suplanuodavo iš anksto pati (ne pačios savivaldybės) gamybos apimtį, kitaip tai vadinama - materialiniu techniniu tiekimu (MTT). Taigi, valstybei priklausė sveikatos priežiūros įstaigos ir buvo jos finansuojamos, tarsi vientisa sistema. Finansavimas vykdomas pagal ligonių, lovų, tad visi (gydymo įstaigos) stengėsi šį skaičių padidinti, vadinasi kokybiškumas gali nukentėti. Tačiau negalima teigti, jog padėtis Lietuvoje buvo visiškai bloga, kadangi buvo rengiami medikai, statomos ligoninės, svarbi Kauno medicinos instituto, Vilniaus medicinos universiteto veikla. Beje, iki nepriklausomybės Lietuva nebuvo nuošali - bendradarbiavo (XX amžiaus antroje pusėje) su Pasauline Sveikatos Organizacija, tai davė reikšmingą tarptautinę patirtį. 1990 metais Lietuva atkūrė nepriklausomybę, tad teko sutelkti jėgas ir imta kurti valstybės sistemą, valdymą, tad taip pat pertvarkoma sveikatos apsaugos sistema. Laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo galima pavadinti reformų metais, kadangi pagausėjo įstatyminė bazė, buvo priimti pagrindiniai įstatymai. Sveikatos apsauga susirūpinta iš karto. Jau 1991 metais spalio mėnesio pirmą dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo”. Svarbu tai, jog dokumento rengimas vyko anksčiau, dar neatgavus nepriklausomybės, vadinasi, sveikatos apsauga susirūpinta ne vien iš pareigos būtinybės sukurti, tobulinti kaip nepriklausomybės statusą (savarankiškumas, savo institucijų turėjimas) turinčiai valstybei turėti šią instituciją, bet rodo ir suinteresuotumą rūpintis žmonių sveikata, apsauga, rūpintis ne bet kaip, o pagal tam tikrą modelį. Pradinis etapas sveikatos apsaugos parengimo modeliui prasidėjo 1989 metais per Lietuvos Gydytojų sąjungos suvažiavimą (sutrumpintai LGS). Tai buvo reformos sveikatos sistemoje strateginis dokumentas ir pagrindinis, kuriuo toliau turėjo būti grindžiama, plečiama sveikatos politika Lietuvoje. Išvardinti pagrindiniai sveikatos sistemos plėtojimo tikslai ir aspektai. Svarbu tai, jog sveikatos sistemos, apsaugos vystymas, kūrimas suprantamas ne vien kaip geros fizinės būklės užtikrinimas, ligos išgydymas, bet jis susijęs ir su dvasiniu, socialiniu stabilumu, gerbūviu. Prioritetu iškeliamas sveikos gyvensenos ugdymas, aplinkosauga, gydymo, ligų profilaktikos, kokybiškų medicinos paslaugų teikimo derinimas. Sveikatos priežiūroje akcentuojama pirminė sveikatos priežiūra. Reikia rūpintis ne tik pagydyti, gydyti, bet užtikrinant gerbūvį imtis platesnių priemonių, kaip užkirsti kelią iš anksto galimiems susirgimams, suteikti saugumą, jog žmogus būtų garantuotas gauti sveikatos apsaugą. Parengiant šį teisinį dokumentą remiamasi ir Pasaulinės Organizacijos Sveikatos principais, nuostatais, patvirtintais dokumente ”Sveikata kiekvienam”. Tarp svarbiausių, koncepcijoje įvardintų siekių sveikatos politikos įgyvendinime yra finansavimo reforma, socialinių ir ekonominių sveikatos apsaugos garantijų visiems Lietuvos piliečiams suteikimas. Tais pačiais 1991 metais sveikatos priežiūros sistemoje vykdomas decentralizavimas. Pirminės sveikatos priežiūros įstaigos perduotos savivaldybėms, jų koordinavimui, tad finansuojamos iš jų biudžeto. Iš kitos pusės galima teigti, kad nevisiškai susirūpinta sveikatos apsauga, kadangi kitas svarbus įstatymas turėjęs suformuoti socialinės sveikatos sistemos politiką Lietuvoje - Sveikatos sistemos įstatymas - priimtas praėjus trejiems metams 1994 metais liepos 19 dieną (1998 metais išleista nauja jo redakcija). Norint užtikrinti žmonių sveikatą (tiek fizinę, tiek dvasinę) reikia sukurti tam tikrą sistemą, kuri nebūtų chaotiška, o būtų naudinga, racionaliai veiktų (panaudotų išteklius) teikdama sveikatos priežiūrą, sukurtų žmonėms sveiką aplinką (tik tokioje aplinkoje žmogus sukaupia, įgyja didžiausią sveikatos potencialą). Tokią sistemą Lietuvoje yra kuriama pagal šio įstatymo nuostatus. Ji nustato Lietuvos (nacionaliniu lygiu) sveikatos struktūrą, sveikatinimo veiklą, asmens sveikatos priežiūrą, visuomenės sveikatos priežiūrą, jų organizavimą. Sveikatos apsaugos ir priežiūros sistema Lietuvoje Sveikatos sistemą sudaro: • Tai, kas vykdoma (veikla, paslaugos); • Tie, kas vykdo ją; • Tie, kas valdo vykdymą; • Tuo, kuo ji įgyvendinama (ištekliais) Norint didinti ir palaikyti, stiprinti asmens, visuomenės sveikatos potencialą, apsaugoti, užkirsti galimiems pavojams kelią, imamasi įvairių veiksmų, tai įvardijama kaip sveikatinimo veikla. Ją apima, sveikatos priežiūra, farmacija ir kita veikla (mokslinė ir praktinė, susijusi su higiena, užkrečiamų ligų profilaktiką), kurią nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir šią veiklą įgyvendina tik sveikatos priežiūros specialistai, įmonės, kuriose dirba gydytojai, ar tam tikra tvarka įgiję teisę į šią veiklą. Šią veiklą Lietuvos sveikatos sistemoje valdo Vyriausybė, ministerijos, kitos Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai, koordinuojančios, kontroliuojančios šią veiklą institucijos, savivaldos vykdomosios institucijos, o tam tikrą veiklą, susijusią su sveikatos apsauga, įgyvendina valstybės ir savivaldybių įmonės, valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios sveikatos priežiūros, farmacinės veiklos licenzijas. Jų veikla apima asmens sveikatos priežiūrą, visuomenės sveikatos priežiūrą. Sveikatos priežiūra - tai ligonio gydymas, reabilitacija, ligos profilaktika. Liga – tai socialinis rizikos atvejis, kai žmogus turi papildomų išlaidų gydymo išlaidoms, negali patenkinti savo poreikių, negali normaliai funkcionuoti, kadangi liga laikinai atima galimybę dirbti ir užsidirbti. Lietuvoje asmens priežiūra dirbantiems asmenims yra nemokama (finansuojama iš privalomojo draudimo), kadangi dalyvauja draudimo sistemoje. Tarsi žmonės patys sau užtikrina gerovę, patys dalyvauja sistemoje. Kai liga yra ilgalaikė tarkim neįgalumas, reikalinga papildoma apsauga (suteikti vaistus, paslaugas nemokamai,mažesne kaina), kadangi žmogus nuolat yra pavojuje nepatenkinti savo poreikių. Šių paslaugų sąrašą, kainas, paslaugų teikimo tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Taigi, medicinos priežiūra yra nemokama, teikiamos lengvatos, išmokos taip pat ir šiais socialinės rizikos atvejais: susižalojimo atveju darbe, motinyste, negalia. Lietuvos nacionalinė sveikatos apsauga organizuojama trim lygiais: savivaldybių, apskričių ir valstybės. Nustatomi sveikatos priežiūros lygiai: pirminis, kurį organizuoja savivaldos institucijos; antrinis, kurį organizuoja apskričių viršininkai; tretinis, kuriuo verčiamasi mokslo ir mokymo tikslais. Į asmens sveikatos priežiūrą įeina sutrikimo diagnozavimas, jo plėtimosi užkirtimas, sveikatos atgavimas ir sustiprinimas. Visa tai vykdo fiziniai ir juridiniai asmenys. Tam pasitelkiama tokia sveikatos priežiūra, kaip prevencija, į kurią įeina informavimas, profilaktiniai patikrinimai, būtinoji medicinos pagalba, į kurią savo ruožtu įeina pirmoji ir institucinė skubi medicinos pagalbos. Asmens priežiūra yra nemokama (finansuojama iš privalomojo sveikatos draudimo). Visuomenės sveikatos priežiūra - tai sveikatos stiprinimas, išsaugojimas per organizacines, ekonomines, teisines, socialines priemones. Visuomenės sveikatos priežiūra vykdoma per ugdymą, saugą, kontrolę, užkrečiamų ligų profilaktiką. Sveikatos apsauga ne tik garantuoja apsaugą rizikos atveju, bet rūpinasi, kaip užkirsti kelią rizikai atsirasti, tai yra saugumu, kenksmingų fizinių ir socialinių aplinkos veiksnių poveikio mažinimu, užkirtimu. Visuomenės sveikatos priežiūra, sauga užtikrinama šiais būdais: 2 1) reglamentuojami darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, maisto, geriamojo vandens, žaliavų, technikos bei įrangos ir kitų prekių, ūkinės ar kitokios veiklos nepavojingumo ir nekenksmingumo sveikatai rodikliai ir higienos reikalavimai; 2) licencijuojama ūkinė komercinė veikla; 3) licencijuojama juridinių ir fizinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros veikla; 4) nustatomos sanitarinės apsaugos zonos; 5) nustatomos sveikatai kenksmingų prekių gamybos kvotos; 6) atliekama visuomenės sveikatos saugos ekspertizė; 7) sustabdoma sveikatai kenksminga ar pavojinga ūkinė komercinė ar kitokia veikla; 8) taikomi individualūs akcizai sveikatai žalingoms prekėms, įrašytoms į Akcizų įstatymą, ir kitos įstatymų nustatytos ekonominio reguliavimo priemonės; 9) taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė už sveikatinimo veiklos teisės aktų pažeidimus. Visuomenės sveikatos kontrolė yra: 3 1) valstybinė alkoholio kontrolė; 2) valstybinė tabako kontrolė; 3) valstybinė narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų (toliau - narkotikų) kontrolė; 4) valstybinė saugos darbe kontrolė (kiek tai susiję su darbo higienos norminių aktų laikymosi kontrole); 5) valstybinė veterinarijos kontrolė (kiek tai susiję su bendrų žmonėms ir gyvūnams užkrečiamųjų ligų epidemiologine priežiūra); 6) valstybinė aplinkos kontrolė (kiek tai susiję su aplinkos taršos, kenkiančios sveikatai, prevencija ir ribojimu); 7) valstybinė radiacinės saugos kontrolė; 8) valstybinė maisto ir ne maisto produktų saugos kontrolė; 9) valstybinė higienos kontrolė Lietuvoje šiose srityse priimti atitinkami įstatymai: • Triukšmo valdymo įstatymas. 2004 metų. spalio 26 dienos (Žin., 2004, Nr.164-5971). Tikslas: apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo triukšmo poveikio; • Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, 1999 metų. gruodžio 23 dienos, (Žin., 1999, Nr. 110-3207); • Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas 1998 metų sausio 8 dienos (Žin., 1998, Nr. 8- 161); • Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas 2001 metų birželio 12 dienos (Žin., 2001, Nr.56-1976); • Geriamojo vandens įstatymas 2001 metų liepos 10 dienos; • Maisto įstatymas 2000 metų balandžio 4 dienos (Žin., 2000, Nr. 32-893); • Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas 2003 metų liepos 1 dienos (Žin., 2003, Nr. 70-3170); • Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas 2006 metų liepos 13 dienos (dar tik įsigalios 2007 metų sausio pirmą dieną ). Kartais žmogus papuola į socialinės rizikos situaciją ne dėl savo kaltės, todėl už tai turi būti kompensuojama: • Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, 1999 metų. gruodžio 23 dienos, (Žin., 1999, Nr. 110-3207); • Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas., 1999 metų gruodžio 23 dienos (Žin., 1997, Nr. 67-1656); • Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas 1996 metų spalio 3 dienos (Žin., 1996, Nr. 102-2317); Visuomenės sveikatos ugdymą sudaro: 4 1) sveikatos propaganda visuomenės informavimo priemonėse; 2) sveikatos žinių populiarinimas; 3) sveikatos mokymas; 4) šeimos planavimo konsultavimas. 2. Sveikatos propagandą, remiančią sveikatos politikos iniciatyvas, per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją bei kitas visuomenės informavimo priemones iš valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų pagal kompetenciją organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija, Vyriausybės kitos įstaigos, apskričių viršininkai, savivaldos vykdomosios institucijos. 3. Sveikatos mokymą sudaro savanoriško, privalomojo sveikatos mokymo ir kūno kultūros priemonių visuma. Taigi, sveikatos apsaugos tikslai: • Atkurti situaciją, buvusią iki socialinės rizikos atsiradimo • Kompensuoti socialinės rizikos padarinius • Bandyti Padėti išvengti socialinės rizikos • užkirsti kelią, sumažinti galimybesatsirasti socialinei rizikai • Plėtoti sveikatso apsaugą kuriant sveiaktso sistemą 1996 gegužės 21 dieną priimtas Sveikatos draudimo įstatymas, kurio kai kurios nuostatos laikui bėgant buvo pakeičiamos arba papildomos (vykdomos sveikatos draudimo pataisos). Tai sveikatos apsaugos reforma, kuri numatė sveikatos draudimo sistemą. Sveikatos apsauga pagal šį teisės aktą finansuojama per ligonių kasas (jau administruoja specialus fondas), kurios perka paslaugas iš valstybės. Iki tol ji buvo finansuojama iš valstybės, savivaldybių biudžeto, pacientų, kai jie moka už tam tikrus vaistus ir paslaugas. Įvardintos dvi draudimo rūšys – privalomas ir neprivalomas. Šia reforma siekta racionalumo sveikatos apsaugos finansavimo sistemoje. Iki tol buvo vadovaujamasi socialinio draudimo įstatymu, kuris nacionaliniu lygmeniu jau buvo įtvirtinęs, išplėtęs privalomąjį socialinį draudimą nacionaliniu lygmeniu. 1996 metais birželio 6 dieną priimtas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas. Valstybė ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigos buvo suskirstytos į viešas ir biudžetines, vėliau 1997 metais birželio 27 dieną valstybinės biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos reorganizuotos į viešąsias ne pelno siekiančias įstaigas (“Sveikatos priežiūros biudžetinių įstaigų reorganizavimo į valstybės ir savivaldybių ir sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas” įstatymas). Pagal paslaugų rūšį jos suskirstomos į asmens priežiūros įstaigas ir visuomenės. Įstatyme nurodytos jų pareigos, teisės bei veikla.Visuomenės priežiūros paslaugos apima sveikatos saugą, ugdymą,, užkrečiamų, tiek infekcinių ligų profilaktiką, kontrolę. Asmens priežiūros įstaigos teikia medicininę pagalbą, slaugą, palaikomą, sanatorinį, reabilitacinį gydymą, taiko ekspertizes. Asmens priežiūros įstaigos pagal pavaldumą suskirstomos į: 5 1. Pavaldžias savivaldybėms: pirminėse sveikatos priežiūros centrai; savivaldybių poliklinikos, ambulatorijos, medicinos punktai, slaugos, palaikomojo gydymo ligoninės, ligoninės ir reabilitacijos ir sanatorinio gydymo centrai, patvirtinti Sveikatos apsaugos ministro sąraše; psichikos sveikatos centrai; bendrosios praktikos gydytojai, odontologai. 2. Pavaldžias apskritims. Tai kraujo donorystės įstaigos, specializuotos ligoninės, reabilitacijos ir sanatorinio gydymo centrai, apskričių gimdymo namai. 3. Pavaldžias sveikatos apsaugos ministerijai: kraujo donorystės, valstybės aukštųjų mokyklų ar valstybinių mokslo įstaigų ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigtos įstaigos, specializuotos ligoninės, reabilitacijos ir sanatorinio gydymo centrai. Įtaką tokiam suskirstymui turėjo apskričių atsiradimas, atsiradus joms reikia konkrečiau nurodyti kiekvieno lygio veiklos ribas. Taigi ligonių struktūra daugiau pavaldi lieka apskritims, o savivaldybės labiau rūpinasi pirmine sveikatos priežiūra ir slaugos paslaugų teikimu. Šis įstatymas suteikia ne tik teisių įstaigoms, bet įpareigoja jas būti atsakingas. Nors jos turi nuosavybės statusą, tačiau jas vis vien kontroliuoja Lietuvos medicinos etikos komitetas, Valstybinės ir teritorinė ligonių kasa, Valstybinė visuomenės sveikatos tarnyba, Valstybinė medicininio audito inspekcija, sveikatos apsaugos ministro paskirti pareigūnai, Valstybinė paslaugų kontrolė sveikatos priežiūros įstaigose. Sveikatos apsaugoje dabar dominuoja ir privačios medicinos įstaigos, todėl yra konkurencija, kadangi kainos nenustatomos, nereguliuojamos valstybės. Konkurencija vyksta ir dėl paciento, o ne dėl valstybės finansavimo iš ligonių kasų, biudžeto. Vykdant sveikatos politikos strategijos įgyvendinimą ir turint pagrindą, rengiami kiti poįstatyminiai aktai, rengiamos programos, priimami nutarimai. 1998 metais Seimas patvirtino Lietuvos sveikatos programą iki 2010 metų. Nustatė sveikatos apsaugos sistemos prioritetus, įvardino pagrindines Lietuvos visuomenės sveikatos priežiūros ir stiprinimo priemones, bei numatė jų įgyvendinimo ir priežiūros procedūras. Siekiama bendradarbiavimo tarp asmens grupių, organizacijų, įstaigų, gyvenimo kokybės pagerinimo per sveiką gyvenseną, sveiką aplinką, sveikatos santykių teisumą. Sveikatos programą koordinuoja Nacionalinė sveikatos taryba. Visa tai įgyvendinant vykdomos reformos, įvairios programos, pagal kurias propaguojama sveika gyvensena, priimami nutarimai. Taigi galima teigti, jog per gana trumpą nepriklausomybės laikotarpį buvo padaryta nemažai reformų rūpinantis savo piliečių sveikatos apsauga, priimti sveikatos sistemos pagrindiniai įstatymai. Pereita nuo planinės ekonomikos ir orientuotasi į rinkos ekonomiką. Įsivyrauja rinkos idėjos kaip pasirinkimas, efektyvumas, ekonominė laisvė, konkurencija. Svarbi vieta suteikiama socialiniam solidarumui kaip teisingumas, garantijos, rėmimas, išteklių perskirstymas, lygybė, rėmimai. Bet dar iki šiol ji tobulinama, vystoma ir gerinama. Šiuo metu Lietuvoje svarbiausi ateities tikslai sveikatos sistemoje, apsaugoje išdėstyti 1998 metų sveikatos programoje. Sveikatos apsaugos įgyvendintojai Lietuvoje Nei vienas žmogus bet kurioje pasaulio šalyje nėra apsaugotas nuo to, kad vieną dieną jis ar jo artimasis gali susirgti, sutrikti jo sveikata, tapti nelaimės auka. Bet kokiu atveju žmogus turi teisę į sveikatos priežiūrą, gydymą, nemalonių padarinių pašalinimą. Rūpintis savo piliečių sveikata – tai valstybės rūpestis, nes kaip skelbiama pagal apibrėžimą, „asmens sveikatos priežiūra - tai valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą.” 6 Taigi žmonių sveikata – tai ir valstybės socialinės politikos reikalas. Viena iš valstybės socialinės politikos sričių – sveikatos apsauga. Anot Danny Pieters, “socialinė sveikatos apsaugos sistema paprastai apima praktikiojančių gydytojų, terapeutų stomatologų, akušerių, seselių ir kito medicinos personalo paslaugas. Čia taip pat įeina stacionarinis gydymas ligoninėse (…) bei kai kurios medicinos priežiūros namuose formos. Be to, ši sistema apima ir vaistų naudojimą, visų rūšių protezavimą bei laboratorinius tyrimus.” 7 Kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, valstybė skiria nemažą dėmesį ir finansinius išteklius sveikatos apsaugai. Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, susiklostė dvejopa sveikatos apsaugos sistema – valstybinė ir privati.8 Visame šios sitemos aparate dirba daug savo srities specialistų, profesionalų bei aptarnaujančio personalo, “todėl labai svarbu, kad sveikatos apsauga tam būtų tinkamai pasiruošusi, tai yra, kad būtų apmokyti gydytojai, seselės, fizioterapijos specialistai ir farmacininkai, užtektų ligoninių, gerai veikiančios pagrindinės medicinos įrangos ir kt.”. 9 Taigi sveikatos apsaugos sritis labai plati, ji turi kontroliuoti ir administruoti nemažą viešųjų paslaugų dalį. Šio administratoriaus, o kartu ir organizatoriaus funkciją Lietuvoje atlieka Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos apsaugos sistema sudaryta is 3 lygmenių – parlamentinio, nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybinio. Pirmajam priklauso Seimas ir jo Sveikatos reikalų komitetas, antrajam – nacionalinė sveikatos taryba, na o vyriausybiniam lygmeniui priskiriama Sveikatos reikalų komisija ir Sveikatos apsaugos ministerija. Pastarajai pavaldūs yra: Higienos institutas, Radiacinės saugos centras ir Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba (jai priklauso valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros specializuotos biudžetinės įstaigos ir apskričių Visuomenės sveikatos centrai). Didžiausia kompetencijos sritis priskirta ministerijai, tad dabar ir aptarsime jos funkciją visame sveikatos apsaugos aparate. Sveikatos apsaugos ministerija – tai valstybinė institucija, priklausanti vykdomosios valdžios aparatui. Jos uždavinys – pažinti socialinius procesus, tyrinėti pokyčius visuomenėje, suvokti jos poreikius, kad galėtų kompetentingai kurti sveikatos apsaugos sistemą, įgyvendinti įstatymus, imtis reikalingų priemonių, kad intervencija į sveikatos priežiūrą būtų efektyvi – taigi kartu su kitais socialinės politikos dalyviais kurti gerovės valstybę. Svarbiausias sveikatos apsaugos sistemos siekis – sveikas žmogus, sveika šeima ir darni valstybė. Pagrindinis Sveikatos apsaugos ministerijos uždavinys – rūpintis Lietuvos gyventojų sveikata, jos išsaugojimu ir stiprinimu. Anot dabartinio Lietuvos Sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko, ministerijos uždavinys – “kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų tolygiai prieinamos visiems šalies gyventojams. Eilinis pacientas, kad ir kokiame Lietuvos regione jis gyventų, turi pajausti, kad gražėja, geriau medicinos įranga aprūpinamos kaimo ambulatorijos, šeimos gydytojų kabinetai.” 10 Sveikatos apsaugos ministerijos veikla Kaip skelbia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, „Sveikatos apsaugos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas sveikatos apsaugos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką.“11 Ministerijos strateginiai tikslai yra šie: 1.  Užtikrinti visuomenės sveikatos priežiūrą, stiprinant ligų prevenciją ir kontrolę. 2. Užtikrinti prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūrą, tobulinant asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą. 3.  Užtikrinti, kad Lietuvos rinkoje būtų tik kokybiški, saugūs ir efektyvūs bei įperkami vaistai, atitinkantys ES reikalavimus. 4. Užtikrinti efektyvią sveikatos priežiūrą, tobulinant sveikatos sistemos administravimą ir finansavimą. 5. Užtikrinti efektyvų asmens sveikatos priežiūrai skirtų lėšų panaudojimą. 12 Sveikatos apsaugos ministerija po įstatymus leidžiančiosios valdžios yra aukščiausias valdžios organas, kontroliuojantis visą sveikatos apsaugą Lietuvoje. Ministerijai pavaldžios yra šios valstybinės sveikatos apsaugos įstaigos: apskričių ir savivaldybių pavaldume esančios sveikatos priežiūros įstaigos, LR Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės kuruojamos ministerijai pavaldžios įstaigos, Lietuvos Respublikos apskritims ir savivaldybėms pavaldžios sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos įstaigos. Kitaip tariant, vienaip ar kitaip ministerijai pavaldžios yra šios įstaigos: ligoninės, klinikos, universitetų institutai, universitetinės klinikos, psichiatrijos, infekcinių ligų ligoninės, stacionarai, raidos, sveikatos priežiūros, reabilitacijos, psichikos sveikatos, visuomenės ugdymo centrai, AIDS centras, organų transplantacijos biuras, sveikatos informacijos centras, tyrimų centrai, įvairios tarnybos, valstybinė ligonių kasa, kraujo centras ir daugelis kitų įstaigų. 13 Viena iš ministerijai pavaldžių įstaigų yra Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kurios uždavinys – “užtikrinti visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimą, vykdant visuomenės sveikatos reformą, tobulinant visuomenės sveikatos teisinę bazę, sukuriant ir stiprinant efektyvų visuomenės sveikatos priežiūros sistemos valdymą, stiprinant visuomenės sveikatos priežiūros viešojo administravimo funkcijas, tobulinant vadybą, pertvarkant visuomenės sveikatos įstaigų bei laboratorijų tinklą, plečiant visuomenės sveikatos ugdymą, stiprinant visuomenės sveikatos saugą.” 14 Kitaip tariant, šios tarnybos pagrindinė funkcija – bendradarbiauti įgyvendinant sveikatos priežiūros programas. Kita ministerijai pavaldi institucija – Farmacijos departamentas prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Jis vykdo nustatytą farmacijos politiką bei nacionalinės vaistų politikos programas. Taip pat rengia kompensuojamųjų vaistų kainų projektus, kaupia informaciją apie vaistų kainodarą ir kompensavimą kitose šalyse, konsultuoja valstybės institucijas, farmacijos įmones ir gyventojus farmacinės veiklos klausimais, kartu su kitomis institucijomis dalyvauja derybose su vaistų gamintojais dėl kompensuojamųjų vaistų kainų ir užsiima kita su vaistų politika susijusia veikla. 15 Sveikatos apsaugos ministerija nėra “uždara” institucija, ji turi bendradarbiavimo patirties ir su tarptutinėmis organizacijomis, aktyviai įsitraukia į tarptautinius sveikatos politikos procesus. Lietuva bendradarbiauja su Europos Taryba, Europos Sąjunga, Pasaulio sveikatos organizacija sveikatos apsaugos srityje. “Lietuvoje sėkmingai taikomos Europos Tarybos rekomendacijos kovojant su AIDS, šviečiant jaunimą medicinos ir sveikatos klausimais, organizuojant pagalbą invalidams ir kitiems pagalbos reeikalingiems žmonėms. Bendradarbiaudama su Europos Taryba, Lietuva dalyvauja bendruose su sveikatos apsauga susijusiuose veiksmuose, apimančiuose Europos kraujo banko kūrimą, organų transplantaciją, kovą su narkomanija” 16. 1991 metais Lietuva tapo Pasaulio Sveikatos organizacijos (PSO) nare, kas paspartino po Sovietų sąjungos žlugimo būtinus pokyčius sveikatos apsaugoje. PSO atliktais vertinimais Lietuvos sveikatos rodiklis yra didesnis nei daugelio Rytų ir Vidurio Europo šalių. Lietuva užima 52-ąją vietą iš 191 pasaulio valstybių pagal nacionalinės sveikatos sistemos efektyvumą, o tai, palyginti, yra gana nemažas įvertinimas, nors tobulėti sveikatos sistema, žinoma, dar turi kur. 17 Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos ir uždaviniai Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija atlieka visą eilę funkcijų. Kaip biudžetinė įstaiga, ji atlieka vykdomosios valdžios funkciją, kontroliuoja ir administruoja visą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą. Kaip skelbiama ministerijos nuostatose, “svarbiausias Sveikatos apsaugos ministerijos uždavinys - rūpintis Lietuvos Respublikos gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu” 18 – tai atraminis ministerijos veiklos prioritetas. Kaip nuostatose toliau skelbiama, Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijoje yra ir atitinkamų įstatymų ir nutarimų projektų rengimas (ne tik jų vykdymas), gyventojų sveikatos būklės analizė ir prognozė, sveikatinimo veiklos planavimas, leidimų verstis gydymo, higienos ir farmacine praktika išdavimas. Taip pat ji nustato sveikatinimo veiklos plėtojimo kryptis, formuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką Lietuvos gyventojų sveikatinimo srityje, “organizuoja ir koordinuoja racionalų Lietuvos gyventojų aprūpinimą būtiniausiais vaistais ir medicinos prekėmis, renka ir analizuoja informaciją apie vaistus, sudaro vaistų paklausos ir pasiūlos balansą, teisinėmis priemonėmis reguliuoja vaistų tiekimą, registruoja vaistus, kontroliuoja farmacinės veiklos sąlygas,” 19 organizuoja mokslinius tyrimus ir ekspertizes. Ministerijos kompetencijoje yra ir jai pavaldžių sveikatos priežiūros bei farmacijos įmonių steigimas ar likvidavimas, sveikatinimo veiklos sąlygų kontrolės valstybinių tarnybų bei inspekcijų steigimas. Taip pat ministerija turi teisę nustatyti vaistų ir mokamų medicinos paslaugų kainas; ji koordinuoja ryšius bei bendradarbiauja su atitinkamomis užsienio valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, derina Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktus; organizuoja sveikatos žinių skleidimą ir sveikatos propagavimą per visuomenės informavimo priemones. Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios įstaigos turi reguliariai teikti ataskaitas, ministerijos teisė – jų reikalauti. Kitos teisės – tai kontroliuoti, kaip laikomasi sveikatos priežiūrą reglamentuojančių įstatymų; kilus epidemijos pavojui, organizuoti privalomą sveikatos tikrinimą, skiepijimą; kontroliuoti atitinkamų įstaigų veiklą. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatose pateikiamą darbo organizavimo reglamentą, ministerijai vadovauja ministras, “kurį pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją skiria pareigoms ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu.”20 Jį pavaduoti gali tik kitas LR vyriausybės narys. Sveikatos apsaugos ministras yra atsakingas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui. Jis yra tiesiogiai atsakingas už LR Vyriausybės programos įgyvendinimą bei atlieka daugelį anksčiau minėtų ministerijos funkcijų. Anot dabartinio sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko, jo vadovaujama ministerija dirba visuomenės labui, jo keliami tikslai – racionaliai restruktūrizuoti šalies ligoninių tinklą, skatinti pacientų teisių įgyvendinimą, gerinti sveikatos paslaugų kokybę, vykdyti efektyvią sveikatos priežiūros reformą. 21 Sveikatos apsaugos reformos tikslai Remiantis visuomenės nuomonės tyrimais, šiandieninis sveikatos apsaugos lygis daugumos Lietuvos žmonių netenkina, būtina reformuoti visą sveikatos sistemą, pradedant gydytojų atlyginimų didinimu, darbo sąlygų gerinimu, baigiant gydymo įstaigų reorganizavimu. Pribrendo reikalas imtis radikalių priemonių, stiprinant sveikatos apsaugos sritį. 2004 metų spalio 15 dieną tuometinis apsaugos ministras Juozas Olekas išleido įsakymą dėl sveikatos priežiūros reformos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo strategijos ir jos įgyvendinimo veiksmų bei priemonių planų patvirtinimo. Strategijos tikslas – „parengti vieningą ir kompleksinį dokumentą sveikatos sistemos baziniuose dokumentuose suformuotų reformos tikslų ir uždavinių įgyvendinimui, numatant jų įgyvendinimo priemones, atsakingas institucijas ir įgyvendinimo terminus.“ 22 Šią strategiją Sveikatos apsaugos ministerija įsipareigojo įgyvendinti iki 2011 metų. Šiuo dokumentu siekiama: mažinti gyventojų mirtingumą, ilginti vidutinę gyvenimo trukmę, užtikrinti sveikatos santykių teisumą, gerinti gyvenimo kokybę. To siekiama skatinant įvairių žinybų bendradarbiavimą, sveiką gyvenseną paverčiant norma, kuriant sveiką aplinką, organizuojant kokybišką ir prieinamą sveikatos priežiūrą. Iki 2005 metų buvo numatytas artimųjų tikslų įgyvendinimo laikotarpis, per kurį buvo pasiekta teigiamų pokyčių (pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, sustabdytas gimstamumo mažėjimas, sumažėjo kūdikių mirtingumas, sumažėjo sergamumas tuberkulioze, mirties nuo insulto atvejų, mažėja rūkančių vyrų dalis, pradėtas įstaigų restruktūrizavimo darbai, ieškoma būdų kelti medikų atlyginimus). Tačiau yra ir nemažai nerimą keliančių problemų, tokių kaip, traumų ir nelaimingų atsitikimų skaičius, didelis sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis, plintantis ŽIV ir AIDS problemos, rūkymo plitimas tarp vaikų ir paauglių, nepakankamas vietų ligoninėse skaičius ir kitos problemos. Reformos tikslų siekiama įvairiais būdais. Didžiausias dėmesys skiriamas vaikų ir paauglių švietimui ir jų sveikatos ugdymui, sergamumo vėžiu, nelaimingų atsitikimų skaičiaus mažinimui, ligų prevencijų programų vykdymui, bendrosios praktikos gydytojų paslaugų kokybės gerinimui, pacientų teisių užtikrinimui, sveikatos draudimo ir finansavimo tobulinimui, aktyvaus visuomenės dalyvavimo, priimant sveikatos politikos sprendimus, skatinimui. Reikia turėti omenyje, kad sveikatos reformos tikslų ir uždavinių įgyvendinimas labai reikšmingai priklauso nuo kitų ūkio sektorių padėties, įtakos ir dalyvavimo sprendžiant sveikatos problemas. Įgyvendinus šio dokumento pagrindines nuostatas (nors tikėtina, kad negalės būti įgyvendintos absoliučiai visos nuostatos), tikimasi sulaukti esminių pokyčių įgyvendinant ilgalaikius siekius sveikatos priežiūros sistemoje. Tikimasi, „kad pagerės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir kokybė, iš esmės pasikeis visuomenės ir sveikatos priežiūros specialistų požiūris į sveikatos išsaugojimą“ 23 Sveikatos apsaugos reforma labai opus klausimas, yra manančių, kad ja tik prisidengiama prieš rinkimus, stengiantis prisivilioti kuo daugiau rinkėjų. Daug diskusijų sukėlė naujoji vaistų kompensavimo tvarka, esą, ji pažeidžia moralės normas, nes nedaug uždirbantis žmogus pajėgia įpirkti tik pigesnius, o kartu ir mažiau efektyvius vaistus – esą, pažeidžiama lygybės idėja. Kita matoma blogybė, kad valstybė pati nusprendžia, kokius vaistus įtraukti į legalių vaistų Lietuvoje sąrašą. Yra vaistų, kurie įstojus į ES buvo uždrausti, tačiau tais vaistais anksčiau gydęsi žmonės dabar jų pasigenda ir mano tuos vaistus buvus veiksmingais. Taigi yra nuomonių, kad politikai žaidžia savo politinus žaidimus, tik prisidengdami sveikatos reforma. Sveikatos apsaugos ateities strategija ir prioritetai Lietuvoje Sveikatos apsaugos reforma numato bendrus sveikatos politikos siekius ir kryptis ateičiai (iki 2011- ųjų metų). Na, o šių metų vasario 8 dienos nutarimu išleistas strateginis 2006 – 2008 metų veiklos planas, kurį vykdys Sveikatos apsaugos ministerija. Jame išdėstomos tokios vykdytinos programos ir tikslai, kaip visuomenės sveikatos priežiūros stiprinimas, asmens sveikatos priežiūros užtikrinimas, nacionalinės vaistų politikos įgyvendinimas, sveikatos sistemos plėtra, sveikatos draudimo sistemos plėtojimas, specialiosios PHARE programos, specialiosios Europos regioninės plėtros fondo programų įgyvendinimas. Tarp ateinančių metų prioritetų yra ir aktyvus Europos struktūrinių fondų panaudojimas, miesto ir kaimo gyventojams teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės skirtumo mažinimas, sveikatos priežiūros įstaigų renovacija, paslaugų apmokėjimo tvarkos keitimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, informacinių technologijų plėtra. Pavyzdžiui, 2006 metams numatyta, kad bus padidinti medicinos darbuotojų darbo užmokesčiai, pagerinta sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, imtasi ligų prevencijos ir ankstyvos ligų profilaktikos. 24 Sveikatos draudimas “Žmonės gali susirgti arba tapti nelaimingų atsitikimų aukomis; jie gali gimti nesveiki ar invalidai. Visais šiais atvejais reikalinga sveikatos priežiūra, kad jie galėtų visais įmanomais būdais atgauti ir palaikyti savo sveikatą, sumažintų skausmus ir kitokiais būdais palengvintų ligų sukeltą negalią.”25 Kiekvienas turi teisę į sveikatą, ir ši teisė įvairiose šalyse patvirtinama tarptautiniais dokumentais bei remiamasi dviem pagrindiniais principais: 1. sveikatos priežiūros tikslas – padaryti viską, kas įmanoma; 2. padaryti viską, kas įmanoma, prieinamą kiekvienam vienodomis sąlygomis (šiuo principu socialinė apsauga remiasi visada). Socialinė apsauga tikslingai siekia padaryti esamą sveikatos priežiūros sistemą vienodai prieinamą visiems, kuriems ji yra reikalinga. Taip socialinės apsaugos veikimo sritis savo sistemoje siekia kuo didesnio universalumo kiekvienu atveju. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūrai išlaidos yra dengiamos iš profesinio socialinio draudimo, per kurį galima naudotis medicininiu aptarnavimu: a) privalomu socialiniu draudimu; b) savanoriškuoju (papildomuoju) socialiniu draudimu. Tie žmonės, kurie liko už sveikatos draudimo ribų, privalo: a) turėti pakankamai lėšų draustis patys privačiai; b) patys mokėti už medicininį aptarnavimą; c) turėti galimybę pasinaudoti medicinos parama (bendros socialinės paramos dalimi). Iškyla nelygybės problema, kai sveikatos priežiūrą teikia ne viena valstybinė sveikatos apsaugos sistema, kuri apimtų visus gyventojus, o įvairiausios socialinio draudimo ir medicinos paramos sistemos. Atrodo neteisinga, jog “kai kurių sveikatos apsaugos formų prieinamumas faktiškai priklauso nuo atskiros sveikatos apsaugos sistemos, kuriai žmogus priklauso” 26. Tuo norima pasakyti, kad vis dėlto svarbiausia tai, kad žmonėms būtų prieinamos būtinos paslaugos ir prekės bei sprendžiama nelygybės problema. Sveikatos draudimo įstatymo paskirtis: nustatyti sveikatos draudimo rūšis, reglamentuoti privalomojo sveikatos draudimo sistemą, papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo pagrindus ir kt. Valstybinė ligonių kasa Privalomasis sveikatos draudimas būtinas kiekvienam gyventojui, norinčiam patekti į ambulatoriją, polikliniką, ligoninę, sanatoriją ar kitą sveikatos priežiūros įstaigą, finansuojamą iš valstybės ar savivaldybių biudžeto. Apdraustasis pacientas įgyja teisę naudotis paslaugomis, kurias medicinos įstaigoms užsako Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ji valdo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Didžioji dalis privalomojo sveikatos draudimo įmokų į šį biudžetą surenkama centralizuotai – per Mokesčių inspekciją, SODRĄ, dalį biudžeto lėšų sudaro įmokos už  apdraustus valstybės lėšomis bei savarankiškai besidraudžiančiųjų įmokos. Valstybinė ligonių kasa - Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi institucija – savotiška sveikatos apsaugos sistemos buhalterija. Čia skaičiuojama, kiek ir kokių medicinos paslaugų valstybei reikėtų „užpirkti“ mūsų šalies sveikatos priežiūros įstaigose. Valstybinė ligonių kasa ir penki jos teritoriniai skyriai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje atsako už tai, kad privalomuoju sveikatos draudimu apdraustam pacientui būtų suteiktos visos medicinos paslaugos, į kurias jam teisę suteikia Sveikatos draudimo įstatymas. Ligonių kasos sveikatos priežiūros įstaigoms apmoka prevencinės medicinos pagalbos, medicinos pagalbos, medicininės reabilitacijos, slaugos, sveikatos ekspertizės, asmens sveikatos priežiūrai priskirtas socialines paslaugas. Be to, jos gyventojams, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, kompensuoja vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, galūnių, sąnarių bei organų protezavimo, protezų įsigijimo išlaidas 27 Privalomasis sveikatos draudimas (PSD) Privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, kuri draudžiamiems asmenims garantuoja sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą 28. Šio draudimo pagrindus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymas ir kiti teisės aktai. . Institucijos, vykdančios privalomąjį sveikatos draudimą Privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos: 1) Privalomojo sveikatos draudimo taryba; 2) Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 3) Teritorinės ligonių kasos. Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklą nustato Sveikatos draudimo įstatymas ir kiti teisės aktai 29. Kas ir kaip draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami LR piliečiai, kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvoje, taip pat laikinai LR gyvenantys kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, jeigu jie teisėtai dirba mūsų šalyje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai. Pagal tarptautinių sutarčių nustatytą tvarką privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami LR piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys šalyse, su kuriomis Lietuva yra sudariusi tarptautines sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, taip pat šių šalių (su kuriomis LR yra sudariusi tarptautinės sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo) piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys Lietuvoje. Apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu – draudžiamieji šiuo draudimu, kurie Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka moka arba už kuriuos yra mokamos atitinkamo dydžio įmokos. Privalomasis sveikatos draudimas garantuoja draudžiamiesiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugas, už kurių teikimą apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kurį sudaro fizinių asmenų pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos, valstybės įmokos už jos draudžiamus asmenis, savarankiškai mokančiųjų lėšos ir kt.  PSD įmokos Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas numato privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Atsiranda trys asmenų kategorijos: 1. Už asmenis, kurie gauna pajamas, susijusias su darbo santykiais, šios įmokos yra sumokamos iš fizinių asmenų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių; 2. Už įmokas moka savarankiškai; 3. Už kai kurias asmenų grupes šias įmokas sumoka valstybės biudžetas Įmokėję privalomojo sveikatos draudimo įmokas Lietuvos Respublikos piliečiai tampa apdraustaisiais. Tuomet jie įgyja teisę gauti įvairias sveikatos priežiūros paslaugas, kurios yra apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Priešingu atveju jie būtų priversti tiesiogiai mokėti už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. O tai nemažai daliai žmonių būtų tikrai sudėtinga. Todėl mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra privalu, norint būti tikram, kad susirgus bus gautos visos sveikatai sugrąžinti reikalingos paslaugos. Privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimas - tai dokumentas, įrodantis, kad asmuo yra apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu. Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas ir privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimas yra dokumentai, kuriuose nurodomas vienas bendras asmens socialinio draudimo numeris, ir jie laikinai galioja kaip bendras socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimas. Jis garantuoja teisę gauti įvairias, įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuotas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios yra teikiamos įstatymų nustatyta tvarka, bei suteikia galimybę įgyti apdraustųjų ir draudžiamųjų teises 30 . Savanoriškąjį sveikatos draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Savanoriškasis (papildomasis) sveikatos draudimas – tai papildomojo sveikatos draudimo sutartyse nustatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio. Sveikatos draudimas apima draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, draudimą ligos atveju ir kt. Apsidraudusiems savanoriškuoju sveikatos draudimu, draudimo kompanija gali sumokėti už šias sveikatos priežiūros paslaugas: • ambulatorinį gydymą; • ambulatorinį chirurginį gydymą; • bendrosios praktikos gydytojo konsultacijas, gydymą ir iškvietimą į namus; • specialistų (kardiologo, ginekologo, neuropatologo, okulisto) konsultacijas, gydymą; • diagnostinius tyrimus, reikalingus diagnozei nustatyti; • slaugos personalo paslaugas; • vaistus ir tvarsliavą; • terapinį odontologinį gydymą; • profilaktines priemones; • fizioterapiją; • stacionarinį gydymą (Su šia sveikatos draudimo rūšimi susidūrė tie, kurie draudėsi sveikatą, išvykdami į užsienį ir pan. Šia draudimo veikla užsiimadraudimo bendrovės, pavyzdžiui, ,,Ergo Lietuva”, ,,Lietuvos draudimas”, ,,SEB VB gyvybės draudimas" ir kitos). Apsidraudus tik savanorišku sveikatos draudimu, visos gydymo paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, negarantuojamos. Būtina apsidrausti ir privalomuoju sveikatos draudimu. Parenkami individualūs draudimo variantai, už sveikatos priežiūros paslaugas mokama pagal draudimo sutartyje numatytus limitus ir sąlygas, kurie kiekvienai sutarčiai gali būti skirtingi 31 Valstybės lėšomis draudžiami: • asmenys, gaunantys Lietuvos Respublikos įstatymų  nustatytą bet kurios rūšies pensiją; • darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą; • nedirbantys darbingo amžiaus asmenys,  turintys   įstatymų nustatytą būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; • moterys, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteiktos nėštumo ir  gimdymo  atostogos,  bei  nedirbančios  moterys  jų   nėštumo laikotarpiu 70 dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo; • vienas  iš tėvų (įtėvių), auginantis vaiką iki 8 metų, taip pat   vienas   iš   tėvų   (įtėvių),  auginantis  du  ir  daugiau nepilnamečių vaikų; • asmenys iki 18 metų; • Lietuvos   Respublikos   bendrojo   lavinimo,  profesinių, aukštesniųjų  ir  aukštųjų mokyklų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai,  taip  pat  Lietuvos  Respublikos  piliečiai  ir  kitų valstybių  piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos  Respublikoje, studijuojantys Europos Sąjungos valstybių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose; • valstybės remiami asmenys, gaunantys socialinę pašalpą; • vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas, slaugantis namuose  asmenį,  kuriam nustatytas neįgalumo lygis, arba asmenį, pripažintą  nedarbingu  iki  24  metų,  arba  asmenį,  pripažintą nedarbingu iki 26 metų dėl ligų, atsiradusių iki 24 metų; • asmenys,   teisės   aktų   nustatyta   tvarka  pripažinti neįgaliaisiais; • asmenys, sergantys visuomenei pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis,  kurios yra įtrauktos į Sveikatos apsaugos  ministerijos nustatytą sąrašą; • pasipriešinimo   (rezistencijos)  dalyviai - kariai savanoriai,  laisvės  kovų  dalyviai;  reabilituoti    politiniai kaliniai  ir  jiems  prilyginti asmenys,  tremtiniai  bei   jiems prilyginti asmenys ir asmenys, nukentėję 1991 m. sausio  13-osios ar   kituose  įvykiuose  gindami  Lietuvos  nepriklausomybę    ir valstybingumą; • asmenys,  prisidėję prie Černobylio  atominės   elektrinės avarijos padarinių likvidavimo; • buvusieji  geto  ir  buvusieji  mažamečiai     fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniai; • valstybės  pripažįstamų  tradicinių  religinių    bendrijų dvasininkai,  dvasininkų rengimo mokyklų studentai ir  vienuolijų noviciatuose atliekantys vienuolinę formaciją naujokai; • asmenys, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra  pripažintas Afganistano karo dalyvių teisinis statusas; • nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai; Svarbu: Apsidraudęs žmogus įgyja daug didesnį pranašumą prieš neapsidraudusįjį, nes gauna ne tik būtinąją medicinos pagalbą, bet ir visas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, numatytas įstatymo. Jei žmogus nemoka asmens fizinių pajamų mokesčio ir nėra savarankiškai apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu, už medicinos paslaugas (išskyrus būtinąją pagalbą) turi mokėti pats pagal nustatytus bazinius paslaugų įkainius 32. Žmogus, norėdamas apsidrausti sveikatą, turi užpildyti oficialaus pavyzdžio prašymo formą (1 priedas). 2007 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas – gerokai didesnis Esminis, daug vilčių geresnei ateičiai teikiantis 2007 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto bruožas: palyginti su 2006 metų biudžetu, kuris yra apie 2,9 mlrd. Lt, 2007 metų jis yra 26,18 proc. didesnis: jo pajamos ir išlaidos sudaro po 3 mlrd. 640 mln. litų! (1 pav.) 1 pav. Be to, prognozuojama, kad 2006 m. pabaigoje PSD fondo biudžete bus apie 200 mln. litų viršplaninių pajamų, kurios bus naudojamos būsimoms 2007 m. išlaidoms padengti. Tad iš viso kitų metų biudžete numatoma maždaug 955 mln. Lt daugiau pajamų nei šiemetiniame. Tai lemia: • mažėjantis nedarbas, • augantis vidutinis darbo užmokestis, • gerėjantis mokesčių administravimas. Didės ir medikų darbo užmokestis (jo kėlimo tęstinumui užtikrinti kitais metais planuojama skirti 315 mln. Lt). Didesnio finansavimo dėka numatoma toliau plėtoti ir artinti prie gyventojų pirminę sveikatos priežiūrą (ji taikoma bendruomenės nariams, jų šeimoms ir bendruomenei priimtina kaina), tobulinti finansinio skatinimo už profilaktinį darbą bei darbo rezultatų sistemą, gerokai (iki 33 mln. Lt) didinti papildomai apmokamoms paslaugoms skiriamų lėšų dalį. Numatoma gerinti pagyvenusių ir lėtinėmis ligomis sergančių žmonių sveikatos priežiūrą, plėtoti slaugos ir ilgalaikio gydymo paslaugų sistemą, didinti šių paslaugų apimtis, tobulinti jų teikimo formas. Daugiausia lėšų bus nukreipiama ambulatorinei grandžiai, dienos stacionarui bei dienos chirurgijai plėtoti, naujų technologijų bei didėjančioms brangių tyrimų ir procedūrų paslaugų apimtims apmokėti. Apskritai asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti 2007 m. planuojama skirti beveik 2 mlrd. 460 mln. Lt, arba kone 30 proc. daugiau negu numatyta 2006 m. biudžete. Išlaidoms vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimui kompensuoti, kreditoriniam įsiskolinimui padengti, naujų technologijų plėtrai ir pan. planuojama skirti per 80 mln. Lt (apie 16 proc.) daugiau nei numatyta šiemetiniame PSD fondo biudžete. Apskritai toks Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų ūgtelėjimas yra didžiausias per pastaruosius keletą metų. 33 Išvados Viską apibendrinant, galima teigti, kad Lietuva yra žengusi nemažą žingsnį po nepriklausomybės atgavimo, kuriant sveikatos sistemą. Yra sukurta nemenka teisinė bazė, įkurta atsakingų už sveikatos apsaugą institucijų, tobulinama sveikatos draudimo sistema Be abejo, sveikatos sistema netobula, gerinti ją visada galima, todėl šia linkme dirbama – aktyviai vykdoma sveikatos apsaugos reforma, reorganizuojamos institucijos. Taip pat aktyviai rūpinamasi piliečių sveikata – įgyvendinamos įvairios sveikatos stiprinimo programos. Lietuvoje toliau tęsiamas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas; daugiau paslaugų teikiama ambulatoriškai, plėtojamos dienos stacionarų, dienos chirurgijos, slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos, bendrosios praktikos gydytojo institucija, privati praktika, modernizuojamos kaimo ambulatorijos. Taigi vyksta nemaži pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje, nes svarbiausias jos siekis – sveikas žmogus, sveika šeima ir darni valstybė. Klausimai ir temos diskusijai: 1. Kokie yra Sveikatos draudimo privalumai ir trūkumai? Ką praranda žmonės, kurie nesidraudžia Sveikatos draudimu? 2. Koks yra Sveikatos draudimo įstatymo vaidmuo socialinėje politikoje? 3. Kokius galite išvardinti esminius sveikatos draudimo rūšių (PSD, Savanoriško Sveikatos Draudimo) skirtumus? 4. Sveikatos draudimo vaidmuo socialinėje politikoje. 5. Sveikatos draudimo rūšys Lietuvoje. 6. Sveikatos apsaugos sistemos valdymo trūkumai. Literatūros sąrašas 1. Danny Pieters. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius: Eugrimas, 1998. – (89-96 psl.) 2. Lietuvos Respublikos Konstitucija spalio 25 dienos, Žin., 1992, Nr. 33-1014 3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai. 4. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Dėl sveikatos priežiūros reformos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo strategijos ir jos įgyvendinimo veiksmų bei priemonių planų patvirtinimo. 2004 m. spalio 15 d. Nr. V-718. Vilnius. 5. Pirmasis reformų dešimtmetis: sveikatos priežiūros sektorius socialinių-ekonominių pokyčių kontekste, Vilnius, 2000, p-232 6. 2004 socialinis pranešimas / Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilnius, 2005, 194 p. 7. 2003 socialinis pranešimas / Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilnius, 2005, 188 p. 8. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2002-2003 m.:žinios, informacija, technologijos ir žmogaus socialinė raida, Vilnius, 2003, 114p 9. 1998 Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1998, 135 p. 10. 1999 Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999, 167 p. 11. Triukšmo valdymo įstatymas. 2004 m. spalio 26 d.,Žin., 2004, Nr.164-5971 12. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, 1999 m. gruodžio 23 d., Žin., 1999, Nr. 110-3207; 13. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas., 1999 m. gruodžio 23 d., Žin., 1997, Nr. 67-1656 14. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas 1996 m. spalio 3 d. Žin., 1996, Nr. 102-2317 15. Lietuvos Respublikos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas 1996 m.rugsėjo 25 d., Žin.,1996, Nr.104-2363 16. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas 1998 m. sausio 8 d., Žin.,1998, Nr. 8- 161 17. Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas 2001 m. birželio 12 d., Žin., 2001, Nr.56-1976 18. Maisto įstatymas 2000 m. balandžio 4 d. Žin., 2000, Nr. 32-893 19. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas 2003 m. liepos 1 d. Žin., 2003, Nr. 70-3170 20. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 ir 54 straipsnio pakeitimo įstatymas, Žin.,2000, Nr.61-1811 21. Sveikatos sistemos įstatymas 1994 m. liepos 19 d. Žin., 1994, Nr. 63-1231 22. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas 1996 m. birželio 6 d. Žin., 1996, Nr. 66-1572 23. Lietuvos sveikatos programa; patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2d. nutarimu Nr. VIII-833, Vilnius, 1998, 55 p. 24. Sveikatos priežiūros biudžetinių įstaigų reorganizavimo į valstybės ir savivaldybių ir sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas įstatymas. 25. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas: (su pakeitimais ir papildymais), Vilnius, 2000, 32 p. 26. Sveikatos priežiūros paslaugų kultūra, Sveikatos politikos centras, Kaunas 85 p. 27. Kairys J., Lietuvos sveikatos priežiūros lygio rodikliai mokomoji knyga, Vilniaus universiteto leidykla, 2005 73 p. 28. Nacionalinė sveikatos politikos konferencija Lietuvos sveikatos politika XXI amžiuje, Vilnius, 2001, 145 p. 29. Sveikatos apsaugos ministerijos sutrumpintas 2006 – 2008 metų strateginis veiklos planas. Pritarta LR Vyriausybės 2006 m. vasario 8 d. nutarimu Nr. 132. 30. Internetinis Valstybinės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos puslapis. 31. Sveikatos draudimo įstatymas;

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!